- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-17
- Bylos Nr.
- 2A-878-253/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-46-3-00050-2012-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Albina Pupeikienė (pirm.), Irma Čuchraj, Aušra Maškevičienė
- Ieškovas
- Tauragės
- Atsakovas
- Ž. S., G. S., J. V., V. S.
Pranešėja Albina Pupeikienė Civilinė byla Nr. 2A-878-253/2013
Teisėjas Egidijus Mockaitis (Proceso Nr. 2-46-3-00050-2012-5)
2013 m. birželio 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Albinos Pupeikienės, kolegijos teisėjų Irmos Čuchraj, Aušros Maškevičienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės Tauragės kredito unijos apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-13 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Tauragės kredito unijos ieškinį atsakovams Ž. S., G. S., J. V., V. S. dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo, bei atsakovų J. V. ir V. S. priešieškinį ieškovei Tauragės kredito unijai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė patikslintu ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų 5 449,17 eurų skolą (kurią sudaro 5 074,95 eurų negrąžinta paskola, 243,58 eurų palūkanų ir 130,64 eurų delspinigių), 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2010-07-01 su atsakove Ž. S. sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00083 dėl 5 790 eurų paskolos suteikimo iki 2015-06-30. Atsakovas G. S. raštu sutiko, kad tokia sutartis būtų sudaryta, joje pasirašė, jam išaiškintos tokio sutikimo davimo pasekmės. Atsakovai J. V. ir V. S. 2010-07-01 laidavimo sutartimis Nr. 10-00079 ir Nr. 10-00080 užtikrino tinkamą atsakovės Ž. S. sutartinių įsipareigojimų įvykdymą. Atsakovė Ž. S. nevykdė jai pagal paskolos sutartį tekusios prievolės mokėti įmokas sutartimi nustatytais terminais, todėl atsakovams buvo siunčiami pranešimai per papildomą terminą įvykdyti sutartį, įspėta, kad priešingu atveju sutartis bus nutraukta. Atsakovams įsipareigojimų ir toliau nevykdant, nuo 2012-01-04 ieškovė vienašališkai nutraukė su ieškove Ž. S. sudarytą paskolos sutartį, o atsakovams atsirado prievolė solidariai atlyginti ieškovei padarytą žalą. Su atsakovų J. V. ir V. S. priešieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad prieš pasirašant laidavimo sutartis, su laiduotojais buvo individualiai aptartos laidavimo sutarčių sąlygos, minimas sutartis jie pasirašė laisva valia, be apgaulės ar prievartos, t. y. suvokdami, kokias teisines pasekmes sukelia jų įsipareigojimai.
Atsakovai V. S. ir J. V. su ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė tarp ieškovės ir atsakovų 2010-07-01 sudarytas laidavimo sutartis Nr. 10-00079 ir Nr. 10-00080 pripažinti negaliojančiomis LR CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu. Teigė, kad atsakovė Ž. S. juos sąmoningai klaidino, įtikinėdama apie savo mokumą ir galėjimą tinkamai ir laiku grąžinti pasiskolintus pinigus. 2010 m. birželio mėn. ji atvyko pas atsakovus ir paaiškino, kad ieškovė jai suteikia kreditą, todėl reikalingi jų parašai, patvirtinantys, kad jie pažįsta Ž. S. kaip sąžiningą, mokią ir skolų neturinčią asmenybę. Kadangi ji sudarė tokį įspūdį, tai net televizijoje laidoje tvirtino Tauragės rajono meras bei kiti įtakingi asmenys, sutiko laiduoti. Ieškovo įstaigoje jiems buvo pateikti pasirašyti dokumentai, kurių net neskaitė, vėliau juos perskaitė namuose. Nežinojo, net kokia suma įrašyta tose sutartyse, ieškovo darbuotojai neišaiškino laidavimo sandorio pasekmių, su jais neaptarė minimų sutarčių sąlygų. Tokiu būdu, sutartis pasirašė manydami, kad ieškovei laiduoja už Ž. S., kaip asmenį. V. S. nuo vaikystės nustatyti sunkaus mastymo susirgimai, jis negali atsakyti už veiksmus, kurie reikalauja teisinio išprusimo.
Žemesnės instancijos teismas
Tauragės rajono apylinkės teismas 2013-02-13 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei Tauragės kredito unijai iš atsakovų Ž. S. ir G. S. solidariai 5 449,17 eurų skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2012-02-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o likusioje dalyje ieškinį atmetė; priešieškinį tenkino visiškai: 2010-07-01 laidavimo sutartį Nr. 10-00079, sudarytą tarp Tauragės kredito unijos ir J. V. ir 2010-07-01 laidavimo sutartį Nr. 10-00080, sudarytą tarp Tauragės kredito unijos ir V. S., pripažino negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento; priteisė iš ieškovės Tauragės kredito unijos valstybei 878,34 Lt už antrinę teisinę pagalbą; priteisė valstybei iš atsakovų Ž. S. ir G. S. po 61,53 Lt, iš viso 123,06 Lt, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nustatė, kad ieškovę ir atsakovę Ž. S. sieja paskolos teisiniai santykiai ir yra teisinis pagrindas iš atsakovės Ž. S. priteisti ieškovės prašomą sutartyje nustatytą negrąžintą paskolą, palūkanas ir delspinigius, o atsakovui G. S. kyla pareiga solidariai su atsakove Ž. S. atsakyti pagal iš minimo sandorio atsiradusią prievolę. Taip pat teismas vertino, kad yra pagrindas pripažinti, jog laidavimo sandoriai Nr. 10-00079 ir Nr. 10-00080 buvo sudaryti dėl atsakovų V. S. ir J. V. suklydimo (LR CK 1.90, 1.95 str.). Teismas konstatavo, kad atsakovai V. S. ir J. V. suklydo dėl esminio sandorio dalyko – solidariosios atsakomybės, t. y. dėl sandorio turinio. Teismas darė išvadą, kad įvertinus paskolos įmokų ir palūkanų dydį bei J. V. ir V. S. pajamas laidavimo sutarčių sudarymo dieną, suprasdami laidavimo sutarties esmę, atsakovai tikrai nebūtų sutikę laiduoti už Ž. S.. Ieškovė, būdama profesionalė paskolų teikimo versle, privalėjo kruopščiai įvertinti visas aplinkybes, susijusias su laidavimu, tiek liečiančias laiduotojų asmenybes, tiek jų mokumą. Įvertinus duomenis apie V. S. ir J. V. sveikatos būklę, kitus duomenis, daryta išvada, kad jiems negali būti taikomi normaliai atidaus ir protingo žmogaus kriterijai ir jie nesuprato laidavimo esmės, o toks suklydimas yra esminis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė Tauragės kredito unija prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-13 sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės ieškinys atsakovams V. S. ir J. V. ir patenkintas atsakovų V. S. ir J. V. priešieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai. Ieškovės teigimu, teismo padarytos išvados dėl atsakovų suklydimo sudarant sandorį neatitinka ne tik materialinių teisės normų, reglamentuojančių suklydimą, formuojamos teismų praktikos šiuo klausimu, bet ir neturi pakankamo teisinio pagrindo. Teismas klaidingai nustatė ir konstatavo suklydimo faktą, nes suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, buvusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Atsakovai V. S. ir J. V. patvirtino, kad laidavimo sutartis pasirašė laisva valia, todėl teismo išvada, kad minėtiems atsakovams laidavimo paraiškų niekas skaityti nedavė, nors to ir prašė, yra nemotyvuota bei nepagrįsta byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas nevertino, kad su atsakovais sudarytos laidavimo sutarčių sąlygos yra pakankamai aiškios, suprantamos ir atskleidžiančios laidavimo instituto esmę ir prasmę, V. S. ir J. V. pagal savo socialinę padėtį ir amžių turėjo suprasti pasirašomo teksto turinį ir laidavimo sutarties prasmę. Ieškovė nemano, kad atsakovai suklydo ir jų suklydimas buvo esminis. Atsakovai nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, dėmesingi, atsargūs ir apdairūs, kiek tai buvo reikalinga atitinkamomis sąlygomis. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi vien tik atsakovų J. V. ir V. S. parodymais, o nevertino ieškovės ir atsakovės Ž. S. nurodytų aplinkybių ir faktų, neapklausė sprendime minimo asmens vardu V. ir neišsiaiškino aplinkybių, kurias nurodė atsakovai V. S. ir J. V.. Mano, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, o atsakovai neįrodė, kad ieškovė tinkamai neįvertino jų finansinės padėties. Teismas netinkamai vertino, jog atsakovų turtinė ir finansinė padėtis yra bloga. Be to, atsakovai nenurodė, o teismas neįvertino, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu atsakovams nebuvo leista susipažinti su dokumentais, jų pasirašymo metu bei aplinkybės, ar ieškovė privalėjo suteikti informaciją apie ginčijamas laidavimo sutartis ir ar ją atsisakė suteikti. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) paskirstymo ir taip pažeidė LR CPK 270 str. 4 d. 3 p.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. V. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsakovės teigimu, teismas teisingai nustatė, jog pasirašydama laidavimo sutartį Nr. 10-00079 ji suklydo dėl esminio sandorio dalyko – solidariosios atsakomybės. Teismas teisingai įvertino, kad pagal paskolos sutartį kas mėnesį reikėjo mokėti po 129 eurų paskolos ir apie 30 eurų palūkanų, o jos pajamas laidavimo dieną sudarė 633,87 Lt, už šias pajamas ji turi nusipirkti vaistų, maisto, sumokėti komunalines paslaugas, todėl suprasdami laidavimo sutarties esmę, nei ji, nei atsakovas V. S. nebūtų sutikę laiduoti už Ž. S..
Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat patikrinti, ar nėra LR CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliaciniu skundu skundžiamoje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje nagrinėjamas klausimas dėl šalių sudarytų laidavimo sutarčių galiojimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2010-07-01 ieškovė Tauragės kredito unija ir Ž. S. sudarė paskolos sutartį Nr. 10-00083, kuria ieškovė suteikė Ž. S. 5 790 eurų paskolą iki 2015-06-30. Šios sutarties įvykdymas užtikrintas tą pačią dieną tarp ieškovės ir atsakovės J. V. sudaryta laidavimo sutartimi Nr. 10-00079 bei tarp ieškovės ir atsakovo V. S. sudaryta laidavimo sutartimi Nr. 10-00080. Minėtomis laidavimo sutartimis atsakovai ieškovei laidavo visu savo turtu, jei paskolos gavėja Ž. S. tinkamai nevykdys visų ar dalies prievolių pagal paskolos sutartį Nr. 10-00083. Paskolos gavėjai neįvykdžius paskolos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė teisme patikslintu ieškiniu reiškė reikalavimą ir laiduotojams J. V. ir V. S., kaip solidariems atsakovams, tuo tarpu atsakovai priešieškiniu prašė laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis.
Apeliantė nesutinka, kad yra pagrindas priešieškiniu ginčijamas laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad atsakovai V. S. ir J. V. ginčijamas laidavimo sutartis sudarė dėl suklydimo ir šis suklydimas LR CK 1.90 str. 1 d. prasme laikytas turinčiu esminę reikšmę laidavimo sandorių galiojimui. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas. Pagal LR CK 1.90 str. 1 d. dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimas laikomas esminiu, kai neteisingai suvokiamas sudaromas sandoris. Taigi suklydimas laikomas esminiu, kai buvo suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (LR CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimo atveju iš esmės neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (LR CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis panašiomis aplinkybėmis.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais ir padaryta išvada, kad atsakovai V. S. ir J. V. būtent laidavimo sandorių sudarymo metu iš esmės suklydo dėl sandorio turinio – solidariosios atsakomybės, t. y. suprasdami tikrąją reikalų padėtį, prisiimamų įsipareigojimų esmę, atsakovai nebūtų sutikę sudaryti sandorių ir laiduoti už Ž. S. (LR CK 1.5 str. 1 d.). Apeliantė nurodo, kad sutarties sąlygos buvo aiškios ir turėjo būti suprantamos atsakovams, tačiau atsakovai V. S. ir J. V. nurodė, jog sutartys buvo surašytos smulkiai, jas perskaitė tik po pasirašymo, grįžę namo. Atsakovai nurodė, kad vėliau ieškovės darbuotojas V. atsakovams paaiškino, kad jiems nieko nebus. Pažymėtina, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, kuriais remiasi (LR CPK 178 str.). Ieškovė nurodo, kad teismas neapklausė minėto ieškovės darbuotojo, tačiau ieškovė nenurodė darbuotojo, kuris galėjo bendrauti su atsakovais, neprašė kviesti jo teikti paaiškinimus ir nepaneigė atsakovų nurodytų aplinkybių. Byloje neįrodytas atsakovų asmeninis interesas sudaryti laidavimo sutartis. Atsakovai nurodė, kad laidavimo sutartis pasirašė prašomi atsakovės Ž. S. ir manė, jog savo parašais patvirtina ieškovei, jog Ž. S. pažysta kaip sąžiningą, mokų, skolų neturintį asmenį. Sprendžiant dėl atsakovų gebėjimo suvokti laidavimo sutarčių turinį, svarbią reikšmę turi aplinkybės, kad atsakovams neterminuotai nustatytas 35 proc. darbingumas. Atsakovų V. S. ir J. V. atstovai bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad atsakovų negalia yra susijusi su mąstymo, suvokimo sutrikimu. Įvertinus bylos duomenų visumą, byloje esančius rašytinius duomenis, kad atsakovas V. S. baigęs tik 9 klases, yra duomenų apie jo sveikatos sutrikimus (t. 2, b. l. 6–10, 13), taip pat įvertinus J. V. sveikatą, aplinkybes apie tai, kad vos baigė dvylika klasių, toliau niekur nesimokė, nedirbo, darytina išvada, kad nors atsakovai laidavimo sutartis pasirašė laisva valia, tačiau būtent šių asmenų sveikatos būklė, asmeninės savybės, patiklumas, atsakovės mokumo suvokimas, išsilavinimo trūkumas lėmė netinkamą sandorio turinio ir teisinių pasekmių suvokimą.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo suklysta dėl atsakovų didelio neatsargumo, kadangi klaidingą sandorių esmės suvokimą nulėmė atsakovų išsimokslinimo trūkumas, asmeninės savybės, turėjusios esminės reikšmės atsakovų gebėjimui tinkamai įvertini prisiimamų įsipareigojimų reikšmę, sandorio pasekmes. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai įvertino ir priimdamas skundžiamą sprendimą atsižvelgė į ieškovės, kaip profesine veikla užsiimančios verslininkės, sudarant laidavimo sutartis su priešieškinį pareiškusiais atsakovais prisiimtą riziką. Nors apeliantė nurodo, kad pagal paskolos sutartį būtų reikėję mokėti kas mėnesį po 129 eurus paskolos įmokų, tačiau iš paskolos grąžinimo grafiko matyti, kad kas mėnesį taip pat reikėjo mokėti vidutiniškai apie 32 eurų palūkanų (kas mėnesį mažėjančios palūkanos nuo 57,11 eurų iki 1,14 eurų). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovų J. V. ir V. S. laidavimo paraiškose, kurios surašomos ieškovės darbuotojų, nurodytos atsakovų pajamos neatitinka tikrovės. Šios aplinkybės apeliantė nepaneigė. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovės J. V. pajamas sudaro 601,37 Lt dydžio invalidumo/netekto darbingumo pensija bei 32,5 Lt transporto išlaidų kompensacija, iš viso 8 240,31 Lt per metus (t. 1, b. l. 74–76). Atsakovo V. S. pajamas sudaro 569,37 Lt dydžio invalidumo/netekto darbingumo pensija, t. y. 7 401,81 Lt per metus (b. l. 72–73). Atsakovai yra socialiai remiami, minėtos gaunamos pajamos yra vienintelis atsakovų pragyvenimo šaltinis. Darytina išvada, kad laiduojama suma, atsižvelgiant į atsakovų sunkią turtinę padėtį, buvo didelė. Vien faktas, kad atsakovai anksčiau buvo sudarę laidavimo sutartis, neįrodo, kad atsakovams buvo suprantama laidavimo esmė. Iš bylos duomenų matyti, kad Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 85-1-00709-11 pagal V. S. pareiškimą dėl Ž. S. sukčiavimo, t. y. dėl V. S. šešių greitųjų kreditų savo vardu sudarymo laikotarpiu nuo 2010-01-20 iki 2010-10-19, bei V. S. ir J. V. 2010-07-01 laidavimo sutarčių Tauragės kredito unijai už Ž. S. paimtą paskolą (t. 1, b. l. 27, 69, t. 2, 11–14). Tai sudaro pagrindą abejoti atsakovų valia sudaryti apeliantės minimas kitas laidavimo sutartis. Be to, papildomų įsipareigojimų turėjimas turėjo suketi apeliantei pagrįstą abejonę dėl atsakovų gebėjimo būti tinkamai laiduotojais. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovų suklydimas nelaikytinas esminiu LR CK 1.90 str. 5 d. numatytais pagrindais.
Įvertinus bylos aplinkybes yra pagrindas vertinti, kad atsakovų suklydimas dėl laidavimo sandorių esmės ir turinio pripažintinas esminiu. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo laidavimo sutartys sudarytos dėl esminio šalių (atsakovų J. V. ir V. S.) suklydimo ir tokius sandorius pripažino negaliojančiais LR CK 1.90 str. pagrindu. Šiuo atveju nelaikytina, kad pažeistas civilinių teisių stabilumo principas.
Apeliantė nurodo, kad skundžiamame sprendime, tenkinus dalį ieškovės ieškinio, neišspręstas žyminio mokesčio priteisimo klausimas. Už ieškovės ieškinio reikalavimus mokėtinas 564 Lt žyminis mokestis. Iš bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad ieškovė yra sumokėjusi tik 141 Lt mokėtino žyminio mokesčio (b. l. 5). Kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir paskirstymo klausimas yra teismo prerogatyva (LR CPK 270 str. 5 d. 3 p.), todėl teismas privalo išspręsti šį klausimą. Nors išnagrinėjus bylą atmesti ieškovės ieškinio reikalavimai dėl atsakovų V. S. ir J. V., tačiau iš esmės ieškovės materialinis reikalavimas kitiems atsakovams Ž. S. ir G. S. dėl paskolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo tenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra sumokėjusi tik dalį žyminio mokesčio, iš atsakovų Ž. S. ir G. S. priteistina po 70,50 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ieškovei ir po 212 Lt mokėtino žyminio mokesčio už ieškinį valstybei (LR CPK 93 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir visapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir bylos faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias dėl suklydimo sudaryto sandorio negaliojimą, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu, tačiau skundžiamu sprendimu netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas – neišsprendė žyminio mokesčio priteisimo klausimo, todėl sprendimas keistinas (LR CPK 326 str. 1 d. 3 p.).
Išnagrinėjus bylą, apeliantės apeliacinis skundas dėl materialiųjų teisinių reikalavimų atmestas, patenkintas tik procesinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų. Dėl to laikytina, kad apeliacinis skundas iš esmės atmestas, teismo procesinis sprendimas iš esmės priimtas atsakovų naudai. Todėl apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme jai neatlygintinos. Atsakovė J. V. pateikė 200 Lt dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme patvirtinančius įrodymus. Įvertinus, kad valstybės garantuojama ir apmokama antrinės pagalbos išlaidų dalis J. V. yra 50 procentų (t. 1, b. l. 147), iš apeliantės priteistina valstybei 100 Lt už antrinę teisinę pagalbą atsakovei J. V. apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 62) (LR CPK 93 str. 1 d., 99 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-02-13 sprendimą pakeisti, nurodant, kad iš atsakovų Ž. S. ir G. S. priteistina po 70,50 Lt žyminio mokesčio už ieškinį ieškovei Tauragės kredito unijai ir po 212 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.
Kitas sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti iš ieškovės Tauragės kredito unijos valstybei 100 Lt išlaidų už antrinę teisinę pagalbą atsakovei J. V. apeliacinės instancijos teisme.