- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-25
- Bylos Nr.
- A-663-1762-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Edvardas Sinkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Balmonta“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 9.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Edvardo Sinkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Balmonta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Balmonta“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, byloje trečiuoju suinteresuotu asmeniu dalyvaujant Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Balmonta“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2005 m. spalio 18 d. sprendimą Nr. 69-307, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių apskrities VMI) 2005 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 14.4-29-38 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2005 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. S-489-(7-506/2005). Nurodė, kad atlikus privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų sumokėjimo teisingumą laikotarpiu nuo 2001 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. birželio 30 d. Šiaulių apskrities VMI 2005 m. birželio 23 d. patikrinimo akte Nr. 6335-05-45-93 papildomai priskaičiavo 8 882,59 Lt privalomojo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų ir paskyrė 17 768,18 Lt dydžio baudą. Skundžiamai sprendimais buvo patvirtintas minėtas patikrinimo aktas bei nurodyta pareiškėjai sumokėti akte nurodytas sumas. Papildomos įmokos buvo apskaičiuotos nurodžius, kad įmonė 70 darbuotojų neužtikrino 4 valandų darbo dienos, o darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodė, kad dirbo mažiau ir sumokėjo socialinio draudimo įmokas nuo darbo užmokesčio sumos, kuri buvo paskaičiuota pagal darbo apskaitos žiniaraščiuose nurodytą darbo laiką, dar 6 darbuotojams įmonė nepriskaičiavo darbo užmokesčio, nors darbo sutartys su tais darbuotojais nebuvo nutrauktos. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų turinio viršenybės prieš formą principu ir teigė, jog iš mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų matyti, kad jie paremti tik sudarytomis darbo sutartimis, kurios nebuvo nutrauktos, nors realiai darbuotojai nurodytu laikotarpiu nebedirbo ir jiems pagal įmonėje esančius buhalterinės apskaitos dokumentus (darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir pačių darbuotojų paaiškinimus) jokio darbo užmokesčio nei priskaičiuota, nei tuo labiau išmokėta nebuvo. Negalima šiuo atveju remtis tik sudaryta darbo sutartimi, nes ji nieko neįrodo, išskyrus tai, kad darbuotojas turėjo dirbti, o jam darbdavys turėjo už darbą mokėti darbo užmokestį, t. y. darbo sutartis tik įtvirtina šalių teises ir pareigas, tačiau neįrodo, kad tikrai buvo pagal šią darbo sutartį dirbama. Patys darbuotojai teigia, kad jie tuo laikotarpiu įmonėje nedirbo, darbo užmokesčio negavo ir jo išmokėti neprašo, nors mokesčių administratorius ir priskaičiavo. Tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad įmokos skaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą. Atlyginimą už darbą darbuotojui apskaičiuoja darbdavys, remdamasis sudaryta darbo sutartimi ir atsižvelgiant į darbuotojo dirbtą laiką (realų) ir kt. kriterijus, kurie įtakoja darbo užmokesčio dydį. Darbuotojo dirbtas laikas fiksuojamas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Jeigu darbuotojai darbo (realiai) nedirba, tai jiems ir darbo užmokestis negali būti priskaičiuotas. Socialinio draudimo įmokos mokamos nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio, tai ir jos neturi būti mokamos. Šiuo atveju dėl buhalterijos darbuotojų aplaidumo socialinio draudimo skyriui nebuvo pranešta, kad su darbuotojais S. Č., A. D. , A. V., R. M., A. K. darbo sutartys yra nutrauktos ir jie įmonėje nurodytu laikotarpiu nedirbo. Šias aplinkybes patvirtina ir patys darbuotojai, nes tuo laikotarpiu jie dirbo kitose įmonėse. Tiek rašant patikrinimo aktą, tiek jį tvirtinant mokesčių inspekcijos pareigūnai turėjo pirmiausia atsižvelgti į darbo laiko apskaitos žiniaraščius, kurie yra vienintelis dokumentas įmonėje, iš kurių galima spręsti apie darbuotojo išdirbtą realų laiką įmonėje. Šiuo atveju iš jų matyti, jog nebuvo žymima, kad išvardinti darbuotojai būtų dirbę nurodytus laikotarpius ir jiems darbdavys privalėjo priskaičiuoti darbo užmokestį, o nuo jo - socialinio draudimo įmokas. Kadangi šie asmenys nurodytais laikotarpiais dirbo kitose įmonėse ir jie negalėjo dirbti UAB "Balmonta", tai mokesčių inspekcijos pareigūnai privalėjo šias faktines aplinkybes patikrinti atliekant priešpriešinius patikrinimus minėtose įmonėse, tai yra patikrinti skunde minimus argumentus ir, gavus patvirtintus dokumentus, spręsti, ar galima prisiskaičiuoti socialinio draudimo įmokas už šiuos asmenis. Dėl 70 darbuotojų, kuriems nebuvo užtikrinta 4 val. darbo diena, taip pat liko neišsiaiškinta, ar tie darbuotojai realiai dirbo tą laiką, už kurį priskaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos. Su visais darbuotojais yra pilnai atsiskaityta ir nei vienas neturi pretenzijų dėl neišmokėto darbo užmokesčio, o nuo darbdavio priskaičiuoto darbo užmokesčio visos draudimo įmokos yra sumokėtos. Šiuo atveju nebūtų ginčo, jeigu darbo laiko apskaitos žiniaraščiai būtų teisingai užpildyti ir laikotarpiu, kai nedirbo, būtų pažymėta prastova (dėl darbuotojo kaltės), nes jie streikavo, o ne palikti tušti langeliai, atžymint tik realiai išdirbtą jų laiką. Patikrinimo metu nėra nustatyta esminė faktinė aplinkybė, kad patikrinimo akte minėti darbuotojai tuo metu dirbo savo darbą 4 darbo valandas, už kurį turėjo būti sumokėtas darbo užmokestis, o ne streikavo. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 195 straipsnyje, Lietuvos Respublikos darbo apmokėjimo įstatymo 9 straipsnyje nurodyta, kad prastovos dėl darbuotojo kaltės laikas neapmokamas. Kadangi darbo užmokestis nebuvo priskaičiuotas, tai ir socialinio draudimo įmokos neturi būti mokamos.
Atsiliepimas
Atsakovė bei tretysis suinteresuotas asmuo prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) Šiaulių skyrius 2003 m. spalio 15 - 23 d. atliko pareiškėjos valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų apskaičiavimo ir panaudojimo patikrinimą ir 2003 m. spalio 23 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 7/64, kuriame papildomai apskaičiavo 9 156,33 Lt valstybinio socialinio draudimo įmokų ir 18 313,06 Lt šių įmokų baudą. VSDFV 2004 m. sausio 29 d. sprendimu Nr. (9.26)-1-631 patvirtino patikrinimo akte apskaičiuotas įmokas. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą dėl minėto sprendimo. Teismas pripažino, kad minėtos papildomos įmokos bei bauda buvo priskaičiuoti pagrįstai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. vasario 17 d. nutartyje konstatavo, kad pagal DK 93 ir 186 straipsnius darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, kuria darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas, todėl darbuotojo teisė į darbo užmokestį atsiranda, kai jis atlieka darbą, numatytą darbo sutartyje. Vertinant šią įstatyminę nuostatą visumoje su Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisykle, nustatančia, kad valstybinio socialinio draudimo įmokos apskaičiuojamos ir mokamos nuo kiekvienam apdraustajam apskaičiuoto atlyginimo už darbą, buvo nuspręsta, kad pareiga darbdaviui sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas atsiranda tuomet, kai darbuotojas įgyja teisę į darbo užmokestį, t. y. kai darbuotojas atlieka darbą pagal darbo sutartį. Iš šio teismo sprendimo galima spręsti, kad pareiškėjai, padariusiai patikrinimo akte konstatuotus įstatymų pažeidimus, papildomos valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo apskaičiuotos pagrįstai. Teismo 2005 m. vasario 17 d. nutartyje buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad pareiškėjos darbuotojas A. F. , būdamas kitoje valstybėje, atitinkamais laikotarpiais (nuo 2002-11-18 iki 2002-12-18; nuo 2003-04-17 iki 2003-04-28; nuo 2002-10-22 iki 2002-11-04; nuo 2002-09-02 iki 2002-09-15) sirgo, todėl tais laikotarpiais realiai nedirbo. Vadinasi, tuo laikotarpiu pareiškėja neprivalėjo jam apskaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį, o atitinkamai ir valstybinio socialinio draudimo įmokas. Atsižvelgus į tai buvo konstatuota, kad dalyje dėl valstybinio socialinio draudimo įmokų A. F. apskaičiavimo pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas, o likusioje dalyje pareiškėjos apeliacinis skundas atmestas. Kadangi teismo sprendime nurodytos klaidos ištaisymas yra susijęs su atitinkamų skaičiavimų atlikimu, kuriuos kompetentingas atlikti tik atsakovas, teismas panaikino pareiškėjos ginčijamus sprendimus, o ginčą perdavė iš naujo nagrinėti VSDFV Šiaulių skyriui. Pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 33 straipsnį (2003 m. lapkričio 17 d. įstatymo Nr. IX-1831 redakcija) valstybinio socialinio draudimo įmokas nuo 2004 m. sausio 1 d. administruoja VMI, teismo 2005 m. vasario 17 d. nutarties vykdymą iš VSDFV Šiaulių skyriaus perėmė Šiaulių apskrities VMI. Atlikus pakartotinį patikrinimą, 2005 m. birželio 23 d. patikrinimo akte buvo konstatuoti tie patys įstatymų pažeidimai, kurie buvo nurodyti VSDFV Šiaulių skyriaus 2003 m. spalio 23 d. patikrinimo akte Nr. 7/64. Šio patikrinimo metu tik buvo perskaičiuota valstybinio socialinio draudimo įmokų suma atsižvelgus į 2005 m. vasario 17 d. teismo nutartyje nurodyto pareiškėjo darbuotojo A. F. ligą pateisinančius laikinojo nedarbingumo pažymėjimus, išduotus Latvijos Respublikoje. Dėl to įmokų suma sumažinta iki 8 882,59 Lt. Manė, kad kitoje dalyje pareiškėjai papildomai apskaičiuotos ir nurodytos sumokėti valstybinio socialinio draudimo įmokos buvo patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. teismo nutartyje, todėl dėl jų mokestinis ginčas jau yra pasibaigęs.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. balandžio 6 d. sprendimu skundą atmetė. Teismas sprendimą iš esmės grindė atsakovės bei trečiojo suinteresuoto asmens nurodytais argumentais ir konstatavo, kad dėl pareiškėjos padarytų įstatymų pažeidimų ir papildomų valstybinio socialinio draudimo įmokų apskaičiavimo pagrįstumo jau yra pasisakęs teismas 2005 m. vasario 17 d. nutartyje, todėl šioje dalyje mokestinis ginčas yra pasibaigęs.
III.
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują – skundą tenkinti. Nurodo, kad 2005m. vasario 17d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2004 m. lapkričio 2 d. sprendimą, VSDFV sprendimus ir jų surašytą patikrinimo aktą visa apimtimi ir ginčą perdavė nagrinėti VSDFV Šiaulių skyriui iš naujo. Galiojančio teismo sprendimo šiuo metu nėra. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad sprendimo, nutarimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas. Todėl, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Šiaulių apskrities VMI, tiek VMI, tiek Komisija privalėjo patikrinti skunde išdėstytus motyvus visa apimtimi ir dėl kiekvieno iš jų pasisakyti. Mano, kad administracinė byla yra neišnagrinėta, mokestinis patikrinimas atliktas nepilnai, o jų skundus atsisakyta nagrinėti nepagrįstai, todėl visi priimti sprendimai turi būti panaikinti, o Šiaulių apskrities VMI įpareigotina išnagrinėti pateiktą skundą pilna apimtimi, ištiriant visas faktines aplinkybes dėl darbuotojų darbo. Dėl socialinio draudimo įmokų teisingumo ir pagrįstumo nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pateiktą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A8 – 175/05 nagrinėdamas ši ginčą konstatavo, kad atsakovo sprendimas dėl pareiškėjui papildomai priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų yra klaidingas tik apskaičiuojant įmokas, susijusias su pareiškėjo darbuotojo A. F. faktiniu nedirbimu pareiškėjo įmonėje ir jo būvimu užsienyje, o likusioje dalyje pareiškėjo reikalavimai buvo atmesti. Šią klaidą atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimais buvo ištaisyta. Minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi buvo apibrėžtos ginčo nagrinėjimo ribos.
Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo turinio matyti, jog pareiškėjas siekia antrą kartą revizuoti įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A8 – 175/05 konstatuotas aplinkybes, o įmokų, susijusių su darbuotojo A. F. faktiniu nedirbimu pareiškėjo įmonėje ir jo būvimu užsienyje, neginčija.
Byloje nėra pateikta naujų įrodymų, kurie paneigtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A8 – 175/05 konstatuotas aplinkybes, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog ji neturi pagrindo vertinti faktines bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A8 – 175/05.
Apibendrinant tai, kas parašyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ją naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.