Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. Š. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo R. Š. M. ieškinį atsakovei N. L. dėl paskolos sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovės pateiktas 1995-08-03 įsipareigojimas yra pasirašytas ieškovo, patvirtintas individualios įmonės Š. M. krepšinio fondo antspaudu. Teismas konstatavo, kad paskolos gavėjo pasirašyto paskolos raštelio ar kitokio skolos dokumento buvimas pas atsakovę – paskolos davėją patvirtina paskolos sutarties dalyko (šiuo atveju pinigų) perdavimą paskolos gavėjui – ieškovui (CK 6.871 str. 1 ir 3 d.).

Kadangi ginčo šalims sudarant 1995-07-14 susitarimą galiojo CK 291 str. 1994-05-17 redakcija, todėl sprendžiant šį ginčą teismui būtina nustatyti pinigų perdavimo momentą susitarimo dėl paskolos suteikimo sandoryje, nes paskolos sutartis tuo metu buvo laikoma sudaryta pinigų perdavimo momentu. Todėl 1995-08-03 įsipareigojimo grąžinti skolą teismas negalėjo pripažinti šalių sudaryta ir rašytine forma išreikšta paskolos sutartimi, kadangi jame nenurodyta viena iš esminių paskolos sutarties sąlygų, t. y. pinigų perdavimas.

Teismas taip pat neįvertino tariamai sudarytos paskolos sutarties faktinių aplinkybių, t. y. faktinių šalių santykių, buvusių prieš paskolos sutarties pasirašymą ir jos pasirašymo metu. 1995 m. ieškovui buvo aktyvios sportinės veiklos ir labdaros metai, jis retai būdavo Lietuvoje, todėl kai kuriuos veiksmus atlikti įgaliodavo kitus asmenis, tarp jų ir A. L. . Ieškovas jiems palikdavo iš anksto pasirašytus tuščius popieriaus lapus. Tuo ir pasinaudojo atsakovė. Ieškovas neturėjo finansinių problemų. Įsipareigojimo pasirašymo metu jis buvo ne Vilniuje.

Teismas negalėjo konstatuoti pinigų perdavimo fakto vadovaudamasis liudytojų parodymais atsižvelgiant į tai, kad paskolos sutarties sudarymo faktui įrodinėti įstatymas apriboja įrodinėjimo priemones.

Be to, teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą, nes nesirėmė ieškovo liudytojų parodymais dėl ieškovo buvimo ne Vilniuje ginčijamos sutarties sudarymo metu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nustatyta, kad ieškovas R. Š. M. pasirašė 1995 m. rugpjūčio 3 d. įsipareigojimą, kuriuo įsipareigojo 15000 JAV dolerių skolą N. L. grąžinti iki 2005 metų (b.l. 7). Ieškovas šį įsipareigojimą kaip paskolos sandorį prašė pripažinti negaliojančiu Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, t.y. sandoris turi valios trūkumų, nes ieškovas kaip sandorio šalis nėra išreiškęs savo valios dėl tokio sandorio sudarymo, be to nėra atlikęs jokių veiksmų, kuriais būtų siekęs sukurti paskolinius santykius tarp jo ir atsakovės N.L. Taip pat ieškovas nurodė, kad įsipareigojimas yra suklastotas, galimai į tuščią popieriaus lapą su jo parašu ir jo vadovaujamos įmonės antspaudu, įrašius įsipareigojimo tekstą.

Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri atitiko šios rūšies sutarčiai būtinus elementus. Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmos instancijos teismas šiuo atveju pritaikė netinkamą įstatyminę normą pagal jos galiojimą laike, nes šalys sudarė sutartį, galiojant sudarymo metu Civilinio kodekso, priimto 1964 m. liepos 7 d. redakcijai, todėl teismas turėjo taikyti būtent šio kodekso paskolos santykius reguliuojančias normas. CK 291 straipsnyje buvo nustatyta, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjui nuosavybėn pinigus ar rūšiniais požymiais apibrėžtus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tiek pat tokios pat rūšies ir kokybės daiktų.

Teismas, nustatę faktinius duomenis, konstatavo, kad byloje esantį įsipareigojimą pasirašė ieškovas. Jame ieškovas nurodė, kad jo įsiskolinimas atsakovei yra 15 000 JAV dolerių. Ši formuluotė reiškia, kad pagal paskolos sutartį atsakovas yra gavęs nuosavybėn pinigus. Įsipareigojime nurodytas ir atsakovo įsipareigojimas – grąžinti juos. Raštelį (įsipareigojimą) pateikė teismui ieškovė. Taigi pirmosios instancijos teismas remdamasis CK 291 straipsniu, teisingai konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas sudarė paskolos sutartį. Tai, kad teismas taikė šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso analogiškus santykius reglamentuojančias normas (Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalies) nedaro iš esmės neteisėtu sprendimą šioje dalyje ir naikinti dėl tokio netinkamo materialinės teisės normos taikymo nėra pagrindo, nes toks panaikinimas būtu formalus (Civilinio proceso kodekso 328 straipsnis). Atkreiptinas dėmesys, kad pats ieškovas ieškinyje taip nurodė ne tas materialinės teisės normas pagal galiojimą laike.

CK 168 straipsnyje buvo nustatyta, kad sutartis laikoma sudaryta, kada šalys, atitinkamais atvejais - reikalaujama forma, tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jos punktų. Esminiai yra tie sutarties punktai, kurie tokiais laikomi pagal įstatymą arba yra būtini tos rūšies sutartims, taip pat visi tie punktai, dėl kurių, vienos iš šalių pareiškimu, turi būti susitarta. Kaip minėta, apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovas ir atsakovė susitarė dėl visų esminių paskolos sutarties punktų, todėl teismo išvados neprieštarauja šiai teisės normai. CK 169 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad, jeigu pagal įstatymą ar šalių susitarimą sutartis turi būti sudaryta tam tikra forma, ji laikoma sudaryta nuo to momento, kada ji išreikšta šia forma. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis sudaryta įsipareigojimo pasirašymo dieną, t.y. 1995-08-03.

Ieškovės ir atsakovo paskolos sutartis sudaryta rašytine forma. Pagal CK 293 straipsnio 2 dalį nuginčyti ją, remiantis liudytojų parodymais, neleidžiama, išskyrus baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų atvejus. Baudžiamoji veika dėl paskolos sutarties nekonstatuota, baudžiamoji byla dėl dokumento (įsipareigojimo) klastojimo nutraukta. Tokiu būdu apeliaciniame skunde minimo liudytojo Galimų ieškovės nusikalstamų veiksmų – raštelio suklastojimo atsakovas neįrodė. Taigi atsakovas savo atsikirtimus gali pagrįsti tik leistinais įrodymais. Teismai konstatavo, kad tokių įrodymų atsakovas nepateikė. Pažymėtina, kad esant sudarytai paskolos sutarčiai ne atsakovė turėjo įrodinėti, kad ji pinigus perdavė ieškovui, o atvirkščiai – atsakovas teigdamas, jog iš atsakovės pinigų negavo turėjo leistinais įrodymais įrodyti šį savo argumentą.

Apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nesirėmė ieškovo liudytojo parodymais atmestinas. Liudytojo V. R. parodymai nepatvirtina ieškovo nurodytos aplinkybės, kad jis įsipareigojimo surašymo dieną nebuvo Vilniuje. Liudytojas nurodė, kad R. Š. M. pas jį į Klaipėdą, į jūros šventę atvyko 1995-07-15 ir buvo visą savaitę (b.l. 143). Nors liudytojas vėliau nurodė, kad jūros šventė paprastai švenčiama liepos 3 dieną, tačiau šie liudytojo parodymai nepaneigia fakto, kad ieškovas galėjo liepos 3 dieną pasirašyti įsipareigojimą, net jeigu būtų ir vykęs pas liudytoją tą pačią dieną. Iš Vilniaus į Klaipėdą per dieną įmanoma suvažinėti kelis kartus, todėl net jeigu ir būtų leistinas įrodymas ginčijant paskolos sutartį minėto liudytojo parodymai, jie nepaneigia įsipareigojimo pasirašymo, nes ieškovas galėjo būti tą pačią dieną tiek savo įmonėje, tiek ir Klaipėdoje.

Apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovui nebuvo reikalo skolintis pinigus dėl jo ir jo įmonės itin geros materialinės būklės, taip pat nedaro sutarties negaliojančia, tuo labiau ieškovo nurodytu pagrindu (Civilinio kodekso 47 straipsnio 1 d., įst.red. iki 2001-07-01). Paskola yra be palūkanų ir netesybų, todėl jokių nuostolių ieškovui neatsirado, atvirkščiai jis 1995 metais galėjo panaudoti nenuvertėjusį JAV dolerį, palyginus su jo verte sprendimo priėmimo dienai.

Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.), nenustatė nei Civilinio proceso kodekso 329, nei 330 str. numatytų pagrindų panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas galioti, o apelianto skundas netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.