- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-06-28
- Bylos Nr.
- A-556-1054-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Audrius Bakaveckas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Citma“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Andrius Kazakevičius
- Kategorijos
- 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Citma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Citma“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Inspekcija) 2007 m. spalio 8 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 14.4-81-49 nurodė pareiškėjui sumokėti į biudžetą 21 301 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 3 473 Lt PVM delspinigių, 6 390 Lt PVM baudą, 1 299 Lt pelno mokesčio ir 390 Lt pelno mokesčio baudą.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Citma“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Citma”) Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) apskundė Inspekcijos 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 14.4-81-49 dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 19 892 Lt PVM, 431 Lt PVM delspinigių ir 5 968 Lt PVM baudos. VMI prie FM 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 69-285 patvirtino Inspekcijos 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr. 14.4-81-49 dalį dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti į biudžetą 19 892 Lt PVM, 431 Lt PVM delspinigių ir 5 968 Lt PVM baudos.
Pareiškėjas padavė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - ir Mokestinių ginčų komisija). Mokestinių ginčų komisija 2008 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. S-40(7-8/2008) patvirtino VMI prie FM 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 69-285.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (b. l. 2-7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Inspekcijos 2007 m. spalio 8 d. sprendimo Nr.14.4-81-49 dalį dėl nurodymų sumokėti į biudžetą 19 892 Lt PVM, 431 Lt PVM delspinigių bei 5 968 Lt PVM baudos, VMI prie FM 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 69-285 bei Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. S-40(7-8/2008).
Pareiškėjas nurodė, kad PVM mokėtojas, norėdamas taikyti 0 procentų PVM tarifą prekėms, tiekiamoms kitoje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš Lietuvos ir kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra įregistruotas PVM mokėtoju kitoje valstybėje. Mokesčių administratorius, atlikęs pareiškėjo mokestinį patikrinimą, nustatė, kad nepakanka įrodymų, patvirtinančių, kad 2005 metų IV ketvirtyje pareiškėjas Latvijos įmonei „SIA Sigma-2“ tiekė prekes (vaisius, daržoves). Tačiau su tokia mokesčių administratoriaus pozicija negalima sutikti. Pareiškėjas nurodė, kad jo pateikti dokumentai yra pakankami prekių tiekimui minėtai Latvijos įmonei patvirtinti. Tam tikri formalūs rekvizitų pareiškėjo pateiktuose dokumentuose trūkumai negali būti pagrindas netaikyti 0 procentų PVM tarifo. Pareiškėjas nurodė, kad jis yra sąžiningas mokesčių mokėtojas ir veikė tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 42-45) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pažeisdamas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, prekių tiekimams į kitą ES valstybę nepagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų apie prekių išgabenimą iš šalies teritorijos į Latvijos Respubliką. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2005 metų IV ketvirtyje pagal 2005 m. lapkričio 21 d. - gruodžio 5 d. išrašytas PVM sąskaitas - faktūras SIA „Sigma- 2“ deklaravo 110 512,79 Lt prekių tiekimų. Tačiau pateiktose PVM sąskaitose - faktūrose nenurodytas SIA „Sigma-2“ atstovas, gavęs prekes, nėra atstovo, gavusio prekes, parašų, nėra įmonės gavėjos antspaudų. Pateiktuose CMR važtaraščiuose nėra nurodyti duomenys apie transporto priemonių, gabenusių krovinius, vairuotojus. SIA „Sigma-2“ prekių įsigijimų iš pareiškėjo nedeklaravo. Latvijos mokesčių administratorius informavo, kad SIA „Sigma-2“ patikrinti neįmanoma, nes mokesčių mokėtojas neatsiliepė į mokesčių administratoriaus kvietimą atvykti, įmonė jos adresu nerasta. Atsakovas nurodė, kad nėra nustatyta, kokius konkrečiai įrodymus turi turėti PVM mokėtojas prekių išgabenimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos faktui patvirtinti, tačiau svarbu, kad PVM mokėtojo turimi įrodymai aiškiai patvirtintų prekių išgabenimo į kitą ES valstybę narę faktą. Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 39) su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (b. l. 122-129) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies - Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2007 m. spalio 8 d. sprendimą Nr. 14.4-81-49, VMI prie FM 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 69-285 ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. S-40(7-8/2008) panaikino iš dalies. Teismas nustatė, kad UAB „Citma“ dalyje, kurioje buvo vykdytas mokestinis patikrinimas dėl prekių pardavimo SIA ,,Sigma-2“, turi sumokėti 11 620 Lt PVM, 1 743 Lt baudą ir 188,24 Lt delspinigių. Kitoje dalyje sprendimus paliko nepakeistais, o skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas ginčija mokesčio bei delspinigių sumas, kurios yra susijusios su prekių pardavimu SIA „Sigma-2“. Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl to, ar pareiškėjas turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą pareiškėjo tiektoms Latvijos įmonei SIA „Sigma-2“ prekėms (vaisiams ir daržovėms). Teismas vadovavosi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1 dalimi, EEB Tarybos 1977-05-17 priimta Šeštąja Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo - Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (77/388/EEB) (ši direktyva nauja redakcija išdėstyta 2006-11-28 Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos), Europos Teisingumo Teismo suformuotomis direktyvų nuostatų aiškinimo taisyklėmis (Europos Teisingumo Teismo byla C-409/04). Nustatant prekių išvežimą patvirtinančių dokumentų pateikimo savalaikiškumo įtaką galimybei atskaityti PVM reikšmingas Europos Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendimas C-146/05 byloje Albert Collée prieš Finanzamt Limburg an der Lahn. Aiškindamas 1977-05-17 Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB, iš dalies pakeistos 1991-12-16 Tarybos direktyva 91/680/EEB, 28c straipsnio A dalies a punkto pirmąją pastraipą, teismas nurodė, kad šią normą reikia aiškinti kaip draudžiančią valstybės narės mokesčių administratoriui atsisakyti atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčio tiekimą Bendrijos viduje, kuris buvo iš tikrųjų atliktas, motyvuojant vien tuo, kad tokio tiekimo įrodymas nebuvo pateiktas laiku. Teismas priminė, kad valstybių narių pareiga atleisti nuo mokesčio prekių tiekimą Bendrijos viduje yra numatyta Šeštosios direktyvos 28c straipsnio A dalies a punkto pirmojoje pastraipoje ir pažymėjo, kad nei viena Šeštosios direktyvos nuostata tiesiogiai nenumato, kokius įrodymus asmuo privalo pateikti. Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė nustatyti kitas pareigas, kurias jos laiko būtinomis tam, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui mokesčių srityje. Teismo nuomone, nacionalinė priemonė, kuri teisę atleisti nuo mokesčio tiekimą Bendrijos viduje iš esmės sieja su formalių pareigų laikymusi, neatsižvelgiant į esminius reikalavimus ir ypač nekeliant klausimo dėl to, ar jie buvo įgyvendinti, viršija tai, kas būtina siekiant užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą. Mokesčių neutralumo principas reikalauja, kad nuo PVM būtų atleidžiama, jeigu tenkinami esminiai reikalavimai, net jei apmokestinamieji asmenys nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų. Kitaip būtų tik tuomet, jeigu tokių formalių reikalavimų pažeidimas neleistų pateikti neginčijamo įrodymo, kad esminiai reikalavimai yra įvykdyti. Reikalavimas, pagal kurį reikalaujami įrašai turi būti atliekami iškart atlikus ūkinę operaciją, bet nesant numatyto konkretaus termino, gali pažeisti teisinio saugumo principą, kuris yra Bendrijos teisės sistemos dalis ir kurį valstybės narės privalo gerbti vykdydamos įgaliojimus, kuriuos joms suteikia Bendrijų direktyvos. Iš išdėstytų teisės normų ir jų taikymo praktikos nuostatų teismas padarė išvadą, kad atleidimui nuo PVM mokėjimo būtinos šios sąlygos: 1. Asmuo, kuriam kitoje valstybėje narėje tiekiamos prekės, toje valstybėje įregistruotas mokesčių mokėtoju; 2. Pirkėjui yra perleidžiama teisė disponuoti prekėmis kaip savo; 3. Prekės išgabentos iš Lietuvos Respublikos į kitą valstybę narę; 4. Tiekėjas nustato, kad šios prekės buvo išsiųstos ar išgabentos į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jų fiziškai nebėra tiekėjo valstybėje narėje; 5. Tiekėjas prekių išvežimo faktą patvirtinančius dokumentus privalo turėti, tačiau mokesčių administratorius turi atsižvelgti ir į naujai pateiktus dokumentus; 6. Pripažinus mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus suklastotais mokesčių administratorius turi įrodyti tiekėjo nesąžiningumą. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad parduodant prekes pirkėjas buvo kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas, kadangi Latvijos įmonė SIA „Sigma-2“ buvo registruota PVM mokėtoja nuo 2004-09-06 iki 2006-07-17. Taigi šiuo atveju spręstinas klausimas, ar yra kitos reikalingos sąlygos. Teismas, išanalizavęs mokestinio patikrinimo bei teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui yra pateikęs pakankamai įrodymų, jog prekės buvo perleistos pirkėjui. Teismo teigimu, įrodymų visuma patvirtina išvadą, kad pareiškėjas prekes pardavė SIA „Sigma-2“ ir ši bendrovė įgijo teisę prekėmis disponuoti. Šiuo atveju pareiškėjas pateikė įmonės savininko patvirtinimą apie prekių gavimą. Suvienodintas tarptautinio krovinių vežimo sutarties sąlygas, t. y. tokiems vežimams reikalingus dokumentus ir vežėjo atsakomybę nustato 1956-05-19 Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (6 str. 1 d.). Pareiškėjo pateiktuose važtaraščiuose nėra visų reikalaujamų duomenų - nenurodytas vežėjo pavadinimas, krovinio pristatymo vieta nurodyta netiksliai, vien tik Rygos miestas. Šių duomenų trūkumas važtaraščio nedaro negaliojančiu, kadangi tokia sąlyga konvencijoje nėra nustatyta, tačiau neleidžia daryti išvados, kad su šiuo CMR važtaraščiu prekės buvo realiai pervežtos. Todėl šioms aplinkybėms išaiškinti turi būti tiriami kiti įrodymai. Mokesčių administratorius yra surinkęs duomenis, kad automobilis (duomenys neskelbtini) 2005-12-02 ir 2005-12-05 kirto Lietuvos Respublikos sieną Kalvių pasienio kontrolės poste. Tai atitinka važtaraščių Nr. 0122832 ir 0122838, kuriais buvo pervežtos pagal PVM sąskaitas-faktūras EXP0000312 ir EXP0000313 parduotos prekės, išrašymo dieną. Šis įrodymas kartu su jau aptartais įrodymais dėl prekių perdavimo pirkėjo disponavimui pripažįstamas pakankamu, kad būtų galima konstatuoti faktą, jog prekės pagal minėtus važtaraščius buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Kadangi dėl kitų prekių išvežimo duomenų nėra, nors automobilio sienos kirtimo faktas buvo tikrintas ir už šį periodą, tai laikoma, jog pagal pateiktą medžiagą negalima nustatyti jų išvežimo fakto. Prekių tiekėjas nepateikė jokių įrodymų dėl prekių išvežimo, nei tikrų, nei suklastotų. Įvertinus prekių važtaraščių turinį akivaizdu, kad kiekvienas apdairus asmuo turėjo pastebėti šitų važtaraščių trūkumus išvežimo fakto nustatymui ir pasirūpinti pakankamų duomenų gavimu. Tokia išvada daroma iš to, kad važtaraščiuose nenurodyta nei prekių pristatymo vieta, nei vežėjas. Nors pareiškėjas ir teigė, kad pirkėjas prekes pardavė Latvijoje, tačiau tai patvirtinančių duomenų nerinko ir nepateikė. Remiantis paminėtu, teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai paskaičiavo PVM nuo prekių, parduotų pagal PVM sąskaitas-faktūras EXP0000293, EXP0000302 ir EXP0000308, bendrai 6 4554,44 Lt sumai ir nuo šios sumos paskaičiavo delspinigius. Iš dalies tenkinant skundą ir dalį prekių pripažinus išvežtomis iš Lietuvos Respublikos, mokėtino PVM suma sudaro 11 620 Lt (64 554,44 Lt x 18 procentų). Teismas, išanalizavęs paskirtos baudos dydį, konstatavo, kad mokesčių administratorius nenurodė nei vienos su ginču susijusios aplinkybės, į kurią atsižvelgė nustatydamas baudos dydį, o apsiribojo tik įstatymo nuostatų išvardinimu (PVM įstatymo 123 str. 2 d.). Teismas atsižvelgdamas į tai, kad mokesčių mokėtojo padarytas pažeidimas padarytas dėl neapdairumo (byloje nesurinkti duomenys leidžiantys konstatuoti tyčinę kaltės formą), į tai, kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir dėjo pastangas padėti šiam išsiaiškinti aplinkybes, o taip pat vertindamas tai, kad nustatytos baudos yra labai didelės, dalis mokesčio pažeidimo pripažinta nustatytu nepagrįstai, laikė teisingu sumažinti paskirtos baudos dydį per pusę iki 15 procentų. Teismas nurodė, kad pareiga mokėti delspinigius nuo ne laiku sumokėtų mokesčių numatyta Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš dalies panaikinus mokesčių administratoriaus sprendimus, delspinigiai perskaičiuojami pagal prie Patikrinimo akto esančius 21 priedo duomenis, atmetant 8 272 Lt PVM sumą, kuri aukščiau nurodytais motyvais buvo pripažinta nepagrįstai priskaičiuota. Teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatavo, kad Inspekcijos 2007 m. spalio 8 d. sprendimas Nr. 14.4-81-49, VMI prie FM 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 69-285 ir Mokestinių ginčų komisijos 2008 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. S-40(7-8/2008) iš dalies, kiek tai liečia išvadas dėl pagal PVM sąskaitas-faktūras EXP0000312 ir EXP0000313 parduotas prekes, panaikinami Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 132-141) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo skundas, ir visiškai patenkinti pareiškėjo skundą; priimti ir vertinti, priimant sprendimą, naujus įrodymus, kurių negalėjo pateikti pirmosios instancijos teisme - V. M. įmonės 2009-08-20 raštą Nr. (S)-2, gautą 2009-08-24, ir jo priedą - 2005-11-05 Automobilio panaudos sutarties nuorašą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendimas priimtas netinkamai taikant tarptautines ir nacionalines materialinės teisės normas, reglamentuojančias prekių judėjimo ES viduje apmokestinimą, tiekėjo atsakomybę už pirkėjo neteisėtus veiksmus, taip pat buvo pažeistos ABTĮ nuostatos dėl teismo proceso, teismo vaidmens mokestinio ginčo nagrinėjime, teismo tikslų, įtvirtintų procesą reglamentuojančiose teisės normose.
2. Teismas pažeidė ABTĮ 14 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą dėl įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo ir pakartotinai padarė ABTĮ 9 straipsnio pažeidimą. Taigi valstybinės kalbos principo pakartotinai nagrinėjant bylą vėl nebuvo laikomasi. Atsakovas netinkamai įvykdė teismo įpareigojimą išversti į lietuvių kalbą Latvijos mokesčių administratoriaus atsakymą į atsakovo užklausimą.
3. Teismas sprendime pagrįstai rėmėsi visais pareiškėjo pateiktais dokumentais, tarp jų ir pareiškėjo pateiktais išrašais iš SIA „SIGMA-2“ apskaitos registrų, tačiau šis įrodymas, nors ir paminėtas teismo sprendime kaip patvirtinantis prekių išvežimą iš Lietuvos Respublikos į Latvijos Respubliką, teismo nebuvo vertinamas. Taip buvo pažeistas ABTĮ 57 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodymų vertinimo taisyklės, o taip pat ABTĮ 81 straipsnis, įpareigojantis teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
4. Pareiškėjas, kaip mokesčių mokėtojas, elgėsi sąžiningai, apdairiai ir pakankamai rūpestingai tam, kad būtų įsitikinęs, jog prekės tikrai buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.
5. Šioje byloje nagrinėjama teisė ne į PVM atskaitą, bet teisė taikyti 0 PVM tarifą, tačiau PVM sistemos veikimo mechanizmo analizė leidžia daryti tokią pat išvadą: bendrijos viduje negali būti toleruojamas dvigubo apmokestinimo mechanizmo galimybė. Dėl šios priežasties teismo pareiga buvo patikrinti, ar SIA „SIGMA-2“ į Latvijos Respublikos biudžetą sumokėjo PVM už prekes, kurias pardavė Lietuvos Respublikos ūkio subjektas – pareiškėjas, ir nustačius, kad PVM sumokėtas, nebereikalauti, kad jį dar kartą mokėtų pareiškėjas.
6. MAĮ 36 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad mokesčių mokėtojas (šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę gauti iš mokesčių administratoriaus (atsakovo) visą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti. Ši atsakovo pareiga tinkamai nebuvo vykdoma, nes pareiškėjo prašymas dėl duomenų ir dokumentų išreikalavimo iš Latvijos Respublikos valstybės pajamų tarnybos nebuvo patenkintas, nors šie duomenys buvo ir yra būtini tam, kad nustatyti pareiškėjo mokestinės prievolės dydį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas yra kilęs dėl to, ar pareiškėjo parduotos prekės, kurios buvo apmokestintos taikant 0 procentų PVM tarifą, buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitos valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Latvijos Respublikos) teritoriją, t.y. pagrindinis šios bylos momentas įrodymų vertinimas, leisiantis patvirtinti arba paneigti teisę į 0 procentų PVM tarifą.
Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatė, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio PVM įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, - ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. kovo 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-376/2009 pažymėjo, kad pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 56 straipsnio 1 dalį pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Vertindama, ar šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas reikalavimas atitinka minėtus Bendrijų teisės principus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymėjo, jog Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (dabar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) yra pripažinęs, kad panaikinus sienų kontrolę tarp valstybių narių, mokesčių institucijos tikrinimą, ar prekės fiziškai tebėra, ar ne tiekimo valstybės narės teritorijoje, iš esmės atlieka remiantis mokesčių mokėtojų pateiktais įrodymais bei jų deklaracijomis (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt., C-409/04, 44 punktas), todėl principas, pagal kurį teisės naudotis leidimu nukrypti arba atleidimu nuo mokesčio įrodinėjimo našta tenka tam, kuris prašo leisti naudotis tokia teise, nepažeidžia Bendrijos teisės, kas lemia, jog būtent tam, kad būtų taikoma Šeštosios PVM direktyvos 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoji pastraipa, prekių tiekėjas turi pateikti įrodymų, kad šio atleidimo nuo mokesčio sąlygos yra tenkinamos (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International BV, C-184/05, 26 punktas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A556-250/2010, atsižvelgdama į minėtas Europos Bendrijų teisės ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas bei Teisingumo Teismo praktiką, turėdama omenyje pačias įvairiausias prekių tiekimo vietoves, pažymėjo, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, siekiant 0 procentų PVM tarifo taikymo pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnio 1 dalį (redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) pagrįstai tenka PVM mokėtojui, pritaikiusiam 0 procentų PVM tarifą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje tikrinamoje administracinėje byloje nors ir nėra taikomas Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 41 straipsnis, pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, siekiant 0 procentų PVM tarifo taikymo ir pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 49 straipsnio 1 dalį pagrįstai tenka PVM mokėtojui, pritaikiusiam 0 procentų PVM tarifą. Jei prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, tokio fakto patvirtinimo klausimas nėra labai sudėtingas, nes pareiškėjas, siekdamas tai įrodyti, ką ir turi padaryti, gali ir paprastai turėtų pateikti įrodymus pradedant nuo susijusių su išvežimo procedūra baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (taip pat tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir kita).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmą kartą nagrinėdamas šią bylą buvo pažymėjęs, kad „vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo turimuose dokumentuose nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai, dar pati savaime nepaneigia teisės į 0 procentų PVM tarifo taikymą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, jog prekių tiekimas į Latvijos Respubliką buvo atliktas. Tokiu atveju pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo PVM, nepriklausomai nuo to, kad jis nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų, neturinčių įtakos konstatavimui, jog esminiai reikalavimai, leidžiantys taikyti 0 procentų PVM tarifą, yra įvykdyti “(Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Albert Collée, C-146/05, 31 punktas). Bylą grąžino nagrinėti iš naujo, kadangi priimant sprendimą buvo remtasi Latvijos mokesčių administratoriaus atsakymu į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos paklausimą (mokestinės bylos l. 121-122), nepatikrinus, ar šiame atsakyme yra duomenų apie įmonės SIA „Sigma-2“ deklaruotus prekių įsigijimus iš UAB „Citma“. Toks patikrinimas neatliktas, nes šis Latvijos mokesčių administratoriaus atsakymas buvo pateiktas užsienio kalba, o, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šis dokumentas į valstybinę kalbą nebuvo išverstas. Taip pat pažymėta, kad nustatant faktą, ar Latvijos įmonė SIA „Sigma-2“ deklaravo prekių įsigijimus iš UAB „Citma“, turi būti vertinamas ir apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktas Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Rygos regioninės įstaigos 2008 m. liepos 3 d. raštas Nr.10.4/11252, kuriame nurodyta, kad pagal turimą informaciją įmonė SIA „Sigma-2“ pridėtinės vertės mokesčio ataskaitos II dalyje „Dėl prekių, kurios buvo gautos iš Europos Sąjungos valstybių“ nurodė, kad iš UAB „Citma“ 2005 m. lapkričio mėnesį gavo prekių, kurių bendra suma 64554,44 Lt, 2005 m. gruodžio mėnesio suma – 45958,35 Lt (b.l. 69-70).
Nurodytos kliūtys visapusiškam bylos išnagrinėjimui pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pašalintos, tačiau duomenų, kurie leistų priimti pareiškėjui palankų sprendimą, negauta.
2007 m. liepos 9 d. rašte iš Latvijos valstybinės pajamų tarnybos yra nurodyta, kad “Sigma-2” 2007 m. gegužės 3 d. pateikė patikslintas deklaracijas, nurodydama 2005 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais vykdytus sandorius su UAB “Citma” už 130 512, 79 Lt sumą (b.l. 97-98). Pastarasis dokumentas negali patvirtinti pareiškėjo paaiškinimų visų pirma dėl to, jog nėra aišku, už kokias galimai pareiškėjo tiektas prekes buvo atsiskaityta. Antra, dokumentas negali tarnauti pareiškėjo naudai, nes gavėjas Latvijos Respublikoje nuo 2006 m. liepos 17 d. buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro, tuo tarpu patikslintos deklaracijos pateiktos 2007 m. gegužės 3 d. Trečia, “Sigma-2” savininkas, kaip galima spręsti pagal pateiktą raštą, nuo 2007 m. kovo 23 d. jau nebegyveno Latvijoje. Atsižvelgiant į šias faktines aplinkybes yra pakankamas pagrindas teiginiui dėl pateiktų patikslintų deklaracijų tikslo – padėti išvengti pareiškėjui priklausančių sumokėti mokesčių bei su jais susijusių sumų.
Latvijos Respublikos Valstybės pajamų tarnybos Rygos regioninės įstaigos 2008 m. liepos 3 d. raštas Nr.10.4/11252 nei patvirtina, nei paneigia pareiškėjo teisės į 0 procentų PVM tarifo taikymą bei taip pat pripažintinas gautu siekiant to paties tikslo – išvengti mokesčių mokėjimo.
Kiti administracinėje byloje esantys įrodymai yra akivaizdžiai bylojantys ne pareiškėjo naudai: pateiktose PVM sąskaitose - faktūrose nenurodytas SIA „Sigma-2“ atstovas, gavęs prekes; nėra atstovo, gavusio prekes, parašų; nėra įmonės gavėjos antspaudų; pateiktuose CMR važtaraščiuose nėra nurodyti duomenys apie transporto priemonių, gabenusių krovinius, vairuotojus. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvykus realiam prekių pasiekimui pareiškėjo nurodomo adresato, minėtų rekvizitų ir duomenų egzistavimas būtų labiau nei tikėtinas. Jei prekės buvo gautos Latvijos Respublikoje, tai buvo galima pagrįsti ir kitais įvairiais faktiniais duomenimis, tačiau tokių nėra. Pateikti pareiškėjo paaiškinimai, kaip nepatvirtinti objektyviais, tiesioginiais ar išvestiniais įrodymais, negalėjo būti pripažinti priimtinais, todėl pagrįstai ir buvo atmesti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).
Dėl išdėstytų priežasčių teigtina pirmosios instancijos teismo sprendimą esant visiškai teisėtą bei pagrįstą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Citma“ apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.