- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-30
- Bylos Nr.
- I-1731-815/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04304-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Ernestas Spruogis (pirm.)
- Pareiškėjas
- Z. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų ( buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius - kalėjimas)
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. R. (Z. R.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjas Z. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), neturtinės žalos atlyginimą – 15 700 Eur už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis, pažeidžiant jo teises (b. l. 1–16).
Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. rugsėjo 26 d. nutarimo Nr. 980 „Dėl sutikimo reorganizuoti Kybartų pataisos namų ir Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą“ nuostatas Lukiškių TI-K reorganizuotas jungimo būdu nuo 2019 m. balandžio 1 d., jį prijungiant prie Vilniaus pataisos namų. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje atsakove laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų.
Šalies argumentai
2. Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. jis Lukiškių TI-K buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjo manymu, jam nebuvo užtikrinamas minimalus gyvenamasis plotas Lukiškių TI-K kamerose. Kamerų plotą mažino jose buvę baldai.
2.2. Įstaigoje nebuvo užtikrinamas pareiškėjo užimtumas – nebuvo kultūros, sporto, mokslo ir kitų renginių.
2.3. Įstaigoje nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko, todėl kilo grėsmė pareiškėjo saugumui ir sveikatai.
2.4. Pareiškėjui buvo suteikiamas tik vienos valandos pasivaikščiojimas, nors pagal teisės aktus jis turėjo teisę į 8 val. pasivaikščiojimą. Be to, kiemeliai neatitiko teisės aktų reikalavimų (nebuvo valomi, juose buvo šiukšlių, kiemeliuose buvo asbesto).
2.5. Lukiškių TI-K neveikė ventiliacija, kameros buvo vėdinamos tik per langus. Taip pat buvo netinkama apšvieta, kamerose buvo netinkamas drėgmės lygis, temperatūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kamerose taip pat buvo pelėsio ir grybelio, kameroms reikalingas remontas (nusilupę dažai).
2.6. Pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne – jam buvo išduota viena paklodė ir pagalvės užvalkalas, tačiau nebuvo išduotas užklotas, rankšluostis, vėliau jam buvo suteiktas vienas virtuvinis rankšluostis. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, rūdydavo lovos, drabužiai buvo skalbiami tik jeigu asmuo turėjo sąskaitoje pinigų, o džiovinti jų nebuvo kur. Be to, pareiškėjui neužteko išduodamo tualetinio popieriaus.
2.7. Naudojantis sanitariniais įrenginiais buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas – sanitariniai įrenginiai nebuvo tinkamai atskirti nuo likusio kameros ploto. Be to, kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės).
2.8. Pareiškėjas pažymi, įstaigoje jam nebuvo suteikiama galimybė nusiprausti po šiltu dušu. Nurodo, jog paprastai dušas jam buvo užtikrinamas tik kartą per savaitę, o dušo patalpos neatitiko higienos normos 76:2010 reikalavimų.
2.9. Kameroje buvo įvairių buitinių parazitų: tarakonų, vorų, utėlių, blakių, pelių.
2.10. Pareiškėjo taip pat netenkino maistas įstaigoje – jis buvo neskanus, nekaloringas, pateikiamas šaltas, be to, pareiškėjo teigimu, maistas įstaigoje buvo tikrinamas rentgeno spinduliais.
3. Pareiškėjas taip pat prašo netaikyti ieškinio senaties, kadangi sąlygos įstaigoje buvo itin blogos, tačiau pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, o apie galimus teisės pažeidimus sužinojo iš žiniasklaidos.
II
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 22–29).
1. Dėl ieškinio senaties
Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. Todėl atsakovės atstovas prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
2. Dėl minimalaus ploto
Suimtųjų (nuteistųjų) atvykimų ir išvykimų apskaitos dokumentų saugojimo terminas yra 3 metai, todėl atsakovės atstovas neturi galimybės pateikti informaciją apie pareiškėjo judėjimą ir kameras, kuriose jis buvo laikomas.
3. Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų elgesio kontrolę bei užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, jog tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus.
4. Dėl kamerų įrengimo, mikroklimato
Kamerų įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Kiekvienoje kameroje, be kita ko, buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nebuvo nustatyta). Kameros buvo vėdinamos per langus, langai vėdinimui buvo pritaikyti. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė savo kameras neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai.
5. Dėl pasivaikščiojimo
Pareiškėjui buvo užtikrinamas pasivaikščiojimas gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai atitiko teisės aktų reikalavimus.
6. Dėl maitinimo
Įstaigoje laikyti asmenys buvo maitinami pagal sudarytus subalansuotus ir Vyriausybės patvirtintus valgiaraščius. Maistas buvo gaminamas laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Maistas buvo tikrinamas atsakingų Lukiškių TI-K darbuotojų.
7. Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn.
2. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
3. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo sieja su laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių Lukiškių TI-K sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
4. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. kreipėsi tik 2019 m. gruodžio 17 d. (spaudas ant voko) (b. l. 17), todėl praleido terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
5. Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas skunde prašo netaikyti ieškinio senaties ir nurodo, jog apie galimus pažeidimus sužinojo iš žiniasklaidos, neturi teisinio išsilavinimo. Tačiau, teismo vertinimu, jeigu pareiškėjo nurodomi nepatogumai buvo tokio masto ir intensyvumo, kaip teigiama skunde, jis dėl jų galėjo pateikti skundą teismui net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo (kadangi galėjo suprasti, jog jo kalinimo sąlygos – netinkamos). Be to, pareiškėjo išsilavinimas netrukdė jam pateikti šioje byloje nagrinėjamo skundo. Konstatuotina, jog pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (lot. pagal pareigas) taip pat nenustatė senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 17 d. (spaudas ant voko), ir tai reiškia, kad, taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 17 d. iki 2019 m. gruodžio 17 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, jog ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo nagrinėjamu atveju galėtų būti sprendžiamas tik už šį laikotarpį, o pareiškėjas, kaip minėta, reikalavimus dėl jo pažeistų teisių į tinkamas kalinimo sąlygas pateikė už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn., vadinasi, pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą (žr. LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-349-756/2018). Ypač pabrėžtina, kad tokio termino praleidimas įtakojo ir tai, kad Vilniaus PN net nebeturi duomenų (kurie saugomi 3 metus) apie pareiškėjo tikslias laikymo sąlygas, o todėl įrodymų, sietinų su konkrečiais pareiškėjo reikalavimais, tyrimas šioje byloje yra neįmanomas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo Z. R. (Z. R.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.