Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-10 · Administracinė byla Nr. AS-63-253-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-10
Bylos Nr.
AS-63-253-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Romanas Klišauskas (pirm.), Roma Sabina Alimienė (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
Valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus, Valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto ir uždarosios akcinės bendrovės, „Naftelf“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai
Administracinė byla Nr. AS63 – 253/2009Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų Valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto ir uždarosios akcinės bendrovės „Naftelf“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Valstybės įmonė Tarptautinis Vilniaus oro uostas (toliau – pareiškėjas, Tarptautinis Vilniaus oro uostas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos Konkurencijos tarybos (toliau – atsakovas, Konkurencijos taryba) 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimą Nr. 2S-23. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Konkurencijos tarybos 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 2S-23 rezoliucinės dalies antro ir trečio punkto, kuriais Tarptautiniam Vilniaus oro uostui paskirta 171 000 Lt dydžio bauda bei Tarptautinis Vilniaus oro uostas įpareigotas nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo rinką Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, galiojimą.

Pareiškėjas nurodė, kad Konkurencijos taryba 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 2S-23 rezoliucinės dalies 1 punktu pripažino, jog jis pažeidė Konkurencijos įstatymo 9 straipsnio ir Europos Bendrijos steigimo sutarties 82 straipsnio reikalavimus; 2 punktu skyrė jam 171 000 Lt baudą; 3 punktu įpareigojo jį nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinkas. Nutarimo rezoliucinė dalis 2008 m. lapkričio 28 d. buvo paskelbta leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 91, publikacijos Nr. 1180. Nutarimą jis gavo 2008 m. lapkričio 28 d., todėl nutarimo 2 punktu paskirta bauda turėjo būti sumokėta iki 2009 m. vasario 28 d. (Konkurencijos įstatymo 44 str. 1 d.). Pareiškėjas teigė, kad nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyto įpareigojimo įvykdymas objektyviai neįmanomas, šio įpareigojimo turinys neaiškus, tuo tarpu jis privalo užtikrinti skrydžių ir aviacinį saugumą Tarptautiniame Vilniaus oro uoste. Manė, kad nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų galiojimo laikinas sustabdymas būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų. Dėl nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo laikino sustabdymo pareiškėjas pažymėjo, kad vykdant šioje administracinėje byloje prašomą panaikinti nutarimą, jam bus padaryta didelė žala, o atkurti iki nutarimo įvykdymo buvusią padėtį bus neįmanoma. Nurodė, jog jo finansinė padėtis šiuo metu yra sunki. Iš 2009 m. sausio mėnesį vykdytos veiklos patyrė 1,9 milijono Lt dydžio nuostolį. Paaiškino, kad paslaugų ir prekių pirkėjai šiuo metu jam yra skolingi 26 milijonus Lt. Beveik 80 proc. šios skolos sudaro akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ skola. Dėl AB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto bylos iškėlimo į teismą yra kreipęsis ne tik jis, bet ir minėtos bendrovės valdymo organas. Iškėlus bankroto bylą, skolos grąžinimas, bent artimiausiu metu, bus neįmanomas. Pažymėjo, kad apyvartinių lėšų trūkumui padengti jam yra suteikta AB SEB banko 5 milijonų Lt dydžio paskola, kuri turi būti grąžinta iki 2009 m. birželio 30 d. Teigė, jog nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkte nurodytos baudos sumokėjimas dar labiau pablogintų jo veiklą, dėl ko galėtų pablogėti jo funkcijų, įskaitant keleivių, skrydžių saugumo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste užtikrinimą, vykdymas. Akcentavo, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu panaikinus nutarimą, jo sumokėta bauda turėtų būti grąžinta, tačiau atsižvelgiant į valstybės institucijų viešai skelbiamą informaciją dėl nuolatinio lėšų trūkumo valstybės biudžete, mokesčių nesurinkimo, sumokėtos baudos grąžinimas, įsiteisėjus teismo sprendimui, būtų apsunkintas. Pažymėjo, jog grąžinus baudą po tam tikro laiko, jam nebūtų sumokėtos palūkanos ir kompensuotas pinigų nuvertėjimas, t. y. nebūtų atkurta iki nutarimo vykdymo buvusi padėtis. Dėl nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto galiojimo laikino sustabdymo jis pabrėžė, jog nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto įpareigojimas nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus uoste rinką, yra neįgyvendinamas. Galimybės įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinką sudarymas priklauso ne nuo jo, o yra trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos kompetencija. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2002 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 3-144 patvirtintų Antžeminių paslaugų teikimo oro uostuose taisyklių (toliau – Taisyklės) (kurios taikomos jam nuo 2006 m. gruodžio 31 d.) 39 punktas nustato, jog prieš dalyvaudamas antžeminių paslaugų teikimo veikloje oro uoste, kiekvienas antžeminių paslaugų teikėjas ir kiekvienas savateikis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro turi būti patvirtintas kaip teikėjas. Teikėjai tvirtinami tik tuo atveju, jei yra įvykdomos Taisyklių 41 punkto sąlygos. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos susisiekimo ministras gali atsisakyti patvirtinti teikėją arba panaikinti duotą patvirtinimą. Be aukščiau nurodytų argumentų dėl negalimumo įvykdyti Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto įpareigojimą pareiškėjas nurodė, kad šio įpareigojimo vykdymas gali sukelti nepataisomas pasekmes. Pareiškėjas privalo užtikrinti Tarptautinio Vilniaus oro uosto keleivių, kitų paslaugų gavėjų, oro paslaugų teikėjų poreikius bei orlaivių skrydžių bei aviacinį saugumą oro uoste. Šių pareigų įgyvendinimas tiesiogiai susijęs su tinkamu antžeminių paslaugų teikėjų skaičiumi oro uoste, atsižvelgiant į faktines oro uosto teritorijos ir kuro talpyklų panaudojimo galimybes. Paaiškino, kad jis Taisyklių nustatyta tvarka 2008 m. spalio 1 d. raštu Nr. 4R-1346 kreipėsi į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministrą dėl antžeminių paslaugų teikėjų skaičiaus apribojimo, kol bus patvirtintas oro uosto teritorijos dalies detalusis planas. Civilinės aviacijos administracija, išnagrinėjusi jo prašymą, pritarė, jog jo argumentai yra pakankami Taisyklių nustatyta tvarka laikinai apriboti teikėjų skaičių. Manė, kad vykdant nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto reikalavimą, situacija taptų sunkiau valdoma ir technologiškai sudėtingesnė. Bendra projektinė degalų talpyklų oro uoste talpa yra 4 000 kub. m. Kartą per metus visų teikėjų saugomus degalų kiekius reikėtų sutalpinti į vieną iš 2 technologiškai sujungtų 2 000 kub. m. talpyklų, kad būtų įmanoma atlikti privalomą talpyklos vidaus paviršiaus inspekciją ir valymą. Po kiekvienos degalų siuntos, perpiltos į vieną iš degalų talpyklų, turi būti skirtos 24 val. degalų nusistovėjimui joje, todėl tuo metų degalai išduodami iš kitos 2 000 kub. m. talpyklos. Pažymėjo, kad esant didelei degalų apyvartai, o tuo pačiu dažnam degalų pristatymui, reikalavimas užtikrinti saugomų degalų nusistovėjimo laiką taptų sunkiai įvykdomas, o prie tam tikrų apyvartų – neįvykdomas. Teigė, jog aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nutarimo skubotas vykdymas sukeltų žymiai didesnes neigiamas pasekmes nei laikinas jo nevykdymas. Manė, kad interesas užtikrinti konkurenciją, privataus asmens interesas siekti komercinės naudos oro uoste neturėtų būti įgyvendinami keleivių, skrydžių ir aviacinio saugumo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste sąskaita. Be to, pareiškėjas nurodė, kad vykdydamas nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto įpareigojimą (kurio turinys nėra aiškus) jis turėtų atitinkamai keisti darbuotojų skaičių, padidėtų darbo krūvis, o tai, atsižvelgiant į jam nustatytą pareigą užtikrinti oro uosto ir tarptautinio civilinio oro susisiekimo saugumą, pareikalautų daugiau laiko ir lėšų. Tuo tarpu jeigu būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas, dėl minėto įpareigojimo vykdymo jam būtų padaryta didelė žala ir jis susidurtų su dideliais sunkumais, atkurdamas buvusią įmonės padėtį. Pažymėjo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką bylose dėl Konkurencijos tarybos nutarimų įpareigoti nutraukti Konkurencijos įstatymui prieštaraujančią veiklą bei skirti baudas galiojimo laikino sustabdymo, reikalavimo užtikrinimo priemonė taikytina tuo atveju, kai Konkurencijos tarybos nutarimo vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta administracinė byla, sukeltų didesnius neigiamus padarinius, nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 27 d. nutartimi atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustato, jog skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei teismas nenusprendžia kitaip. Įvertinęs teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu, teismas padarė išvadą, kad sprendžiant ginčijamo Konkurencijos tarybos 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimo rezoliucinės dalies 2 ir 3 punkto galiojimo laikino sustabdymo klausimą būtina nustatyti išskirtines aplinkybes, kurios rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pabrėžė, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą svarbu atsižvelgti į tokios priemonės taikymo tikslingumą (ar šių priemonių taikymas realiai padėtų reikalavimo patenkinimo atveju atkurti iki ginčo buvusią teisinę padėtį), proporcingumo (pvz., galimos žalos proporcija: pritaikius reikalavimo užtikrinimą tačiau netenkinus reikalavimo, ir netaikius priemonės, bet patenkinus reikalavimą), proceso šalių interesų balanso, viešųjų interesų apsaugos ir kitus principus. Teismas manė, kad šių principų preciziškas laikymasis ypač aktualus, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, kurios galimai lems didelius finansinius nuostolius, esminius tam tikros rinkos pokyčius ir pan. Atsižvelgęs į pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo galimybės, teismas laikė, jog nėra pagrindo užtikrinti reikalavimą. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai iš esmės susiję su galimomis neigiamomis skundžiamo atsakovo nutarimo galiojimo materialinėmis, ekonominėmis ir finansinėmis pasekmėmis. Tačiau tai nereiškia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Akcentavo, kad bet kokia sumokėta bauda į valstybės biudžetą teigiamu teismo sprendimo atveju būtų atlyginta. Manė, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad valstybė nesugrąžins sumokėtos baudos. Teismas padarė išvadą, kad sprendimo įvykdymas šioje administracinėje byloje negali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, todėl netikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, laikinai sustabdant Konkurencijos tarybos 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 2S-23 2 ir 3 punkto galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo. Teismas pažymėjo, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo galima kreiptis bet kurioje proceso stadijoje. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms, pareiškėjui kelias kreiptis į teismą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iki bus išnagrinėta administracinė byla neužkertamas.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį ir jo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti. Atskirajame skunde iš esmės pakartojami prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentai, taip pat atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas skundžiamoje nutartyje apskritai nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo laikinai sustabdyti nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto galiojimą. Jokie motyvai, kodėl atsisakyta taikyti šią reikalavimo užtikrinimo priemonę, nutartyje nėra nurodyti. Nutartis, kurioje nėra nurodyti motyvai, kodėl teismas atsisakė laikinai sustabdyti nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto galiojimą neatitinka ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų.

2. Teismas skundžiamoje nutartyje padarė nepagrįstą išvadą, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su atskiruoju skundu argumentai:

1. Prašydamas laikinai sustabdyti nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto galiojimą pareiškėjas ginčija šio punkto turinį, nurodydamas, kad Konkurencijos tarybos įpareigojimas yra objektyviai neįgyvendinamas, taip pat pateikia kitus argumentus, kuriuos teismas turi spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės (nurodo, kad Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto vykdymas nepriklauso nuo pareiškėjo, vykdant nustatytą reikalavimą situacija taptų sunkiau valdoma ir technologiškai sudėtingesnė, padidėtų pareiškėjo darbuotojų darbo krūvis ir pan.). Tokio pobūdžio argumentai laikytini netinkamais, siekiant pagrįsti prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, nes susidarytų situacija, kai, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, ginčas būtų išspręstas iš esmės. Prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus kaip ir ginčijant nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

2. Nei vienas iš pareiškėjo argumentų tiesiogiai nėra susijęs su galimu teismo sprendimo vykdymo apsunkinimu. Jeigu galutiniu teismo sprendimu būtų nuspręsta, kad Konkurencijos tarybos nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, rezoliucinės dalies 3 punktas būtų panaikintas ir pareiškėjui nebebūtų taikoma pareiga nutraukti atitinkamus veiksmus, t. y. jis galėtų tokius veiksmus tęsti ar juos atnaujinti. Aplinkybė, kad dėl to pareiškėjui gali kilti tam tikrų nepatogumų ar sunkumų, nereiškia, kad bus neįmanoma įvykdyti teismo sprendimo, taigi tokia aplinkybė nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

3. Nėra jokio pagrindo naikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį, kadangi nėra aplinkybių, leidžiančių teigti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pasunkėtų ar pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Tuo tarpu, nevykdant Konkurencijos tarybos nutarime nustatyto įpareigojimo, būtų daroma didelė žala konkurencijai atitinkamose reaktyvinių degalų bei aviacinio benzino tiekimo rinkose Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, konkurencijos teikiama nauda negalėtų pasinaudoti aviakompanijos bei keleiviai.

4. Teismas aiškiai ir vienareikšmiškai konstatavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog valstybė nesugrąžins sumokėtos baudos. Tokiai teismo pozicijai galima pritarti, kadangi nėra jokių aplinkybių, kurios leistų bent preliminariai įtarti, kad teismo sprendimu panaikinus nutarimą, o tuo pačiu ir pareiškėjui paskirtą baudą, baudos grąžinimas galėtų būti kaip nors apsunkintas. Pareiškėjo abejonės dėl nuolatinio lėšų trūkumo biudžete, mokesčių nesurinkimo negali būti laikomos objektyviu paaiškinimu, kodėl teismo sprendimas negalėtų būti įvykdytas galutinai išnagrinėjus ginčą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Atskirasis skundas atmestinas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. AS5‑155/2005, AS5-230/2005.

Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Šiuo atveju, kaip matyti ir pareiškėjo teismui pateikto prašymo, pareiškėjas prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto (Konkurencijos tarybos 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimo Nr. 2S-23) rezoliucinės dalies 2 ir 3 punktų, kuriais Tarptautiniam Vilniaus oro uostui paskirta 171 000 Lt dydžio bauda bei Tarptautinis Vilniaus oro uostas įpareigotas nutraukti neteisėtą veiklą, t. y. ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo rinką Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, galiojimo laikinąjį sustabdymą iki įsiteisės šioje byloje priimtas teismo sprendimas.

Konkurencijos įstatymo 38 straipsnio 3 dalis nustato, kad skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip. Įvertinus minėtą teisės normą įstatymų leidėjo ketinimų (tikslų) aspektu, taip pat atsižvelgus į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimo priemonių taikymo tikslus ir paskirtį, darytina išvada, kad ginčijama Konkurencijos tarybos 2008 m. lapkričio 6 d. nutarimo dalis galėtų būti sustabdyta nustačius aplinkybes, kurios neabejotinai rodytų, jog nepritaikius šios reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo laikinai sustabdyti nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto galiojimą. Pažymi, kad nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkto įpareigojimas sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste rinką yra neįgyvendinamas, nes nepriklauso nuo pareiškėjo, šio punkto vykdymas gali sukelti nepataisomas pasekmes civiliniam aviacijos saugumui, būtų technologiškai sudėtingas, tektų keisti darbuotojų skaičių, padidėtų darbo krūvis, oro uosto ir tarptautinio civilinio oro susisiekimo saugumo užtikrinimas pareikalautų daugiau laiko ir lėšų.

Pažymėtina, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo klausimą yra vertinamos tik tos aplinkybės, ar nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Nagrinėdamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių teismas negali pasisakyti tais klausimais, kuriuos teismas turi spręsti nagrinėdamas bylą iš esmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146–198/2009).

Kaip matyti iš pareiškėjo skundo (I tomas, b. l. 3 – 9) pirmosios instancijos teismui, pasisakydamas dėl skundžiamo Konkurencijos tarybos nutarimo neteisėtumo, pareiškėjas savo skundą grindė ir argumentais dėl aviacinio saugumo Tarptautiniame Vilniaus oro uoste užtikrinimo, techninių galimybių įvykdyti nustatytą įpareigojimą sudaryti galimybę UAB „Naftelf“ įeiti į aviacinio benzino ir reaktyvinių degalų tiekimo rinką Tarptautiniame Vilniaus oro uoste, kompetencijos neturėjimo šiuo klausimu.

Taigi pareiškėjo atskirojo skundo kai kurie argumentai yra susiję su nagrinėjant bylą iš esmės svarstytinais klausimais ir sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nėra nagrinėtini.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl jo veiklos apsunkinimo, darbuotojų skaičiaus kaitos, padidėjusio darbo krūvio, didesnių laiko ir lėšų sąnaudų vykdant nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktą, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjo veiklos apsunkinimas dėl ginčijamo sprendimo, neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai, galimas darbuotojų skaičiaus pasikeitimas, laiko nuostolių bendrovei atsiradimas, nelaikytina ypatingomis (išskirtinėmis) aplinkybėmis, rodančiomis, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad galimos neigiamos materialinės, ekonominės ir finansinės pasekmės pareiškėjui nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Prašymą taikyti nutarimo rezoliucinės dalies 2 punkto galiojimo laikiną sustabdymą pareiškėjas, kaip matyti iš prašymo turinio, taip pat sieja ne su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu ar negalimumu jį įvykdyti, o su paties pareiškėjo galimais finansiniais sunkumais, sumokant Konkurencijos tarybos nutarimu skirtą baudą. Pažymėtina, jog pareiškėjo argumentai, kad dėl lėšų trūkumo biudžete, mokesčių nesurinkimo, sumokėtos baudos grąžinimas, įsiteisėjus pareiškėjui palankiam teismo sprendimui, būtų apsunkintas, laikytini pareiškėjo samprotavimais, prielaidomis ir nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsižvelgdama į visų pareiškėjo pareikštų reikalavimų pobūdį ir jais apibrėžtas administracinio ginčo nagrinėjamoje byloje ribas, teisėjų kolegija pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad netaikant reikalavimo užtikrinimo priemonės ir laikinai nestabdant skundžiamo akto dalies galiojimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, vertina kaip nepagrįstus. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra pagrįsta, naikinti ją pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Valstybės įmonės Tarptautinio Vilniaus oro uosto atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėStasys GagysRomanas Klišauskas