Kauno apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašymą dėl nuosprendžio, priimto E. G., gimusio (duomenys neskelbtini) , atžvilgiu, pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – Teisingumo ministerija) kreipėsi į Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus nurodydama, jog vadovaujantis 2014 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo ratifikavimo“ 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, iš Norvegijos Karalystės pataisos tarnybos direktorato gautas prašymas bei dokumentai dėl Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžio (toliau ir – nuosprendis) E. G. atžvilgiu pripažinimo ir jam paskirtos likusios laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Teisingumo ministerija prašo teismo spręsti minėto nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikos teritorijoje klausimą (b. l. 1).

Prokurorė teismo posėdžio metu prašė Teisingumo ministerijos prašymą patenkinti. Nurodė, kad Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendis pripažintinas ir vykdytinas Lietuvos Respublikoje. Nuteistojo E. G. veika kvalifikuotina pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir jam paliktina paskirta 6 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Pažymėjo, jog remiantis nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis, E. G. Danijoje gyveno tik nuo 2018 m. balandžio mėn. iki 2018 m. lapkričio mėnesio, kai buvo sulaikytas gabenant narkotikus į Norvegiją. E. G. gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje, be to, byloje nėra duomenų, kad jis būtų saistomas tvirtais šeimyniniais ryšiais Norvegijos Karalystėje. Mano, kad nuteistojo siekis turėti labiau komfortiškas sąlygas laisvės atėmimo vietoje, nėra pagrindas atsisakyti pripažinti ir vykdyti Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat nėra jokių duomenų, kad nuteistojo perdavimas tolesniam bausmės vykdymui Lietuvoje keltų grėsmę jam, jo šeimos narių gyvybei, saugumui ar sveikatai.

Motyvuojamoji dalis

Prašymas dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo tenkintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 365 straipsnio 1 dalies nuostatas, užsienio valstybių teismų nuosprendžiai Lietuvos Respublikoje vykdomi Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių pagrindu pagal jose ir BPK VII dalyje nustatytas taisykles.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamam klausimui aktualus yra ir teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės Susitarimu, kurio 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdančiosios valstybės (valstybė, kuriai perduodamas nuosprendis, siekiant jį pripažinti ir vykdyti) kompetentinga institucija pripažįsta nuosprendį, kuris buvo perduotas šio Susitarimo nustatyta tvarka, ir nedelsdama imasi visų būtinų priemonių bausmei vykdyti, išskyrus atvejus, kai pritaikomas vienas iš 8 straipsnyje nurodytų nepripažinimo ir nevykdymo pagrindų. Pastarojo Susitarimo 8 straipsnyje numatytas baigtinis sąrašas sąlygų, kurioms esant vykdančios valstybės kompetentinga institucija gali atsisakyti pripažinti nuosprendį ir vykdyti bausmę.

Susitarimo 6 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad nuosprendis ir liudijimas gali būti perduodami vykdančiajai valstybei pripažinti ir bausmei vykdyti tik gavus nuteistojo asmens sutikimą, tačiau to paties straipsnio 2 dalis įtvirtina atvejus, kuomet nuteistojo asmens sutikimas dėl bausmės vykdymo perdavimo nereikalingas: a) kai nuteistasis asmuo yra vykdančiosios valstybės pilietis ir gyvena toje valstybėje; b) kai nuteistasis asmuo bus deportuotas į vykdančiąją valstybę po to, kai jis bus atleistas nuo bausmės atlikimo, remiantis į nuosprendį arba teisminį ar administracinį sprendimą įtrauktu įsakymu dėl išsiuntimo ar deportavimo ar bet kokia kita vadovaujantis nuosprendžiu pritaikyta priemone; c) kai nuteistasis asmuo pabėgo ar kitokiu būdu sugrįžo į vykdančiąją valstybę dėl to, kad išduodančiojoje valstybėje jam (jai) iškelta baudžiamoji byla ar priimtas apkaltinamasis nuosprendis.

Šiuo konkrečiu atveju E. G. nesutinka, kad nuosprendis būtų pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, kadangi jis jau daug metų gyvena ir dirba įvairiose Europos šalyse. Lietuvoje jis neturi draugų, vaikų, turi nedaug giminių, o Danijoje gyvena jo mergina, kuriai būtų patogiau jį lankyti. Be to, Lietuvos kalėjimuose nėra saugių ir deramų gyvenimo sąlygų. Lietuvoje taip pat neveiksminga lygtinio paleidimo iš kalėjimo sistema, todėl jis netektų galimybės būti paleistas praėjus 2/3 jo įkalinimo laiko (b. l. 43). Tuo tarpu nuteistojo gynėja advokatė Lina Balčiūnė mano, kad nuosprendis negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikoje, kadangi nuteistasis jau daugiau kaip 10 metų negyvena Lietuvoje, ši valstybė nėra jo socialinių ir ekonominių interesų centras, todėl negalima daryti išvados, kad nuteistojo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublika. Pažymėjo ir tai, jog pripažinus ir pradėjus vykdyti Norvegijos Karalystės nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę Lietuvoje, nuteistajam nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos jo socialinei reabilitacijai, be to, nebūtų užtikrinamos saugios kalinimo sąlygos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog vadovaujantis Susitarimo nuostatomis, Norvegijos Karalystė, tai yra išduodančioji valstybė perdavė Lietuvos Respublikai, tai yra vykdančiajai valstybei, Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendį (b. l. 6-11), kuriuo E. G. nuteistas pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo (2005) § 232 antrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos, žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį, laisvės atėmimo bausme 6 metams 11 mėnesių ir liudijimą nuosprendžio pripažinimui ir bausmės vykdymui (b. l. 23-29). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis E. G. yra Lietuvos Respublikos pilietis. Nepagrįstu laikytinas nuteistojo gynėjos advokatės motyvas, kad E. G. nelaikytinas gyvenančiu Lietuvoje. Išvykimo į kitą užsienio valstybę E. G. nėra deklaravęs (duomenų apie išvykimą iš Lietuvos Respublikos į bylą nepateikė ir pats nuteistasis bei jo gynėja). Paskutinė ir vienintelė žinoma jo gyvenamoji vieta yra Lietuva, (duomenys neskelbtini). Šeimyninių santykių, socialinių ryšių E. G. Norvegijos Karalystėje neturi, o jo mergina, kaip nurodė pats nuteistasis, gyvena Danijoje. Priimant nuosprendį nuteistasis nurodė, kad Kopenhagoje gyveno nuo 2018 m. balandžio mėnesio, o tai reiškia, kad iki sulaikymo užsienio šalyje nuteistasis gyveno pakankamai trumpą laiką. Gynėja nurodė, kad nuteistasis, gyvendamas užsienyje, dirbo, tačiau tai patvirtinančių įrodymų, (leidimo dirbti) teismui nepateikė. Duomenų, kad nuteistasis turėjo leidimą gyventi Norvegijos Karalystėje ar kitoje užsienio šalyje, byloje nėra. 2019 m. gruodžio 4 d. Norvegijos Karalystės imigracijos direktorato (UDI) sprendimu nuteistasis deportuotas visam laikui iš Norvegijos (b. l. 14-17). Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pats E. G. nuosprendžio priėmimo metu nurodė, jog nusikalstamą veiką jis įvykdė norėdamas padėti savo sunkiai sergančiam tėvui, kuriam reikėjo pinigų. Taigi, matyti, kad pats nuteistasis bylos nagrinėjimo teisme metu akcentavo savo ryšius su Lietuvoje esančia šeima – tėvu. Be to ir nuteistojo gynėja teismo posėdžio metu nurodė, kad Lietuvoje gyvena ir E. G. brolis. Taigi iš gautų duomenų nenustatyta, kad E. G. su kita užsienio valstybe turi glaudesnių socialinių ryšių, nei su Lietuva.

Vertinant nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog nesutiktina ir su nuteistojo bei nuteistojo gynėjos advokatės pozicija, kad Lietuvoje nuteistajam nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos nuteistojo socialinei reabilitacijai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Teisingumo ministerijai, kuri yra kompetentinga inicijuoti vidines konsultacijas su išduodančiosios valstybės institucijomis, nekilo abejonių, kad sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymas Lietuvoje sudarys palankesnes sąlygas nuteistojo socialinei reabilitacijai, kadangi iš gautų dokumentų nebuvo nustatyta, kad E. G. su kita užsienio valstybe turi glaudesnių socialinių ryšių nei su Lietuva. Be to, Lietuvos teisinėje bazėje taip pat yra įtvirtintos nuteistųjų integravimosi į visuomenę garantijos. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 94 straipsnyje įtvirtinta nuteistųjų teisė pasimatyti, todėl teismas mano, kad perdavus nuteistąjį į Lietuvą atlikti likusios bausmės dalies, nuteistasis turės galimybes matytis su šeimos nariais ar giminaičiais. Taip pat BVK 140 straipsnyje numatytos įvairios skatinimo priemonės nuteistiesiems už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą socialinės reabilitacijos programose, stropų darbą bei mokymąsi, tarp kurių numatyta papildomų pasimatymų suteikimas, trumpalaikės išvykos į namus ir kitos paskatinimo priemonės. BVK 126 straipsnyje numatyta nuteistųjų teisė užsiimti individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla, o BVK 148 straipsnyje – nuteistųjų profesinio mokymo galimybės, kas užtikrina nuteistųjų integraciją į visuomenę atlikus laisvės atėmimo bausmę.

Taip pat savo nesutikimą būti perduotas Lietuvos Respublikai E. G. motyvuoja ir tuo, kad Lietuvos kalėjimuose vyrauja prastos sąlygos, todėl kiltų grėsmė nuteistojo saugumui, jam nebūtų užtikrintos deramos bausmės atlikimo sąlygos. Pažymėtina, jog Lietuvoje egzistuojanti teisinė bazė garantuoja bet kurio asmens teisėtų interesų apsaugą, juo labiau, jeigu egzistuoja objektyvių duomenų apie realią grėsmę asmens teisėms ir teisėtiems interesams. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad Europos Žmogaus teisių konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimas Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas Valašinas prieš Lietuvą). Šiuo atveju konstatuoti, kad minėtų reikalavimų nuteistajam E. G. atliekant bausmę Lietuvoje nebus laikomasi ar kad jo teisės ir teisėti interesai nebus užtikrinti, nėra objektyvaus pagrindo. Pats laisvės atėmimo bausmės atlikimo faktas įkalinimo įstaigoje, kas atitinkamai sąlygoja ir tam tikrų asmens teisių ir laisvių suvaržymą, nereiškia asmens garbės ar orumo pažeidimo. Be to, BVK 70 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administracijos dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Atitinkamai, pripažinus Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendį ir vykdant jį Lietuvos Respublikoje, E. G. jei jam iškiltų grėsmė, galėtų būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų.

Nuteistajam išaiškintina ir tai, jog pagal BVK 157 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies 2 punktą laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kuriems paskirta bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, jiems atlikus pusę paskirtos laisvės atėmimo bausmės, gali teikti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos. Nuteistiesiems lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos taiko vietovės, kurioje yra nuteistojo pataisos įstaiga, apylinkės teismas nutartimi, kuria patvirtinamas Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimas taikyti nuteistajam lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos (BVK 157 straipsnio 4 dalis).

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismo vertinimu, šioje byloje nenustatyta Susitarimo 8 straipsnyje numatytų pagrindų, dėl kurių negalima būtų pripažinti ir vykdyti Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžio, priimto E. G. atžvilgiu, Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje yra pateikti duomenys, kad Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 8 d. E. G. asmeniškai dalyvavo teisminiame nagrinėjime, po kurio buvo priimtas sprendimas (b. l. 26). Taigi, Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendis pripažintinas ir vykdytinas Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai yra nuteistajam nustatytinas laisvės atėmimo bausmės laikas ir bausmės atlikimo vieta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius.

E. G. Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 15 d. neteisėtai iš Danijos į Norvegiją keltu įvežė 6,666 kg kokaino ir 1,005 kg heroino. Jo nusikalstama veika buvo įvertinta kaip neteisėtas labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įvežimas (b. l. 26). Nuteistojo E. G. veika kvalifikuota pagal Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo (2005) § 232 antrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos, žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį ir nuosprendžiu jam paskirta 6 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nuosprendis įsiteisėjo 2019 m. lapkričio 8 d.

Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo (2005) § 232 antrojo skirsnio pirmojoje baudžiamojoje alternatyvojr, žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį, numatyta atsakomybė už nelegalų narkotinių medžiagų įvežimą, kai įvežamas labai didelis kiekis. Už Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo (2005) § 232 antrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos pažeidimą (stambaus masto narkotinių medžiagų įvežimas) yra numatyta atsakomybė nuo 3 iki 15 metų, o už §231 pirmojo skirsnio pažeidimą (neteisėtas narkotinių medžiagų įvežimas) numatyta atsakomybė iki 2 metų.

Nuteistojo E. G. veika, kuri kvalifikuota pagal anksčiau paminėtas Norvegijos Karalystės baudžiamojo įstatymo nuostatas, už kurias jis nuteistas, suderintina su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalies nuostatomis, numatančiomis baudžiamąją atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Už šio nusikaltimo padarymą minėto straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo dešimties iki penkiolikos metų. Kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Remiantis Lietuvos Respublikos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintų Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų 5¹ punktu, rastas pas nuteistąjį E. G. 6,666 kg kokaino kiekis sudaro labai didelį šios medžiagos kiekį, o remiantis 18 punktu, rastas pas nuteistąjį E. G. 1,005 kg heroino kiekis sudaro taip pat labai didelį šios medžiagos kiekį. Kaip jau buvo minėta, E. G. Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžiu nuteistas 6 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri nesiekia Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje numatytos minimalios sankcijos ribos. Tokiu būdu teismas remdamasis Susitarimo 7 straipsnio 4 dalyje įtvirtinu principu, negriežtindamas išduodančioje valstybėje paskirtos bausmės, nuteistajam E. G. palieka Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžiu paskirtą 6 metų 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Liudijime dėl nuosprendžio pripažinimo ir vykdymo nurodyta, kad nuteistojo E. G. visa jau atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis, kuri buvo paskirta nuosprendžiu, yra 457 dienos (2020 m. vasario 14 d. dienai). Nuteistąjį perėmus iš Norvegijos Karalystės, nuteistajam bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuteistojo perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, o į bausmės laiką įskaičiuotinas visas Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laikas, laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas. Liudijime nurodytas bausmės pabaigos laikas yra 2025 m. spalio 6 d., kas leidžia pagrįstai manyti, kad nuteistasis iki jo perdavimo Lietuvos Respublikai nebus paleistas į laisvę.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 3 dalį, teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, parenka laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą – atvirąją koloniją, pataisos namus ar kalėjimą. Atsižvelgiant į tai, kad E. G. yra nuteistas už veiką, atitinkančią labai sunkaus nusikaltimo padarymą, į nuosprendžiu nustatytas nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes, bausmė nustatytina atlikti pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Norvegijos Karalystės Vyriausybės susitarimo dėl nuosprendžių baudžiamosiose bylose, kuriais paskirtos laisvės atėmimo bausmės ar su laisvės atėmimu susijusios priemonės, pripažinimo ir vykdymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 50 straipsniu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362 straipsniu, 364 straipsniu, 365 straipsniu, teismas

nutaria:

Pripažinti Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendį, priimtą E. G., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu ir vykdyti jį pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

Nuteistajam E. G., gimusiam (duomenys neskelbtini), Norvegijos Karalystės Vestfoldo tingrett pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 1 d. nuosprendžiu pagal baudžiamojo įstatymo (2005) § 232 antrojo skirsnio pirmosios baudžiamosios alternatyvos, žiūrėti § 231 pirmąjį skirsnį, paskirtą 6 (šešių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmę suderinti su Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalimi ir nustatyti E. G. 6 (šešių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuteistojo E. G. perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos, o į bausmės laiką įskaičiuoti laikinojo sulaikymo bei kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką iki nuosprendžio įsiteisėjimo bei visą Norvegijos Karalystėje atliktos laisvės atėmimo bausmės laiką nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki nuteistojo perėmimo iš Norvegijos Karalystės dienos.

Šios nutarties nuorašą nedelsiant, bet ne vėliau kaip kitą darbo dieną, išsiųsti prokurorui, nuteistajam E. G. ir jo gynėjai.

Įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos nuorašą kartu su patvarkymu vykdyti sprendimą išsiųsti sprendimo dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymą kontroliuojančiam prokurorui, Norvegijos pataisos tarnybos direktoratui, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, Viešojo saugumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmus. Suimtam nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo jam įteikimo dienos.