Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusio jo teises. Vien pareiškėjo teiginiai, kad laikino sulaikymo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų ir tai įtakojo jo sveikatos pablogėjimą, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie trūkumai tiesiogiai įtakojo besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo A. M. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad būnant Telšių apskrities VPK Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo laikomas netinkamomis sąlygomis.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-08-03 įsakymu Nr. 5-V-520 „Dėl kai kurių teritorinių policijos įstaigų areštinių likvidavimo priemonių patvirtinimo“ ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008-05-15 įsakymu Nr. 5-V-247 „Dėl Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-08-03 įsakymo Nr. 5-V-520 „Dėl kai kurių teritorinių policijos įstaigų areštinių likvidavimo priemonių patvirtinimo“ pakeitimo, areštinė Akmenės rajono policijos komisariate nuo 2009-03-01 likviduota (39-40 b. l.). Atsakovas nurodo, kad Akmenės rajono PK yra tik laikino sulaikymo patalpos.

Asmenų laikymą policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpose reglamentuoja 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtinta Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcija. Minėtos instrukcijos 39.2. punkte numatyta, kad į trumpalaikio sulaikymo patalpas sulaikytas asmuo, įtariamas padaręs nusikalstamą veiką, gali būti uždaromas išimtiniais atvejais, kol asmuo bus perkeltas į ilgalaikio sulaikymo patalpas ar policijos areštinę, bet ne ilgiau kaip 5 valandas. Reikalavimai policijos komisariatų laikino sulaikymo patalpoms nustatyti 2010 m. kovo 31 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakyme Nr. 5-V-263 patvirtintuose Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose (toliau – Reikalavimai). Laikino sulaikymo patalpų įrengimas numatytas Reikalavimų 32 punkte, todėl akivaizdu, kad laikino sulaikymo patalpa skirta pristatytiems į policijos įstaigą laikinai uždaryti ir laikyti, todėl šioms patalpoms netaikytini higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojo iki 2015-11-01) numatyti reikalavimai, nes ši higienos norma nustato bendruosius sveikatos saugos reikalavimus areštinių patalpoms.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas Telšių apskrities VPK Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas nuo 2014-03-27 21.53 val. iki 2014-03-28 16.27 val. (viso 18 val. 37 min.), 2014-04-01 nuo 11.11 iki 16.05 val. (viso 4 val. 55 min.), 2014-06-17 nuo 8.35 val. iki 16.40 val., 2014-08-08 nuo 8.52 val. iki 10.06 val. ir nuo 11.55 iki 13.50 val., (viso 4 val. 56 min.), 2014-10-21 nuo 10.00 iki 17.00 val. (14, 62-64, 65-69, 70-81 b. l.). 2014 m. kovo 28 d. 14.28 val. pareiškėjas buvo išvežtas į Akmenės rajono apylinkės teismą ir į Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpas parvežtas 15.40 val. (70-71 b. l.). 2014 m. balandžio 1 d. 13.45 val. pareiškėjas buvo išvežtas į Akmenės ligoninę ir į Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpas grįžo 14.10 val. (73 b. l.). 2014 m. rugpjūčio 8 d. 10.05 val. pareiškėjas buvo išvežtas į Akmenės rajono apylinkės teismą ir į laikino sulaikymo patalpas grąžintas 11.55 val. (78 b. l.). Taigi iš byloje esančių dokumentų matosi, kad pareiškėjas Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose nuo 2014 m. kovo 27 d. 21.53 val. iki 2014 m. kovo 28 d. 14.28 val., 2014 m. birželio 17 d. nuo 8.35 val. iki 16.40 val., ir 2014 m. spalio 21 d. nuo 10.00 iki 17.00 val. buvo laikomas ilgesnį negu 5 val. laikotarpį. Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad nurodytais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikotarpis, todėl vertintina, kad Telšių apskr. VPK Akmenės r. PK administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam laikino sulaikymo patalpoje ne ilgiau kaip 5 valandas, o tai sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia ir tuo, kad jo buvimo Akmenės r. PK laikino sulaikymo patalpose jis nebuvo maitinamas, jam nebuvo išduota patalynė, kamera avarinės būklės, sienos drėbtos iš molio, nuo lubų krenta tinkas, yra pelėsio, neveikė sanitarinis mazgas, nebuvo vandens, ventiliacijos, apšvietimo, buvo šalta.

Kaip jau minėta aukščiau, nors Teritorinių policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimuose, patvirtintuose Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 5-V-263, nėra numatytas ventiliacijos, tualeto, vandens tiekimo sistemos įrengimas, patalynės išdavimas, tačiau viršijus Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje, patvirtintoje 2010 m. birželio 30 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-553, numatytą uždarymo laikino sulaikymo patalpoje terminą (5 valandas), asmeniui turėjo būti užtikrintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1962-858/2014). Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog viršijus Instrukcijoje numatytą 5 valandų laikino sulaikymo terminą pareiškėjui buvo užtikrintos sąlygos, atitinkančios minėtą Lietuvos higienos normą, t.y., byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui 2014-03-27 buvo išduota patalynė, kad 2014-03-27 – 2014-03-28, 2014-06-17 ir 2014-10-21 jam buvo sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu, vandeniu ir kt. Atsakovas taip pat nepateikė duomenų apie Akmenės rajono PK laikino laikymo patalpų būklę, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jose nėra ventiliacijos, apšvietimo, šalta ir kt. Atsižvelgus į tai, teismas sprendžia, jog atsakovas nevykdė Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, reikalavimų, t.y., neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad laikant jį Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose jis nebuvo maitinamas, jam nebuvo duota atsigerti vandens. Atsikirtimuose į atsakovo atsiliepimą (118-122 b. l.). pareiškėjas pabrėžė, kad maisto jis negavo ir tuo metu net nežinojo, kad suimtieji yra maitinami. Atsakovas dėl pareiškėjo argumentų, išdėstytų skunde, atsiliepime nurodė, kad maistą asmenims, laikomiems Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose, tiekia R. G. kavinė, į bylą pateikė PVM sąskaitas-faktūras, iš kurių matosi, kad Telšių apskrities VPK iš R. G. kavinės, esančios Dariaus ir Girėno g. 6, Akmenės m., 2014 m. kovo, balandžio, birželio, rugpjūčio ir spalio mėn. pirko sulaikytų asmenų maitinimą, lenteles, kuriose nurodyta, kiek pietų porcijų kokiomis dienomis buvo pateikta, ir prašymus dėl areštuotų asmenų maisto davinių nurašymo, iš kurių matosi maitinamų areštuotų žmonių skaičius 2014 m. kovo, balandžio, birželio, rugpjūčio ir spalio mėn. (47-61 b. l.). Iš atsakovo pateiktų dokumentų matosi, kad 2014 m. kovo 28 d. pietumis buvo maitinamas vienas asmuo, balandžio 1 d. – 2 asmenys, birželio 17 d. – 2 asmenys, rugpjūčio 8 d. – 2 asmenys, spalio 21 d. – 1 asmuo. Tačiau šie duomenys nepatvirtina, kad nurodytomis dienomis buvo maitinamas ir pareiškėjas, nes nėra duomenų, kiek asmenų šiomis dienomis Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose iš viso buvo laikoma. Kadangi pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose 2014 m. kovo 27 d. - kovo 28 d., 2014 m. birželio 17 d. ir 2014 m. spalio 21 d buvo laikomas ilgesnį laiko tarpą nei 5 valandos, atsakovas nepateikė teismui nenuginčijamų įrodymų, kad nustatytu laiku neperkėlus pareiškėjo į ilgalaikio laikymo patalpas ar policijos areštinę, buvo užtikrinta jo teisė gauti maistą, kaip numatyta Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 8 punkte., teismas daro išvadą, kad nurodyta viešojo administravimo institucija – Telšių AVPK Akmenės r. PK ir jo darbuotojai neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi specifinė kalinamo/sulaikyto asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus procesinių taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo konvojuojamas lengvuoju automobiliu, pažeidžiant Konvojavimo įstatymą ir Kelių eismo taisykles, nes buvo viršytas saugus greitis. Konvojavimo taisyklių, patvirtintų 2005-07-29 Teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, 157 p. numato, kad konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais gali būti pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone, 158 p. (galiojo iki 2015-01-08) numatė, kad konvojuojamajam uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros ir prisegami saugos diržai. Iš byloje esančių žiniaraščių matosi, kad pareiškėjas buvo vežamas tarnybiniais lengvaisiais automobiliais „Š. O.“ ir „Nissan“, taigi teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo vežamas pažeidžiant Konvojavimo taisykles. Pareiškėjo teiginiai, kad jį vežant buvo viršytas leistinas greitis, neįrodyti.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Akmenės rajono PK laikino sulaikymo patalpose buvo laikomas su kitu nuteistuoju, nors yra buvęs pareigūnas, todėl turėjo būti laikomas atskirai. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas Akmenės rajono PK pareigūnams nepateikė jokių duomenų, kad yra buvęs pareigūnas. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad tik 2014 m. rugsėjo 18 d. pareiškėjas Šiaulių TI direktoriui pateikė prašymą dėl užklausimo apie jo tarnybą VRM (146 b. l.), ir tik 2015-02-03 buvo patvirtinta išvada dėl A. M. paskyrimo į atskirą Vilniaus pataisos namų sektorių, kadangi jis 1997-1998 m. atliko privalomąją pradinę karo tarnybą Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tarnybos 1-ame pulke (150 b. l.). Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jis informavo Akmenės rajono PK pareigūnus apie savo tarnybą ir kad pareigūnai, turėdami tokią informaciją, laikė ar vežė pareiškėją kartu su kitu nuteistuoju, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Akmenės rajono PK pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Akmenės rajono PK pareigūnai atsisakė suteikti jam pirmąją medicinos pagalbą. Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2014-04-01 13.08 val. į Akmenės rajono policijos komisariatą buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba dėl A. M., kuris skundėsi skausmu krūtinės srityje ir galvos skausmu, suteikus pirmąją pagalbą ligonis buvo nuvežtas į Akmenės ligoninės priėmimo skyrių, kur buvo apžiūrėtas gydytojų, jam paskirti vaistai (85-95 b. l.), todėl pareiškėjo pretenzijos Akmenės rajono PK pareigūnams nepagrįstos.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose numatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą laikas, nebuvo išduota patalynė, nepaneigti pareiškėjo teiginiai dėl maitinimo nesuteikimo, patalpų būklės (nuo lubų krenta tinkas, yra pelėsio, neveikė sanitarinis mazgas, nebuvo vandens, ventiliacijos, apšvietimo, buvo šalta), teismas daro išvadą, jog tai tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas uždarymo į laikino sulaikymo kamerą sąlygas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir pergyvenimų, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent minėtos aplinkybės pažeidžiant nustatytą laikino sulaikymo nustatyto termino reikalavimą pareiškėjui sukėlė kokius nors sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias. Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymėtina, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turi spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Atsižvelgus į pareiškėjo laikymo laikino sulaikymo kameroje sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, jog nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų įstaigos administracijai ar kitoms institucijoms nesiskundė, jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė, nenurodė, kodėl neturtinę žalą vertina būtent tokia suma. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities VPK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities VPK, 100,00 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.