Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendžio, kuriuo O. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Remiantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir O. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 3 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. P., M. A. ir S. J. solidariai priteisti 355 Lt I. V., iš dalies tenkinant nukentėjusiosios civilinį ieškinį.

Nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti M. A. ir S. J., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. P. nuteistas už tai, kad 2009-01-10 apie 21 val. (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone, iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. A. ir S. J., įsibrovė į patalpą ir pagrobė svetimą, I. V. priklausantį, turtą už 475 Lt.

Be to, O. P. nuteistas už tai, kad 2009-01-10, apie 21 val. (duomenys neskelbtini) kaime, Šiaulių rajone, žinodamas, kad M. A., gimęs (duomenys neskelbtini) ir S. J., gimęs (duomenys neskelbtini), yra nepilnamečiai, jiems pasiūlydamas įsibrauti į I. V. priklausantį sandėlį ir iš jo pagrobti I. V. priklausančias vertybes, įtraukė nepilnamečius M. A. ir S. J. į nusikalstamą veiką, o būtent į I. V. priklausančių vertybių pagrobimą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis O. P. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. V. apeliacinio skundo tenkinimo klausimą paliko teismui spręsti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nuteistojo O. P. kaltės, įtraukus vaiką į nusikaltimą bei padarius kvalifikuotą svetimo turto vagystę, ir pagrįstai apelianto padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 159 str. ir 178 str. 2 d. To savo skundu neginčija ir apeliantas, nesutikdamas tik su jam paskirta bausme.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių įstatymo nuostatų nepažeidė.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad O. P. du tyčinius nusikaltimus – vieną nesunkų, o kitą apysunkį, padarė būdamas ankščiau ne sykį teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei (kvalifikuotą vagystę, plėšimus; t. 1, b. l. 158-160). Teismas taip pat atsižvelgė į nustatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), ir į pagrįstai nustatytą nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Teismas, įvertinęs minėtas ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, O. P. paskyrė laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes už Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 159 str. sankcijose numatytus tokių bausmių vidurkius (atitinkamai vidurkiai – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų ir 1 metai 6 mėnesiai 15 dienų). Todėl, kolegijos nuomone, apeliantui paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos.

Apeliantas teisingai savo skunde nurodo, kad skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu jo teistumas buvo išnykęs (BK 97 str.). Tačiau tai nereiškia, kad ankščiau O. P. išvis nebuvo teisiamas. Bet kuriuo atveju šios aplinkybės O. P. asmenį apibūdina neigiamai ir apylinkės teismas pagrįstai į jas atsižvelgė skirdamas bausmes. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, atsižvelgė į tai, kad O. P. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, todėl dar kartą vertinti tas pačias aplinkybes, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.

Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 159 str. sankcijose be laisvės atėmimo bausmių yra numatytos ir kitos, švelnesnės bausmės (bauda, laisvės apribojimas, areštas). Apylinkės teismas apelianto bendrininkams M. A. ir S. J. paskyrė laisvės apribojimo bausmes, todėl ir O. P. mano, kad jam turėtų būti skirta tokia pat bausmė. Šiuo atveju kolegija pažymi, kad jei yra nustatytos aplinkybės, vienaip ar kitaip švelninančios-sunkinančios vienų bendrininkų baudžiamąją atsakomybę, į jas neatsižvelgiama sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. Iš byloje surinktų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų akivaizdu, kad O. P. nusikalstamas veikimas buvo pavojingesnis, lyginant su kitų bendrininkų dalyvavimu grobiant svetimą turtą (apeliantas sumanė įvykdyti vagystę, pasiūlė tai padaryti nepilnamečiams M. A. ir S. J. ir taip juos įtraukė į nusikalstamą veiką). Todėl atitinkamai ir atsakomybė taikoma griežtesnė. Be to, kaip jau minėta, priešingai nei M. A. ir S. J., O. P. iki skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotų nusikaltimų padarymo buvo teistas 3 kartus už nusikalstamas veikas nuosavybei, tačiau akivaizdu, jog ankstesniais nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės, realus bausmių atlikimas, jam pozityvaus poveikio nepadarė – jis vėl pažeidė baudžiamuosius įstatymus. O. P. niekur nedirba ir nesimoko ir, pasak apelianto, jis ateidavo į parduotuvę ir matydavo plyšį sandėlio duryse, kas ir paskatino įvykdyti nusikaltimą (t. 2, b. l. 156). Visi nurodyti duomenys byloja apie neigiamą O. P. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų. Todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo nusikalstamas veikimas yra įtakotas ne tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, bet tai yra viso jo ankstesnio elgesio padarinys.

Nuteistojo O. P. skunde deklaruojamas noras atlyginti padarytą žalą nukentėjusiajai apibūdina apeliantą teigiamai, tačiau tai nemenkina jo kaltės padarius du tyčinius nusikaltimus ir nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę.

Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visas aptartas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, jog paskyrus O. P. švelnesnes bausmes ar atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepavyktų pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų. Todėl nėra pagrindo švelninti nuteistajam O. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes.

Baudžiamojo įstatymo 63 str. reglamentuotas bausmės skyrimas kaltininkui už kelias nusikalstamas veikas. Minėto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Lietuvos Respublikos BK 63 str. 5 d. imperatyviai nurodo, kada turi būti taikomas bausmių apėmimo bendrinimo būdas. Vienas iš tų atvejų yra tada, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 str. 5 d. 1 p.).

Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, kad O. P. kilo sumanymas pagrobti svetimą turtą įsibrovus į patalpą. Tuo pat metu ir toje pačioje vietoje jis realizavo dar vienos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius – įtikino nepilnamečius M. A. ir S. J. bendrai padaryti svetimo turto vagystę ir taip įtraukė juos į nusikaltimą, kuriame pastarieji ir dalyvavo. Tokiu būdu apeliantas viena veika tuo pačiu metu padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose, t. y. svetimo turto vagystė ir vaikų įtraukimas į šią nusikalstamą veiką sudaro idealią sutaptį. Todėl bausmės, paskirtos už šiuos nusikaltimus, turi būti bendrinamos apėmimo būdu – griežtesnei bausmei apimant švelnesnę. Esant tokioms aplinkybėms kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, subendrindamas apeliantui paskirtas bausmes dalinio sudėjimo būdu, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (BK 63 str. 5 d. 1 p.), todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 21 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., O. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir 159 str. paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.