Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-10 · Administracinė byla Nr. I-2209-423/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-10
Bylos Nr.
I-2209-423/2018
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
V. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2209-423/2018Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00209-2018-Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 10 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,nedalyvaujant pareiškėjui V. V.,

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. V. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2). Skunde paaiškino, kad nuo 2014-04-23 iki 2016-03-17 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje bendrabučio tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Apšvietimas buvo netinkamas. Po pareiškėjo gyvenamosiomis patalpomis buvo įrengtos dirbtuvės, iš kurių nuolat sklisdavo triukšmas, dulkės, smarvė. Dušo patalpoje nebuvo užtikrintas privatumas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 20 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovės.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 7-14) nurodė, kad minimalaus ploto norma patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Už gyvenamųjų patalpų tvarkymą yra atsakingi patys jose gyvenantys nuteistieji, tam jiems išduodamos valymo priemonės. Pagalbinėse patalpose, įrengtose po pareiškėjo gyvenamosiomis patalpomis, nevykdomi dažymo darbai, jose nesandėliuojami lakai ir dažai. Dušinėje sienelės neįrengtos. Patalpų apšvietimas atitinka teisės aktų reikalavimus, perdegusios lemputės nedelsiant keičiamos. Vėdinimas vykdomas per atvirus langus ir ventiliacines angas. Dėl ginčo dalyko pareiškėjas nesikreipė nei į Sveikatos priežiūros tarnybą, nei į Psichologinę tarnybą. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovė prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovės reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014-04-23, o skundą teismui pateikė 2018-01-26 (b. l. 3). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių laiku kreiptis teisminės gynybos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2015-01-26 iki 2016-03-17.

Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. ir 11¹.2. punktai nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o kamerų tipo patalpose - ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Atsakovės atstovas pateikia duomenis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2015-01-26 iki 2015-03-24 į 1 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 21,39 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m ploto; nuo 2015-03-24 iki 2016-03-17 pareiškėjas gyveno 1 būrio 10 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas- 14,20 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m ploto (b. l. 9, 18-19). Tuo tarpu pareiškėjas nurodo, kad 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, o 10-oje patalpoje – 6 miegamosios vietos. Atsakovės atstovas pažymėjo, jog nekaupia ir nesaugo informacijos apie tai, kiek miegamųjų vietų buvo įrengta gyvenamosiose patalpose skirtingais laikotarpiais, todėl informaciją apie miegamąsias vietas pateikia atsiliepimo rengimo dienai (b. l. 18). Kadangi tikslių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu gyveno minėtose patalpose, atsakovės atstovas nepateikė, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.

Nors pareiškėjas teigia, kad ginčo patalpų plotas buvo mažesnis, nei nurodo Pravieniškių PN, jokių tai patvirtinančių įrodymų prie skundo nepateikta. Byloje nėra duomenų, jog ginčo laikotarpiu patalpų plotas, nurodomas atsakovės atstovo pateiktose pažymose, keitėsi, todėl skaičiuojant pareiškėjui tekusį minimalų plotą, atsižvelgtina į atsakovės atstovo pateiktą informaciją apie gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo nurodytą miegamųjų vietų skaičių. Įvertinus šiuos duomenis, konstatuotina, kad ginčo laikotarpiu (iš viso 416 dienų) pareiškėjui teko nuo 2,1 kv. m iki 2,3 kv. m ploto. Dėl nurodytų aplinkybių egzistuoja pagrindas šiuo aspektu konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas, todėl kiti nuteistieji matė jį nuogą.

Atsakovės atstovas nurodė, jog dušo patalpoje sienelės neįrengtos (b. l. 11). Dėl privatumo naudojantis dušu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į byloje nustatytą minimalaus ploto normos pažeidimą visu ginčo laikotarpiu, konstatuotina, kad privatumo duše neužtikrinamas galėjo papildomai pabloginti pareiškėjo kalinimo sąlygas, sukelti jam nepatogumų ir papildomų neigiamų išgyvenimų.

Nors pareiškėjas teigia, kad po jo gyvenamosiomis patalpomis esančiose dirbtuvėse buvo vykdomi triukšmą, dulkes bei smarvę keliantys darbai, tokių duomenų byloje nėra. Atsakovės atstovas nurodė, jog pirmame aukšte įrengtose pagalbinėse patalpose nėra atliekami remonto darbai, nesandėliuojami kvapą skleidžiantys lakai ar dažai (b. l. 19). Be to, byloje nustatyta, kad gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per atvirus langus ir ventiliacines, angas (b. l. 19). Duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės išvėdinti gyvenamąją patalpą, byloje nėra. Be to, byloje esančiame pareiškėjo Medicininiame pažymėjime užfiksuota, kad pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl galvos skausmo ar apsunkinto kvėpavimo, kurį, kaip nurodoma skunde, galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos dėl kylančių dulkių ir triukšmo (b. l. 16). Pareiškėjas savo argumentų jokiais įrodymais nepagrindė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Skunde teigiama, jog patalpų apšvietimas neatitiko higienos normos reikalavimų. Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 galiojusios Higienos normos HN 76:2010 22 punkte nurodyta, kad natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 14 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Atsakovės atstovas nurodo, kad patalpose įrengtas kaitrinių ir liuminescencinių lempų apšvietimas perdegusios lemputės nuolat keičiamos (b. l. 19). Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė minėtas aplinkybes, kurios pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais neturi pagrindo. Be to, pareiškėjas šią aplinkybę nurodė abstrakčiai, nepaaiškino, kokie neigiami išgyvenimai ar kitokia žala dėl to kilo, todėl toks deklaratyvus teiginys nelaikytinas pakankamu atsakovės neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 416 parų) neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (trūko nuo 1 kv. m iki 0,8 kv. m ploto), be to, buvo neužtikrintas privatumas naudojantis dušu.

Teismui nekyla abejonių, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 20 000 Eur neturtinę žalą. Teismas atsižvelgia į tai, kad byloje nėra jokių kitų duomenų, kad kalinimo sąlygos būtų turėjusios įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichologinei būklei (b. l. 16-17). Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovė būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgusi. Teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo paskutinės ginčo laikotarpio dienos. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012-02-15 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba daugiau nei dvejus metus nuo pareiškėjo nurodomo paskutinio neigiamus išgyvenimus sukėlusio atsakovo veiksmo, bei trejiems metams nuo pirmosios pažeidimo dienos, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, trukmę, nesant įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją, nenustačius, kad pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 3300 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendė:

Pareiškėjo. V. V. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 3300 Eur (tris tūkstančius tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Asta Urbonienė