Kauno apylinkės teismo įsakymas

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų teisėja Jolanta Ramonienė, išnagrinėjusi Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 4-ojo skyriaus prokurorės S. B. pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu ir ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą byloje, kurioje D. K. (D. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) d., (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietis, faktiškai gyvenantis adresu (duomenys neskelbtini), Lietuva, deklaruotas gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Lietuva, našlys, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku, neteistas,

kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalyje, padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

D. K. 2021 m. lapkričio 28 d. savo namuose, (duomenys neskelbtini), smurtavo prieš savo šeimos narį - mažametį sūnų R. I., gimusį (duomenys neskelbtini) m., t. y. tyčia ranka suėmęs už kaklo stipriai suspaudė, tempė ausį ir stipriai suspaudė, po to vieną kartą abiem rankomis pastūmė, dėl ko vaikas krito ant grindų, ir vieną kartą ranka sudavė mažamečiui R. I., gimusiam (duomenys neskelbtini) m., į veidą, taip smurtaudamas padarė vaikui taškines kraujosruvas abiejų akių srityse, nugaroje, paviršinę žaizdelę kakle, sukeldamas mažamečiui R. I., gimusiam (duomenys neskelbtini) m., fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą.

Šiais veiksmais D. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamasis D. K. kaltu neprisipažino. Kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. lapkričio 28 d. buvo sekmadienis, jis turėjo ilgam išvažiuoti pas savo motiną, o vaikai važiuoti nenorėjo, todėl liko namie. Jam nesant namie paskambino nuomojamo buto savininkė ir pasiskundė, jog jo vaikai mėto šiukšles, atidarę langus rėkauja ant praeivių negražius žodžius. Kai vakare grįžo namo, namuose rado netvarką, todėl vaikams išsakė priekaištus, išbarė. Besikalbant sužinojo, kad sūnus R. išsiėmė visas santaupas ir prisipirko saldumynų, pamatė, kad R. atrodo pavargęs, suirzęs, nereaguoja į jo žodžius, atsikalbinėja. Jau ne pirmą kartą matė, kad nuo saldumynų R.i būna išbertas veidas, paakiai, gal dar kaklas. Jis buvo supykęs, jo kalba su R. buvo gan griežta, tačiau R. jo nesiklausė, todėl priėjo prie R. ir paprašė sėdėti ramiai bei jo klausytis. Kai priėjo prie R. arti, norėjo jam pasakyti, kad sėdėtų ramiai, jam atrodo, kad su ranka nespėjo padaryti net jokio judesio, kai sūnus staiga šoko nuo sofos, nubėgo prie virtuvės stalo, pasiėmė iš ten peilį ir pradėjo šaukti „nesiartink“. Jis R. liepė padėti peilį, tačiau šis neklausė, peilio nepaleido, stovėjo ar sėdėjo apsiverkęs. Prie R. buvo priėjęs brolis D., prašė padėti peilį, bet R. peilio nepadėjo. Jam nusibodo toks R. elgesys, todėl tuo metu, kai R. sėdėjo ant sofos, jis prie R. priėjo iš šono ir pabandė atimti peilį. Ar tuo metu buvo sugriebęs R. į už kupros, už sprando ar kitos vietos neprisimena, gal ir galėjo trumpam kažkur sugriebti, bandydamas atimti peilį. Daugiau nieko nepadarė, ausies neužsuko, sūnaus nepastūmė, jam į akį nesudavė. Tai, kas pranešime apie įtarimą aprašyta kaip sužalojimai, yra ne sužalojimai, o bėrimai – aplink R. akis buvo išberta nuo didelio kiekio saldumynų. Sūnaus nugaros nematė, bet mano, kad irgi galėjo būti išberta. Iš kur žaizdelė kakle, negali paaiškinti. Jis mano, jog R. tokiais kaltinimais bando atkeršyti jam (kaltinamajam), be to, mano, kad R. išmokytas sakyti, jog jis jį muša. Jis konflikto metu buvo blaivus (2 t., b. l. 22–24).

Nukentėjusysis R. I. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad gyvena pas globėją, anksčiau gyveno su tėčiu. Šiuo metu su tėčiu negyvena, nes tėtis jį sumušė. Įvykio dieną su broliu žaidė su planšete, paskui jis sugalvojo mėtyti šiukšles per langą, belstis į langą, rėkti keiksmažodžius. Tada jam paskambino tėtis, jis tėčio už tokius poelgius atsiprašė, sakė, kad taip daugiau nesielgs. Kai tėtis vakare grįžo, namuose buvo netvarka. Kai tėtis baigė kalbėti telefonu, pagriebė jam už kaklo, paskui rankomis pastūmė ant lovos, jis nukrito ant lovos ir verkė. Po to, kai tėtis suspaudė kaklą iš nugaros, pastūmė už pečių ir jis nukrito, pradėjo iš jo tyčiotis, sakė „cha cha cha, vargšas. Tada tėtis paėmė jam už dešinės ausies dešine ranka ir tempė, jis verkė, jam skaudėjo. Paskui jis nubėgo į virtuvę, paėmė peilį. Tėtis liepė padėti peilį. Paskui jis pasiėmė didesnį peilį, bandė gintis. Jis tėčiui sakė neiti arba įdurs. Jis peiliu maskatavo. Tuo metu brolis buvo šalia jo, tėtis buvo netoliese. Brolis jį bandė stabdyti. Jis norėjo pabėgti iš namų. Viskas buvo viešbutyje, ten du kambariai. Viename kambaryje miega jis su broliu, kitame tėtis. Tėtis pyko, liepė padėti peilį, dar sakė, kad atiduos jį į tarnybą. Jis nematė tėčio geriančio, bet jam atrodė, kad tėtis buvo girtas. Paskui jis nugriuvo ant grindų, nugriuvo ant dešinio šono. Jam šoną pradėjo skaudėti po nugriuvimo ir skaudėjo apie savaitę. Tada tėtis sakė „baik čia tuos bajerius, eik valytis dantis ir miegoti“. Brolis viską matė. Kitą dieną mokykloje per pirmą pamoką lietuvių mokytoja paklausė jo, kas atsitiko, nes jo veidas buvo raudonas nuo verkimo. Jis lietuvių kalbos mokytojai nieko nesakė. Paskui auklėtojai papasakojo viską. Auklėtoja nuvedė pas psichologę, paskui iškvietė vaikų teises, policiją. Po įvykio tėtį pamatė tik po 3 savaičių. Visas įvykis buvo viešbutyje, kuris yra Takų g. Dabar su tėčiu sutaria neblogai. Po to, kai pasiskundė, gyveno pas globėjus. Jis nori gyventi su tėčiu, tėčio nebijo. Po įvykio jau atsigavo (1 t., b. l. 27–29, 35–38).

Liudytojas mažametis D. I. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną tėtis išvažiavo, jie su broliu pro langą mėtė šiukšles, butelius, namie padarė netvarką. Tėtis grįžo, supyko, norėjo pasikalbėti su broliu. Brolis nenorėjo kalbėti, todėl tėtis dar labiau supyko, paskui R. pagriebė peilį. Brolis norėjo nužudyti tėtį ir pabėgti iš namų. R. ant tėčio sakė necenzūrinius žodžius. Tėtis su broliu pakalbėjo, susipyko. Kai jie pykosi, jis buvo tame pačiame kambaryje, viską matė. R. tą dieną verkė. Su broliu apie tos dienos įvykius nekalbėjo. Tą dieną tėtis alkoholio nevartojo. Tą dieną tėtis brolio neskriaudė ir brolis niekur nebuvo nukritęs. Tėtis jį anksčiau buvo nuskriaudęs, aprėkdavo. Tą dieną ant brolio veido išbėrimų nematė. Ar brolis alergiškas, nežino (2 t., b. l. 76–78).

Liudytoja Z. A., (duomenys neskelbtini) gimnazijos (duomenys neskelbtini) klasės auklėtoja, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną auklėtinis R. I. elgėsi keistai, jo veidas buvo raudonas, akys bei akių vokai taip pat buvo paraudę. Jai kilo įtarimas, kad R. I. kažkas nutiko, todėl ji pasikvietė jį pasikalbėti. R. I. paaiškino, kad jį sumušė tėvas – suėmė jį už sprando ir kratė. Sakė, kad tėtis tuo metu buvo neblaivus, kad dažnai būna neblaivus. Tada ji R. I. nuvedė pas socialinę pedagogę E. J.. Ankščiau auklėtinis nėra pasakojęs, kad tėtis būtų jį mušęs ar kitaip smurtavęs. Paskutinį kartą su D. K. bendravo praeitą savaitę dėl auklėtinio R. I. neatvykimo į mokymo įstaigą. Tėtis nurodė, jog pastaruoju metu vaikui dažnai skaudą skrandį (1 t., b. l. 90–92).

Liudytoja E. J., (duomenys neskelbtini) gimnazijos socialinė pedagogė ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. lapkričio mėnesio gale sveikatos priežiūros specialistė pranešė jai, kad auklėtoja atvedė vaiką, prieš kurį galimai smurtavo jo tėtis. Ji paprašė, kad vaiką atvestų pas ją į kabinetą. Vaiką atvedė jo auklėtoja Z. A.. Jos kabinete ji ir direktoriaus pavaduotoja ugdymui J. L. bendravo su R. I., kuris pasakė, kad vakar jis su mažesniu broliu pro langą mėtė šiukšles, dėl to tėtis ant jo supyko, tėtis buvo išgėręs, jį sugriebė ir stipriai pastūmė. R. I. sakė, kad praverkė visą naktį. Ji asmeniškai jokių sužalojimų R. veide nepastebėjo. Jo akys, tiksliau aplink jas, buvo paraudę. Vaikas kalbėjo ramiai, kalbėdamas neverkė. Iki to įvykio jokių signalų apie tai, jog prieš vaiką galėjo būti smurtauta, ar kad vaikas yra apleistas, nebuvo (1 t., b. l. 107–109).

Liudytoja L. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad R. I. klasės auklėtoja ryte kreipėsi į socialinę pedagogę E. J.. Siekiant užtikrinti saugią aplinką, atsižvelgiant į tai, kad pas liudytoją vaikai taip dažnai kaip pas socialinę pedagogę nevaikšto, buvo nuspręsta vaiką atvesti į jos kabinetą, kol bus pranešta vaiko teisių apsaugos specialistams. Kol laukė specialistų, vaikas atrodė ramus, uždaras. Apie įvykį ji jo neklausinėjo. Vėliau ji girdėjo, kaip pareigūnai bendravo su vaiku, jam uždavė klausimus. Ji buvo netoliese ir girdėjo, kad vaikas atsakė pareigūnams, jog tėtis supykęs jį pastūmė ar kažką tai kita jam padarė. Po to atvyko medikai, vaiką išvežė į ligoninę ir ji jį lydėjo, nes vaikas tuo metu buvo mokykloje, o taip pat jis neturi motinos, tik tėtį. Iki šio atvejo informacijos apie tai, jog vaikas yra apleistas ar yra kažkokių smurto požymių, ji asmeniškai nebuvo pati gavusi (1 t., b. l. 114–116).

Liudytojas T. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. lapkričio 29 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) gimnazijos pranešimas, kad mokinys R. I. prasitarė mokyklos darbuotojai, jog tėvas prieš jį vakar smurtavo. Su kolega E. B. atvykęs į (duomenys neskelbtini) gimnaziją bendravo su minėtu vaiku. Vaikas buvo susigraudinęs, jo dešinė akis buvo paraudusi. R. sakė, kad su broliu žaidė atsidarę langą, mėtė per langą šiukšles. Jo tėvui tai nepatiko, dėl to kilo konfliktas. Tėvas priekaištavo tik R. I. Po to tėvas stipriai pagriebė R. I. už sprando, stūmė, jis nukrito, paskui tėvas jam sudavė į akį. Jis pradėjo verkti, o tėvas juokėsi. R. tuo metu sakė, jog nenori gyventi su tėčiu, buvo labai prislėgtas. Tą pačią dieną vaikui buvo surasta globėja. Kolega E. B. paskambinęs berniuko tėvui pranešė, kad vaikas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje paimtas ir perduotas globėjams, į ką tėvas atsakė „nu ir pasiimkit jūs jį“. Šiuo metu R. yra globėjos šeimoje. Tą pačią dieną ikimokyklinėje įstaigoje bendravo ir su R. mažuoju broliu, kuris papasakojo, jog tėvas brolį pastūmė, bet, kiek prisimena, nesakė, kad jam sudavė į akį (1 t., b. l. 96–98).

Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2021 m. lapkričio 29 d. gavo užduotį nuvykti į (duomenys neskelbtini) gimnaziją (duomenys neskelbtini), nes iš mokyklos buvo gautas pranešimas, jog vaikas pasakė mokyklos administracijai, kad vakar jį sumušė tėvas. Nuvykus į gimnaziją, kalbėjosi su galimai nukentėjusiu vaiku R. I.. Vaikas atrodė sutrikęs, jo paakiai atrodė patamsėję, paburkę. R. iš pradžių nenorėjo kalbėtis, bet vėliau papasakojo, jog dieną prieš jis su broliu buvo namie, per langą mėtė šiukšles, rėkavo. Kai tėvas grįžo į namus ir rado namuose betvarkę, pradėjo šaukti ant jų, bet daugiausia ant R., jam sudavė ir jį pastūmė. Tą pačią dieną buvo kalbėta ir su R. broliu D., kuris apie tą įvykį sakė, kad namuose su R. padarė betvarkę, dėl to tėvas R. I. sudavė per veidą. Tėvas pasakojo, kad su vaikais buvo pokalbis, po to tėvas pradėjo tvarkyti namus ir su R. prasidėjo dar vienas žodinis konfliktas, kurio metu R. pasiėmė į rankas peilį, „šoko“ prieš tėvą su peiliu. Tėvas aiškino, kad jis ir D. įkalbinėjo R. I. padėti peilį, bet jis nenusiramino, tada, jo teigimu, D. suėmė R. I. už pečių ir atėmė iš jo peilį. D. neigė, jog smurtavo prieš sūnų, aiškino, kad naudojo fizinę jėgą tik norėdamas atimti iš jo peilį. Jo nuomone, D. K. labai trūksta tėvystės įgūdžių ir pastangų juos ugdyti, stiprinti ryšį su vyresniu sūnumi jam sekasi sunkiai, o teikiamos pagalbos priimti nėra linkęs (1 t., b. l. 101–103).

Liudytoja K. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad apklausos teisme dieną D. I. buvo nekalbus, ramus, susikaupęs, mįslingas, užsidaręs. Jį atlydėjo tėtis. Pakvietus pokalbiui, jis tarsi persijungė į kitą režimą, kūnu palinko į psichologą, atnėrė rankas ir nukreipė žvilgsnį į kamerą, tuo parodydamas, kad yra nusiteikęs bendradarbiauti. Mažametis apie klausinėjamus įvykius kalbėjo nenoriai. Kalbėdamas apie savo aptariamus veiksmus su broliu iš pradžių sakė, kad abu tai sugalvojo, bet kitą kartą kalbėdamas apie priežastis, kaltę nukreipė broliui. Paklausus dėl ko brolis gyvena ne su jais, įvardino, kad galbūt blogas tėtis, tačiau priežasčių apibūdinti tėčio blogumą neišsakė, tarsi norėdamas jas nutylėti. Stebint visą apklausą susidarė įvaizdis jog berniukas nenori pasakyti nieko neigiamo tėčio atžvilgiu, nori palikti viską taip kaip yra, t. y. gyventi kartu su tėčiu, kadangi jis yra likęs tik vienas artimiausias suaugęs šeimos narys. R., nors ir įspėtas apie tai, kad gali nieko nepasakoti apie artimus žmones, ryžosi papasakoti viską, kas įvyko, neneigdamas smurto prieš save, nurodydamas pakankamai gausias įvykio aplinkybes, lyg nenorėdamas, kad tokie dalykai ateityje vyktų (1 t., b. l. 119–120).

Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos pateiktuose dokumentuose - informacijoje apie gautą pranešimą dėl galimo vaiko teisių pažeidimo – nurodyta, jog 2021 m. lapkričio 29 d. apie 11.05 val. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje buvo bendraujama su R. I.. R. I. paaiškino, kad jo santykiai su tėčiu yra blogi, tėtis pastoviai pyksta, rėkia ant jo, kartais jį muša. Pirmą kartą tėtis jį mušė vasarą, paskutinį kartą – 2021 m. lapkričio 28 d. Minėtą dieną tėtis jį mušė, nes R. pro langą mėtė šiukšles. Tėtis jam paėmė už sprando, pastūmė ir su ranka trenkė jam per veidą. Jis nukrito, verkė, o tėtis juokėsi. 2021 m. lapkričio 29 d. Ringaudų pradinėje mokykloje buvo bendraujama su D. I., kuris paaiškino, kad jo santykiai su tėčiu ir broliu yra labai geri. Tėtis alkoholiniais gėrimais nepiktnaudžiauja, jo neskriaudžia ir nėra mušęs. Kartais jis būna piktas, tada jis nervuojasi, rėkia ant brolio R.. D. teigė, kad yra du kartus matęs, kaip tėtis mušė brolį. Paskutinį kartą tėtis brolį R. I. mušė 2021 m. lapkričio 28 d. D. nematė, kad tėtis brolį R. I. stumtų, tik sudavė jam per veidą (1 t., b. l. 138–153).

Iš 2021 m. lapkričio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėta įvykio vieta – butas, adresu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 16–18).

Iš specialisto išvados Nr. G 2489/2021 (02) matyti, kad R. I. konstatuota taškinės kraujosruvos abiejų akių srityse, nugaroje, paviršinė žaizdelė kakle. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus nurodytas sritis. Sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2021 m. lapkričio 28 d. Sužalojimas galėjo būti padarytas trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai galėjo būti padaryti būnant nukentėjusiajam įvairiose padėtyse. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 134–135).

Atsakomybė už nežymų sveikatos sutrikdymą numatyta BK 140 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Už šią veiką gali būti skiriama viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto arba laisvės atėmimu iki vienerių metų bausmė. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas šio straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Tai kvalifikuota nežymaus sveikatos sutrikdymo sudėtis ir įstatymų leidėjas tą pačią veiką, padarytą silpnesniam, labiau pažeidžiamam asmeniui vertina kaip žymiai pavojingesnę, todėl nustato griežtesnę atsakomybę ir griežtesnes bausmes.

Motyvuojamoji dalis

Faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės ir kaltinamojo kaltė įrodyta mažamečio nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros protokolu, ir kita rašytine bylos medžiaga. Byloje nenustatyta, kad šie duomenys surinkti ar užfiksuoti pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jie atitinka įrodymų leistinumo reikalavimą. Be to, visi šie duomenys tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, vienas kitam neprieštarauja, vienas kitą papildo, todėl laikytini kaltinamojo kaltės įrodymais.

Nors kaltinamasis D. K. kaltu neprisipažino, kaltinamojo kaltę dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo R. I. atžvilgiu įrodo nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai, patvirtinantys, jog 2021 m. lapkričio 28 d. D. K. paėmė R. I. už kaklo, suspaudė, stipriai patempė už ausies, jį pastūmė, šis nukrito ir vieną kartą sudavė į veidą. Pažymėtina, jog mažametis nukentėjusysis R. I. ikiteisminio tyrimo metu iš esmės vienodai parodė, kad kilus žodiniam konfliktui su tėvu dėl netvarkos namuose bei netinkamo nukentėjusiojo elgesio, tėvas jį sugriebė už kaklo, suspaudė, stipriai tempė už ausies, pastūmė, dėl ko jis nukrito, jam skaudėjo. Liudytojos – mokyklos darbuotojos Z. A., E. J. – parodė mačiusios paraudusias nukentėjusiojo akis, veidą. Z. A. dėl to kilo įtarimų, kad kažkas gali būti nutikę, paklausus vaiko, kas nutiko, nukentėjusysis pasakė, kad jį mušė tėvas – ėmė už sprando, kratė. Mokyklos psichologė liudytoja L. M., po įvykio taip pat bendravusi su mažamečiu nukentėjusiuoju iki atvyks vaiko teisių apsaugos specialistai, policija, parodė, jog ji pati vaiko apie įvykį neklausinėjo, tačiau kai atvyko policijos pareigūnai, girdėjo, kad jiems vaikas sakė, jog tėtis supykęs jį pastūmė ar kažką kita jam padarė. Liudytojai T. P. ir E. B., vaiko teisių apsaugos specialistai, patvirtino, jog R. I. jiems atvykusį mokyklą pasakojo, jog tėtis smurtavo – buvo stipriai paėmęs už sprando, stūmė, dėl ko jis nukrito, po to tėvas sudavė vaikui į akį. T. P. parodė, kad pokalbio metu nukentėjusysis graudinosi, buvo prislėgtas, jo dešinė akis buvo paraudusi. Be to, liudytojas E. B. parodė, kad pokalbio su D. I. metu pastarasis nurodė, kad konflikto metu tėtis R. I. sudavė per veidą, D. nemušė ir niekada nėra mušęs. Įvykio vietoje buvęs mažametis nukentėjusiojo brolis D. I. taip pat patvirtino, kad buvo žodinis konfliktas tarp R. ir tėčio dėl netvarkos namuose, kad jie pykosi, matė, kad R. tą dieną verkė. Nors mažametis D. I. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją neparodė, kad tėtis vartojo fizinį smurtą prieš R. I., tačiau šiuos jo parodymus teismas vertina kaip nepatikimus, nes sekančią dieną po įvykio vaiko teisių apsaugos specialistams D. I. nurodė, kad šio konflikto metu tėtis sudavė R. I. per veidą, o teismo psichologė K. S. parodė, kad D. I. į apklausą atlydėjo tėtis, jai susidarė įspūdis, kad berniukas nenori pasakyti apie tėtį nieko blogo, apie klausinėjamus įvykiu kalbėjo nenoriai, kalbant apie reikšmingus tyrimui įvykius, pasakojimas nutrūkdavo, atsirado abejojimas savo žodžiais, D. pasakojimas nepasižymėjo detalių gausa, pasižymėjo spragomis, nuomonės ir įvardijamų aplinkybių kaita. A. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, jog nėra pagrindo abejoti R. I. parodymais bei jo nurodytomis konflikto aplinkybėmis netrukus po įvykio jį apklausinėjusiems vaiko teisių apsaugos specialistams, kadangi tiek R. I., tiek ir D. I. nežinodami apie tai, ko bus jų klausinėjama, vienodai vaiko teisių apsaugos specialistams nurodė, kad D. K. konflikto metu taip pat ir sudavė į akį mažamečiam nukentėjusiajam. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir specialisto išvada, kurioje R. I. konstatuota taškinės kraujosruvos abiejų akių srityse, nugaroje, paviršinė žaizdelė kakle, nurodyta, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku – 2021 m. lapkričio 28 d. trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Pažymėtina, jog mokyklos darbuotojos panašių aplinkybių anksčiau nebuvo pastebėjusios, todėl abejoti nepilnamečių pasakojimais sekančią dieną po įvykio teismas neturi pagrindo. Šių įrodymų visuma, teismo vertinimu, patvirtina, kad D. K. vartojo fizinį smurtą R. I. atžvilgiu, t. y. suėmęs už kaklo stipriai spaudė, tampė ir spaudė ausį, pastūmė, dėl ko vaikas nukrito, bei vieną kartą sudavė ranka į veidą ir šiais veiksmais ne tik sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam, bet ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

Liudytojų parodymai bei specialisto išvada patvirtina R. I. atžvilgiu padarytų veido bei kūno dalių sužalojimo faktą, o ne dėl saldumynų kilusią alergiją, neva tokiu būdu paveikusią R. I. veidą bei kaklą, kaip nurodė kaltinamasis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir į tai, kad kaltinamojo parodymai akivaizdžiai prieštarauja kitiems aptartiems įrodymams, teismas kaltinamojo parodymus vertina kaip jo gynybinę versiją. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis smurtavo prieš savo sūnų, kuris veikos padarymo metu buvo 11 metų, t. y. buvo dar mažametis. Taip pat aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad R. I. nustatyti sužalojimai yra neteisėto kaltinamojo elgesio – fizinio smurto vartojimo prieš R. I. – pasekmė.

Kaltinamasis, būdamas pakaltinamas, suaugęs ir brandus asmuo, neabejotinai suvokė, kad jo elgesys – suėmimas už kaklo, ausies tempimas bei suspaudimas, pastūmimas ir sudavimas ranka per veidą, yra smurtinio pobūdžio, yra neteisėta veika, kad jis tuo gali sukelti fizinį skausmą ar netgi sutrikdyti sveikatą. Kaltinamojo elgesys bei veiksmų intensyvumas rodo, jog kaltinamasis ne tik suvokė savo veiksmų neteisėtumą, pavojingumą, galinčias kilti pasekmes, bet ir to siekė bei norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Apibendrinant darytina išvada, kad kaltinamojo veiksmuose nustatyti visi objektyvieji bei subjektyvieji fizinio smurto vartojimo prieš mažametį asmenį sukeliant jam fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdant sveikatą požymiai, todėl jo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 3 dalį.

Paskelbus įtariamajam apie galimybę kreiptis į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, D. K. pareiškė, kad su prokurorės kreipimusi į teisėją dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu bei su siūloma bausmės rūšimi – areštu, ir jos dydžiu sutinka (2 t., b. l. 29–31).

Skiriant bausmę kaltinamajam, atsižvelgiama į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, tvirtintus BK 54 straipsnyje, t. y. į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslą, kaltinamojo asmenybę, kaltinamojo atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, kitas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat ir bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis). Kaltinamasis D. K. padarė vieną baigtą tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai. Kaltinamojo D. K. atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nenustatyta (BK 59 straipsnis, BK 60 straipsnis). Kaltinamasis D. K. anksčiau neteistas, VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė, nuo 2017 m. lapkričio 15 d. dirba UAB „(DUOMENYS NESKELBTINI)“, administracine tvarka baustas 18 kartų už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tai rodo, jog D. K. dažnai elgiasi aplaidžiai, neatsakingai, nesirūpina savo bei kitų asmenų saugumu, o paskirtos piniginės nuobaudos jokios įtakos jo elgesio korekcijai nedarė.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismo vertinimu bausmės tikslams pasiekti tikslinga skirti sankcijoje numatytą didesnę už vidurkį arešto bausmę – 60 parų arešto.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, baudžiamąją bylą užbaigus teismo baudžiamuoju įsakymu, paskirta bausmė mažintina vienu trečdaliu ir skirtina sumažinta bausmė – 40 parų arešto.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. To paties straipsnio 4 dalyje reglamentuojama, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamais anksčiau neteistas, dirba, vienas rūpinasi, išlaiko ir prižiūri du nepilnamečius vaikus, smurto vartojimas yra nulemtas ne piktybiško, neigiamo požiūrio į visuotinai priimtinas elgesio bei moralės taisykles, įstatymus, bet negebėjimo pasirinkti tinkamas vaikų ir paauglių auklėjimo priemones, būdus, negebėjimo kontroliuoti savo neigiamas emocijas, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti asmenį, bet ir užtikrinti, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų, laikytųsi įstatymų, šalinti nusikalstamo elgesio priežastis, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ne realiai vykdant paskirtą arešto bausmę, bet atidedant jos vykdymą 5 mėnesiams, taikant intensyvią priežiūrą, t. y. nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 23.00 val. iki 06.00 val., bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis, taip pat bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skiriant baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą BK 72² straipsnyje – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, šį įpareigojimą įvykdant per 4 mėnesius.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, įpareigojant nepasišalinti iš gyvenamosios vietos – (duomenys neskelbtini), teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus, panaikintina.

Kauno teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį dėl 125,49 Eur išlaidų už R. I. gydymą atlyginimo. Civilinis ieškinys yra pagrįstas, nes žala buvo padaryta neteisėtais tyčiniais ir pilnai įrodytais kaltinamojo D. K. veiksmais, tarp kurių nustatytas priežastinis ryšys, todėl Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintinas visiškai ir 125,49 Eur suma priteistina iš kaltinamojo D. K..

Daiktai, turėjęs reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 kompaktiniai diskai (1 t., b. l. 30, 39, 79), saugomi byloje, baudžiamajam įsakymu įsiteisėjus, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 418 straipsniu, 420 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 421 straipsniu, 422 straipsniu,

nusprendžia:

D. K. (D. K.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam 60 (šešiasdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio 1 dalimi, šiuo teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu, ir paskirti D. K. galutinę sumažintą bausmę – 40 (keturiasdešimt) parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalimi, paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti 5 (penkiems) mėnesiams. Arešto bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu D. K. paskirti intensyvią priežiūrą, nustatant buvimo vietą – (duomenys neskelbtini), buvimo laiką – nuo 23.00 val. iki 06.00 val. bei tai kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsniu, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, šią baudžiamojo poveikio priemonę įvykdant per 4 (keturis) mėnesius nuo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo.

Išaiškinti D. K., kad probuojamasis, kuriam paskirta intensyvi priežiūra, privalo: 1) dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą; 2) laikytis nustatytos dienotvarkės; 3) dalyvauti probuotojo parinktose elgesio pataisos programose; 4) pranešti probuotojui apie bet kokį dienotvarkės nesilaikymo atvejį; 5) pranešti probuotojui apie pastebėtą elektroninio stebėjimo įtaiso gedimą ar praradimą; 6) leisti probuotojui ar kitam asmeniui, vykdančiam elektroninio stebėjimo įtaiso techninę priežiūrą, patikrinti probuojamojo dėvimą elektroninio stebėjimo įtaisą; 7) grąžinti probuotojui ar kitam asmeniui, atliekančiam elektroninio stebėjimo įtaiso techninę priežiūrą, elektroninio stebėjimo įtaisą pasibaigus intensyviai priežiūrai.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo baudžiamajam įsakymui įsiteisėjus, panaikinti.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš kaltinamojo D. K. 125,49 Eur (vieną šimtą dvidešimt penkis eurus 49 ct) turtinei žalai atlyginti.

Daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – 3 kompaktinius diskus (1 t., b. l. 30, 39, 79), saugomus byloje, baudžiamajam įsakymu įsiteisėjus, palikti saugoti byloje

1. Nesutikdamas su bausmės paskyrimu teismo baudžiamuoju įsakymu, jis turi teisę per 14 dienų nuo teismo baudžiamojo įsakymo jam įteikimo dienos paduoti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmams prašymą, reikalaudamas surengti bylos nagrinėjimą teisme. Tokiu atveju šis teismo baudžiamasis įsakymas neįgis teisinės galios.

2. Išnagrinėjus bylą teismo posėdyje pagal kaltinamojo gautą prašymą, teismas nėra saistomas teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme, tai yra išnagrinėjęs bylą ir pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas gali paskirti kitos rūšies (švelnesnę ar griežtesnę) ar dydžio bausmę, negu paskirta teismo baudžiamuoju įsakymu.

3. Nepasinaudojus teise reikalauti surengti bylos nagrinėjimą teisme, teismo baudžiamasis įsakymas įsiteisėja per 14 dienų nuo jo įteikimo kaltinamajam dienos ir vykdomas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

Įsiteisėjęs teismo baudžiamasis įsakymas neskundžiamas.