- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-282-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-02798-2011-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
- Atsakovas
- N. T.
- Ieškovas
- K. M.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Ratmina“, UAB „Functio vera“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės, Dainiaus Rinkevičiaus,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės K. M. ieškinį atsakovui N. T. dėl piniginių lėšų grąžinimo, tretieji asmenys BUAB „Ratmina“, UAB „Functio vera“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė pateiktu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 4000 Lt sumą, kaip įgytą be teisinio pagrindo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009-01-29 tarp UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Ratmina“ ir UAB „Functio vera“ buvo pasirašyta trišalė sutartis Nr. LT049123/TPP, pagal kurią UAB „Ratmina“ perleido UAB „Functio vera“ visas pagal 2007-03-27 pasirašytą lizingo sutartį Nr. LT049123 atsiradusias teises ir pareigas, o UAB „Functio vera“ įsipareigojo sumokėti UAB „Ratmina“ 3703 Lt kompensaciją už UAB „Ratmina“ sutarties sudarymo dienai apmokėtą perkamo turto vertę. Ieškovė, būdama UAB „Functio vera“ direktore, atsakovo, buvusio BUAB „Ratmina“ direktoriaus, prašymu iš savo asmeninės sąskaitos pervedė į atsakovo nurodytą banko sąskaitą 4000 Lt sumą, kad atsakovas šią pinigų sumą įmokėtu į UAB „Ratmina“ kasą, kaip UAB „Functio vera“ skolą pagal trišalę sutartį. UAB „Ratmina“ iškėlus bankroto bylą, iš bendrovės balanso ir finansinių dokumentų buvo nustatyta, kad UAB „Functio vera“ tebėra skolinga bankrutuojančiai bendrovei, t.y. atsakovas ieškovės pervestų lėšų, skirtų UAB „Functio vera“ skolai apmokėti, į UAB „Ratmina“ kasą neįmokėjo. Tai reiškia, kad atsakovas minėtą pinigų sumą gavo be teisinio pagrindo, t.y. nepagrįstai praturtėjo, kadangi šalių nesiejo jokie sutartiniai santykiai. Atsakovui be teisinio ir faktinio pagrindo gavus iš ieškovės 4000 Lt dydžio sumą, atsakovas privalo grąžinti tai, ko jis gauti negalėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas ieškinį patenkino visiškai, nusprendė priteisti iš atsakovo N. T. 4000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 4000 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-02-24) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1209 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės K. M. naudai.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 29 d. mokėjimo nurodymu Nr. 42 ieškovė K. M. pervedė 4000 Lt sumą į atsakovo N. T. sąskaitą, mokėjimo paskirtį nurodė „Sąskaitos papildymas“ (b.l. 8,63). Ieškovė, veikdama trečiojo asmens UAB „Functio vera“ vardu, 2011-01-24 pervedė 3703 Lt į trečiojo asmens UAB „Ratmina“ sąskaitą, mokėjimo paskirtį nurodė „Pagal UAB „Bankroto departamentas LT“ 2010-11-25 pranešimą dėl įsiskolinimo UAB „Ratmina“ (b.l. 7). 2010-12-20 ir 2011-01-13 raštai patvirtina, kad gavusi pranešimą iš UAB „Ratmina“ bankroto administratoriaus apie UAB „Functio vera“ skolą, ieškovė pareikalavo iš atsakovo grąžinti nepagrįstai iš jos 2009-01-29 pavedimu gautus pinigus (b.l. 9,10). Atsakovo argumentą, kad jį ir ieškovę siejo paskolos teisinis santykis, vertintino kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Paskola yra realinis sandoris. Siekiant įrodyti, kad jis buvo sudarytas, būtina įrodyti pinigų perdavimo faktą. Atsakovas nepateikė nei rašytinių įrodymų, nei prašė apklausti liudytojus, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovas skolino pinigus ieškovei. Teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad ieškovę pažįsta tik iš matymo, nebendrauja (b.l.113), todėl neprotinga būtų matyti, kad tarp šalių susiklostė tokie pasitikėjimo santykiai, jog pinigai būtų duodami be jokio paskolos raštelio. Be to, atsakovas negalėjo nurodyti, kokios buvo jo pajamos tuo laikotarpiu, t.y. nepagrindė, jog turėjo tiek apyvartinių lėšų, kad galėtų paskolinti 4000 Lt. Teismas sprendė, jog 2009-01-29 mokėjimo pavedime nurodyta mokėjimo paskirtis „sąskaitos papildymas“, nurodytos pinigų pervedimo aplinkybės, jų pareikalavimas grąžinti po bankroto bylos iškėlimo patvirtina ieškovės argumentus, jog ji sumokėjo pavedimu už automobilį, pirktą iš UAB „Ratmina“, kuris iki šiol yra naudojamas UAB „Functio verus“, ir juos turėjo gauti įmonė. Fakto, kad įmonė pardavė automobilį neneigia ir atsakovas (b.l. 113). Į pardavėjo sąskaitą šie pinigai nepateko ir tai reiškia, kad pinigus gavo ne įmonė, o fizinis asmuo, tuo metu buvęs jos vadovu. Toks atsakovo pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu. Byloje nesant duomenų, kad atsakovas perdavė 4000 Lt ieškovei ir tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, teismas darė išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas gavo pinigus neturėdamas tam teisinio pagrindo, todėl ieškovės naudai priteistina iš atsakovo 4000 Lt (CK 6.237 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas N. T. prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą ir papildomą sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas skundą grindė motyvais, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimas dėl ieškinio, kuriame teismas padarė išvadas, jog ieškovės ieškinys pagrįstas dėl to, kad atsakovas neįrodė, kad skolino pinigus ieškovei, taip pat dėl to, jog atsakovas nepagrindė, jog turėjo apyvartinių lėšų tiek, kad galėtų paskolinti 4000,00 Lt sumą, taip pat teismo išvada, jog mokėjimo paskirties - sąskaitos papildymas yra pakankama aplinkybė patvirtinti ieškovės argumentams, kad ji kaip fizinis asmuo sumokėjo už juridinio asmens įsigyjamą automobilį, pirktą iš kito juridinio asmens - UAB „Ratmina" yra nepagrįstos, neteisingos ir net neteisėtos, sprendime nurodyti motyvai dėl panašių išvadų darymo pagrįstumo neteisingi, o be to pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, pažeidė procesines teisės normas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Civilinio kodekso 2.50 str. 1 d., kuriame įtvirtinta, jog juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, taip pat CK 2.82 str. 3 d. nuostatą, kurioje įtvirtinta, kad pats juridinio asmens valdymo organas yra atsakingas tame tarpe už juridinio asmens veiklos organizavimą. Teismo teiginiai, kad ieškovė kaip fizinis asmuo kitam fiziniam asmeniui - atsakovui, pervesdama pinigines lėšas už UAB „Functio vera" skolos UAB „Ratmina" padengimą, įrodė apelianto neteisėto praturtėjimo faktą yra ne tik nepagrįsti, bet ir visiškai neteisėti. Tai, beje, įrodo ir pačios ieškovės pateiktas į šią civilinę bylą dokumentas – 2011-01-24 mokėtojo UAB „Functio vera" 3703 Lt pavedimas UAB „Ratmina" pagal 2010-11-25 pranešimą dėl įsiskolinimo. Kaip matyti ir iš civilinėje byloje esančios 2009-01-29 tarp UAB „Hansa lizingas", UAB „Ratmina" ir UAB „Functio vera" pasirašytos trišalės sutarties Nr. LT049123/TPP, būtent UAB „Ratmina" perleido UAB „Functio vera" visas minėtos sutarties sudarymo dienai iš 2007-03-27 lizingo sutarties Nr. LT 049123 atsiradusias ne vien teises, bet ir pareigas, tarp kurių UAB „Functio vera" įsipareigojo UAB „Ratmina" sumokėti ne 4000 Lt, o 3703 Lt. Nors teismas sprendime ir nurodo, kad atsakovas 2009 01 29 ieškovės sumokėtus 4000 Lt gavo be jokio teisinio pagrindo, tačiau aplinkybę, kad tokios teismo išvados yra nepagrįstos, įrodo 2009 01 29 mokėjimo pavedimas, kuriuo ieškovė K. M. pavedimo mokėjimo paskirtyje yra nurodžiusi mokėjimo paskirtį - sąskaitos papildymas, reiškia mokėjimo atlikimo metu ieškovė akivaizdžiai turėjo tiek faktinį, tiek ir teisinį pagrindą fiziniam asmeniui N. T. pervesti 4000 Lt, kuriuos apeliantas buvo ieškovei paskolinęs. Ieškovė teismui nepateikė nei vieno įrodymo, kad apeliantas 4000,00 Lt sumą gavo neteisėtai, o teismas spręsdamas dėl apelianto mokumo ir vertindamas jo tuo metu vadovaujamos bendrovės statusą (bankrutuojanti), nepagrįstai fizinio ir juridinio asmens turtą tapatino ne vieną kartą. Teismas pažeidė CPK 178 str. reikalavimą, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, nes tokių įrodymų ieškovei K. M. nepateikus, savo abstrakčiu ir formaliu procesinių normų bei poįstatyminių teisės aktų aiškinimu, perkėlė šią pareigą atsakovui, tokiais savo veiksmais tiesiogiai pažeidė atsakovo teisę į teisėtą ir teisingą teismo sprendimą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad apeliaciniame skunde yra kalbama apie akcinių bendrovių įstatymą ir akcinių bendrovių turtą, tačiau čia nurodytos aplinkybės neturi jokio ryšio su byla ir reiškiamu ieškiniu, nes atsakovas be teisinio pagrindo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, todėl jis privalo grąžinti tai, ką gavo be teisinio pagrindo iš ieškovės K. M.. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos aukščiau minėtos sąlygos, kurioms esant, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo pripažįstamas tenkintinu, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiąsias teisės normas ir kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, kuriems nebuvo jokio pagrindo atsirasti ir pripažino, jog N. T. 4000,00 Lt į savo asmeninę sąskaitą gavo be jokio teisinio pagrindo. Atsakovo argumentus dėl šalis siejusių paskolos santykių teismas vertino, kaip nepagrįstus ir neįrodytus, nes nebuvo jokio pagrindo tokiems santykiams kilti, t.y. ieškovė su atsakovu nebendrauja, atsakovas ieškovę pažįsta tik iš matymo (šie teiginiai buvo patvirtinti paties atsakovo teismo posėdžio metu b.1.113), todėl mažai tikėtina, jog tokiam beveik nepažįstamam asmeniui atsakovas būtų skolinęs pinigus, be to, neparašydamas jokio skolos lapelio, nes tai neatitiktų protingumo principo. Todėl apeliaciniame skunde pakartoti teiginiai, jog buvo paskolinta 2 kartus po 2000,00 Lt per tą pačią dieną be jokio skolos raštelio, praktiškai nepažįstamam žmogui, pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo laikyti neįrodytais. Atsakovui teismas kėlė pareigą įrodyti tik jo teigiamas aplinkybes, jog šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų pagrįsti šioms aplinkybėms, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, neprašė apklausti liudytojų, kurie galėtų patvirtinti tokius santykius. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pažinojo K. M. per kitus asmenis, kaip jo draugų pažįstamą, tačiau pirmosios instancijos teismo metu nenurodė tų asmenų, neprašė jų pakviesti liudytojais, todėl neįrodė šių teiginių. Pati mokėjimo pavedimo ir trišalės sutarties Nr. LT049123/TPP data įrodo, jog joks kitas sandoris tarp šalių neegzistavo ir būtent minėtos trišalės sutarties pagrindu buvo pervesti pinigai. Šiuos pinigus turėjo gauti įmonė, kurios direktorius buvo atsakovas N. T.. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendime pagrįstai teigiama, jog: „Toks atsakovo pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu." Taigi, jei pinigų gavimui nėra nei įstatymu, nei sandoriu pateisinamų aplinkybių toks gavimas laikomas nepagrįstu praturtėjimu. Šiuo konkrečiu atveju, atsakovui N. T. be jokio teisinio/ faktinio pagrindo iš ieškovės gavus 4.000,00 Lt dydžio piniginę sumą, t.y. ieškovės ir atsakovo nesiejant jokiems sutartiniams ar kitokiems prievoliniams teisiniams santykiams, atsakovas privalo grąžinti tai, kas jam nepriklauso.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).
Pirmosios instancijos teismas vertino faktines aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, pagal kuriuos nustatė, kad 2009-01-29 mokėjimo pavedimu ieškovė K. M. 2009-01-29 pervedė į atsakovo N. T. sąskaitą 4000 Lt, nurodydama mokėjimo paskirtį- „sąskaitos papildymas“. Būtent dėl šio pinigų pervedimo ir kilo tarp šalių ginčas, siekiant nustatyti, ar pinigai buvo pervesti prievolės įvykdymui, ar be pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas taip pat vertino šalių nurodomas ir įrodinėjamas pinigų pervedimo aplinkybes, kuriomis kiekviena šalis grindė savas pozicijas. Ieškovė įrodinėjo, kad tą pačią dieną, kai buvo pervesti pinigai atsakovui, 2009-01-29 tarp UAB „Swedbank lizingas“, UAB „Ratmina“ ir UAB „Functio vera“ buvo pasirašyta trišalė sutartis Nr. LT049123/TPP, pagal kurią UAB „Ratmina“ perleido UAB „Functio vera“ visas pagal 2007-03-27 pasirašytą lizingo sutartį Nr. LT049123 atsiradusias teises ir pareigas, o UAB „Functio vera“ įsipareigojo sumokėti UAB „Ratmina“ 3703 Lt kompensaciją už UAB „Ratmina“ sutarties sudarymo dienai apmokėtą perkamo turto vertę. Ieškovė, būdama UAB „Functio vera“ direktore, atsakovo, buvusio BUAB „Ratmina“ direktoriaus, prašymu iš savo asmeninės sąskaitos pervedė į atsakovo nurodytą banko sąskaitą 4000 Lt sumą, kad atsakovas šią pinigų sumą įmokėtų į UAB „Ratmina“ kasą, kaip UAB „Functio vera“ skolą pagal trišalę sutartį. Tokių veiksmų atlikimą aiškino aplinkybėmis, kad sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo įmonės banko sąskaitų generatoriaus ir duomenų, todėl, pasitikėdama atsakovu, iš savo asmeninės sąskaitos pervedė 4000 Lt, nes pervedimo momentu neprisiminė tikslios sumos. Pinigai pagal trišalės sutarties sąlygą, kuria UAB „Functio vera“ įsipareigojo sumokėti UAB „Ratmina“ 3703 Lt kompensaciją, UAB „Functio vera“ nebuvo pervedami UAB „Ratmina“ tol, kol BUAB „Ratmina“ bankroto administratorius 2010 metų pabaigoje nepateikė reikalavimo sumokėti skolą pagal trišalę sutartį, skola buvo sumokėta 2011-01-24 mokėjimo pavedimu. Atsakovas įrodinėjo, kad dieną prieš pasirašant 2009-01-29 trišalę sutartį Nr. LT049123/TPP, t.y. 2009-01-28, jis du kartus paskolino po 2000 Lt ieškovei, kuriuos ieškovė sutarties pasirašymo dieną jam ir grąžino. Skolos raštas ar sutartis nebuvo pasirašomi, nes sekančią dieną šalys turėjo pasirašyti trišalę sutartį ir atsakovui nekilo abejonių, kad skola gali būti negrąžinta.
Teismas dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui iš anksto neturi galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi specifiką – teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą ne tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant laibiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas neįrodė, jog jį ir ieškovę siejo paskolos teisinis santykis, o ieškovės nurodomų faktinių aplinkybių visuma ir pateiktieji rašytiniai įrodymai, suponuoja išvadą, kad pinigai atsakovui buvo pervesti dėl susiklosčiusių trišalės sutarties pasirašymo aplinkybių, tačiau nebuvo panaudoti tuo tikslu, kurį turėjo ieškovė, tikėtina, atsakovo pritarimu, todėl gauti be pagrindo.
Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.50 straipsnio 1 dalies, 2.82 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes teismas ginčo santykiui šių nuostatų netaikė. Santykiai tarp juridinių asmenų UAB „Ratmina“ ir UAB „Functio vera“ pagal trišalę sutartį buvo vertinami tik kaip nurodomos pinigų pervedimo aplinkybės, o ginčo santykis buvo teisingai kvalifikuojamas tarp fizinių asmenų – ieškovės ir atsakovo, kilęs iš 4000 Lt pervedimo į atsakovo sąskaitą iš ieškovės sąskaitos.
Atmestinas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui, nes tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino kiekvienos šalies motyvus ir argumentus, o CPK 178 straipsnis įrodinėjimo pareigą numato tiek ieškovui, tiek atsakovui, nes šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.
Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir 2011 m. gruodžio 19 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistą.