Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-06-04 · Administracinė byla Nr. P-143-132-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-06-04
Bylos Nr.
P-143-132-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Pareiškėjas
G. K.
Atsakovas
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Kategorijos
  • 80.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P143 – 132/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.9; 80.10; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. (G. K.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1482/2009 pagal atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas G. K. (toliau – pareiškėjas) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Vilniaus tarnyba) direktoriaus 2008 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. (1.6.)-T-4-08, 2008 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. (1.10.)-T-6-08, 2008 m. sausio 14 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-48-08 ir 2008 m. sausio 30 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-82-08, įpareigoti Vilniaus tarnybą priimti sprendimą dėl jo 2008 m. sausio 11 d. Nr. (1.10.)-ATP-71-08 ir 2008 m. sausio 29 d. Nr. (1.10.)-ATP-194-08 prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus tarnybos aktai neteisėti ir nepagrįsti, nes: 1) Vilniaus tarnybos direktorė savo ir kitų Vilniaus tarnybos valstybės tarnautojų bei specialistų nušalinimą nuo sprendimo projekto rengimo ir sprendimo priėmimo neteisėtai grindžia Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis (toliau – ir VAĮ), kurios taikomos tik vykdant administracinę procedūrą; 2) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau – ir VGTPĮ), sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Vilniaus tarnybos aptarnaujamoje apskrityje, įpareigoja ją priimti vieną iš dviejų sprendimų: suteikti antrinę pagalbą arba atsisakyti ją suteikti, ir nenumato, kad asmens prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo gali būti perduodamas kitai tarnybai, aptarnaujančiai kitą apskritį; 3) Vilniaus tarnybos direktorė nepagrįstai ir neteisėtai savo ir visų tarnybos valstybės tarnautojų ir specialistų nušalinimą grindžia Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – Interesų derinimo įstatymas) nuostatomis, nes šis įstatymas nenumato, kad viešojo administravimo subjektas būtų interesų konflikto situacijos subjektu; 4) byloje nėra jokių pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad Vilniaus tarnybos direktorės ir kitų valstybės tarnautojų bei specialistų dalyvavimas priimant sprendimą dėl jo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą sukels interesų konfliktą; 5) skundžiami Vilniaus tarnybos aktai priimti vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2 patvirtinta Asmenų prašymų perdavimo nagrinėti kitai tarnybai, kai kyla interesų konfliktas, tvarka (toliau – ir Tvarka), dėl kurios Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutartyje konstatavo, kad skundžiamų Vilniaus tarnybos direktoriaus aktų teisėtumas turėtų būti vertinamas įstatymų ir kitų privalomų teisės aktų atžvilgiu. Paminėtos Tvarkos priėmimas yra piktnaudžiavimas tarnyba, klaidina paslaugų gavėjus, skirta tam, kad pareiškėjai neturėtų galimybės apskųsti tai pačiai administracinių ginčų komisijai, tam pačiam teismui (toje pat apygardoje) galimą tarnybos atsisakymą teikti antrinę teisinę pagalbą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, t. y. panaikino Vilniaus tarnybos direktoriaus 2008 m. sausio 14 d. įsakymą Nr. (1.6.)-T-4-08 ir 2008 sausio 30 d. įsakymą Nr. (1.10.)-T-6-08, Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 14 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-48-08 ir 2008 sausio 30 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-82-08 bei įpareigojo Vilniaus tarnybą priimti sprendimus dėl pareiškėjo 2008 m. sausio 11 d. Nr. (1.10.)-ATP-71-08 ir 2008 m. sausio 29 d. Nr. (1.10.)-ATP-194-08 prašymų suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.

Teismas, atlikęs teisės normų sisteminę analizę, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu įsteigta, tačiau VGTPĮ nenumatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos valdymo institucija – Direktorių kolegija bei patvirtinti jos nuostatai, nenumatė Direktorių kolegijos teisės nustatyti asmenų prašymų suteikti teisinę pagalbą, esant interesų konfliktui, perdavimo iš vienos tarnybos į kitą, tvarką. Direktorių kolegija, nebūdama viešojo administravimo institucija ir turėdama teisę priimti tik rekomendacinio pobūdžio sprendimus, vis dėl to nustatė Asmenų prašymų, kai kyla interesų konfliktas, perdavimo nagrinėti kitai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai tvarką. Todėl, teismo nuomone, tokie Direktorių kolegijos veiksmai prieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju aktuali yra nuo 2008 m. kovo 30 d. įsigaliojusio ir šiuo metu galiojančio VGTPĮ redakcija, kurios 9 straipsnio 5 dalis numato kolegialios tarnybų patariamosios institucijos – Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos (toliau – VGTP kolegija) sudarymą, siekiant užtikrinti tarnyboms pavestų funkcijų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos srityje įgyvendinimą ir skatinti antrinę teisinę pagalbą teikiančių advokatų ir tarnybų bendradarbiavimą. VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalyje, įsigaliojusioje nuo 2008 m. liepos 1 d., nustatyta, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą sudaroma VGTP kolegija nėra tapati anksčiau veikusiai Direktorių kolegijai ir sprendimą dėl prašymų perdavimo kitai tarnybai priima ne VGTP kolegija, o teisingumo ministras. Atsižvelgdama į tai, teismas konstatavo, kad Vilniaus tarnybos veiksmai, priimant skundžiamus įsakymus ir raštus, yra neteisėti ir nepagrįsti, nes priimti nekompetentingo subjekto – Direktorių kolegijos – nustatyta tvarka, kuri skundžiamų aktų priėmimo metu neatitiko aukštesnės galios teisinio reglamentavimo, todėl skundžiami aktai yra neteisėti iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktų reikalavimams, ir, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, yra naikintini, o atsakovas įpareigotinas priimti atitinkamus sprendimus dėl pareiškėjo prašymų suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 155,11 Lt teismo išlaidų atlyginimą.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 14 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą patenkino. Teismas panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjo skundo dalį dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktoriaus 2008 m. sausio 14 d. įsakymo Nr. (1.6.)-T-4-08 ir 2008 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. (1.10.)-T-6-08 panaikinimo bei įpareigojimo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai priimti sprendimą dėl 2008 m. sausio 11 d. Nr. (1.10.)-ATP-71-08 ir 2008 m. sausio 29 d. Nr. (1.10.)-ATP-194-08 prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą atmetė, o administracinės bylos dalį dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos direktorės 2008 m. sausio 14 d. rašto Nr. (1.10.)-SD-48-08 ir 2008 m. sausio 30 d. rašto Nr. (1.10.)-SD-82-08 panaikinimo nutraukė.

Teismas nurodė, jog byloje kilęs ginčas dėl Vilniaus tarnybos įgalioto pareigūno teisės nusišalinti ir nušalinti darbuotojus nuo tam tikro sprendimo priėmimo ir perduoti tarnybai adresuotus prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kitai tarnybai, o tai iš esmės atlikta skundžiamais Vilniaus tarnybos įsakymais, o ne raštais. Pažymėjo, jog ABTĮ 15 straipsnyje pateiktas bylų, kurias sprendžia administraciniai teismai, sąrašas. Šio straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta galimybė skųsti viešojo administravimo subjektų priimtus teisės aktus ir veiksmus, tačiau tik tokius, kurie sukelia asmeniui teisines pasekmes. Tokių pasekmių nebuvimas reiškia, jog ginčo iš esmės nėra, o nesant ginčo – nėra ir bylos nagrinėjimo dalyko. Teismas nurodė, kad paminėtais raštais tik persiunčiami atitinkami dokumentai, jų adresatas – Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno tarnyba), pareiškėjui dėl tokių raštų teisių apimtis nei susiaurėjo, nei atsirado kokių nors papildomų pareigų. Teismo nuomone, paminėti raštai yra informacinio pobūdžio dokumentai, dėl kurių administracinė byla negalėjo būti iškelta, nes teisminis nagrinėjimas dėl tokių dokumentų yra teisiškai beprasmis, paneigiantis teismui priskirtą funkciją spręsti socialinius konfliktus. Pažymėjo, kad teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl viešojo administravimo sistemos subjekto dokumento panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Teismas konstatavo, jog administracinė teisena dėl reikalavimų panaikinti Vilniaus tarnybos 2008 m. sausio 14 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-48-08 bei 2008 m. sausio 30 d. raštą Nr. (1.10.)-SD-82-08 negalėjo būti pradėta (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), todėl ši Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis naikinama, o byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p). Pažymėjo, jog tokią poziciją pagrindžia nuosekli administracinių teismų praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. A556-1616/2008, Nr. AS822-604/2009 ir kt.). Teismas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas 2008 m. sausio 14 d. įsakymą ir 2008 m. sausio 30 d. įsakymą panaikino bei įpareigojo atsakovą priimti sprendimus pagal pareiškėjo 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 29 d. prašymus suteikti antrinę teisinę pagalbą, iš esmės pripažinęs, jog Tvarka, patvirtinta nekompetentingo subjekto Direktorių kolegijos 2006 m. kovo 29 d. protokolu Nr. 2, neatitiko aukštesnės galios teisinio reglamentavimo. Pastebėjo, jog ginčijamų įsakymų priėmimo metu galiojęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas neįtvirtino taisyklių, kurios reguliuotų byloje iškilusį klausimą, ir nors pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 1R-59 sudarytos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos direktorių kolegijos statuso ir šios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. posėdžio protokolu Nr. 2 patvirtintos Tvarkos teisėtumo, tačiau atsakovo priimti įsakymai priimti remiantis ir kitais teisės aktais – įstatymais, t. y. Interesų derinimo bei VAĮ, kurių normų byloje teismas visiškai neanalizavo. Pagal VGTPĮ 9 straipsnio 1 dalį, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos yra valstybės institucijos. Tai lemia, kad šios tarnybos yra viešojo administravimo institucijos, kurių veikla turi atitikti bendruosius teisėtumo reikalavimus, t. y. šios tarnybos savo veikloje turi vadovautis ne tik paminėtu įstatymu, bet jų veikla turi atitikti ir kitų teisės aktų reikalavimus, o būtent VAĮ, Interesų derinimo įstatymą. Teismas vadovavosi VAĮ (ginčijamų įsakymų priėmimo metu galiojusi redakcija) 25 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 25 straipsnio 2 dalimi, Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 2, 4 punktais, 11, 12 straipsniais. Pažymėjo, jog VGTPĮ 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas reikalavimas tarnybai, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, perspektyvas ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti antrinę teisinę pagalbą bylose prieš pačią Vilniaus tarnybą, kuri, spręsdama jo 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 29 d. prašymus, būtų turėjusi įvertinti savo pačios veiksmus, o tai, teismo nuomone, visiškai nesiderintų su VGTPĮ paskirtimi (tinkamam fizinio asmens pažeistų ar ginčijamų teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimui užtikrinti – 1 str.) bei VGTPĮ įtvirtintais teisinės pagalbos teikimo principais (kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo – 3 str.). Be to, skundžiamuose įsakymuose nurodyta, jog jie grindžiami siekiu užtikrinti asmens atžvilgiu objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo priėmimą, o tai realiai galėjo būti pasiekta perduodant klausimo sprendimą kitai tarnybai. Teismas pažymėjo, kad tai, jog galiojęs VGTPĮ numatė tik dvi galimas sprendimo rūšis, kurias gali priimti tarnyba (suteikti antrinę teisinę pagalbą arba atsisakyti ją suteikti – 18 str.), nereiškia, jog bet koks kitas sprendimas (bendrine prasme) pagal prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo visada turi būti pripažintas neteisėtu. Teismų praktikoje pripažįstama tarnybų teisė, iškilus akivaizdžiam interesų konfliktui, priimti sprendimą dėl nusišalinimo ir persiųsti asmens prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą kitai tarnybai, grindžiant tai VAĮ ir Interesų derinimo įstatymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. A502-282/2008, Nr. A438-1068/2009, Nr. A502-828/2009 ir kt.). Turint omeny tai, jog vėliau patobulintas VGTPĮ jau reglamentuoja ginčo situaciją (nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojo 18 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka), o Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. birželio 12 d. įsakymu Nr. 1R-241 patvirtintas Sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priėmimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) jokių naujovių šioje srityje iš esmės neįvedė, tik patvirtina teisėtą Vilniaus tarnybos poziciją ginčo klausimu (ginčijami įsakymai atitiko aukštesnės galios teisės aktų – įstatymų – reikalavimus) bei teisingą teismų praktikos kryptį analogiškose bylose. Teismas nurodė, kad, atsikirsdamas į apeliacinį skundą, pareiškėjas tvirtino, jog apeliantas akcentuoja, kad šioje byloje Vilniaus apygardos administracinis teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, tačiau nepateikė analogiško sprendimo tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko. Toks teiginys nepagrįstas, o tai patvirtina aukščiau išdėstyti apeliacinės instancijos teismo argumentai bei paties pareiškėjo pozicija proceso pirmosios ir apeliacinės instancijos metu. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl analizuojamų reikalavimų dalies (panaikinti įsakymus ir įpareigoti Vilniaus tarnybą priimti sprendimą dėl 2008 m. sausio 11 d. ir 2008 m. sausio 29 d. prašymų) naikintinas kaip priimtas netinkamai taikius ir aiškinus materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.). Teismas pažymėjo, jog apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas). Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, jog tokiai teismų iniciatyvai pasireikšti reikalinga: pirma, teismo abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, toks aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Konstitucinio Teismo įstatymo 64 straipsnis įtvirtina, jog bylos dėl teisės akto atitikimo Konstitucijai nagrinėjimo Konstituciniame Teisme pagrindas yra teisiškai motyvuota abejonė, kad visas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai pagal: 1) normų turinį; 2) reguliavimo apimtį; 3) formą; 4) Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką. Pareiškėjas abejoja ne dėl nurodytų įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai minėtais pagrindais, o įstatymų taikymo keliamam ginčui. Į tokį suformuluotą prašymą Konstitucinis Teismas negali atsakyti, nes teisės aktų taikymas konkrečioje byloje yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir procesinio sprendimo motyvacijos dalis (ABTĮ 86 str. 2 d., 87 str. 4 d. 4 p.). Kadangi byloje jokių abejonių dėl pareiškėjo nurodytų įstatymų nuostatų konstitucingumo teismui nekilo, todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkintas.

IV.

Pareiškėjas 2010 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1482/2009, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus tarnyba skundžiamus aktus priėmė vykdydama ne administracinę procedūrą, bet spręsdama klausimą dėl viešosios paslaugos, todėl Viešojo administravimo įstatymo 25 straipsnio nuostatomis neturi būti vadovaujamasi. Vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 2 dalimi, duomenų, kad asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, informavo savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą apie esamą interesų konfliktą, nėra. Šis įstatymas nenumato, jog institucijos vadovas gali pats nusišalinti. Todėl negali būti laikoma, jog Vilniaus tarnybos sprendimai dėl nušalinimo ir vadovo nusišalinimo priimti teisingai.

2. Skundžiami aktai pagrįsti Tvarka, priimta nekompetentingo subjekto. Su tuo sutinka ir teismas. Todėl šie sprendimai negali būti laikomi teisėtais, pažeidžia pamatines įstatymų nuostatas (VAĮ 6 str. 2, 3, 4 d., 3 str. 1 p.).

3. Įstatymai nenumato institucijos interesų konflikto. Interesų konfliktas – tai valstybės institucijoje dirbančio asmens viešųjų ir privačių interesų santykis.

4. Atmetęs pirmosios instancijos teismo argumentus, apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti (išnagrinėti) dėl tų jo argumentų, kurių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kaip perteklinių, tačiau dėl jų nepateikė motyvų.

5. Bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes teisėjai Stasys Gagys ir Romanas Klišauskas turi išankstinį nusistatymą dėl bylos baigties – yra išsprendę bylas, kuriose pateisintas Tvarkos taikymas, nagrinėjo jo analogiškas bylas. Be to, teisėjas S. Gagys dalyvavo fabrikuojant teismo sprendimą kitoje jo byloje pirmosios instancijos teisme.

6. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Aprašo ir Tvarkos atitikimo Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 7 straipsnio 1 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Prašymas atmestinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8, 9, 10 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Procesas vadovaujantis šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo sprendimo (T 2, b. l. 39 – 45) motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas (ABTĮ 133 str.). Suinteresuoto asmens netenkinantys ar, jo manymu, nepakankamai išsamūs motyvai pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasmę negali būti prilyginami motyvų nebuvimui. Atsižvelgiant į tai, galima konstatuoti, jog pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu yra nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Neteisėta teismo sudėtis gali būti konstatuota tik nustačius ABTĮ septintojo skirsnio (46, 47 str.), reglamentuojančio teismo sudėtį, nušalinimus, nuostatų pažeidimus. Pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismo sudėtis buvo neteisėta ar jog bylą nagrinėjęs teismas galėjo būti šališkas, todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 9 punktą taip pat yra nepagrįstas.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra valstybės institucija, todėl privalo vadovautis ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu, bet ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų veiklą, tarp jų Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, Viešojo administravimo įstatymu. Pareiškėjas, kreipdamasis į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašė suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėse bylose tarp jo ir šios tarnybos. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, spręsdama antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui suteikimo klausimą, turėtų nagrinėti savo veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą. Tai akivaizdžiai sukeltų šios tarnybos interesų konfliktą, todėl nebūtų užtikrintas objektyvus ir nešališkas pareiškėjo prašymų nagrinėjimas, priimant teisingus sprendimus. Iškilus akivaizdžiam interesų konfliktui, sprendimai dėl nušalinimo (nusišalinimo) ir pareiškėjo prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą persiuntimo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai iš esmės yra priimti VAĮ ir Interesų derinimo įstatymo pagrindu. Taigi pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą irgi yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl Aprašo ir Tvarkos atitikties nurodytoms Konstitucijos nuostatoms (ABTĮ 4 str. 2 d.).

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima konstatuoti, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A444-1482/2009 pagal atsakovo Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė – Maculevičienė