Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo T. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 7 (septyniems) mėnesiams 10 (dešimčiai) dienų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 str., į paskirtos bausmės laiką įskaičiuotas suėmimo laikas nuo 2010 m. spalio 21 d. iki 2010 m. spalio 22 d., nuo 2010 m. lapkričio 9 d. iki 2011 m. birželio 17 d. ir T. G. laikomas atlikusiu bausmę.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. G. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 22d. apie 21.30val. prie daugiabučio, esančio (duomenys neskelbtini), nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė A. M. ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę atgauti bendrą su T. M. turėtą auksinę grandinėlę ne mažiau 5000 eurų vertės bei A. Z. tikrą teisę atgauti 8000 eurų ir A. O. tikrą teisę atgauti 15000 eurų, kaip T. M. skolas, panaudodamas psichinę prievartą prieš A. M. , netiesiogiai grasindamas žodžiais „kad ir už mažesnes skolas žmonės nukenčia“, liepė A. M. grąžinti šias skolas, tęsdamas nusikalstamus veiksmus sekančią dieną 2009 m. liepos 23d. 19.28val. – 19.42val., ten pat kieme prie daugiabučio savavaldžiavo, kuomet A. M. po patirtos psichinės prievartos atidavė A. Z. 8000 eurų (27622,4 litų) ir A. O. 15000 eurų (51792 litų) bei pačiam T. G. auksinę grandinėlę, ne mažesnės kaip 5000 eurų (17264 litų) vertės, tokiu būdu padarė A. M. didelę turtinę žalą.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė – A. M. , suprasdama, kad iš jos neteisėtai reikalaujami pinigai, turėjo pakankamai laiko ir netrukdoma galėjo iškviesti policiją ir apie tai pranešti, bet to nepadarė – paaiškinama tuo, kad A. M. bijojo asmenų, kurie reikalavo iš jos pinigų, pinigus nešė, kaip pati aiškino, išsigandusi ir norėdama, kad ją paliktų ramybėje, kad nieko neatsitiktų jai ir jos mažametei dukrai, kad nekiltų jokių kitų papildomų rūpesčių ir problemų.

Prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad civilinio ieškinio dėl atiduotų pinigų bei grandinėlės nukentėjusioji nereiškia, nes nėra tikra dėl tokio reikalavimo pagrįstumo. Anot prokurorės, nukentėjusioji A. M. , liudytoja L. M. kategoriškai neigė tokių skolų buvimą, todėl visą laiką laikė, kad reikalavimas perduoti pinigus buvo nepagrįstas ir neteisėtas, o civilinio ieškinio nereiškė tik dėl noro gyventi ramiai, neturint jokių reikalų su T. G. ar kitais su juo susijusiais asmenimis.

Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir įvertinęs surinktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad T. G. veiksmai A. M. atžvilgiu vertintini kaip savavaldžiavimas, padarant didelę žalą, o ne kaip didelės vertės turto prievartavimas. Anot prokurorės, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, negauta jokių duomenų, kad nukentėjusiąją A. M. ir T. G. bei asmenis, kurių naudai jis veikė (A. Z. , A. O. ), sietų kokie nors ankstesni turtiniai santykiai. Tiek A. M. nurodė, kad ji nėra skolinga nei vienam iš šių asmenų, tiek nuteistasis T. G. , tiek liudytojai A. Z. , A. O. nenurodė, jog būtų skolinę pinigus A. M. , T. G. ir minėti liudytojai kalbėjo tik apie tariamas, tuo metu dingusio be žinios, T. M. skolas.

Prokurorės nuomone, dar viena aplinkybė, verčianti abejoti T. M. skolos buvimo faktu yra tai, kad skolą ėjo atsiimti asmuo, kuriam T. M. nebuvo skolingas, tuo tarpu, A. Z. ir A. O. , kurie tariamai paskolino pinigus T. M. , patys neprašė A. M. grąžinti skolą, nors tokią galimybę turėjo (abu pažinojo A. M. , žinojo kur ji gyvena, abu nurodė, kad buvo geri ir artimi draugai su T. M. ).

Prokurorės teigimu, įrodymu šioje baudžiamojoje byloje, patvirtinančiu tą faktą, kad T. M. prieš dingimą nebuvo skolingas nei A. Z. , nei A. O. , laikytinas po T. M. dingimo jo namuose rastas suplėšytas laiškas (raštelis) dukrai, kuriame T. M. ranka buvo įrašytos skolos. Šiame laiške (raštelyje) nėra paminėta jokių T. M. skolų A. O. ir A. Z. .

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė Kauno apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo T. G. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo T. G. apeliaciniai skundai atmetami.

T. G. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad 2009 m. liepos 22 d., neturėdamas teisėto pagrindo, užmaskuotai savo ir kitų asmenų naudai, panaudodamas psichinę prievartą prieš A. M. , t. y. netiesiogiai grasindamas žodžiais ,,kad ir už mažesnes skolas žmonės nukenčia“, vertė A. M. jam perduoti didelės vertės jos ir jos dingusio be žinios vyro – T. M. turtą – turimus pinigus ir vertingus daiktus, bei, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2009 m. liepos 23 d., po 2009 m. liepos 22 d. panaudotos psichinės prievartos A. M. atžvilgiu, toliau vertė ją perduoti anksčiau nurodytą turtą, o A. M. įbauginimo pasėkoje atidavus T. G. reikalaujamą turtą – 23500 eurų (81140,8 Lt) ir auksinę grandinėlę, ne mažesnės kaip 5000 eurų (17264 Lt) vertės, tokiu būdu užvaldė A. M. ir T. M. priklausantį didelės – 98404,8 Lt vertės turtą, t. y. T. G. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad T. G. veiksmuose yra ne turto prievartavimo, o kito nusikaltimo - savavaldžiavimo sudėties požymiai, t. y. pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog T. G. 2009 m. liepos 22d., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė A. M. ginčijamą, bet nerealizuotą savo tikrą teisę atgauti bendrą su T. M. turėtą auksinę grandinėlę ne mažiau 5000 eurų vertės bei A. Z. tikrą teisę atgauti 8000 eurų ir A. O. tikrą teisę atgauti 15000 eurų, kaip T. M. skolas, panaudodamas psichinę prievartą prieš A. M. , netiesiogiai grasindamas žodžiais „kad ir už mažesnes skolas žmonės nukenčia“, liepė A. M. grąžinti šias skolas, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, 2009 m. liepos 23 d. savavaldžiavo, kuomet A. M. po patirtos psichinės prievartos atidavė A. Z. 8000 eurų (27622,4 litų) ir A. O. 15000 eurų (51792 litų) bei pačiam T. G. auksinę grandinėlę, ne mažesnės kaip 5000 eurų (17264 litų) vertės, tokiu būdu padarė A. M. didelę turtinę žalą bei šią T. G. nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu T. G. nusikalstamos veikos kvalifikavimu, tvirtina, jog T. G. veikoje yra didelės vertės turto prievartavimo, o ne savavaldžiavimo sudėties požymiai. Nuteistasis T. G. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jo veiksmuose nebuvo nei turto prievartavimo, nei savavaldžiavimo, nei kokios nors kitos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Šioje byloje nustatyta ir neginčijama, jog A. M. 2009 m. liepos 23 d. vakare prie savo namų atidavė A. Z. 8000 eurų, A. O. – 15000 eurų, T. G. – auksinę grandinėlę, ne mažesnės kaip 5000 eurų vertės. Nuteistasis T. G. apeliaciniame skunde nurodo, kad A. M. šiuos pinigus atidavė gera valia, kaip T. M. skolą A. Z. ir A. O. , tvirtina, jog jokio psichinio smurto prieš A. M. jis nenaudojo. Tačiau, susipažinus su byloje surinktais įrodymais, matyti, jog šie nuteistojo T. G. teiginiai yra nepagrįsti, neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Psichinė prievarta gali būti apibrėžta kaip pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Psichinė prievarta gali pasireikšti įvairiais grasinimais prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį – grasinimu panaudoti fizinį smurtą, grasinimu sunaikinti ar sugadinti turtą, grasinimu paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, kitokios psichinės prievartos panaudojimu. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai, t. y., kai sprendžiant iš įvykio konteksto daroma išvada, jog kaltininkas iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį ir palaužti jo valią, kad šis įvykdytų jam pareikštas turtines pretenzijas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo, būtent, tokios nukentėjusiojo būsenos. Nukentėjusioji A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, parodė, kad 2009 m. liepos 22 d. įvykusio pokalbio su T. G. metu, T. G. jai pasakė, kad jos dingęs vyras T. M. yra skolingas dideles pinigų sumas ir, kad skolas žmonėms reikia grąžinti, T. G. taip pat pasakė, jog ir už mažesnes sumas žmonės nukenčia, kad spaudoje rašomas apie nelaimingus atsitikimus. Nukentėjusiosios teigimu, šiuos T. G. žodžius ji suprato kaip grasinimą, kad nepaklusus T. G. reikalavimams atiduoti pinigus, gali atsitikti kažkas blogo, ji suprato, jog kito pasirinkimo neturi, nurodytas sumas pinigų ji turi grąžinti. Kitą dieną po šio pokalbio atvykus T. G. , A. Z. , A. O. , ji buvo išsigandusi, nors ir nenorėjo, bet ėjo į namus ir per kelis kartus atnešusi atidavė pinigus bei T. G. prašymu auksinę grandinėlę, kuri, pasak T. G. , buvo bendras jo ir T. M. turtas. Aplinkybę, kad A. M. po pokalbio su T. G. buvo išsigandusi, nerami ir T. G. pareikalautus pinigus bei auksinę grandinėlę atidavė iš baimės, norėdama ramiai gyventi, patvirtino ir liudytojomis apklaustos T. M. sesuo R. A. bei T. M. motina L. M. . Liudytojas R. A. parodė, kad A. M. atėjo pas ją iš karto po pokalbio su T. G. , A. M. buvo išsigandusi, sakė, kad T. G. jai minėjo, jog dėl 40000 litų žmonėms atsitinka baisių dalykų, A. M. teigė, kad pinigus atidavė dėl ramybės, nes likus jai vienai su vaiku, buvo baisu. Liudytoja L. M. taip pat parodė, jog marti A. M. pasakojo, kad jai buvo grasinama, buvo pasakyta, jog mašinos sprogsta dėl kelių tūkstančių, dingsta žmonės ir panašiai, kad T. G. reikalavo tiek pinigų, kiek buvo namuose esančiame seife, iš baimės A. M. atidavė pinigus. Šiais nukentėjusiosios A. M. bei liudytojų L. M. bei R. A. parodymais nėra pagrindo abejoti, t. y. nėra pagrindo netikėti, kad T. G. , reikalaudamas grąžinti T. M. skolas, pasakė A. M. , jog ir už mažesnes skolas žmonės nukenčia. Įvertinus šiuos T. G. pasakytus žodžius tuo metu susiklosčiusios situacijos kontekste – be žinios dingo A. M. vyras T. M. , ji liko viena su mažamete dukra, iš karto po vyro dingimo prasidėjo vyro draugų reikalavimai grąžinti vyro skolas – nelaikytina, jog nukentėjusioji nuteistojo žodžius suprato subjektyviai neteisingai. Nagrinėjamoje situacijoje A. M. buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl T. G. ketinimų bei grasinimų įgyvendinimo. Nuteistasis T. G. , siekdamas, kad A. M. perduotų jam auksinę grandinėlę bei pinigus A. O. ir A. Z. , grasinamo turinio žodžiais įbaugino nukentėjusiąją, kuriai susidarė įspūdis, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas buvo efektyvus ir paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, sukėlė baimę ir nesaugumo jausmą, o, būtent, tokių pasekmių ir siekė nuteistasis T. G. . Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pinigus A. Z. ir A. O. bei auksinę grandinėlę T. G. nukentėjusioji A. M. perdavė ne laisva valia, savo noru, bet dėl T. G. prieš ją pavartotos psichinės prievartos.

Psichinė prievarta yra būtinas tiek nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d., už kurios padarymą T. G. pripažintas kaltu ir nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sudėties požymis, tiek nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., kurios padarymu T. G. buvo kaltinamas ir, už kurios padarymą prokurorė apeliacinius skundu prašo pripažinti T. G. kaltu, sudėties požymis. Veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., kaip turto prievartavimas tuo atveju, jei kaltininkas, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai verčia kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. atsako tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas, jis nėra susijęs su reikalaujančiojo, ar asmens, kurio interesais reikalaujantysis veikia, ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais, ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, suteikia jam tokią teisę, tuo tarpu, prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Veika kvalifikuotina kaip savavaldžiavimas, kai asmuo, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdo ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padaro didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Ginčijamos teisės vykdymas būna tada, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Pripažįstamos, bet nerealizuotos teisės vykdymas būna tuomet, kai kaltininko teisei adekvačią prievolę turintis asmuo neneigia prievolės egzistavimo fakto, tačiau atsisako ar delsia ją įvykdyti. Pabrėžtina ir tai, kad, pripažįstant savavaldžiavimu tariamos (įsivaizduojamos, realiai neegzistuojančios) teisės savavališką įgyvendinimą, neleistina kaip pagrindą imti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, jog jis sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra.

Iš nuteistojo T. G. , liudytojų A. Z. , A. O. parodymų matyti, kad su T. M. jie visi turėjo bendrų piniginių reikalų. Nuteistasis T. G. parodė, kad su T. M. bendrai investuodavo pinigus ir brangiau perparduodavo automobilius, jiems padėdavo verslininkas D. P. , taip pat perparduodavo butus, tą daryti padėjo E. V. . Visų T. M. verslo reikalų jis nežinojo, tačiau žinojo, kad T. M. turėjo skolų. T. G. teigimu, draugai tarpusavyje pinigus skolindavo bei investuodavo lėšas pasitikėdami vieni kitais, paskolų sutarčių ar kitokių raštiškų pakvitavimų niekada nerašydavo. Jam yra žinoma, kad prieš dingimą T. M. nebuvo atsiskaitęs su E. V. už namo pirkimą, taip pat nebuvo atsiskaitęs su A. O. už automobilio BMW X5 pirkimą, turėjo skolas E. A. , A. Z. . Prieš kelis metus jis su T. M. buvo paėmęs didelę auksinę grandinėlę kaip užstatą už paskolą pažįstamam, kai pinigai nebuvo grąžinti, grandinėlė liko pas jį, bet vėliau T. M. ketino gaminti naują auksinį papuošalą, todėl paėmė iš jo tą auksinę grandinėlę, tačiau nei grandinėlės, nei pinigų jis iš T. M. nebuvo gavęs. Dingus T. M. , šią grandinėlę iš auksakalio atsiėmė ir pas save laikė A. M. . Atgavęs grandinėlę iš A. M. , jis grandinėlę pelningai pardavė ir pusę gautos sumos – virš 2000 eurų per pažįstamus perdavė T. M. motinai. Šią aplinkybę patvirtino ir liudytoja L. M. , ji nurodė, kad 2010 m. jai buvo perduota apie 2000 eurų nuo T. G. už parduotą auksinę grandinėlę, tuos pinigus jis atidavė marčiai A. M. . Liudytojas A. Z. parodė, kad draugiškai bendravo tiek su T. G. , tiek su T. M. , turėję tarpusavio piniginių reikalų. Jis pragyvendavo iš pajamų, gautų perparduodant brangesnius automobilius. Liudytojo teigimu, 2009 m. T. M. ketino pirkti namą, iš jo pasiskolino 8000 eurų, panašią sumą T. M. pasiskolino ir iš A. O. , tuo metu dalyvavo ir T. G. bei pritarė šiam skolinimuisi. Liudytojas A. O. parodė, jog santykiai su T. G. ir T. M. buvo draugiški, esant skubiems reikalams, tekdavo draugams skolintis pinigų vieniems iš kitų. 2008 m. jis pirko automobilį BMW X5 patėvio vardu, vėliau šį automobilį T. M. prašymu perregistravo žmonos A. M. sesers vardu, už šį automobilį T. M. jam sumokėjo 12000 eurų ir liko skolingas dar 8000 eurų. Taip pat 2009 m. T. M. ketino pirkti namą ir skolinosi iš jo 7000 eurų. Liudytojo A. O. teigimu, dėl tarpusavio pasitikėjimo nerašė jokių sutarčių, pakvitavimų, T. G. dažnai būdavo kartu, žinojo draugų tarpusavio skolas. Apie turėtus bendrus verslo reikalus su T. M. bei pinigų skolinimą T. M. parodė ir liudytojai E. V. , G. J. , D. Š. , D. P. , šie asmenys taip pat nurodė, jog skolinant pinigus, nebuvo pasirašomos paskolos ar kitokių piniginių įsipareigojimų sutartys. Prokurorė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kritiškai vertinti liudytojų A. Z. ir A. O. parodymus, kadangi šių asmenų parodymai buvo akivaizdžiai prieštaringi, iš esmės skyrėsi pirmosios apklausos metu duoti parodymai nuo vėlesnių apklausų, kai byloje paaiškėjo pinigų reikalavimo iš A. M. faktas, metu duotų parodymų. Kas yra įrodymai baudžiamojoje byloje nustato Lietuvos Respublikos BPK 20 str. Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. A. Z. ir A. O. parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme, yra tinkami įrodymai Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme, tuo tarpu A. Z. ir A. O. parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 1 d. nustatyti atvejai, kada gali būti perskaitomi teisiamajame posėdyje liudytojų parodymai, laikant juos tinkamais įrodymais Lietuvos Respublikos BPK 20 str. prasme. Šie parodymai turi būti duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tuo tarpu, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, gali būti perskaitomi tik byloje esantiems įrodymams patikrinti (Lietuvos Respublikos BPK 276 str. 4 d.), t. y. šie parodymai nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Iš bylos duomenų matyti, jog pirmą kartą liudytojais apklausiami ikiteisminio tyrimo pareigūnų nei A. Z. , nei A. O. neminėjo apie tai, kad T. M. buvo jiems skolingas (t. 1, b. l. 77 – 78, 87), apie T. M. skolas A. Z. ir A. O. parodė vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme. Pirmosios instancijos teisme liudytojai A. Z. ir A. O. paaiškino, jog pirmųjų apklausų metu ikiteisminio tyrimo pareigūnai aiškinosi T. M. dingimo aplinkybes, apie skolas ar kitokius finansinius įsipareigojimus pareigūnai jų neklausė. Šios liudytojų nurodytos aplinkybės byloje nėra paneigtos, liudytojai A. Z. ir A. O. įtikinamai paaiškino, kodėl pirmosios apklausos metu nekalbėjo apie T. M. skolas.

Aptartų įrodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad T. M. ir T. G. bei asmenis, kurių naudai veikė T. G. - A. Z. ir A. O. siejo ankstesni turtiniai santykiai. T. G. , A. Z. , A. O. aiškinimų apie T. M. skolų egzistavimą nepaneigia ir nukentėjusiosios A. M. bei liudytojų L. M. , R. A. parodymai apie tai, jog T. M. visada turėjo daug pinigų, todėl skolintis iš nieko jam nereikėjo. Iš bylos duomenų matyti, jog T. M. nebuvo deklaravęs savo piniginių lėšų ar kito turto legalumo. Nukentėjusioji A. M. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, jog jos vyro T. M. oficialus uždarbis buvo apie 1000 Lt per mėnesį, jos mėnesinės pajamos buvo apie 2000 Lt, tačiau jie su vyru gyveno gerai, nieko nestokojo, namuose visada būdavo apie 20000 – 30000 eurų. Tiek nukentėjusioji A. M. , tiek T. M. sesuo R. A. bei motina L. M. teigė nežinančios konkrečių aplinkybių, kokius darbus dirbdamas T. M. uždirbdavo pinigus, kiek konkrečiai jis turėjo pinigų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad T. M. pinigai ir turtas nebuvo įgyti legaliai.

Prokurorė apeliaciniame skunde kaip vieną iš aplinkybių, kuri verčia abejoti T. M. skolų buvimo faktu ir A. Z. bei A. O. finansinėmis galimybėmis skolinti tokio dydžio sumas T. M. , nurodo tai, jog A. Z. ir A. O. tuo metu niekur nedirbo. Tačiau ta aplinkybė, kad asmuo oficialiai niekur nedirba neleidžia daryti išvados, jog asmuo negali turėti pajamų iš kitų (neoficialių) šaltinių. T. M. , kaip ir A. Z. bei A. O. , taip pat neturėjo tiek legalių pajamų, kad būtų galėjęs uždirbti iš nukentėjusiosios A. M. išreikalautus pinigus, tačiau akivaizdu, jog tie pinigai pas T. M. (vėliau pas jo sutuoktinę A. M. ) buvo. Tiek A. Z. , tiek A. O. , tiek T. M. galėjo turėti nelegaliai įgytų ar uždirbtų pinigų arba kito turto, tačiau šio turto (pinigų) įgijimo šaltinių nustatymas neįeina į apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio šią baudžiamąją bylą pagal prokurorės ir nuteistojo T. G. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kompetenciją. A. Z. ir A. O. oficialaus pragyvenimo šaltinio neturėjimas nepaneigia turtinių įsipareigojimų buvimo tarp šių asmenų ir T. M. .

Nepagrįstas yra prokurorės apeliacinio skundo argumentas, kad rašytinių sutarčių nebuvimas šiuo atveju rodo, jog skolų reikalavimas yra teisiškai nepagrįstas, t. y. neturi jokio teisinio pagrindo. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Esant šioms sąlygoms, pripažįstama, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (Lietuvos Respublikos CK 6.871 str. 1 d.). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui.

Byloje surinktų ir aptartų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad tiek tarp nuteistojo T. G. ir T. M. , tiek tarp A. Z. ir T. M. , tiek tarp A. O. ir T. M. buvo turtiniai santykiai ir T. G. , spręsdamas šiuos santykius, pasirinko neteisėtą būdą, t. y. panaudojęs prieš A. M. psichinę prievartą, užuominomis baugindamas nukentėjusiąją, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė A. M. ginčijamą, bet nerealizuotą kitų asmenų – A. Z. ir A. O. tikrą teisę susigrąžinti skolas bei vykdė savo tikrą teisę susigrąžinti bendrai turėtą su T. M. auksinę grandinėlę. Prokurorės apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad A. M. nei su T. G. , nei su asmenimis, kurių naudai nuteistasis veikė – A. Z. ir A. O. , nesiejo jokie turtiniai santykiai, nerodo T. G. turtinių pretenzijų teisinio nepagrįstumo. Nukentėjusioji A. M. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad visas turtas, kurį įgijo jos vyras, priklausė jiems abiem, tai yra bendras jos ir T. M. turtas. Pagal civilinio kodekso nuostatas turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o prievolės, tame tarpe ir atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė pagrįstą išvadą, kad T. G. veiksmuose yra savavaldžiavimo, o ne turto prievartavimo sudėties požymiai bei teisingai nuteistojo veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 294 str. 2 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam T. G. , nepažeidė Lietuvos Respublikos 54 str. reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (T. G. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai), į nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (nukentėjusiajai iš dalies atlyginta turtinė žala), į tai, kad T. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į T. G. asmenybę charakterizuojančius požymius bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam paskyrė bausmę, mažesnę nei straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkis. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nenustačius Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., reikalavimų pažeidimų, T. G. paskirtos bausmės nėra pagrindo koreguoti.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinių skundų ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros prokurorės ir nuteistojo T. G. apeliacinius skundus atmesti.