Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės, Algirdo Remeikos ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant D. R. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 15 MGL (564,90 Eur) įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. R. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ komercijos direktoriaus pareigose ir būdamas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ akcininku, 2014 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į UAB DK ,,(duomenys neskelbtini)“ pranešime nurodydamas melagingą informaciją, kad 2014 m. gruodžio 21 d., apie 21.15 val., vairuodamas techniškai tvarkingą automobilį ,,Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priešais jo vairuojamą automobilį ėmė keistai manevruoti dviratininkas, dėl to, vengiant susidūrimo, nepavyko suvaldyti automobilio ,,Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir šis nuvažiavo į šalikelės griovį, atsitrenkė į gelžbetoninį stulpelį, sustojęs užgeso ir daugiau nebeužsivedė, nors automobilis ,,Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apgadintas (sugedęs) dar iki D. R. nurodyto 2014 m. gruodžio 21 d. eismo įvykio. Tokiu būdu D. R. apgaule UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ naudai pasikėsino įgyti 14 887,99 Eur draudimo išmoką, kuri būtų skirta automobilio remontui, tačiau savo nusikalstamos veikos nebaigė ne nuo jo valios priklausančių aplinkybių, nes UAB DK ,, (duomenys neskelbtini)“ darbuotojams kilo abejonių dėl automobilio apgadinimų pobūdžio ir D. R. nurodytų eismo įvykio aplinkybių, todėl UAB DK ,, (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, kurios specialistas pateikė išvadą, kad D. R. parodymai dėl automobilio variklio sugadinimo susidarymo aplinkybių 2014 m. gruodžio 21 d. eismo įvykio metu techniniu požiūriu yra neįtikėtini ir tuo pagrindu UAB DK ,, (duomenys neskelbtini)“ atsisakė mokėti 14 887,99 Eur draudimo išmoką.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama daryti motyvuotas išvadas dėl D. R. kaltės, nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės yra aiškios ir abejonių nekelia. D. R. kaltės neigimą teismas vertino kritiškai, kaip jo pasirinktą gynybinę versiją ir ją atmetė.Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde nuteistasis D. R. teigia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs jį kaltu dėl nusikaltimo padarymo, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.Nuteistasis tvirtina, kad nusikalstamos veikos jis nepadarė, tačiau teismas konstatavo jo kaltę byloje nesant jokių objektyvių jo kaltės įrodymų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės dėl netinkamo objektyvių įrodymų nerinkimo nepatvirtina kaltės inscenizavus eismo įvykį ir sukčiavus. Teismas, konstatavęs, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės paneigia apelianto versiją, kad automobilio apgadinimai buvo padaryti 2014 m. gruodžio 21 d., perkėlė įrodinėjimo naštą apeliantui, kad jis įrodytų, jog yra nekaltas. Kadangi D. R. to neįrodė, teismas nusprendė, kad jis kaltas, vadovaudamasis ne įrodymais, o samprotavimais. Anot teismo, liudytojai policijos pareigūnai G. V. ir R. G. nematė, kad įvykio vietoje iš automobilio būtų išbėgę tepalai ar kiti skysčiai. Tačiau teismas nevertino to, kad šie pirmieji į eismo įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai, kurie turėjo pareigą pilnai ir visapusiškai įvykio vietoje surinkti visus reikšmingus nusikalstamai veikai teisingai kvalifikuoti reikalingus įrodymus, tik formaliai surašė įvykio vietos schemą, kurioje nepažymėjo gelžbetoninio stulpelio buvimo fakto, jo neišmatavo, nepaėmė, įvykio vietos apžiūros protokolo nesurašė, oro ir kelio dangos sąlygų, vietovės reljefo nenurodė, o byloje apklausiami liudytojai nurodė, kad įvykio neatsimena ir prašo vadovautis jų paaiškinimais. Liudytojai į advokatės klausimą atsakė, kad jie nėra teismo ekspertai, dėl to neprivalėjo apžiūrinėti ar imti stulpelį, ieškoti automobilio skysčių, buvo tamsu. Taigi, bylos nagrinėjimo metu šie liudytojai patvirtino, jog nematė, kad iš automobilio būtų išbėgę tepalai ar kiti skysčiai tik dėl to, kad buvo tamsu ir jie turėjo užduotį tik nubraižyti eismo įvykio vietos schemą.Skunde apeliantas pažymi, kad jis nėra specialistas ir negalėjo numatyti, kad turi išsireikalauti iš į įvykio vietą atvykusių pareigūnų, kad jie stebėtų, kaip juda stulpelis po automobilio dugnu traukiant automobilį, ar traukiant automobilį kaip nors stulpelis ar jo armatūra gadina automobilio dugną ir kitas detales, išsireikalauti paimti stulpelį, jį aprašyti, išmatuoti, paimti iš įvykio vietos tepalų mėginius, aprašyti, kur yra išbėgusių tepalų vieta, aprašyti oro sąlygas, kelio dangą, vietovės reljefą. Byloje liudytojais apklausti V. M. ir V. L. patvirtino, kad jie eismo įvykio vietoje nebuvo, V. M. išvadas teikė tik iš fotonuotraukų. Abu apklausti specialistai V. M. ir V. L. nurodė, kad taip sugadintas automobilis nei pats atvažiuoti į įvykio vietą, nei pats išvažiuoti iš įvykio vietos negali. Šie liudytojai, taip pat liudytojas A. V. detaliai ir nuosekliai iš esmės vienodai paaiškino automobilio variklio „užkalimo“ aplinkybes ir gretutinių detalių gedimo mechanizmą išbėgus tepalams. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis pateikė įrodymus, kad įvykio išvakarėse automobiliu gabeno prekes. Teismas, laikydamas, kad automobilis buvo sugadintas anksčiau, nenustatė ir nenurodė kada ir kur, kokiomis aplinkybėmis automobilis buvo sugadintas dar iki įvykio. Anot specialistų ir teismo, daugybiniai automobilio bamperio apgadinimai rodo, kad jis buvo apgadintas anksčiau, tačiau draudimo bendrovė automobilį apžiūrėjo ne įvykio vietoje, o po dviejų jo transportavimų. Anot teismo, apeliantas melavo apie kelio dangą eismo įvykio metu, nors policijos pareigūnai apie kelio dangą jokių aplinkybių nenurodė ir nepaneigė apelianto nurodytų aplinkybių, kad buvo slidu. Duomenys iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ir VĮ „(duomenys neskelbtini)“ šios aplinkybės taip pat nepaneigia.Nuteistojo D. R. manymu, UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvada, kuria rėmėsi teismas, yra iškraipomas automobilio variklio sugadinimo mechanizmas. Automobilio variklis buvo sugadintas ne dėl to, kad bamperiu buvo atsitrenkta į stulpelį, o todėl, kad sunkus automobilis klimpo į žemę, užvažiavus ant įvykio vietoje buvusio konkretaus stulpelio, šis įsirėmė į automobilio dugną. Teismas nurodo automobilio karterio apgadinimo kampą, tačiau policijos pareigūnai įvykio vietoje nenustatė, kokiu kampu į automobilio dugną įsirėmęs ir kaip detales gadina stulpelis, kaip jo padėtis keičiasi, jei keičiasi, kuomet automobilis traukiamas iš pakelės. Liudytojai G. V. ir R. G. patvirtino, kad automobilis už kažko kliuvo, po automobiliu buvo betoninis stulpelis. Šiuo atveju nesurastas ir netirtas objektas, palikęs apgadinimo pėdsakus ant automobilio detalių, todėl nepagrįsta teismo išvada, kad kaltę įrodo teismo eksperto pateikta išvada. Išvada Nr. (duomenys neskelbtini) vertinta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes teismo ekspertas pateikė išvadas ne išyręs įvykio vietoje buvusį stulpelį ir jo paliktus pėdsakus ant automobilio, o tiriant stulpelį, paimtą iš interneto duomenų bazės. Netyrus daikto – konkretaus įvykio vietoje buvusio stulpelio – palikusio pėdsakus ant automobilio, teismo eksperto išvada negali būti laikoma kaltės įrodymu. Betoninio stulpelio masė nebuvo tirta, kaip ir nebuvo tirtas pats įvykio vietoje buvęs stulpelis. Nors apeliantas teismui iš interneto duomenų bazės pateikė stulpelio, labiausiai atitinkančio įvykio vietoje buvusį, paveikslėlį, teismas ekspertizės neskyrė, o vadovavosi teismo eksperto, kuris netyrė įvykio vietoje buvusio stulpelio, išvadomis.Apeliantas skunde taip pat nurodo ir tai, kad, jo manymu, nukentėjęs šioje byloje elgiasi nesąžiningai, nes Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje draudimo kompanija pateikė dokumentus, jog esant draudiminiam įvykiui, mokėtina 9868 Eur draudimo išmoka. D. R. tvirtina, kad nesiekia gauti didelės vertės draudimo išmokos, nes ne jis apskaičiuoja, kokia draudimo išmoka mokėtina. Tikslo sukčiauti neturėjo. Eismo įvykio faktą patvirtina liudytojai. Nesant surasto ir ištirto konkretaus eismo įvykio vietoje buvusio stulpelio, nenustačius, kaip jis apgadino automobilį, kokius pėdsakus paliko, negalima asmens pripažinti kaltu dėl pasikėsinimo sukčiauti. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja pritarė apeliaciniame skunde išdėstytam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir D. R. išteisinti. Prokurorė prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį.Nuteistojo D. R. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu tvirtinant, kad teismas įrodymus vertino neteisingai, dėl to nepagrįstai pripažino D. R. kaltu byloje nesant jokių jo kaltės dėl pasikėsinimo sukčiauti įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina skundo ribose (Lietuvos Respublikos baudžiamoj proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, BK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad D. R. kaltė dėl pasikėsinimo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės draudimo bendrovės turtą – draudimo išmoką, įrodyta byloje esančiais įrodymais, kurių patikimumas, leistinumas, sąsajumas ir įrodomoji reikšmė patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuteistasis D. R. savo kaltę dėl pasikėsinimo sukčiauti neigė viso proceso metu tikindamas, kad automobilis buvo apgadintas būtent 2014 m. gruodžio 21 d. eismo įvykio metu, tačiau pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo paaiškinimus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, pagrįstai juos atmetė, kaip prieštaraujančius objektyviais įrodymais nustatytoms aplinkybėms. D. R., nors ir nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde vis tik nenurodo įtikinamų, objektyviais duomenimis pagrįstų nesutikimo su nuosprendyje padarytomis išvadomis argumentų. Apeliaciniame skunde iš esmės keliami tie patys klausimai, kurie buvo keliami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Nesutikimas su nuosprendyje padarytomis išvadomis grindžiamas subjektyviu byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių vertinimu išskiriant tuos įrodymus ar jų dalį, kurie apeliantui palankūs, tačiau ignoruojant tuos įrodymus, kurie, vertinant juos visumoje, patvirtina nuosprendyje padarytas išvadas. Spręsdamas dėl D. R. kaltės pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir jų paaiškinimais, kitais rašytiniais bylos duomenimis. Ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo sukčiauti buvo pradėtas draudimo bendrovės iniciatyva kilus abejonių dėl D. R. nurodytų eismo įvykio aplinkybių. Patikrinus pareiškime nurodytų aplinkybių teisingumą buvo nustatyta, kad draudimo bendrovės abejonės D. R. pateiktos versijos teisingumu pasitvirtino, t. y. nustatyta, kad automobilio sugadinimai, kurių remontas kainuotų 14 887,99 Eur, negalėjo būti padaryti 2014 m. gruodžio 21 d. įvykio metu automobiliui nuvažiavus nuo kelio ir atsitrenkus į gelžbetoninį stulpelį. Tokią išvadą visų pirma patvirtina byloje esančios UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvados. Nors apeliaciniame skunde minėtos išvados nelaikomos tinkamu įrodymų šaltiniu, kadangi buvo surašytos tiesiogiai neištyrus įvykio vietoje buvusio stulpelio, aukštesniajam teismui nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl byloje esančių išvadų, kaip vieno iš įrodymų šaltinio, patikimumu ir objektyvumu. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad automobilio „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo parodymai dėl šio automobilio variklio sugadinimo susidarymo aplinkybių 2014 m. gruodžio 21 d. eismo įvykio metu techniniu požiūriu yra netikėtini: dėl nestipraus šio automobilio susidūrimo su betoniniu stulpeliu negalėjo susidaryti užfiksuoti variklio sugadinimai. Lietuvos Teismo ekspertizės centro išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ išvadoje nustatytas aplinkybes, t, y. kad automobilio variklio apgadinimai negalėjo būti padaryti D. R. nurodytoje vietoje ir nurodytomis aplinkybėmis. Skunde itin akcentuojama aplinkybė, kad specialistai netyrė įvykio vietoje buvusio nulaužto betoninio stulpelio, tačiau ši aplinkybė, pati savaime, nesudaro pagrindo specialistų pateiktas išvadas laikyti neteisingomis, abejoti jų objektyvumu. Analizuojant išvadų turinį matyti, kad ta aplinkybė, jog iš įvykio vietos nėra paimtas betoninis stulpelis, pateiktos tik nuotraukos, specialistų buvo įvertinta, tačiau šiuo konkrečiu atveju nelaikyta aplinkybe, turinčia esminės reikšmės galutinėms išvadoms. Specialaus tyrimo metu, įvertinus karterio dugninės apgadinimų pobūdį (dydį, formą, poveikių skaičių ir panašiai), kontaktas ir karterio dugninės kiauryminis pažeidimas vien dėl kontakto su betono mase atmestas. Specialisto buvo įvertinta ir tai, kad net ir laikant, jog betono stulpelio viršutinė dalis buvo nutrupėjusi ir buvo likę tik armatūros strypų galai, kiaurymės ir jos aplinkos morfologiniai požymiai nepatvirtina manymo, kad apgadinimai buvo padaryti veikiant minėtam objektui D. R. nurodytu laiku ir aplinkybėmis, kadangi kiaurymės parametrai (plotis) yra maždaug dvigubai mažesni už armatūros strypo skersmenį. Skunde teigiama, kad specialisto išvadoje nurodyta, jog didžiausias kiaurymės plotis yra 6 mm ir ši aplinkybė, pasak nuteistojo, patvirtina jo versiją dėl apgadinimų mechanizmo, kadangi jo pateikti duomenys iš interneto rodo, jog betoninio stulpelio armatūros skersmuo yra 6 mm. Atmetant šiuos skundo teiginius, kaip nepagrįstus, pažymima, kad nagrinėjamu atveju ne vien kiaurymės plotis lėmė specialistų išvadas, kad apgadinimai negalėjo būti padaryti apelianto nurodytomis aplinkybėmis. Išvadoje užfiksuota, kad kiaurymės forma yra pailgas plyšys, siaurėjančiais galais. O armatūros skerspjūvis yra apskritimas arba tam artima forma. Be to, pažymėta ir tai, kad automobiliui eismo įvykio metu judant išilgine kryptimi kelio ir kitų jo ar jo aplinkoje esančių objektų atžvilgiu sąlyginai mažame karterio dugninės paviršiaus plote jokiu išoriniu to paties objekto poveikiu negalima padaryti keturių vienodų skirtingo intensyvumo įspaudų. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas V. L. patvirtino abi byloje esančias išvadas nurodydamas, kad gali kategoriškai teigti, jog sugadinimai padaryti įrankiu smogiant ne vieną kartą didele jėga. Tam, kad prakirsti metalą, turi būti naudojama didelė jėga. Šiuo atveju plyšys padarytas plokščiu daiktu, viename gale turinčiu briauną. Pasak eksperto, panašius požymius turi metalo kirstukas. Poveikis buvo ne vienkartinis. Iš apgadinimų pobūdžio buvo akivaizdu, kad apgadinimus padarė ne betoninis stulpelis, todėl jis nebuvo reikalautas. Taip pat ekspertas nurodė, kad jei automobilis būtų važiavęs tokiu greičiu, kokį nurodo nuteistasis, suveiktų oro pagalvės, automobilis atsidurtų toliau po susidūrimo su stulpeliu. Šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos ir tai rodo buvus kelių, keliolikos kilometrų per valandą greitį. Kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, nuteistojo D. R. versiją, kad automobilio sugadinimai galėjo būti padaryti automobilį traukiant iš šalikelės, šiam užkliuvus už nuversto betoninio stulpelio. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas V. L. tokį automobilio apgadinimo mechanizmą kategoriškai atmetė nurodydamas, kad karterio dugninės apgadinimas buvo labai koncentruotas. Jei apgadinimas būtų padarytas velkant už betoninio stulpelio užkliuvusį automobilį, apgadinimai būtų tikrai ne vienoje vietoje ir ne siauro pavidalo. Nebūtų keturi paviršiniai ir vienas gilesnis sugadinimai. Kitų duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad automobiliui apgadinimai buvo padaryti jį velkant iš šalikelės, bylos medžiagoje nėra. Skunde apeliantas tokių duomenų taip pat nenurodė. Nei vienas iš įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnų savo paaiškinimuose ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (teisme apklaustas tik liudytojas R. G.) nenurodė aplinkybės, kad traukiant automobilį iš šalikelės šis būtų apgadintas po automobilio dugnu buvusio betoninio stulpelio. Kitų byloje apklaustų liudytojų (V. S., N. N., R. R., R. K., A. V.) parodymuose aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl automobilio apgadinimų atsiradimo mechanizmo, taip pat dėl D. R. veiksmų teisinio vertinimo BK 182 straipsnio 2 dalies prasme, neužfiksuota, šie liudytojai betarpiškai įvykyje nedalyvavo, įvykio smulkmenos jiems nebuvo žinomos. Atsakant į nuteistojo skundo teiginius, kad šiuo atveju pareigūnų veiksmai įvykio vietoje lėmė tai, kad tyrimas buvo neišsamus, nesurinkti visi reikšmingi įrodymai ir tai nulėmė nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, pažymima, kad šiuo atveju, kolegijos įsitikinimu, ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurių visuma patvirtina D. R. kaltę dėl pasikėsinimo sukčiauti. Ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas lemia teisingą baigiamojo akto priėmimą ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytų išvadų teisingumas kolegijai abejonių nekelia. Aplinkybė, kad pareigūnai įvykio vietoje nepaėmė betoninio stulpelio, neužfiksavo galimai išbėgusių tepalų pėdsakų, lemiamos reikšmės sprendžiant dėl D. R. kaltės neturi ir ikiteisminio tyrimo neišsamumo nerodo. Pažymima, kad ikiteisminis tyrimas šiuo atveju buvo pradėtas praėjus kuriam laikui po įvykio, kai draudimo bendrovei kilo abejonių dėl apelianto nurodytų eismo įvykio aplinkybių. Įvykio metu ir vietoje jokių įtarimų dėl to, kad gali būti pasikėsinta sukčiauti gaunant draudimo išmoką nekilo, pareigūnai įvykio vietoje atliko būtinus veiksmus eismo įvykio aplinkybėms užfiksuoti (apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio vietos schemą, apžiūrėjo automobilį, surašė tarnybinį pranešimą), įvertinus suriktus duomenis priimtas nutarimas nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos. Pradėjus ikiteisminį tyrimą buvo atlikti visi būtini proceso veiksmai, surinkti visi su tiriama nusikalstama veika susiję duomenys, kuriuos surinkti buvo galimybė, teisminio bylos nagrinėjimo metu šie duomenys betarpiškai ištirti ir įvertinti. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakyta dėl visų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, patikrintos visos D. R. keliamos versijos ir argumentuotai nurodyta, kodėl teismas D. R. paaiškinimais netiki. Kaip minėta, D. R. iš esmės kelia tuos pačius klausimus, kurie jau buvo aptarti ir įvertinti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų BPK pažeidimų, galėjusių lemti neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas, nenustatė.Kolegija, atsižvelgdama į aptartus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė D. R. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad D. R. draudimo bendrovei rašytame pranešime nurodė melagingą informaciją apie eismo įvykį ir tokiais veiksmais pasikėsino įgyti 14 887,99 Eur draudimo išmoką, kuri būtų skirta automobilio remontui, tačiau veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Skunde nurodyta aplinkybė, kad draudimo bendrovė civilinėje byloje yra nurodžiusi, jog esant draudiminiam įvykiui mokėtina suma būtų 9868 Eur, juridinės reikšmės vertinant D. R. veiksmus šioje byloje neturi, taip pat nerodo draudimo bendrovės nesąžiningumo, kaip teigiama skunde. Pažymima, kad D. R. nuteistas ne dėl draudimo išmokos įgijimo apgaule, o dėl pasikėsinimo savo naudai įgyti draudimo išmoką, kurios dydis šiuo atveju yra nustatytas remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikta remonto sąmata. Tačiau tai nereiškia, kad būtent tokią draudimo išmoką baigtos veikos atveju D. R. būtų gavęs. Atsižvelgiant į paminėta, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad D. R. siekė įgyti draudimo išmoką tokio dydžio, koks nurodytas byloje pateiktoje remonto sąmatoje. Aplinkybė, kad šios ar mažesnės sumos D. R. faktiškai negavo, teisinės reikšmės neturi, kadangi veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje.Kolegija, įvertinusi byloje nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo D. R. pripažintas kaltu dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, yra pagrįstas ir teisėtas. Nuteistojo nesutikimas su nuosprendyje padarytomis išvadomis yra grindžiamas jo subjektyvių vertinimu, tačiau toks vertinimas nepaneigia teisinio įrodymų vertinimo, kuris atliktas laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir yra teisingas. Atsižvelgiant į paminėta, nuteistojo skundo argumentai dėl neteisingo įrodymų vertinimo ir BPK pažeidimų atmetami, kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. R. apeliacinį skundą atmesti.