Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-181-395/2012

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-01-31
Bylos Nr.: 2A-181-395/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-09879-2010-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Arvydas Žibas, Algirdas Remeika, Albinas Čeplinskas (pran.)
Atsakovas: A. K.
Ieškovas: L. J.
Trečiasis asmuo: UAB „Kaimo sodyba“, A. K.

Kategorijos

35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-181-395/2012(Teisminio proceso Nr. 2-05-3-09879-2010-9)

Pirmosios instancijos teismo teisėja Virginija Simanavičienė

Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6;35.5;121.18;121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 31 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, kolegijos teisėjų Algirdo Remeikos, Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-438-475/2011 pagal ieškovės L. J. ieškinį atsakovams A. K., A. K., tretiesiems asmenims UAB „Kaimo sodyba“, A. K. dėl prievolių nevykdymo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė prašė priteisti iš atsakovų 80000,00 Lt, 5 % metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. sausį planavo pirkti žemės sklypą ir statyti rąstinį namą. Su atsakovu A. K. tarėsi dėl rąstinio namo statybos. 2006 m. sausio 3 d. atsakovui Kaune degalinėje perdavė 80000,00 Lt avansą, už kurį atsakovas įsipareigojo nupirkti rąstus namo statybai, dalyvavo ir A. K.. Ieškovei buvo pasakyta, jog rąstų reikės laukti du metus. Pinigų perdavimo metu PVM sąskaita faktūra nebuvo išrašyta, tačiau ieškovė tikėjosi, kad ji bus išrašyta ir rąstinio namo statybos sutartis bus pasirašyta vėliau. Manė, kad statybos darbus atliks UAB „Kaimo sodyba“, tačiau iki galo neišsiaiškino, kas statys, ar A. K. pagal patentą, ar UAB „Kaimo sodyba“. Sklypą, kuriame norėjo statyti rąstinį namą, įsigijo 2008 m., tačiau iki šiol atsakovas A. K. savo įsipareigojimų neįvykdė: rąstai nebuvo nupirkti ir pristatyti, sąskaita ir sutartis dėl namo statybos nebuvo ieškovei pateikta pasirašyti. Ieškovė kelis kartus skambino atsakovui A. K., teiravosi, kodėl nevyksta darbai, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų įsipareigojimams įvykdyti.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė solidariai iš atsakovų A. K. ir A. K. ieškovės L. J. naudai 80 000 Lt, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-06-11) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisti iš atsakovų po 1200 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai ir po 32,46 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.

Teismas nustatė, kad 2006 m. sausio 3 d. atsakovas A. K. paėmė 80 000 Lt avansą už medienos nupirkimą, paruošimą ir pasirašė raštelį, kuriame nurodė, kad pinigus gavo iš L. J. (b. l. 7, 1 t.). Pasirašydamas avansinį raštelį atsakovas įsipareigojo atlikti ieškovės naudai prievolę – nupirkti ir paruošti medieną, o ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovo, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 str.). Teismas nurodė, kad 2010 m. balandžio 7 d. ieškovė pateikė pretenziją atsakovui UAB „Kaimo sodyba“ direktoriui A. K. dėl avanso grąžinimo, nurodydama, kad mediena nebuvo perduota, t. y. atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų nupirkti ir paruošti medieną (b. l. 6, 1 t.). Avansiniame raštelyje nebuvo nurodytas terminas prievolei įvykdyti, tačiau tai, kad pinigai medienai nupirkti ir paruošti buvo perduoti 2006 m. sausio 3 d., o 2010 m. balandžio 7 d. prievolė dar nebuvo įvykdyta, rodo, kad atsakovas praleido protingą terminą prievolei įvykdyti, neprašė pratęsti termino įsipareigojimas atlikti, nenurodė aplinkybių, dėl kurių prievolė negalėjo būti įvykdyta, negrąžino avansu sumokėtų 80 000 Lt. Atsakovas byloje pateiktais dokumentais, liudytojų M. S., E. R., K. P. ir E. T. parodymais įrodė, kad turėjo susitarimą su trečiuoju asmeniu A. K. dėl rąstinio namo statybos, jam pirko medieną, ją atvežė į statybos vietą, statė rąstinę namo konstrukciją, tačiau neįrodė fakto, kad neturėjo susitarimo su ieškove L. J. ir įvykdė avansiniame raštelyje nurodytus įsipareigojimus. A. K., būdamas UAB „Kaimo sodyba“ direktoriumi ir vykdydamas komercinę veiklą ne vienerius metus, turėjo būti pakankamai apdairus ir rūpestingas bei pasirūpinti, kad prieš vykdant darbus būtų pasirašyta sutartis, aptartos apmokėjimo už darbus sąlygos ir jų įvykdymo terminai bei susitarta, kas konkrečiai bus užsakovas. Todėl teismas sprendė, kad veikdamas be raštiško susitarimo, t.y. vykdydamas verslo sandorius nenusistatęs konkrečių jų vykdymo sąlygų, veikė išimtinai savo rizika ir privalo prisiimti atsakomybę už asmeniškai raštu patvirtintą avansinį mokėjimą bei jo pagrindu kylančių prievolių neįvykdymo pasekmes. Be to, iš byloje pateiktų įrodymų teismas nenustatė, kad atsakovas avansu paimtus 80 000 Lt išleido medienos pirkimui. Nurodė, kad iš atsakovės A. K. parodymų matyti, kad atsakovas kartu su sutuoktine veda bendrą ūkį ir prisideda prie šeimos išlaikymo, todėl neesant įrodymų, kad pinigai išleisti verslo ar asmeniniams A. K. poreikiams, teismas padarė išvadą, kad sutuoktinio, atsakovo A. K., prisiimta prievolė yra vykdytina solidariai iš abiejų sutuoktinių.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, skirti ieškovei ir trečiajam asmeniui baudą už priesaikos sulaužymą, priteisti iš ieškovės atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantai nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka dėl šių motyvų:

1. Atsakovas A. K., veikdamas per UAB „Kaimo sodyba“, savo prievolę, prisiimtą pagal 2006-01-03 raštelį, įvykdė tinkamai, o tolimesnis prievolinių santykių vystymasis nutrūko tik dėl pačios ieškovės kaltės. Teismas nurodė, kad atsakovas turėjo būti pakankamai apdairus ir rūpestingas bei pasirūpinti, kad prieš vykdant darbus būtų pasirašyta sutartis, tačiau šalys dėl medienos susitarė raštu, t. y. pasirašydamos raštelį, o darbai buvo priimti konkliudentiniais veiksmais, nes VĮ Registrų centras pažymoje nurodyta, kad L. J. ir A. K. yra ½ dalies nebaigto statyti pastato, kurio baigtumas 19 proc., o sienos - rąstinės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai, užregistravo nebaigtą statybą 2008-05-12. Taigi, tuo pačiu pripažintas dalinės statybos faktas. Iš liudytojų parodymų ir byloje esančių įrodymų seką, kad A. K. ir L. J. veikė išvien kaip būsimi bendrasavininkai planuodami statytis namą (duomenys neskelbtini). Kadangi dėl sklypo pirkimo dar nebuvo galutinai sutarę, tai jie patys negalėjo kaip užsakovai tinkamai įforminti ir rangos sutarties. 2007 m. rudenį, kuomet buvo atvežti rąstai ir pradėta statyba, jie dar nebuvo įgiję sklypo nuosavybės. Žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,0889 ha L. J. buvo įsigytas bendros dalinės nuosavybės teisėmis su A. K. iš O. R. pagal 2008-01-09 pirkimo-pardavimo sutartį, o nebaigta statyba įregistruota 2008-05-12. Dėl šios priežasties pagrindiniu projektų užsakovu buvo įvardintas E. R..

2. Teismo posėdžio metu klaidingai nustatyta, kad atsakovui buvo naudinga nesudaryti rašytinio susitarimo siekiant išvengti mokestinių prievolių valstybei. Teismas vadovavosi tik ieškovės, jos pusėje įtraukto trečiojo asmens ir jų atstovo parodymais. Byloje tik A. K. davė parodymus, kad „sutiko be sutarties, nes taip pigiau" (b.l. 113). Tuo tarpu nepagrįstai atmesti A. K. paaiškinimai, kad avansas taip buvo paimtas tik dėl to, kad buvo šventinis laikotarpis, o A. K. turėjo skubiai išvykti į kelionę. A. K. (b.l. 114) patvirtino, kad norėtų, jog atsakovas „užbaigtų man pradėtą konstrukciją", t.y. patvirtino, kad konstrukcija (duomenys neskelbtini) yra pradėta. Kadangi jis šioje vietoje turi tik bendra daline nuosavybe su L. J. priklausantį rąstinį statinį, vadinasi ir L. J. dalinės nuosavybės teise priklausantis rąstinis namas yra pradėtas. Byloje esantys liudytojų parodymai patvirtina, kad rąstus atvežė ir ręsti pradėjo A. K. vadovaujama UAB „Kaimo sodyba“. Byloje yra pateikti duomenys, kad UAB „Kaimo sodyba“ turėjo pakankamai rezervuotos medienos statyboms ir medieną pirko tik UAB „Kaimo sodyba".

3. Dėl ieškovės kaltės vykdant prievolę. Ieškovė teigė (b.l.106), kad nuolat domėjosi rąstais ir statyba skambindama telefonu, tačiau be rašytinės pretenzijos byloje nėra patikimų rašytinių įrodymų, kad ji tuo domėjosi. Byloje yra duomenys, kad dėl namo statybos buvo susirašinėjama su A. K. elektroniniu paštu. Nei ieškovė, nei tretysis asmuo negrąžino atsakovui pasirašytų sutarties egzempliorių. Ieškovė nepateikė atsakovui dokumentų apie žemės sklypo, kuriame turėjo būti statomas rastinis namas, nuosavybę. Ieškovė neprieštaravo dėl namo statybos, žinojo, kad ji yra pradėta, nebaigtą statybą įteisino, o pretenzijas pareiškė tik po 3 metų. Ieškovė nereiškė pretenzijų, kad negauna dokumentų, kad medieną užsako ir statybos darbus vykdo UAB „Kaimo sodyba".

4. Teismas nepagrįstai nustatė sutuoktinių solidarią atsakomybę, nes iš turimų įrodymų visumos akivaizdu, kad pinigai buvo paimti verslo, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Verslo pobūdį įrodo ir prierašas dėl sąskaitos išrašymo. A. K. sutikimas dėl 80000 Lt sumos paėmimo nebuvo duotas (CK 3.109 str.) ir niekada vėliau nepatvirtintas, o sutikimo prezumpcija paneigta pačios A. K.. Tuo labiau, kad A. K. neįsipareigojo įvykdyti prievolę, t. y. užpirkti medžiagų ir jas paruošti, todėl ir prievolės grąžinti lėšas ji negali turėti. Byloje nėra duomenų, kad A. K. gautas lėšas panaudojo asmeniniams ar šeimos poreikiams. Todėl teismo prielaida, kad A. K. 80 000 Lt panaudojo asmeniniams poreikiams, o atvežė rąstus ir pradėjo statyti savavališkai, neturėdamas sutarties kaip neapdairus verslininkas, yra nelogiška ir neįtikėtina.

5. Ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, o teismas nepagrįstai atsisakė byloje pripažinti atsakovu UAB „Kaimo sodyba“, kuri yra faktinis prievolės vykdytojas ir gautų lėšų naudotojas, ir kurios vardu buvo tiek perkama mediena, tiek atliekami statybos darbai. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ikisutartiniai ir prievoliniai santykiai ieškovę bei trečiąjį asmenį A. K. siejo ne su A. K. kaip fiziniu asmeniu, o su UAB „Kaimo sodyba“.

6. Ieškovė faktiškai reikalavimus pareiškė CK 6.242 str. pagrindu, t.y. nurodydama, kad atsakovas nesudaręs rangos sutarties ir neatlikęs jokių paslaugų, nepagrįstai praturtėjo, nors vėliau kaip teisinį pagrindą nurodė bendruosius prievolių įvykdymo pagrindus (CK 6.38 str.). Apeliantų nuomone, ieškinys netenkintinas tiek konstatuojant nepagrįsto praturtėjimo nebuvimą, tiek prievolės įvykdymą.

7. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, vadovavosi melagingais ieškovės parodymais. Ieškovė teigia, kad „buvau pasiruošusi pirkti sklypą, pirkimo pardavimo sandoris įvyko 2006 m. sausio pradžioje ir ruošiausi iš karto namelį statytis", kai tuo tarpu ieškovė sklypo dalį nusipirko tik 2008-01-09, t.y. esminė aplinkybė tiek dėl statybų pradžios, tiek vertinant subjektų teisę ir galimybes pasirašyti projektavimo, statybos rangos sutartis. Taip pat (b. l. 105) L. J. nurodo, kad „avansas buvo sumokėtas tamsios spalvos džipe/../ įsėdome į A. K. automobilį". Tokie parodymai melagingi, nes L. J. nedalyvavo perduodant pinigus, antra, nei UAB „Kaimo sodyba", nei apeliantas džipo neturėjo. A. K. (b. l. 112) paaiškino, kad „L. J. jokia mediena nebuvo atvežta, ta mediena, kurią A. K. atvežė buvo skirta mano namui". Tuo tarpu iš VĮ „Registrų centras pažymos matyti, kad nebaigtos statybos rastinis namas (duomenys neskelbtini) priklauso po 1/2 dalį A. K. ir L. J..

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš apeliantų ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, paskirti apeliantams 20000 Lt baudą, 50 proc. iš šios baudos priteisiant ieškovės naudai. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

1. Teismas teisingai nustatė šalių tarpusavio santykius bei esmines bylos aplinkybes - pirma, kad ieškovė ir atsakovas tarėsi dėl medienos pirkimo bei už tai ieškovė atsakovui perdavė 80 000 Lt sumą, antra, kad atsakovas savo prievolės pristatyti medieną nėra įvykdęs. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad „A. K. 80 000 Lt gavo ne iš L. J., o iš A. K.". Šias aplinkybes paneigia 2006-01-03 raštelis, kuriame atsakovas savo ranka nurodė, kad „avansu paėmiau iš L. J. 80 000 Lt". Be to, šią aplinkybę bylos nagrinėjimo metu patvirtino pinigų perdavimo faktą matęs asmuo - A. K.. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad A. K. žemės sklype organizavo savo namo statybas. Ieškovė domėjosi, kada bus užbaigtas statyti šis A. K. namas, nes ji laukė savo eilės - kada jai bus atvežta mediena ir pradėtas statyti jos namas. Medienos rąstus ieškovė matė sukrautus kitame žemės sklype, kurie buvo skirti A. K. namo statybai. Aplinkui vyko ir daugiau rąstinių namų statybų, todėl vien ta aplinkybė, jog kitame žemės sklype buvo kitiems asmenims priklausantys rąstai, nereiškia, kad jie buvo atvežti ieškovei. Byloje apklausti asmenys vienareikšmiškai patvirtino, kad vienas namas buvo statomas A. K. asmeniškai. Kadangi šis namas stovi bendrame A. K. ir L. J. priklausančiame žemės sklype, VĮ Registrų centre buvo atlikta dalinė statybos registracija. Užbaigus A. K. namo, vėliau – L. J. namo statybą, VĮ Registrų centre būtų įregistruota nuosavybė į šiuos atskirus namus atskiriems savininkams. Taip pat skunde nepagrįstai nurodoma, kad avansas buvo paimtas be sutarties tik dėl to, kad buvo šventinis laikotarpis, o A. K. turėjo skubiai išvykti į kelionę. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad pačiam atsakovui buvo naudinga nesudaryti oficialaus susitarimo dėl medienos pirkimo taip siekiant išvengti mokestinių prievolių valstybei. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai ir šalys. Apeliantų motyvų nepagrįstumą taip pat patvirtina faktas, kad ir po šventinio laikotarpio, ir po A. K. ar L. J. atostogų sutartis su ieškove nebuvo įforminta. Iki ieškinio pateikimo dienos atsakovas s avansinės sąskaitos, ar kito dokumento nėra pateikęs, sutarties su ieškove nėra sudaręs. Atsakovai apeliuoja į A. K. teisme duotus paaiškinimus, kad jis „sutiko tartis dėl namo statybos be sutarties, nes taip buvo pigiau“, tačiau šie teiginiai buvo nurodyti dėl A. K. priklausančio namo statybos. Kita vertus, sutikti galima tik tuomet, kai yra pateiktas atitinkamas pasiūlymas, todėl ieškovės nuomone, A. K. sutiko su atsakovo A. K. pasiūlymu neįforminti jų tarpusavio santykių. A. K. taip pat sąmoningai siekė neįforminti medienos pirkimo - pardavimo santykių su ieškove, todėl ir pasiūlė avansą priimti būtent tokiomis aplinkybėmis (be sutarties). Kita vertus, avanso sumokėjimo aplinkybės neturi nieko bendro su ieškinio reikalavimais, nes šalys neginčija fakto, kad 80 000 Lt buvo sumokėta atsakovui A. K.. Ieškovė L. J. nėra gavusi jokios medienos iš A. K., todėl apeliantų deklaratyvūs teiginiai, kad atsakovas, veikdamas per UAB „Kaimo sodyba“ savo prievolę įvykdė tinkamai, yra visiškai nepagrįsti ir melagingi. Atsakovo prievolės įvykdymą galėtų patvirtinti tik įrodymai dėl rąstų faktinio perdavimo L. J., tačiau byloje nėra nė vieno įrodymo dėl šių atsakovo veiksmų atlikimo.

2. Teismas pagrįstai konstatavo aplinkybę, jog iš byloje pateiktų įrodymų nenustatyta, kad atsakovas avansu paimtus 80 000 Lt išleido medienos pirkimui. Atsakovas nepateikė teismui jokių dokumentų dėl šios pinigų sumos panaudojimo medienos pirkimui ar jų įnešimo į įmonę, todėl teismas pagrįstai juos įvertino kaip panaudotus atsakovų šeimos poreikiams tenkinti, t. y. priteistinus iš abiejų sutuoktinių solidariai. Kita vertus, net piniginių lėšų įnešimas į UAB „Kaimo sodyba" kasą A. K. vardu gali patvirtinti tik faktą, kad bendrovė yra skolinga A. K..

3. Skunde nepagrįstai nurodoma, kad atsakovu byloje laikytinas ne A. K. ir A. K., o UAB „Kaimo sodyba“. Pažymėtina, kad iš ieškovės 80 000 Lt sumą gavo A. K. asmeniškai, o ne kaip įmonės direktorius. Šias aplinkybes patvirtina ir 2006-01-03 raštelis, kuriame nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovę medienos pirkimo - pardavimo santykiai sieja su UAB „Kaimo sodyba“. Be to, 2010-04-07 ieškovė registruotu paštu A. K., kaip UAB „Kaimo sodyba" direktoriui, siuntė pretenziją dėl avanso grąžinimo. 2010-04-16 ieškovė gavo atsakovo A. K., kaip fizinio asmens, atsakymą, kuriame atsakovas vienareikšmiškai nurodė, jog ieškovės užsakymą priiminėjo ne UAB „Kaimo sodyba", o asmeniškai atsakovas, dirbdamas su patentu. Apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl tinkamo atsakovo yra akivaizdus atsakovų nesąžiningumas, siekiant vilkinti bylos nagrinėjimą. Toks atsakovų pozicijos nenuoseklumas ir prieštaringumas vertintinas kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis ir nesąžiningas siekis apsunkinti bylos nagrinėjimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovams vadovaujantis LR CPK 95 straipsniu, skirtina 20 000 Lt bauda.

4. Apeliantų motyvai dėl teisinio ieškinio pagrindo atmestini kaip nepagrįsti. CPK nenumato pareigos ieškovui pateikti faktinį ieškinio pagrindą bei nurodyti, kokiomis konkrečiomis teisės normomis yra grindžiamas ieškinys. Šiuo atveju teismo nesaisto ieškinyje nurodyti konkretūs CK straipsniai. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo, kad ginčas yra kilęs iš nepagrįsto praturtėjimo teisinių santykių. Be to, atsakovai apeliacinį skundą šioje dalyje grindžia aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė pirmosios instancijos teismo metu, o teismas jų nevertino ir neanalizavo.

5. Skunde neteisingai nurodoma, kad neva L. J. ir/ar A. K. davė melagingus parodymus byloje. Pirma, L. J. dėl sklypo pirkimo - pardavimo, kaip ir nurodė teismui, buvo susitarusi ir namą planavo statyti ankščiau (2006 m.), tačiau pirkimo - pardavimo sandoris buvo įformintas tik 2008 metais. Antra, L. J. pagrįstai nurodė, kad pinigai atsakovui buvo perduoti tamsios spalvos džipe. Su kieno automobiliu pinigų perdavimo metu A. K. buvo atvykęs, ieškovei nėra žinoma. Pinigų perdavimo metu automobilio registracijos dokumentų atsakovas nepateikė, ieškovei jie nebuvo aktualūs. Trečia, jokia mediena ieškovei nebuvo pristatyta. Byloje nepateikta įrodymų, iš kurių būtų galima daryti priešingą išvadą.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo UAB „Kaimo sodyba“ prašo atsakovų apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais dėl UAB „Kaimo sodyba“ procesinės padėties, nes teismas neteisingai nustatė bylos procesines šalis. Iš susiklosčiusių teisinių materialinių santykių tarp bylos dalyvių, akivaizdu, kad A. K. veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip UAB „Kaimo sodyba“ valdymo organas. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad ikisutartiniai ir prievoliniai santykiai ieškovę bei tretįjį asmenį A. K. siejo ne su A. K. kaip fiziniu asmeniu, o su UAB „Kaimo sodyba“. Taip pat nurodo, kad avansas už medžiagas namo statybai buvo sumokėtas tiesiogiai A. K. per atsitiktinumą, sąlygotą nuo A. K. nepriklausiusių aplinkybių: šventinio ne darbo laikotarpio bei paties A. K. ir ieškovės skubos išvykti į užsienį. 2006-01-03 raštelis - yra sutartis, kuriai turi būti taikomos CK 6.193 str. numatytas sąžiningo sutarties aiškinimo principas. Ginčo atveju šalių ketinimai buvo aiškūs: nei A. K. norėjo paimti pinigus asmeniniams poreikiams, nei ieškovė ar tretysis asmuo norėjo, kad jis asmeniškai vykdytų įsipareigojimus. Pažodžiui aiškinant sutartį, dar aiškiau - pinigai buvo paimti verslui, t.y. medienai, skirtai ieškovės namo statybai, nupirkti. Pagal CK 6.193 str. 2 d. visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Ginčo atveju, sutarties tikslas - sukurti teisinius medžiagų pardavimo ir statybos rangos santykius. Sutarties sąlygos - mokamas avansas už medienos rąstiniams namams pirkimą ir jos paruošimą. Šalys posėdžių metu patvirtino, kad joms žinota apie terminus: keleri metai medienai paruošti, be to, dabar jau akivaizdu, kad vykdymo laikotarpis priklausė ir dėl nuosavybės teisių įgijimo, nes sutarties sudarymo metu ieškovai jų dar neturėjo. Dėl iš esmės pačių ieškovų kaltės nebuvo sąlygų tinkamai parengti pagrindinę sutartį ir pasirašyti finansinius dokumentus. Teismas sutarties sudarymo aplinkybių nevertino ir neatsižvelgė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstojoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjimo proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymais. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 straipsnis).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantai savo apeliacinį skundą grindžia dvejopo pobūdžio argumentais, nurodydami, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl to, kad netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutartinę šalių atsakomybę pagal bendruosius prievolių vykdymo principus bei netinkamai nustatydamas procesinę šalių padėtį, todėl neteisingai nustatė proceso dalyviams turtinės atsakomybės pareigą.

Teisėjų kolegija nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais, pažymi, kad ginčo atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškovei nesudarius įstatymo reikalavimus atitinkančios gyvenamojo namo statybos rangos sutarties su trečiuoju asmeniu UAB „Kaimo sodyba“, atsakovų atžvilgiu taikytinos bendrosios prievolių nevykdymo pasekmės, išplaukiančios iš skolininko pareigų neatlikimo kreditoriui (CK 6.1 straipsnis). Šias išvadas neabejotinai patvirtina bylos medžiagoje esantis atsakovo A. K. pasirašytas pinigų perdavimo – priėmimo raštelis (t. 1, b. l. 7), iš kurio turinio akivaizdžiai matyti, kad apeliantas pinigus iš ieškovės gavo asmeniškai, t. y. kaip fizinis asmuo, ir ginčo atveju tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Kaimo sodyba“ jokie sutartiniai santykiai neatsirado. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto prievolę ieškovei vertino kaip asmeninę, todėl A. K. apeliacinio skundo teiginys apie atsakovų netinkamumą vertintinas kaip nepagrįstas, turint tikslą be pagrindo savo asmeninio pobūdžio prievolę perkelti trečiajam asmeniui UAB „Kaimo sodyba“. Šias teisėjų kolegijos išvadas be rašytinių įrodymų (t.1, b. l. 6, 7, 9) patvirtina ir pačios ieškovės, liudytojų M. S. ir E. R. bei trečiojo asmens A. K. parodymai (t.2, b. l. 52-53, 113-117), iš kurių matyti, jog būtent apeliantas nuo pinigų gavimo iš ieškovės momento 2006-01-03 iki pat 2010-04-07 ieškovės rašytinės pretenzijos gavimo jokių įsipareigojimų nuperkant ieškovės užsakymu medieną gyvenamojo namo statybai neįvykdė, nesudarė ir medinio gyvenamojo namo statybos rangos sutarties jam priklausančios UAB „Kaimo sodyba“ vardu, todėl ginčo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį CK 6.4 straipsnio nuostatų pagrindu. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo analizuoti apelianto nurodomų sandorių dėl žemės sklypo, esančio Glitų kaime, Trakų rajone, aplinkybių, nes bylos medžiagoje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė L. J. ir trečiasis asmuo A. K. priešingai apelianto A. K. ar jam priklausančios įmonės UAB „Kaimo sodyba“ interesams būtų susitarę dėl nebaigtos statybos pasekmių apelianto nenaudai (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytų aplinkybių visumą, taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, nepažeidė ir CK 1.73 straipsnio nuostatose suformuluoto imperatyvo, nes pagrįstai skundžiamo teismo sprendimo išvadose konstatavo, kad A. K., neįvykdžius savo įsipareigojimo ieškovei dėl medienos nupirkimo, pastarajam atsiranda pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą. Šiuo atveju akivaizdu, kad tarp šalių esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kadangi ginčo atveju šalys akivaizdžiai nesutaria dėl jų sudarytos sutarties sąlygų, o apeliantas teigia įvykdęs sandorio, kuris tarp šalių taip ir nebuvo sudarytas, sąlygas, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo, pagrįstai ginčą sprendė vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Būtent dėl nurodytų aplinkybių aiškinant sutartį, teismas pirmiausiai aiškinosi tikruosius šalių ketinimus (CPK 6.193 straipsnio 1 dalis) ir tik po to, nustatęs jog ginčo šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų sutarties aiškinimo būdą, teikė prioritetą pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią bei prisiimtų įsipareigojimų turinį.

Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ir apeliacinio skundo argumentą dėl faktinio ieškinio pagrindo, t. y. CK 6.242 straipsnio neatitikimo ieškinio teisiniam pagrindui, nes vien ta aplinkybė, jog tenkindamas ieškinį teismas jo tenkinimo pagrindu nurodė tik CK 6.4 straipsnį ir 6.37 straipsnio 2 dalį, pati savaime ginčo atveju nesudaro pagrindo ieškinio pripažinimui nepagrįstu (CPK 178 straipsnis, CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo atveju apeliantai nepagrįstai teigia, kad nėra pagrindo solidariai sutuoktinių atsakomybei taikyti, nes gautų piniginių lėšų suma buvo naudojama ne A. K. ir jo sutuoktinės bendraatsakovės A. K. šeimos poreikiams, bet UAB „Kaimo sodyba“ ūkinėje-finansinėje veikloje, todėl teismas be pagrindo priteisė 80000 Lt piniginių lėšų grąžinimą iš apeliantų solidariai. Šiuo atveju apeliantams nepateikus jokių duomenų, jog iš ieškovės gautos piniginės lėšos apelianto būtų kokiu nors būdu panaudotos kitaip nei fizinio asmens, kurio turtas neatidalintas nuo jo bendrosios jungtinės nuosavybės su atsakove A. K., teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovų solidari atsakomybė atsiranda CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Tokia išvada darytina remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl skolininkų solidariosios prievolės, įgyvendinant kreditorių teises, nes pagal CK 3.109 straipsnio 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Ginčo atveju pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma su šio straipsnio 3 ir 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant savo asmenines prievoles, todėl sistemiškai CK 3.92 straipsnio 2 dalis susijusi su kitomis šio straipsnio dalimis dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, naudojimo, valdymo ir disponavimo reikalavimais. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek kreditoriaus interesus, todėl pirmosios instancijos teismas ginčo atveju pagrįstai sprendė, kad iš pinigų perdavimo asmeniškai apeliantui A. K. kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai liečiantys ieškovės dalinės nuosavybės santykius su trečiaisiais asmenimis ginčo atveju nenagrinėtini, todėl dėl jų smulkiau nepasisako. Tuo pačiu teisėjų kolegija, vertindama ieškovės L. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą išreikštą prašymą dėl apeliantų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis nustatymo, 20000 Lt dydžio baudos paskyrimo ir pusės šios baudos dydžio ieškovei priteisimo, pažymi, jog atsakovų naudojimasis jiems nenaudingo teismo sprendimo apeliacinio apskundimo teise yra jų konstitucinės ir procesinės teisės realizavimo forma ir šiuo atveju nesukelia jokios atsakomybės (LR Konstitucijos 30 straipsnis, CPK 5, 305 straipsniai).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų apeliacinį skundą visa apimtimi, taip pat pažymi, jog apelianto A. K. su 2012-01-16 prašymu pateiktas garso įrašas CD laikmenoje susijęs su bylos procese nedalyvaujančio asmens A. M. konfidencialiais pokalbiais su trečiuoju asmeniu A. K. yra gautas nesilaikant įstatymu nustatytų įrodymų rinkimo taisyklių (CPK 177 straipsnio 2-3 dalys), todėl negali būti laikomi įrodymais šioje byloje, be to prie prašymo pateikti garso įrašo duomenys yra neištirti teismo posėdyje ir jais negalima remtis tikrinant teismo sprendimu nustatytų aplinkybių pagrįstumą, todėl CD įrašas grąžintinas apeliantui kaip niekinis (CPK 260 straipsnis, 263 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).

Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytų aplinkybių visumą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti arba naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis sprendimas paliktinas nepakeistu, o atsakovų apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies(CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, iš atsakovų ieškovei priteistina po 635,25 Lt iš kiekvieno išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys) (t.3, b. l. 99-100).

Pirmosios instancijos teismas 2011 m. spalio 25 d. nutartimi atidėjo atsakovui A. K. dalies – 1900 Lt, žyminio mokesčio sumokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo (t.3, b.l. 75). Atmetus atsakovų apeliacinį skundą šis žyminis mokestis priteistinas iš atsakovo A. K. valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. J. (a/k (duomenys neskelbtini) iš atsakovų A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) ir A. K. (a/k (duomenys neskelbtini) po 635,25 Lt (šešis šimtus trisdešimt penkis litus, 25 ct) iš kiekvieno bylinėjimosi išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo A. K. (a/k (duomenys neskelbtini)) 1900 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Teisėjai Albinas ČeplinskasAlgirdas RemeikaArvydas Žibas