Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-4-337/2011

1.1.7.2.4., 1.1.8.10.1.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2011 m. sausio 24 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Algirdo Gapučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-11 nuosprendžio, kuriuo J. G. pripažintas kaltu:

-pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė;

-pagal BK 236 str. 1 d. ir jam paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir J. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Be to, šiuo nuosprendžio priteista iš J. G. 35,80 Lt proceso išlaidų valstybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. G. nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. gegužės 5 d., apie 18 val. 30 min. pranešdamas į AB „L“ apie nebūtą automobilio vagystę, t.y. kad 2007-05-05, apie 18 val. pavogtas automobilis AUDI A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris stovėjo prie prekybos ir pramogų centro „Babilonas“, esančio adresu Savitiškio g. 61, Panevėžyje, 50 000 litų vertės, tuo kėsinosi apgaule įgyti savo naudai didelės vertės iš AB „L“ draudiminę išmoką 42 930 litų vertės, kurią būtų išmokėjęs AB „L“.

Be to, J. G. nuteistas už tai, kad jis, 2007 m. gegužės 5 d., apie 20 val., kreipėsi į Panevėžio miesto vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį Tulpių g. 60, Panevėžyje, kur Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo tarnybos nusikaltimų nuosavybei tyrimo skyriaus vyresniajam tyrėjui A. Š. būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingą įskundimą ar pranešimą pagal LR BK 236 str. l d., pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, t.y. apie jam priklausančio automobilio „AUDI A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vagystę, Panevėžyje, kuris stovėjo prie prekybos ir pramogų centro „Babilonas“ esančio Savitiškio g. 61.

Taip pat skunde teigiama, kad teismas paskyrė per griežtą galutinę bausmę. Apeliantas mano, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad jis yra neteistas, nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, yra neįgalus, anksčiau dirbo, dabar yra labai prastos sveikatos, dėl padarytos nusikalstamos veikos visiškai prisipažino ir savo kaltės neginčijo, be to, vienas išlaiko sunkiai sergančią motiną. Todėl nuteistasis teigia, kad teismas nemotyvuotai skyrė griežčiausią – laisvės atėmimo – bausmę, nors buvo visi pagrindai BK 62 str. taikymui ir švelnesnės bausmės rūšies jam parinkimui. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jis sunkiai serga širdies ligomis, turi labai aukštą kraujospūdį, jam yra daryta operacija, jis turi antrą neįgalumo grupę. Apeliantas nurodo, kad teismas atsisakė skirti jam medicininę ekspertizę dėl jo galėjimo atlikti laisvės atėmimo bausmę dėl sveikatos būklės. Tačiau teismas kažkodėl paskyrė jam psichiatrinę ekspertizę, nors savo psichine sveikata jis niekada nesiskundė ir mano, kad pagrindų tokiai ekspertizei nebuvo. Apelianto manymu, teismas visiškai neobjektyviai nagrinėjo šią bylą jo atžvilgiu.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo J. G. padarytas nusikalstamas veikas, tačiau skiriant bausmę įvertino ne visas apelianto asmenybę ir jo padarytų veikų pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Patikrinusi apeliacinio skundo argumentus dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės atitikties BK reikalavimams, bausmės paskirčiai ir teisingumo principui, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas J. G. pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, taikyti jam BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti švelnesnę nei numatyta BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. sankcijoje bausmę, taip pat už BK 236 str. 1 d. numatytos veikos padarymą skirti su laisvės atėmimu nesusijusią sankcijoje numatytą švelnesnę bausmę. Todėl skundžiamas teismo nuosprendis dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtos bausmės.

Dėl apelianto kaltės pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d.

Apeliantas J. G. nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. už pasikėsinimą sukčiauti. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nebuvo iki galo realizuota nusikaltimo sudėtis, be to, netinkamai taikytinas BK 182 str. 2 d., nes nusikaltimo dalyko – automobilio Audi A6 – vertė nelaikytina didelė. Apeliantas skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nuteistojo prisipažinimu, liudytojų parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo J. G. kaltę dėl jam inkriminuoto BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, ir išteisinti jį dėl jo nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo esmė yra apgaules panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškreipimo, nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu, tai yra perduoti turtą, perleisti turtine teisę, atsisakyti realizuoti savo turtinę teisę, prisiimti turtinius įsipareigojimus ir pan. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantas apgaule, t.y. pranešdamas AB „L“ objektyvią tikrovę neatitinkančią informaciją apie nebūtą jo automobilio vagystę, ir taip šią bendrovę suklaidindamas, siekė iš AB „L“ įgyti savo naudai draudiminę išmoką. Bendrovei „L“ pateikęs objektyvią tikrovę neatitinkančią informaciją pripažįsta ir apeliantas. Taip pat jis neneigia tokios informacijos pateikimo nusikalstamo tikslo, be to, tai be kitų byloje esančių objektyvių duomenų patvirtina ir jo nuteisimas skundžiamu teismo nuosprendžiu pagal BK 236 str. 1 d. Nuteistasis skundu nesutinka su skundžiamu teismo nuosprendžiu konstatuota jame aprašyto tariamai pagrobto automobilio verte, kuri kaip kvalifikuojantis požymis sąlygoja veikos kvalifikavimą pagal BK 182 str. 2 d. Tačiau teisėjų kolegija byloje esančių duomenų pagrindu neturi jokio pagrindo abejoti nustatytos automobilio vertės teisingumu. Todėl apelianto teiginiai apie automobilio vertę atmestini kaip nepagrįsti.

Apeliantas skundu ginčijo BK 182 str. 2 d. nusikaltimo sudėties buvimą, tvirtino apie, jo manymu, netinkamą informacijos apie nebūtą jo automobilio vagystę pateikimo AB „L“ būdą, nes objektyvią tikrovę neatitinkančią informaciją jis draudimo bendrovei pateikė telefonu, o ne raštu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad BK 182 straipsnio 2 dalis neapibrėžia konkretaus šiai nusikalstamai veikai inkriminuoti būtino informacijos pateikimo būdo, todėl apelianto objektyvios tikrovės neatitinkančios informacijos apie nebūtą jo automobilio vagystę pateikimas telefonu atitinka sukčiavimo objektyviąją pusę. Faktas yra tas, kad toks J. G. pranešimas buvo nukreiptas kryptingai nusikalstamiems kėslams, o jo pateikimo būdas apelianto kaltės bei šios nusikalstamos veikos kvalifikavimo šiuo atveju neįtakoja. Nuteistojo pateikta apgaulė turėjo sąlygoti AB „L“ suklydimą bei tapti svetimo turto apelianto naudai įgijimo priežastimi. Tai patvirtina priežastinį ryšį tarp apgaulės ir veikos, kas būtina sukčiavimo objektyviajai pusei nustatyti. J. G. suvokė, jog apgaule suklaidinęs AB „L“, jis neteisėtai savo naudai gaus draudiminę išmoką, numatė, kad dėl save neteisėtai praturtinančios veikos minėtai bendrovei atsiras turtinė žala ir tokių padarinių norėjo. Tačiau nepriklausomai nuo paties J. G. valios pradėtoji nusikalstama veika nebuvo baigta, nes policijos pareigūnų veiksmais nustačius melagingo pranešimo faktą, AB „L“ nuteistajam neišmokėjo draudiminės išmokos. Kadangi sukčiavimas įgyjant svetimą turtą yra baigtas nuo to momento, kai turtas pereina iš nukentėjusiojo (šiuo atveju – AB „L“) valdymo į kaltininko valdymą, draudiminei išmokai neperėjus jos apgaule, neteisėtais, nusikalstamais veiksmais siekusiam apeliantui J. G., šis jo nusikaltimas laikomas nebaigtu. BK 21 ir 22 straipsniai įtvirtina baudžiamąją atsakomybę ir už nebaigtus nusikaltimus. Tokiu būdu, J. G. pagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu J. G. atsisakė nuo apeliaciniame skunde išdėstyto reikalavimo naikinti nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. bei pripažino savo kaltę.

Kadangi apeliantas skundu neginčija savo kaltės dėl BK 236 str. 1 d. bei šios veikos kvalifikavimo, sutinkamai su BPK 320 str. 3 d., pastarieji klausimai nenagrinėtini.

Dėl bausmių skyrimo

Apeliantas nesutinka su jam skundžiamu teismo nuosprendžiu už nusikalstamų veikų padarymą paskirtomis bausmėmis. Teigia, kad jos yra per griežtos, neatsižvelgta į visas jį charakterizuojančias bei kitas su jo asmeniu susijusias aplinkybes, todėl nepagrįstai paskirta griežčiausia – laisvės atėmimo – bausmė. Teisėjų kolegija su šiais teiginiais sutinka ir šioje dalyje nuteistojo J. G. apeliacinį skundą tenkina, keisdama nuosprendį dalyje dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. G. bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, stadijas, kaltės formą ir rūšį (padarytas vienas tyčinis sunkus, nebaigtas ir vienas tyčinis nesunkus baigtas nusikaltimai), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, nuteistojo asmenybę (neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, dirba) bei paskyrė jam BK 182 str. 2 d. ir 236 str. 1 d. sankcijose numatytas vidurkių nesiekiančias laisvės atėmimo bausmes. Teisėjų kolegija pažymi, kad vienas fundamentalių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus kriterijus, teisėjų kolegijos nuomone, J. G. skundžiamu teismo nuosprendžiu už abu inkriminuotus nusikaltimus paskirtos pernelyg griežtos bausmės.

Apeliantas skunde teigia esant pagrindams taikyti jo atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas ir skirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nei numatyta įstatyme. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos aplinkybes, konstatuoja, kad taikyti J. G. atžvilgiu BK 62 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Visų pirma teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo prisipažinimo ir gailėjimosi nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nuteistasis nuo pat pradžių pripažino esmines savo nusikalstamų veiksmų aplinkybes, dėl jų gailėjosi. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, tai pripažįstama J. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Bet net ir pripažinus šią aplinkybę, nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 62 str. 1 d., nes nėra kitų pastarosios normos taikymui privalomų sąlygų. Analogiška situacija ir dėl BK 62 str. 2 d. taikymo. Sisteminiu būdu aiškinant BK 62 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą normą, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jei yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Taigi, tik vienos lengvinančios aplinkybės konstatavimas nuteistojo veiksmuose nesudaro galimybės teismui svarstyti BK 62 str. 2 d. taikymo apeliantui.

Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 54 str. 3 d. suteikia teismui teisę, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jei straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Bausmės skyrimas vadovaujantis BK 54 str. 3 d. reikalauja motyvuotos teismo išvados, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad taikydamas BK 54 str. 3 d. nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, kad taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas galima, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų.

Apelianto padaryta BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, įstatymo sankcijoje už šią veiką išimtinai numatyta tik laisvės atėmimo bausmė iki aštuonerių metų. Nuteistajam taikyti BK 62 str. 1 d. nėra pagrindo. Byloje nustatyta, kad J. G. BK 182 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė būdamas neteistas, administracine tvarka nebaustas, charakterizuojamas teigiamai, vedęs, veikos padarymo metu dirbo. Be kita ko iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas J. G. yra neįgalus ir turi tik 40 proc. darbingumą, nuo 2009-07-27 registruotas darbo biržoje, jis gyvena su garbaus amžiaus didelį specialiųjų poreikių lygį turinčia neįgalia motina, kuria jis vienas rūpinasi. Įsiteisėjusia 2010-12-06 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi apelianto motinai Z. G. yra nustatyta rūpyba bei jos rūpintoju paskirtas būtent kartu su ja gyvenantis nuteistasis J. G.. Pasiuntus J. G. atlikti 3 metų trukmės laisvės atėmimo bausmę, nuolatinėje apelianto priežiūroje esanti motina liktų be rūpintojo. Teisėjų kolegija mano, kad nuteistojo motyvacija daugiau nepažeidinėti įstatymų yra pakankamai argumentuota. Kolegijos nuomone, nuteistojo asmenybė, sudėtinga ir sistemingos gydytojų priežiūros reikalaujanti jo sveikatos būklė, artimo asmens liga ir poreikiai bei kitos, iš esmės išimtinės bylos aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekiami ir neskiriant J. G. laisvės atėmimo bausmės. Taigi, šioje byloje kaltininkui paskirta bausmė, numatyta BK 182 str. 2 d. straipsnio sankcijoje, neatitiktų BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimo, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tokiu būdu, siekiant teisingos pusiausvyros tarp bausmės tikslų ir priemonių šiems tikslams pasiekti, įvertinus visas bylos aplinkybes, J. G. skiriant bausmę už BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. yra pagrindas vadovautis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Todėl už BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. numatyto nusikaltimo padarymą J. G. skirtina laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis turi atitikti BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės maksimumą.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytas nuteistąjį pozityviai charakterizuojančias aplinkybes bei konstatavus galimybę bausmės tikslus pasiekti apeliantui skiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, pagal BK 236 str. 1 d. nuteistam J. G. paskirtoji bausmė švelnintina, paskiriant minėto straipsnio dispozicijoje numatytą kitą alternatyvią bausmę – baudą. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., už BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir už BK 236 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę.

Dėl kitų apeliacinio skundo teiginių

Skunde iš esmės deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatytą teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Šie teiginiai nepagrįsti, todėl atmestini. Šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl J. G. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto bei jo gynėjo teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas bei jo gynėjas neturėjo. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas J. G., nereiškia, jog teismas buvo šališkas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu nėra, teismas veikė laisvai ir nepriklausomai nuo pašalinės įtakos.

Remiantis aukščiau išdėstytu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai paskirtos bausmės (BPK 328 str.1 ir 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 str. 1 ir 2 punktu,

nuspr endžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-01-11 nuosprendį pakeisti:

Pripažinti J. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. nuteistam J. G., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti laisvės apribojimo bausmę dvejiems metams.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. nuteistam J. G. skirti 50 MGL (6500 litų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., šiuo nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir J. G. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą dvejiems metams.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.