- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-30
- Bylos Nr.
- e2A-1064-945/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-02221-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bartninkas, Žibutė Budžienė, Edvardas Paliokas
- Atsakovas
- V. B., L. B.
- Ieškovas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- notarė Gražina Slavinskienė, L. P.
- Kategorijos
- 2.4.2.3Nuosavybės teisės įgijimas
- 2.4.4.1Servitutas
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Žibutės Budžienės ir Edvardo Palioko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. J. ieškinį atsakovams V. B. ir L. B. dėl 2012 m. kovo 14 d. deklaracijos Nr. 1 apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą, 2012 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimų dalių panaikinimo bei servituto nustatymo ir atsakovų priešieškinį valstybės įmonei Registrų centrui dėl kadastro duomenų panaikinimo, tretieji asmenys byloje notarė Gražina Slavinskienė ir L. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu, kurio reikalavimai buvo patikslinti, prašė: 1) panaikinti 2012 m. kovo 14 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 1.2 punktą, kuriuo A. B. paskelbtas šulinio, (duomenys neskelbtini), statytoju; 2) panaikinti 2012 m. balandžio 10 d. Kėdainių r. 1-ojo notarų biuro notarės Gražinos Slavinskienės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo 9 punktą, kuriuo A. B. įregistruota nuosavybės teisė į ginčo šulinį; 3) panaikinti 2012 m. balandžio 10 d. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarės Gražinos Slavinskienės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalį, pagal kurią ginčo šulinį paveldėjo atsakovai V. B. ir L. B.; 4) nustatyti atsakovams nuosavybės teisėmis priklausančiame 0,0600 ha žemės sklype, (duomenys neskelbtini), neatlygintiną 3 m² kelio servitutą, suteikiantį teisę ieškovei patekti į žemės sklypą bei tinkamai vykdyti l/3 dalies šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priežiūrą ir juo naudotis savo poreikiams pagal mažosios bendrijos (toliau – MB) „Darni riba“ geodezininko D. D. 2019 m. lapkričio 27 d. parengtą servituto schemą; 5) priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovai yra ginčo šulinio bendraturčiai. Ieškovei priklauso 1/3 dalis šulinio, kurią ji įsigijo pagal 1998 m. birželio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį kartu su kitais statiniais ir žemės sklypu. Deklaracijoje apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą, pasirašytoje atsakovo V. B., nurodyti duomenys apie statytoją yra klaidingi. Nesant nuosavybės teisę į ginčo statinį patvirtinančio dokumento ir kitų rašytinių įrodymų, atsakovas negalėjo deklaracijos užpildyti, paskelbdamas savo tėvą vieninteliu šulinio statytoju. Ieškovė naudojosi atsakovų žemės sklypo dalimi ne tik iki A. B. mirties, bet ir iki 2016 m., kol sklypas nebuvo aptvertas tvora. Atsakovams aptvėrus sklypą ieškovė negali prieiti prie savo nuosavybės, ja naudotis, remontuoti ir prižiūrėti, todėl būtina nustatyti servitutą.
2. Atsakovai V. B. ir L. B. su patikslintu ieškiniu nesutiko, pateikė priešieškinį, kuriuo prašė panaikinti 1/3 dalies šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nustatytus valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro Kauno filialo 2018 m. kovo 5 d. matininkės L. P. atliktų kadastrinių matavimų metu, ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovai nurodė, kad jų tėvas niekada neminėjo, jog ieškovė naudojosi jam nuosavybės teise priklausančiu šuliniu, po tėvo mirties paveldėję tėvui priklausantį turtą, tarp jo ir sodo namelį su šuliniu, atsakovai sklypą apsitvėrė tvora dėl saugumo. Ieškovė niekada nereiškė jokių pretenzijų į šulinį, galėjo jiems nežinant ir naudotis šuliniu, nors, jų žiniomis, turėjo išsikasusi šulinį savo žemės sklype. Ieškovė ieškinį grindžia 2018 m. kovo 23 d. nustatytais naujais kito inžinerinio statinio (šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) duomenimis, su kuriais atsakovai nesutinka, nes matininkė, vadovaudamasi išgalvotais, niekur nepažymėtais duomenimis, nustatė šulinio buvimo koordinates. 2012 m. kovo 16 d. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Editos triko“ suformavo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą, kuria nustatytas ir VĮ Registrų centre įregistruotas geriamo vandens šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šio šulinio savininkai yra atsakovai. Jokių įrašų, suteikiančių teisę spręsti, kad šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats statinys, į bylą nepateikta. Ieškovės sklype šulinys buvo įrengtas 1971 m., o atsakovų sklype šulinys įrengtas 1988 m.
Atsiliepimas
3. VĮ Registrų centras atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 1/3 dalis šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise registruota ieškovės vardu pagal 1998 m. birželio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartį. Registro pastabose yra nurodyta, kad šulinys yra atsakovų žemės sklype. Sutartyje buvo nurodyta, kad perkami kiemo įrenginiai, o Namų valdos techninės apskaitos kortelėje jie detalizuojami, įskaitant ir 1/3 dalį šulinio. Kilus ginčui dėl nuosavybės teisių į tą patį šulinį, yra būtina patikrinti daiktinės teisės į šulinį turinį. Priešieškinio reikalavimas dėl 1/3 dalies šulinio dalies kadastrinių duomenų, nustatytų 2018 m. kovo 5 d. matininkės L. P., panaikinimo nesukeltų atsakovų norimų teisinių pasekmių, kadangi kadastriniai matavimai buvo atlikti 1998 m. gegužės 7 d., o pagal šiuos duomenis ginčo šulinys buvo pažymėtas už ieškovei priklausančio žemės sklypo ribos, t. y. kitoje gatvės pusėje.
4. Trečiasis asmuo L. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su priešieškinio reikalavimais panaikinti 2018 m. kovo 5 d. kadastrinių matavimų duomenis, kadangi ji šiais matavimais tik patikslino 1998 m. kadastrinių matavimų duomenis. Šalia ginčo šulinio, kuris yra atsakovams priklausančiame žemės sklype, kitų šulinių nėra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 23 d. sprendimu priešieškinį atmetė, ieškinį tenkino visiškai: 1) nustatė atsakovams nuosavybės teisėmis priklausančiame 0,0600 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), neatlygintiną 3 m² servitutą, suteikiantį teisę ieškovei patekti į atsakovų žemės sklypą bei tinkamai vykdyti l/3 dalies šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priežiūrą bei juo naudotis savo poreikiams pagal MB „Darni riba“ geodezininko D. D. 2019 m. lapkričio 27 d. parengtą siūlomo servituto schemą; 2) panaikino 2012 m. kovo 14 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 1.2 punktą, kuriuo A. B. paskelbtas šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), statytoju; 3) pripažino negaliojančiu 2012 m. balandžio 10 d. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarės Gražinos Slavinskienės išduoto Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo 9 punktą, kuriuo A. B. įregistruota nuosavybės teisė į geriamo vandens šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 4) pripažino negaliojančiomis 2012 m. balandžio 10 d. Kėdainių rajono 1-ojo notarų biuro notarės Gražinos Slavinskienės išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalis, kurių pagrindu atsakovams įregistruota po ½ dalį nuosavybės teisių į Kitus statinius (inžinierinius) – Kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 5) priteisė iš atsakovų V. B. ir L. B. po 467,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei ir po 47,81 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei.
6. Teismas nurodė, kad byloje esantis individualus statinio priėmimo naudoti aktas patvirtina, jog 1998 m. gegužės 11 d. statytoja J. K. pateikė priimti sodininkų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį sodo namelį. Šiame akte nurodoma, kad kartu priimami naudoti kiemo priklausiniai – kiemo įrenginiai, grafoje vandentiekis pažymint „esamas šulinys“. Šis dokumentas įregistruotas 1998 m. gegužės 27 d. Iš byloje esančios Namų valdos techninės apskaitos kortelės teismas nustatė, kad 1998 m. gegužės 7 d. atliekant kadastrinius matavimus buvo surašyti įvairūs statiniai, įskaitant ir 1/3 dalį betoninių žiedų šulinio, pastatyto 1971 m. Taip pat buvo padaryta žemės sklypo nuotrauka, minėtą ginčo šulinio dalį pažymint už J. K. žemės sklypo ribos, kitoje gatvės pusėje. Šio šulinio buvimo vieta vizualiai atitinka atsakovų šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvimo vietą. 1998 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 1998 m. birželio 15 d. buvo įregistruotos ieškovės nuosavybės teisės į pastatą bei kitus inžinerinius statinius, t. y. lauko tualetą, kiemo aikštelę ir dalį ginčo šulinio. Ieškovės prašymu 2018 m kovo 5 d. buvo patikslinti jai nuosavybės teise registruotų statinių – kiemo statinių (lauko tualeto, 1/3 dalies šulinio ir kiemo aikštelės), žymimų vienu unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys, ir šis nekilnojamojo turto objektas padalintas į atskirus nekilnojamojo turto objektus, 1/3 daliai ginčo šulinio suteikiant unikalų Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad, nors ginčo šulinį kadastrinių matavimų metu matininkei parodė ieškovė, šis šulinys jau buvo pažymėtas matininko S. T., o pagal jo darytą fotonuotrauką šulinio buvimo vieta atitinka ieškovės pateiktose fotonuotraukose pažymėtą šulinio buvimo vietą. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovai neginčijo, jog fotonuotraukose užfiksuotas šulinys ir Namų valdos techninės apskaitos kortelėje pažymėtas šulinys yra vienas ir tas pats objektas. Matininkė L. P. nurodė, kad jokių kitų šulinių greta ginčo šulinio nėra. Jokių kitų greta esančių šulinių nenurodė nei ieškovė, nei atsakovai. Iš pateiktų fotonuotraukų ir liudytojos V. D. parodymų teismas nustatė, kad prie šio šulinio nuo gatvės yra padarytas patogus priėjimas pasisemti vandeniui, o vandens iš šulinio pasėmimo konstrukcija orientuota į šalia esančią gatvę, o ne į kiemo pusę, kas patvirtina, jog toks šulinio įrengimas nėra būdingas situacijai, kai šulinį naudoja vienintelis vartotojas. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, įvertinęs liudytojų V. D., J. L. ir S. T. parodymus, teismas konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie tai, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis šulinio, esančio atsakovų žemės sklype, yra teisingi.
7. Teismo vertinimu, tokiai išvadai neprieštarauja ir bylos duomenys, susiję su atsakovų žemės sklypu. Atsakovams priklausančiame žemės sklype geriamo vandens šulinys, kurio unikalus Nr. 4400-2315-9733, buvo įregistruotas 2012 m. kovo 14 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą, kuria atsakovas V. B. deklaravo, kad yra užbaigta geriamo vandens šulinio statyba, pagrindu. Šulinio buvimo vieta, nurodyta UAB „Editos triko“ 2012 m. kovo 8 d. parengtame statinių išdėstymo plane, vizualiai visiškai atitinka ieškovės 1/3 dalies šulinio vietą. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovų vardu registruotas šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ieškovės vardu registruota 1/3 dalis šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra vienas ir tas pats objektas.
8. Teismo vertinimu, nustačius, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie tai, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis šulinio, esančio atsakovų žemės sklype, yra teisingi, nei statybos metų, nei šulinio gylio nustatymas jokios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi.
9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 20 straipsnio nuostata gali būti įgyvendinta tik žinant kitus daikto bendraturčius, nes jokie teisės aktai nenumato privalomos teisinės registracijos, tačiau ieškovė kitų savininkų nežino, o pareigos rūpintis, kad jie išviešintų savo nuosavybę, neturi.
10. Nustatęs, kad ieškovės pateiktoje MB „Darni riba“ geodezininko D. D. 2019 m. lapkričio 27 d. parengtoje siūlomo servituto schemoje yra aiškiai apibrėžta atsakovų žemės sklypo dalis, į kurią ieškovė turi teisę patekti, norėdama naudotis jai priklausančia šulinio dalimi ir užtikrinti jo priežiūrą, tam nustatytas pakankamas plotas, jis nėra per didelis normaliai šulinio eksploatacijai ir priežiūrai, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo.
11. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes bei faktą, kad skirtingų unikalių numerių nekilnojamojo turto objektas negali turėti, teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio 6 dalies 3 punktu, ieškovės reikalavimu panaikino 2012 m. kovo 14 d. Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 1.2 punktą, kuriuo A. B. paskelbtas šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statytoju. Nelikus teisinio pagrindo paveldėti šį nekilnojamojo turto objektą, teismas patenkino ir išvestinius ieškovės reikalavimus dėl 2012 m. balandžio 10 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo 9 punkto ir 2012 m. balandžio 10 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies pripažinimo negaliojančiais.
12. Pasisakydamas dėl atsakovų priešieškinio teismas pažymėjo, kad atsakovai, prašydami panaikinti statinio (inžinierinio) – 1/3 šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenis, nustatytus 2018 m. kovo 5 d. atliktų kadastrinių matavimų metu, iš esmės ginčija jų sklype ieškovės vardu registruoto šulinio nuosavybės teises. Tačiau įrodymų dėl šio savo reikalavimo pagrįstumo nepateikė. Nustatęs, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys apie tai, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 1/3 dalis šulinio, esančio atsakovų žemės sklype, yra teisingi, o atsakovams neįrodžius priešingų aplinkybių, teismas priešieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismo sprendimas neatitinka byloje surinktų įrodymų, sprendime aprašyti liudytojų parodymai neatitinka byloje esantiems posėdžio garso įrašams ir yra iškraipyti, o byloje esantys įrodymai yra netinkamai įvertinti.
1.2. 1998 m. birželio 2 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovė įgijo 1/3 dalį šulinio atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Šios sutarties sudarymo metu šulinys nebuvo įregistruotas VĮ Registrų centre.
1.3. Kiti ieškovės nurodomo šulinio tariami bendrasavininkiai nebuvo įtraukti į bylą, jiems nebuvo pranešta apie šios bylos nagrinėjimo laiką ir vietą, jie net nėra nustatyti.
1.4. Šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra skirtingi objektai. Teismo posėdžio metu VĮ Registrų centro atstovas paaiškino, kad tas pats daiktas negali turėti skirtingų unikalių numerių. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsnį įrašyti į viešą registrą duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. 2012 m. VĮ Registrų centre įregistruoti duomenys apie geriamo vandens šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini), o jo savininkai – atsakovai, yra nenuginčyti. Šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso sodo nameliui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (yra jo priklausinys). Atsakovų šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra savarankiškas kiemo statinys. Daiktas, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), yra kiemas sodo sklype, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1/3 šulinio priklauso ieškovės kiemui, o ne atsakovų sklypui. Šulinys, kurio 1/3 dalis priklauso ieškovei, ir šulinys, kuris nuosavybės teise priklauso atsakovams, turi skirtingus žymėjimus („k“ ir „K1“), yra pastatyti skirtingu laikotarpiu (1971 m. ir 1988 m.) ir yra skirtingo gylio (5 m ir 4 m).
1.5. Ieškovė atliekant jos nekilnojamo turto kadastrinius matavimus nekėlė jokių klausimų dėl šulinio ir neprašė servituto, todėl 2018 m. atlikus atsakovams priklausančio šulinio koordinačių nustatymą kaip ieškovės šulinio buvo pažeisti Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11, 12 ir 17 straipsniai.
1.6. Nei liudytoja V. D., nei liudytoja J. L. netvirtino, kad greta daugiau jokių šulinių nėra. Šios aplinkybės neįrodinėjo ir ieškovė.
1.7. Nėra jokių įrodymų, kad šulinys, kurio 1/3 dalis galimai priklauso ieškovei, yra būtent atsakovų žemės sklype, nes ieškovės šulinio koordinatės nėra nustatytos ir nėra jokios galimybės pasakyti, kuriame sklype yra tas šulinys. Toje gatvėje šulinių yra ne vienas, be to, praėjus tiek metų, šulinys gali būti ir neišlikęs. Net jei ieškovei ir galėtų priklausyti 1/3 dalis šulinio, esančio ne jos žemės sklype, tai jos pirkimo – pardavimo sutartyje būtinai turėjo būti nurodytas tas kitas žemės sklypas su unikaliu jo numeriu, kuriame yra šulinys.
1.8. Matininkė L. P. tik iš ieškovės žodžių nustatė šulinį ir jo koordinates. Šulinys, kurio koordinates ji nustatė, turi savininkus, jam suteiktas unikalus numeris. Matininkė nekvietė ir nepranešė atsakovams apie tai, kad atsakovų sklype esančiam šuliniui nustatinėja koordinates.
1.9. Į bylą nebuvo pateiktas nei vienas naujas įrodymas, kuris pašalintų bent vieną prieštaravimą, nurodytą Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartyje.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visapusiškai ir tinkamai ištyrė bei įvertino tiek ieškinyje, tiek ir priešieškinyje nurodytas bei teisminio nagrinėjimo metu atskleistas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė procesines teisės normas, nepažeidė įrodinėjimą ar įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinių teisės normų. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas neva iškraipė byloje esančius įrodymus. Ieškovė ieškiniu gina savo interesus, todėl neprivalo teikti abejotinų ar menamų spėliojimų dėl kitų bendraturčių turimo ar valdomo nekilnojamojo turto. Atsakovas ginčija ieškovės nuosavybės teises į 1/3 dalį šulinio, tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė būtų netekusi nuosavybės teisių. Atsakovas nepagrįstai siekia panaikinti įrašą apie šulinio buvimo vietą, jo koordinates ir pakeisti nekilnojamojo daikto kadastrinius duomenis, nes pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 4 dalį daikto buvimo vieta yra vienas iš nekilnojamojo daikto kadastro duomenų, apibūdinančių nekilnojamąjį daiktą. Atsakovų ginčijamais kadastriniais matavimais buvo tik patikslinti ankstesnių (1998 m.) kadastrinių matavimų duomenys ir nustatytos šulinio koordinatės, ginčo šulinio vieta nepakito. Deklaraciją apie statybos užbaigimą gali pateikti ne tik statytojas, bet ir statinių savininkas, tačiau tokiu atveju deklaracijos pateikimas turi atitikti dvi sąlygas, viena iš kurių – statiniai turi būti deklaruojami kaip seni statiniai. Atsakovas deklaraciją teikė ne kaip savininkas ir siekė ne senų statinių įregistravimo, o statinius deklaravo kaip naują statybą. Teismas teisingai taikė Lietuvos Respublikos statybos įstatymo normas ir jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neturėjo teisės užpildyti deklaraciją, nes neatitiko statytojui keliamų privalomųjų reikalavimų.
15. VĮ Registrų centras atsiliepimu prašo skundžiamo sprendimo dalį dėl priešieškinio atmetimo palikti nepakeistą, dėl kitų apeliacinio skundo reikalavimų sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad teismo išvados yra aiškios, nuoseklios ir motyvuotos, atitinka VĮ Registrų centro poziciją, kiek tai susiję su nuosavybės teisių Nekilnojamojo turto registre įregistravimu bei šulinio kadastro duomenų nustatymu. Pagal aktualią teismų praktiką viešo registro duomenimis galima vadovautis tik tol, kol nėra ginčo dėl pačios registre įregistruotos daiktinės teisės turinio (duomenų įregistravimo pagrindo), nes išviešinti duomenys savaime nelemia daikto likimo. Atsakovas apeliaciniame skunde ypač akcentuoja viešo registro duomenis, nors, VĮ Registrų centro nuomone, pirmosios instancijos teismas kaip tik ir patikrino daiktinės teisės turinį bei išsprendė tarp šalių kilusį ginčą iš esmės. Atsakovų priešieškinio reikalavimas yra niekuo nepagrįstas, atsakovai nenurodė jokių argumentų, kodėl VĮ Registrų centro matininkės užfiksuoti ieškovei priklausančio šulinio (dalies) kadastro duomenys turėtų būti pripažinti neteisingais, kokius teisės aktus, reglamentuojančius nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymą, pažeidė matininkė. Tai, kad ieškovės šulinio koordinatės nustatytos atsakovų žemės sklype, savaime nedaro šių kadastro duomenų neteisėtais. Žemės sklypo ir jame esančių statinių savininkai nebūtinai turi sutapti. Jokie teisės aktai nenumato atvejų, kad, vienam iš bendraturčių neteikiant prašymo Nekilnojamojo turto registre įregistruoti jo nuosavybės teisės į nekilnojamojo daikto dalį, tai būtų kliūtis kitiems bendraturčiams įregistruoti savo nuosavybės teises.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
17. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentą, kad į bylą nebuvo įtraukti šulinio, kurio 1/3 dalis priklauso ieškovei, bendraturčiai, teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu buvo imtasi aktyvių veiksmų siekiant išsiaiškinti, kieno vardu galėjo būti registruotos teisės į kitas 2/3 dalis šulinio, trečiuoju asmeniu įtrauktas E. V., kuris, ieškovės nuomone, yra galimas bendraturtis, tačiau nei nurodytas asmuo, nei atsakovai, kuriuos ieškovė taip pat įvardijo bendraturčiais, tokio savo statuso nepripažino. Kiti asmenys, kuriems galėtų priklausyti nuosavybės teisės, nebuvo nustatyti. Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, byloje spręsti klausimai yra tiesiogiai susiję tik su ieškovės ir atsakovų teisėmis ir interesais, dėl asmenų, kuriems kartu su ieškove priklauso teisės į šulinį, teisių ir pareigų nebuvo pasisakyta, todėl nėra sąlygų spręsti, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas.
18. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teisminį ginčą ieškovė iniciavo siekdama įgyvendinti savo, kaip 1/3 dalies šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkės teises. Ieškovė nurodė šias teises įgijusi 1998 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Apeliaciniame skunde atsakovas akcentuoja, kad nurodyta sutartimi ieškovė teisių į jokį šulinį neįgijo. Šį argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Kaip matyti iš sutarties turinio, ieškovė iš J. K. įsigijo 0,064 ha žemės sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiu sodo nameliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo įrenginiais. Kaip matyti iš į bylą pateikto 2016 m. liepos 8 d. duomenimis parengto Nekilnojamojo turto registro išrašo, sodo nameliui su tokiu pačiu unikaliu numeriu (tik nurodant kitokį numerio formatą: (duomenys neskelbtini)) 1998 m. gegužės 7 d. nustatytais kadastro duomenimis buvo priskirti kiti inžineriniai statiniai – kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos sudarė lauko tualetas, 1/3 dalis šulinio ir kiemo aikštelė. Šulinys yra pažymėtas ir 1998 m. gegužės 7 d. parengtame sklypo plane, iš kurio aiškiai matyti, kad šulinys yra ne pačiame žemės sklype, bet kitoje su sklypu besiribojančios gatvės pusėje.
19. Ieškovės po bylos grąžinimo nagrinėti pakartotinai pirmosios instancijos teisme į bylą pateikti 1996 m. gruodžio 10 d. paveldėjimo teisės liudijimas, kurio pagrindu J. K. įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą, ir 1998 m. gegužės 11 d. Individualaus statinio priėmimo naudoti aktas, kuriame užfiksuotas ūkio būdu pastatytas sodo namelis su kiemo įrenginiais, bei pažymėta, kad egzistuoja sodo nameliui priskirtas šulinys, ne tik paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog nebuvo pateikta jokių papildomų įrodymų, kuriais būtų šalinami pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka konstatuoti prieštaringumai, bet ir aiškiai atskleidžia, kokį turtą ir kokiu pagrindu nuosavybės teise įgijo J. K., 1998 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi jį perleidusi ieškovei. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia vertinti kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovė įrodė 1998 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nuosavybės teise įgijusi 1/3 dalį šulinio, esančio už jos sklypo ribų.
20. Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu atsakovas taip pat akcentuoja, kad ieškovė be pagrindo pretenduoja į atsakovų vardu registruotą atsakovams priklausančiame žemės sklype esantį šulinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas akcentuoja, kad Nekilnojamojo turto registro įrašai dėl šulinio pripažinimo atsakovų nuosavybe yra nenuginčyti, tas pats nekilnojamojo turto objektas negali turėti dviejų skirtingų unikalių numerių, be to, skiriasi šulinių žymėjimų kodai (ieškovės teikiamuose dokumentuose šulinys žymimas kodu „k“, atsakovų – „K1“), gyliai (ieškovės teikiamuose dokumentuose – 5 m, atsakovų – 4 m), statybos metai (ieškovės teikiamuose dokumentuose – 1971 m., atsakovų – 1988 m). Įvertinusi šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
5.1. Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, ieškovė būtent šioje byloje reiškiamais reikalavimais ginčija aktus, kurių pagrindu atsakovų vardu buvo įregistruotos nuosavybės teisės į jų sklype esantį šulinį – 2012 m. kovo 14 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, jos pagrindu 2012 m. balandžio 10 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijime nurodytą aplinkybę, kad šulinys nuosavybės teise priklausė iki deklaracijos užpildymo (2012 m. sausio 5 d.) mirusiam A. B., o taip pat paveldėjimo teisės liudijimo dalį, kuria šulinį lygiomis dalimis paveldėjo atsakovai. Būtent šie dokumentai yra Nekilnojamojo turto registro įrašų apie nuosavybės teises pagrindas.
5.2. Vertinant į bylą pateiktus duomenis apie šulinio registravimą atsakovų tėvo, o vėliau ir pačių atsakovų vardu, dėmesys atkreiptinas į tai, kad duomenys užfiksuoti atsakovų vienašališkai parengtos 2012 m. kovo 14 d. deklaracijos pagrindu. Duomenų, kurie patvirtintų deklaracijoje nurodyto fakto, kad šulinys atsakovų sklype buvo pastatytas 1988 m., teisingumą byloje nėra. Pažymėtina, kad į bylą pateiktoje kadastro byloje yra 1992 m. balandžio 30 d. parengta sklypo schema, kurioje šulinys nėra pažymėtas. Tik 2012 m. kovo 5 d. kadastriniuose dokumentuose yra užfiksuotas šulinys, jam suteiktas matavimus atlikusio asmens parinktas kodas bei pažymėtas šulinio gylis. Nekilnojamojo turto registro išrašo turinys atskleidžia, kad 2016 m. liepos 13 d. buvo tikslinamos sklypo matmenys, tačiau duomenys, susiję su šuliniu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nesikeitė.
5.3. Nors Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenys atskleidžia, kad ieškovės vardu 1/3 šulinio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, registruota 2018 m. kovo 5 d., t. y. vėliau, nei atsakovų vardu registruotas šulinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tiek nutarties 19 punkte aptarti duomenys, tiek ir kiti į bylą surinkti įrodymai leidžia spręsti, jog aptariamas nuosavybės teises ieškovė buvo įgijusi ir įregistravusi ženkliai anksčiau. Kaip minėta, teises į šulinį ieškovė įgijo 1998 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, tik registre 1/3 dalis šulinio, kartu su lauko tualetu ir kiemo aikštele, buvo registruoti kaip vienas objektas – kiemo statiniai. 2018 m. vasario 8 d. raštu VĮ Registrų centras informavo ieškovę, kad tikslios šulinio koordinatės nėra nustatytos, kadastro duomenys turi būti tikslinami. Būtent po atliktų patikslinimų šulinys išskirtas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, suteikiant jam atskirą unikalų numerį bei užfiksuojant pastabą, kad šulinys yra atsakovams priklausančiame žemės sklype. Kartu pažymėtina, kad šulinio statybos metai, gylis ar žymėjimas plane nebuvo koreguojami, kas leidžia spręsti, jog registre buvo ne registruojamas naujas statinys, bet patikslinami anksčiau registruoto statinio duomenys.
5.4. 2018 m. kovo mėn. atliekant kadastrinius matavimus pastaba dėl to, kad šulinys, kurio 1/3 dalis registruota ieškovės vardu, yra atsakovams priklausančiame žemės sklype, registruota bei registro tvarkytojo šalims teiktuose išaiškinimuose nurodyta aplinkybė, jog du skirtingais kodais registruoti šuliniai yra toje pačioje vietoje (kitaip tariant, kad tas pats šulinys yra registruotas skirtingų asmenų vardu du kartus), nurodoma atsižvelgiant į ieškovės iniciatyva atliktus matavimus, kurių metu buvo užfiksuotos šulinio koordinatės. Atsakovo argumentus, kad šios koordinatės nustatytos subjektyviai, ieškovės paaiškinimų pagrindu, nesant jokių įrodymų, jog šulinys negalėjo būti ieškovei priklausančiame ar kuriame nors kitame sklype, teisėjų kolegija atmeta kaip niekuo nepagrįstą prielaidą. Į bylą yra pateikti keli skirtingais laikotarpiais rengti ieškovės žemės sklypo planai ir nei viename jų nėra užfiksuota, kad šulinys yra ieškovei priklausančiame sklype. Priešingai, kadastro byloje aiškiai matyti, kad šulinys yra ties pietrytiniu sklypo kampu, kitoje kelio pusėje. Tiek į bylą pateikta atsakovų sklypo kadastro byla, tiek ir šalių į bylą teiktos sklypų nuotraukos atskleidžia, kad kitoje gatvės pusėje yra suformuotas atsakovams priklausantis žemės sklypas, kurio šiaurės rytiniame kampe prie gatvės yra pastatytas ir dokumentuose užfiksuotas šulinys. Jokių duomenų apie kokį nors kitą ieškovės, atsakovų ar kituose gretimuose sklypuose esantį šulinį į bylą nėra pateikta. Nurodytos aplinkybės tiek matininkei, tiek registro tvarkytojui, tiek ir pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai spręsti, kad 2018 m. kovo mėn. atlikus kadastrinius matavimus Nekilnojamojo turto registre tebuvo patikslinti dar 1996 m. įregistruoti duomenys apie šulinį, į kurio 1/3 dalį nuosavybės teises ieškovė įgijo 1998 m.
5.5. Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos reikšmingos faktinės aplinkybės, jog patogus priėjimas prie šulinio iš gatvės pusės bei šulinio dangčio konstrukcija aiškiai parodo, kad šulinys buvo pastatytas taip, jog juo būtų patogu naudotis priėjus būtent iš ieškovės sklypo pusės, t. y. iš tos pusės, kuri yra prie atsakovų sklypą juosiančios tvoros. Ši aplinkybė, kartu su faktu, kad šulinys yra prie pat kelio, pačiame atsakovams priklausančio sklypo kampe, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, leidžia vertinti kaip labiausiai tikėtiną ieškovės nurodomą aplinkybę, kad šulinys buvo statytas kelių asmenų, siekusių juo naudotis bendrai (CPK 185 straipsnis).
21. Nutarties 20 punkte aptartos aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad ieškovė buvo įgijusi nuosavybės teises į dalį 1971 m. statyto šulinio, kurį atsakovai, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo, 2012 m. įregistravo kaip visiškai kitą, apelianto tėvo 1988 m. neva pastatytą statinį, kas nulėmė tiek registro duomenų tarpusavio nesuderinamumą, tiek ir neteisėtą ieškovės teisių į jai priklausantį turtą kvestionavimą. Ieškovei įrodžius nuosavybės teisių įgijimą CK 4.47 straipsnio 1 dalies pagrindu, bei nuginčijus turto registravimo atsakovų vardu pagrindus (CK 4.47 straipsnio 2, 4 punktai), pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė priešieškinio reikalavimą dėl nuosavybės teisių registravimo ieškovės vardu pripažinimo neteisėtu ir patenkino ieškinio reikalavimus dėl dokumentų (jų dalių), kurių pagrindu atsakovai įsiregistravo nuosavybės teises į šulinį, pripažinimo neteisėtais.
22. Konstatavęs, kad ieškovei priklauso 1/3 dalis šulinio, kuris yra atsakovams priklausančiame žemės sklype, pirmosios instancijos teismas patenkino ir ieškinio reikalavimą dėl servituto, suteikiančio ieškovei teisę naudotis jos nuosavybe bei ją prižiūrėti, nustatymo. Tiek faktas, kad atsakovai ginčija ieškovės teises į šulinį, tiek ir aplinkybė, jog dėl pastatytos tvoros ieškovė neturi galimybės naudotis savo turtu, leido pirmosios instancijos teismui pagrįstai spręsti, kad egzistuoja CK 4.111, 4.126 straipsniuose įtvirtintos servituto nustatymo sąlygos. Kartu pažymėtina, kad šulinio vieta atsakovų sklype užtikrina minimalų atsakovų teisių suvaržymą. Šiuo aspektu reikšminga pripažintina ir ta aplinkybė, kad ieškovei priklauso tik 1/3 dalis šulinio. Nors atsakovai, ginčydami ieškovės nuosavybės teises, nesutiko su pačios ieškovės nurodyta pozicija, kad ir jie yra šulinio bendraturčiai, kitiems asmenims nepretenduojant į 2/3 dalis šulinio, atsakovai ne tik gali patys naudotis jų sklype esančiu turtu, bet ir siekti nuosavybės teisių į nurodytą turto dalį įgijimo pagrindais, kurių egzistavimas nagrinėjamoje byloje nebuvo analizuojamas.
23. Kartu akcentuotina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu atsakovas siejo su ieškovės nuosavybės teisių ginčijimu, nenurodydamas jokių savarankiškų argumentų sprendimo dalies, kuria tenkintas ieškinio reikalavimas dėl servituto nustatymo, neteisėtumo. Atsakovas nekelia klausimo nei dėl ieškovės iniciatyva parengtos servituto schemos, nei dėl servituto turinio ar apimčių, jo neatlygintinumo, todėl šių aplinkybių vertinimas nepatenka į apeliacijos ribas ir plačiau dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako (CPK 320 straipsnis).
24. Skundo argumentus pripažinusi nepagrįstais, teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Skundą atmetus iš atsakovo valstybei priteisiamas teismų turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimas – 7,71 Eur (CPK 96 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo V. B., gim. (duomenys neskelbtini), 7,71 Eur (septynių eurų 71 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimą valstybei.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.