Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

trečiojo suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei N. P. ,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Kauno rajono savivaldybei, su trečiuoju suinteresuotu asmeniu Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, dėl turtinės bei neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Taip pat nurodė, kad pagal ABTĮ 15 str. 3 p., administraciniai teismai nagrinėja bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), t.y., šios kategorijos bylos nagrinėjamos taikant ir civilinės teisės normas. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). CK 1.124 str. nustato, kad ieškinio senatis yra įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises. Pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 str. 1 d. numatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog bendroji ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklė yra ta, kad šio termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t.y., teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Iš skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, akivaizdu, kad pareiškėjui apie jo pažeistas teises yra žinoma daugiau nei 10 metų (pažeistas teises R. V. aktyviai gynė minėtose civilinėse bylose bendrosios kompetencijos teismuose). Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti, ieškinio senaties terminą pradedant skaičiuoti nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-10-24 priimtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2005, kuria buvo konstatuota, kad žemės sklypas 1991-12-23 potvarkiu Nr. 72-p R. V. buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos. Mano, kad nuo šios nutarties priėmimo, pareiškėjas galutinai sužinojo apie savo teisės pažeidimą ir galėjo savo pažeistą teisę ginti, tačiau į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik 2013-06-19, t.y. praėjus daugiau nei trims metams. Pareiškėjo nurodytas priežastis dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo prašė atmesti kaip visiškai nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498, konstatavo, jog pagal Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991-12-23 potvarkį Nr. 72-p (67-p) 0,675 ha žemės sklypas prie pareiškėjo statomo sodo namelio sodininkų bendrijoje „Lazdynas“, esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėjui buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudotis, ir negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Dėl šios priežasties mano, kad nuo šio teismo sprendimo priėmimo, turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, prašo teismo taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų - žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, o neįrodžius būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų - žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio, savivaldybei nekyla pareiga atlyginti ir neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., ir kt). Pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Viešajai (savivaldybės) atsakomybei atsirasti pakanka 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl nesant svarbių priežasčių jį atnaujinti, prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nagrinėjant administracinių teismų kompetencijai priskirtas bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnio) atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikomos Civilinio kodekso normos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad šiose bylose taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (pvz., administracinės bylos Nr. A6-317/2007, Nr. A525-850/2010, Nr. A556-150/2011).

Atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes, taip pat į tai, kad atsakovė byloje prašė taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia spręs ar pareiškėjas praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti ir jei praleido, tai ar nėra pagrindo terminą atnaujinti.

CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju atsakovė byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su tokiais subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kai ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39 patvirtintos Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgos 7.1-7.4 punktai).

Administracinė byla yra nagrinėjama pagal pareiškėjo R. V. 2013 m. spalio 31 d. patikslintą skundą (t. 1, b.l. 129-134). Teismas pažymi, kad pareiškėjo patikslintas skundas nėra visiškai tikslus ir konkretus, tačiau jo esmė yra aiški. Šiuo skundu pareiškėjas jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą kildina iš, jo manymu, atsakovės Kauno rajono savivaldybės neteisėtų veiksmų, t.y., 1991-12-23 Raudondvario apylinkės viršaičio V. V. išleisto (pasirašyto A. M. ) potvarkio Nr. 72-p skirti 0,675 ha papildomą žemės sklypą (toliau - 1991-12-23 potvarkis Nr. 72-p) bei 1994-11-09 Raudondvario apylinkės viršaičio P. Z. priimto potvarkio Nr. 43-p (toliau - 1994-11-09 potvarkis Nr. 43-p), kuriuo buvo panaikintas 1991-12-23 potvarkis Nr. 72-p. (skunde pareiškėjas nurodė, kad „Dėl atsakovo darbuotojų veiksmų P. Z. , A. M. , V. V. neteisėtų aktų netekus nupirkto sklypo“ buvo sustabdyta statybos darbai, sužlugdytas akimirksniu siuvimo verslas 1994-11-09, kilo neturtinė žala).

Byloje nustatyta, kad 1991-12-23 potvarkiu Nr. 72-p pareiškėjui R. V. prie statomo sodo namelio, rekonstruojamo į gyvenamąjį namą sodininkų bendrijoje „LAZDYNAS“ sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). buvo skirtas 0,675 ha žemės sklypas (t. 1 b.l. 19). Kaip paaiškino pareiškėjas, po paskirto papildomo sklypo, buvo gautas statybos leidimas rekonstruoti gyvenamą namą ir statyti kiemo įrengimus valstybinėje išnuomotoje žemėje. Jis pradėjo gyvenamojo namo rekonstrukciją ir iki 1995 metų gyvenamojo namo baigtumas jau buvo 79 procentai. 1994-11-09 potvarkiu Nr. 43-p (t. 1, b.l. 23) buvo panaikintas 1991-12-23 potvarkis Nr. 72-p., dėl ko gyvenamojo namo statyba buvo sustabdyta, prasidėjo bylinėjimasis teismuose, jis negalėjo užbaigti statybos, nes jam neleido nuosavybėn įsigyti 1991-12-23 potvarkiu Nr. 72-p paskirto žemės sklypo.

Pareiškėjas nesutikdamas su priimtu 1994-11-09 potvarkiu Nr. 43-p, jį apskundė teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001-05-09 nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-440-01 Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1994-11-09 potvarkis Nr. 43-p buvo panaikintas, nes potvarkio priėmimo metu galiojusios teisės normos nenustatė apylinkės viršaičiui teisės panaikinti viršaičio potvarkį. Panaikinus ginčijamą potvarkį, liko galioti 1991-12-23 potvarkis Nr. 72-p. (t. 1, b.l. 24,25).

Nors ir buvo panaikintas 1994-11-09 potvarkis Nr. 43-p, tačiau pareiškėjas nuosavybėn neįgijo ginčijamo žemės sklypo, dėl ko kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti galiojančiu sandorį dėl valstybinės 0,675 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini)., pirkimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-498, konstatavo, jog pagal Kauno rajono Raudondvario apylinkės viršaičio 1991-12-23 potvarkį Nr. 72-p (67-p) 0,675 ha žemės sklypas prie pareiškėjo statomo sodo namelio sodininkų bendrijoje „Lazdynas“, esančio (duomenys neskelbtini), pareiškėjui buvo suteiktas nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, kaip neatitinkantis tuo metu galiojusių teisės normų, reglamentuojančių žemės suteikimą naudotis, ir negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn šalia pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)(prijungta civ. byla Nr. 2-742-08/2004, t. 2, b.l. 169-173).

Vadinasi, po šio galutinio ir neskundžiamo teismo sprendimo, pareiškėjui tapo žinoma ir aišku, kad 1991-12-23 potvarkio Nr. 72-p pagrindu jis ginčo žemės sklypo nuosavybėn neįgys. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas jam padarytą turtinę bei neturtinę žalą kildina iš atsakovės priimtų neteisėtų aktų (1991-12-23 potvarkio Nr. 72-p ir 1994-11-09 potvarkio Nr. 43-p), todėl vertintina, jog pareiškėjas apie jo teisių pažeidimą (kad negalės nuosavybėn įgyti žemės sklypo minėto akto pagrindu) galutinai sužinojo 2005 m. spalio 24 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus minėtą nutartį. Nuo šios dienos ir skaičiuotinas ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas, kuris baigėsi 2008 m. spalio 24 d. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. birželio 19 d., t.y. praleidęs ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

Pareiškėjas teismo prašė atnaujinti senaties terminą reikalavimams pareikšti. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nurodė, kad jam nebuvo įmanoma ginti savo pažeistas teises ir pareikšti skundą dėl kilusios žalos, kadangi nebuvo aiškus konkretus skundo reikalavimų dydis, nes žala augo. Be to, jis iki pat kreipimosi į teismą dienos, aktyviai domėjosi žemės įsigijimo nuosavybėn klausimais, ne kartą kreipėsi tiek į atsakovę, tiek į trečiąjį suinteresuotą asmenį dėl ginčo žemės sklypo įsigijimo, todėl nėra pagrindo laikotarpį nuo atsakovės priimtų neteisėtų aktų priėmimo dienos, priskirti senaties terminui.

Teismas vertina, kad nurodytos pareiškėjo priežastys yra nepagrįstos ir nesvarbios, nes 2005 m. spalio 24 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui konstatavus, jog 1991-12-23 potvarkis Nr. 72-p negali būti pagrindas pareiškėjui įgyti 0,675 ha žemės sklypą nuosavybėn, tapo visiškai aišku, kad R. V. negalės nuosavybėn įgyti žemės sklypo minėto akto pagrindu. Pareiškėjas R. V. būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, suprasdamas, kad jo teisės minėtais atsakovės aktais buvo pažeistos (pareiškėjo manymu, jis patyrė turtinę ir neturtinę žalą, nes negalėjo užbaigti namo rekonstrukcijos, žlugo siuvimo verslas), turėjo realią galimybę pasinaudoti savo teise kreiptis į teismą dėl jam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ja pasinaudojo tik praėjus beveik 8 metams, nuo jo teisių pažeidimo sužinojimo dienos. Pareiškėjo motyvas, kad nebuvo aiškus konkretus skundo reikalavimų dydis, nes žala augo, yra visiškai nepagrįstas, nes teisių pažeidimo sužinojimo dieną, pareiškėjas turėjo galimybę nustatyti ar jam atsakovės priimtais neteisėtais aktais buvo padaryta žala, o jei padaryta, tai kokio dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas nenustatęs svarbių priežasčių terminui atnaujinti, atmeta pareiškėjo prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, kaip visiškai nepagrįstą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalyje taikymo sritį, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl žalos priteisimo atmestinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ nurodyta, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali ieškinį atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Dėl šių priežasčių teismas nepasisako dėl kitų skundo argumentų, kadangi jie nekeičia bylos baigties ir neturi įtakos priimto sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Teismas vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str. - 87 str., 88 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo R. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiog Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.