Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ivetos Pelienės, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Rolandui Kruopiui, atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Sigitai Narbutytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Z. B. (Z. B.), J. G., V. G., T. B. (T. B.), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarei P. J. dėl administracinio akto, sandorio pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą padavė teismui pareiškimą, kurį patikslino (I t., b. l. 2-5, 106-108, II t., b. l. 2-5, 58-61), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005-07-20 sprendimą Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“; 2) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005-08-29 pirkimo - pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo ginčo žemės sklypą, dalį dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui; 3) taikyti restituciją – priteisti valstybei 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui.

Pažymi, kad Aplinkos ministerija raštu informavo, kad žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti žemės sklypai buvo neteisėtai perleisti privačion nuosavybėn, kadangi į juos patenka miesto miškas (valstybinės reikšmės miškas).

Motyvuojamoji dalis

Išnagrinėjus papildomai surinktą medžiagą, nustatyta, kad 2005-07-20 Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“, atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. išlikusįjį nekilnojamąjį turtą. Šio sprendimo pagrindu buvo registruotos A. B. nuosavybės teisės į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilniaus m. sav. Mažųjų Gulbinų k. 2005-08-29 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu ginčo žemės sklypą įsigijo V. G. ir J. G..

Pagal Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmento ir pažymos apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas, į ginčo žemės sklypą, kurio bendras plotas yra 4,28 ha, patenka 0,08 ha ploto valstybinės reikšmės miško.

Šį teisminį ginčą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, pastarasis teismas pavedė Valstybinei miškų tarnybai atlikti patikrinimą, siekiant patikslinti miško žemės plotą, patenkantį į ginčo žemės sklypą.

Valstybinė miškų tarnyba, įvykdžiusi minėtą pavedimą, pateikė medžiagą, iš kurios matyti, kad miško žemės plotas atitinka anksčiau į šią bylą Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis dėl miško ploto.

Dalis ginčo žemės sklypo, skundžiamų sprendimų priėmimo metu buvo apaugusi mišku. Ir nors pastaruosiuose nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose esantys duomenys dalyje dėl miško žemės ploto ne visiškai sutampa su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatant tikslų miško žemės plotą ginčo sklype turi būti vadovaujamasi būtent Miškų valstybės kadastro duomenimis. Tokios įrodymų vertinimo taisyklės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose.

Pareiškimuose nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, kurioje nurodyta, kad miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, o valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad miškas grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus miškus, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems. Šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nurodyta, kad miškus iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperka valstybė ir už juos atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirtini valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie priskirtini miestų miškams; Žemės įstatymo 6 straipsnį, kuriame nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams, ir kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Pagal Civilinio kodekso 4.7 straipsnį asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tuos daiktus, kurie neišimti iš apyvartos. Išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos (4.7 straipsnio 2 dalis), todėl konstatuotina, kad dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Todėl ginčijami sandoriai taip pat pripažintini negaliojančiais nuo sudarymo momento.

Miškai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas - tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005-05-13, 2006-03-14 nutarimai).

Panaikinus ginčijamus Vilniaus apskrities viršininko sprendimus turi būti panaikintos jų pagrindu atsiradusios pasekmės - vėlesni sandoriai, kurių dalykas buvo ginčo sklypas.

Teismo posėdyje pareiškėjas, remdamasis iš esmės analogiškais pareiškime išdėstytiems motyvais, prašė pareiškimą tenkinti.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) atsiliepimuose į pareiškimą (I t., b. l. 54-57, 132-135, II t., b. l. 45-48; 68-70) prašo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal Vilniaus miesto skyriaus archyve saugomoje nuosavybės teisių atkūrimo byloje Riešės 3a bei žemės sklypo (kadastro Nr. 0101/0101:871) tvarkymo byloje esančius dokumentus nustatyta, kad A. B. yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į A. B. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame Mažųjų Gulbinų kaime, teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996-04-24 įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui, turėtą žemę.

Vilniaus apskrities viršininko 2005-07-20 sprendimu Nr. 2.4-01-3141 A. B. atkurtos nuosavybės į 7,0300 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai grąžinant natūra. Šio sprendimo pagrindu įregistruotos A. B. nuosavybės teisės į 4,28 ha ploto žemės sklypą (projekto Nr. 307-1) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Mažųjų Gulbinų kaime, Vilniaus mieste.

Pažymi, kad nei grąžintino natūra žemės sklypo abrise (parengtas 2004-12-06), nei žemės sklypo su nekilnojamuoju turto kadastro duomenyse, nei 2004-12-06 žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akte žemės naudmenys – miškas – nenurodyti. Žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte (parengtas 2004-12-06) ir žemės sklypo plane M1:10 000 (parengtas 2005-03-15) nurodytos tokios žemės sklype taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: kelių apsaugos zona, elektros linijų apsaugos zonos, vandens telkiniai ir vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos.

Atkreipia dėmesį, kad 2005 m. rugsėjo 14-21 d. atlikus žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinius matavimus nei žemės sklypo plane, nei žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo akte, nei žemės sklypo kadastro duomenyse žemės naudmenys - miškas -nenurodyti.

Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį miškas yra ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).

Pagal su ieškiniu pateiktą Valstybinės miškų tarnybos 2012-12-17 pažymą Nr. 38247 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Miškų žemėlapio fragmentą ir 2012-12-17 pažymą Nr. 38246 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis taksaciniai rodikliai žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,08 ha ploto miško plotas.

Mano, kad yra tikslinga įvertinti, ar teritorijų planavimo dokumentuose (miškų valstybės kadastro duomenyse) pagal valstybinės reikšmės miškų schemas buvo tiksliai pažymėtos valstybinės reikšmės miškų plotų ribos. Galimas atvejis, kuomet žemės sklypo planas ir valstybinės reikšmės miškų schemos buvo rengiamos naudojant skirtingą kartografinę medžiagą bei skirtingus kartografavimo metodus. Todėl neužtenka vien tik palyginus miškų sklypų ribas, pažymėtas skirtingo tikslumo ir mastelio kartografinėje medžiagoje (žemėlapiuose, planuose), neišnagrinėjus visos turimos informacijos (miško sklypų kadastro duomenų bylų: paženklinimo aktų, abrisų ir kt.), daryti išvadą, kad dalis grąžinto natūra žemės sklypo yra valstybinės reikšmės miško plote.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2013-02-06 raštas Nr. (16-1)-D8-1020, kuriuo prašoma imtis priemonių užtikrinti viešajam interesui ginti kreipiantis į teismą dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo Vilniaus apygardos prokuratūroje gautas 2013-02-08. Tvirtina, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis į teismą, nes po reikiamų dokumentų gavimo iki kreipimosi praėjo beveik du mėnesiai.

Atsakovės NŽT atstovė teismo posėdyje, iš esmės remdamasis atsiliepimuose išdėstytais motyvais, prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovai J. G. ir V. G. su pareiškėjo pareiškimu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (I t., 69-73, 77-82, 125-130, II t., b. l. 72-76) paaiškina, kad yra sąžiningi 4,28 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. sav., Mažųjų Gulbinių k. įgįjėjai, pagal 2005-08-29 pirkimo - pardavimo sutartį įgiję nuosavybės teises į visą - 4,28 ha ploto žemės sklypą. Šis žemės sklypas A. B. Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. sprendimu buvo suteiktas atkuriant nuosavybės teises į turėtąją žemę natūra. Sklypas suformuotas 2005 m. atliekant kadastrinius matavimus. Pirkimo momentu žemės sklypas niekada nebuvo priskirtinas miškui, įgyjant nuosavybės teises į sklypą pagal turimus dokumentus ginčo sklypo dalis taip pat nebuvo pažymėta ar įvardinta kaip miškas, apie tai, kad ginčo sklypo dalis traktuojama kaip miškas sužinojome tik 2013 m., pareiškėjui pateikus teismui ieškinį.

Atkreipia dėmesį, kad sklypas A. B. nuosavybėn buvo grąžintas valstybinio administravimo subjekto (Vilniaus apskrities viršininko) sprendimu; sklypą formavo ir šiame procese dalyvavo valstybės įgaliojimus turintys asmenys bei institucijos. Kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, sklypą nuosavybės teise atsakovai V. ir J. G. įsigijo tik po visų valdžios institucijų ir pareigūnų sprendimų ir veiksmų, todėl jų kaltės dėl pareiškėjo kildinamų reikalavimų nėra. Beje, tai pripažįsta ir pareiškėjas, savo pareiškimą grįsdamas aplinkybėmis dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo (kuriuo A. B. grąžintos nuosavybės teisės) neteisėtumo.

Paaiškina, kad byloje nėra (ir negali būti) jokių įrodymų, kad sudarant minėtą sandorį atsakovų J. ir V. G. veikloje buvo neteisėtos, arba viešajai tvarkai prieštaraujančios veikos, ar nesąžiningos veikos požymių ir pan., atitinkančių CK IV skyriaus (negaliojantys sandoriai) nuostatas. Taigi, šioje situacijoje sandoris sudarytas tarp A. B. ir atsakovų yra laikytinas teisėtu ir atitinkančiu Lietuvos Respublikos teisę, o faktas, kad minėtas sandoris sudarytas dėl objekto (žemės) negali turėti reikšmės ir būti pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių, atsiradusių tarp atsakovų ir A. B. sudarytos sutarties pagrindu, nutraukimui.

Pabrėžia, jog pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatyme apibrėžtą „miško“ sąvoką, „miškas - ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos ir gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse ir kapinėse esančios medžių grupės, kelio juostose ar geležinkelių želdinių apsaugos zonose įveisti želdiniai, siauros - iki 10 metrų pločio - medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai ir krūmai bei miestuose ir kaimo vietovėse ne miškų ūkio paskirties žemėje esantys žmogaus įveisti želdynai nelaikomi mišku“. Kaip matyti iš minėtame įstatyme pateiktos sąvokos, ginčo žemės dalis akivaizdžiai neatitinka miško kriterijų, tačiau neginčytina, kad „takoskyra“ tarp galimybių įstatymo nuostatų interpretacijomis medžiais apaugusią žemę laikyti mišku ar ne mišku yra itin siaura, paini ir be jokių abejonių palanki pareiškėjui ir Miškų tarnybai, minėtas nuostatas bylos požiūriu traktuoti taip, kad ginčo žemės sklypo dalis būtų priskirta miškui.

Viešojo intereso apsaugos aspektu pareiškėjo reikalavimai nėra ypatingai išskirtiniai ir dideli - prašomo grąžinti žemės sklypo plotas - tik 0,08 ha; neva miško augmenijos resursai - juokingai maži - tik 7 medžiai, nei ekologiniu, nei aplinkosauginiu ar kitu požiūriu valstybės ar visuomenės interesams neturintys jokios reikšmės. Kadangi nėra galimybės atstatyti civilinių santykių, atsiradusių pagal pirkimo - pardavimo sutartį tarp atsakovų ir A. B., į būklę, kuri buvo iki šios sutarties sudarymo (A. B. yra miręs), privalėtų būti sprendžiamas teisingo atlyginimo už prarastą žemės sklypą klausimas. Kitą vertus, tokio prašymo tenkinimas susijęs ir su neturtinio pobūdžio žala, į kurios atlyginimą, be jokios abejones, įgytų teisę patenkinus pareiškimą: toks teismo sprendimas reikštų, kad valstybės administravimo subjektų sprendimų įtakoje buvo padaryta turtinio ir neturtinio (teisėtų lūkesčių pažeidimas) pobūdžio žala. Taigi, numatomas viešojo intereso apgynimo būdas būtų neadekvatus, neproporcingas ir mažareikšmis visuomenės interesų apsaugos požiūriu, tačiau itin žalingas teisėtų interesų apsaugos aspektu.

Pažymi, kad nuosavybę į ginčo žemės sklypą įgijo sandoriu, atitinkančiu teisės aktus, viešąją tvarką, sąžiningumo kriterijus. Atkreipia dėmesį į CK 6.222 str. 3 d. nuostatas, pagal kurias restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms; į CK 1.80 str. 4 d., pagal kurią turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens; į CK 4.96 str. 2 d., pagal kurią iš sąžiningo įgįjėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Net jeigu būtų pripažinta, kad apskrities viršininko sprendimas buvo neteisėtas ir šis aktas laikytinas nusikaltimu, pagal CK 4.96 negalima išreikalauti daikto iš sąžiningo įgįjėjo, kai daiktas parduotas.

Teismo posėdyje atsakovai J. G. ir V. G. nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovai Z. B. ir T. B. atsiliepime (I t., b. l. 122-124) paaiškina, kad nėra suinteresuoti bylos baigtimi: nuosavybės į žemės sklypą buvo atkurtos jų tėvui A. B.. Jų žiniomis, tėvas minėtą žemę laisva valia pirkimo - pardavimo sutartimi pardavė J. ir V. G.. Kur panaudojo už žemę gautus pinigus nežino, kadangi tai buvo asmeninis tėvo reikalas. Kiek žino, sutartis buvo įforminta ir žemė perleista teisės aktų nustatyta tvarka, po sutarties nei atsakovų tėvas, nei J. ir V. G. jokių pretenzijų vienas kitam neturėjo. Žemės nuosavybės atkūrimo procedūras atliko Vilniaus apskrities viršininkas, veikdamas savo teisės aktais kompetencijai suteiktų įgaliojimų ribose. Kiek žino, po nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės pardavimo jokių pretenzijų (pavyzdžiui, dėl neteisėtų veiksmų ar pan.) tėvui jokie valstybės administravimo subjektai nereiškė.

Tėvas šiuo metu yra miręs, todėl, kadangi su žeme susiję reikalai buvo jo asmeninis reikalas, jokių interesų, susijusių su byla ir ieškiniu keliamais reikalavimais atsakovai neturi. Su J. ir V. G. jokių teisinių santykių ar interesų neturi.

Pabrėžia, jog negali būti įtraukiami į bylos nagrinėjimą atsakovais - bylos nagrinėjimas ir ieškinyje iškeltų reikalavimų tenkinimas nėra susijęs su teisinėmis pasekmėmis jų atžvilgiu. Mano, kad ieškinio reikalavimai ta apimtimi, kuria jie yra nurodyti ir įtraukiami kaip atsakovai yra neteisinga ir neteisėta.

Teismo prašo nepripažinti jų atsakovais ar kitą statusą civilinio proceso prasme turinčiais asmenimis, kadangi, sprendžiant iš ieškinyje išdėstytų aplinkybių ar reikalavimų, jokių reikšmingų duomenų ar informacijos apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimą jų tėvui, taip pat šios žemės perleidimą kitiems asmenims neturi.

Teismo posėdyje atsakovai nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimuose į pareiškimą (I t., b. l. 37-39, II t., b. l. 53-55, 78-80) su juo sutiko ir prašė pareiškimą tenkinti. Paaiškina, kad pagal Valstybinės miškų tarnybos (2013-12-19 raštu Nr. R2-3399) pateiktus duomenis Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruota Vilniaus miesto miškų Verkių girininkijos 443 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 14, kurio dalis patenka į ginčo sklypą kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškų tarnybos 2012-12-17 pažyma Nr. 38246, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro miškų žemėlapio fragmentas 2012-12-17 Nr. 38247, patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,08 ha miškų plotas (miesto miškas - valstybinės reikšmės miškas).

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 str. ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 str. nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Miškų įstatymo 4 str. taip pat nustatyta, kas yra valstybinės reikšmės miškai, ir nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai yra ir miestų miškai. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime konstatavo, kad „nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai“. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti privačion nuosavybėn negalima. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 str. nustatyta, kad miškai yra išperkami valstybės ir į juos nuosavybės teisės neatkuriamos, jeigu jie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat jeigu jie yra miesto miškai. Todėl sprendimas, kuriuo valstybinės reikšmės miškas perleidžiamas trečiajam asmeniui, yra neteisėtas.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuomone, Vilniaus apskrities viršininko 2005-07-20 sprendimas Nr. 2.4-01-3141 kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą (šiuo konkrečiu atveju panaikinus Vilniaus apskrities viršininko 2005-07-20 sprendimą), išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikytina restitucija (LAT 2000-01-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Kai administracinis aktas teismo pripažįstamas neteisėtu t. y. neatitinkančiu įstatymo reikalavimų, tai asmuo, kuriam atsirado civilinės teisės ir pareigos iš tokio administracinio akto, gali būti pripažįstamas nesąžiningu. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimo administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (LAT 2006-05-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006).

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Pareiškimas tenkintinas.

Byloje yra kilęs ginčas dėl 0,0800 ha ploto žemės sklypo dalies, esančios 4,2800 ha ploto žemės sklype Mažųjų Gulbinų k., Vilniaus m. sav., kadastro Nr. (duomenys neskelbtini).

Byloje nustatyta, kad 2005-07-20 Vilniaus apskrities viršininkas sprendimu Nr. 2.4-01-3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“, atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko A. B. išlikusįjį nekilnojamąjį turtą (I t., b. l. 17). Šio sprendimo pagrindu buvo registruotos A. B. nuosavybės teisės į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. 4400-0649-8048, esantį Vilniaus m. sav. Mažųjų Gulbinų k. (I t., b. l. 6-8). 2005-08-29 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarės P. J., reg. Nr. PJ-4541 pagrindu ginčo žemės sklypą įsigijo V. G. ir J. G. (I t., b. l. 18-23).

Nagrinėjamoje byloje valstybinės reikšmės miško buvimo ginčo sklype faktas įrodinėjamas į bylą pateiktais Valstybinės miškų tarnybos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu ir pažyma apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų taksacines charakteristikas. Siekiant konstatuoti, kad ginčo sklypas priskiriamas valstybinės reikšmės miškui – miesto miškui, būtina nustatyti tai, kad ginčo teritorija yra miesto teritorijoje, taip pat kad ginčo teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus kaip juos apibrėžia Miškų įstatymas.

Šią bylą nagrinėjant Vilniaus miesto apylinkės teisme, pastarasis teismas tenkino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovės prašymą dėl Valstybinės Miškų urėdijos įpareigojimo patikslinti valstybinės reikšmės plotą ginčijame sklype, nurodant, kad atliekant tikslinančius kadastrinius matavimus dalyvautų ir žemės savininkai. Taigi teismas pavedė Valstybinei miškų tarnybai atlikti patikrinimą, siekiant patikslinti miško žemės plotą, patenkantį į ginčo žemės sklypą.

Valstybinė miškų tarnyba, įvykdžiusi minėtą pavedimą, pateikė medžiagą (I t., b. l. 179-186) iš kurios matyti, kad miško žemės plotas atitinka anksčiau į šią bylą Valstybinės miškų tarnybos pateiktus duomenis dėl miško ploto.

Pastaruosius Valstybinės miškų tarnybos duomenis patvirtina nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentai: 2005-03-15 žemės sklypo planas M 1:10 000 (I t., b. l. 64), 2005-02-23 Vilniaus m. Verkių sen. m. Gulbinų k. A. B. sk. Nr. 307-1 ir 307-2 plotų skaičiavimas (II t., b. l. 35-36), 2005-03-15 Žemės naudojimo plotų eksplikacija (II t., b. l. 37), 2004-12-06 A. B. žemės sklypo Nr. 307-1 abrisas ( I t., b. l. 68), 2004-12-06 žemės sklypo ribų paženklinimo - parodymo aktas (I t., b. l. 65).

Teismas, įvertinęs šiuos rašytinius įrodymus daro išvadą, kad pateikti duomenys patvirtina, kad dalis ginčo žemės sklypo, skundžiamo sprendimo priėmimo metu buvo apaugusi mišku. Ir nors pastaruosiuose nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentuose esantys duomenys dalyje dėl miško žemės ploto ne visiškai sutampa su Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir Miškų valstybės kadastro duomenimis, nustatant tikslų miško žemės plotą ginčo sklype turi būti vadovaujamasi būtent Miškų valstybės kadastro duomenimis. Tokios įrodymų vertinimo taisyklės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką analogiškose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškose bylose dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos valstybės miškų kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, ne kartą yra pripažinęs tinkamais įrodymais nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuose esančios miško žemės plotą bei miško žemės atitinkamuose sklypuose, kurie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo grąžinti natūra, buvimo faktą (LVAT 2005-11-16 nutartis adm. byloje Nr. A7-1733/2005; 2006-02-09 nutartis adm. byloje Nr. A8-762/2006; 2006-02-12 nutartis adm. byloje Nr. A4-782/2006).

Lietuvos Respublikos teisės aktais pripažįstama, kad miesto miškai yra valstybinės reikšmės ir nuosavybės teise jie negali priklausyti niekam išskyrus valstybę. Šios nuostatos teisės aktuose, taip pat ir Konstitucijoje, buvo įtvirtintos nuo pat pradžių, taigi ir ginčijamų aktų priėmimo metu.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai.

Aiškindamas šią nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Konstitucijai neprieštarauja nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių diferencijavimas pagal tai, į kokios rūšies nuosavybę (žemę, mišką ir t. t.) atkuriamos nuosavybės teisės (2007-09-06 nutarimas). Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (2005-05-13, 2006-03-14 nutarimai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, yra pažymėjęs, kad pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik specialiai miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, kuri įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, todėl priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į mišką grąžinant jį natūra būtina sistemiškai taikyti ne tik Atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos yra susijusios su Atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reguliavimu dėl valstybės išperkamų miškų (LVAT 2013-03-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-235/2013).

Valstybinės miškų tarnybos 2012-12-17 pažyma Nr. 38247 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) patenka 0,08 ha miškų plotas (miesto miškas - valstybinės reikšmės miškas). Šios institucijos 2012-12-17 pažyma Nr. 38246 patvirtina, kad minėtame sklype auga miškas. Valstybės įmonės Registrų centras Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013-02-11 išrašas patvirtina, kad šis žemės sklypas priklauso J. G. ir V. G. (II t., b. l. 11, 12, 6-8).

Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo neteisėtai nusavinto nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Pagrindinis teisės aktas, nustatantis nuosavybės teisių atkūrimo procesą, jo apimtis yra Lietuvos Respublikos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Šis įstatymas numato ne visišką, bet ribotą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad tokia (ribota) restitucija galima pagal Konstituciją. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, o šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams, o to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar į privačią nuosavybėn negalima. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2, 4 dalis, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus miškai, kurie yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, taip pat – miestų miškams, iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperkami valstybės, ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo būdu į privačią nuosavybėn jie neperduodami.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra reikalavimas, kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2009-06-22 nutarimas).

Tuo tarpu remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Vilniaus apskrities viršininko 2005-07-20 sprendimas Nr. 2.4-01-3141, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką yra neteisėtas, priimtas pažeidžiant aiškias imperatyvias teisės aktų, draudžiančių valstybinės reikšmės miškus perduoti privačion nuosavybėn, nuostatas. Atsižvelgiant į tai, jog individualus administracinis aktas negali prieštarauti Konstitucijai ir (arba) įstatymams, ginčijamas sprendimas, ta apimtimi, kiek juo nuosavybės teisės atkurtos natūra grąžinant taip pat ir valstybinės reikšmės – miesto miškų dalį, laikytinas neteisėtas iš esmės, todėl naikintinas.

Kadangi vien skundžiamo administracinio akto panaikinimas viešojo intereso realiai neapgintų, nes ginčo žemės sklypo dalis žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teisės į žemės sklypą perėjo J. G. ir V. G., dėl šių priežasčių turi būti tenkinami ir kiti pareiškėjo reikalavimai, t. y. pripažintina negaliojančia 2005-08-29 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo ginčo žemės sklypą dalyje dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui bei taikoma restitucija.

Pareiškėjas savo pareiškime išdėstytą prašymą dėl 2005-08-29 žemės sklypo pirkimo -pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo ginčo žemės sklypą dalyje dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies pripažinimo negaliojančia nuo sudarymo momento grindžia tuo, kad pagal CK 4.7 straipsnį, asmuo nuosavybės teise gali turėti tik tuos daiktus, kurie neišimti iš apyvartos. Išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai (šiuo atveju valstybinės reikšmės miškai) yra išimti iš apyvartos (4.7 straipsnio 2 dalis), todėl dėl jų negali būti sudaromi jokie sandoriai, taip pat priimami administraciniai aktai, kurių pagrindu tokių daiktų nuosavybės teisė yra perleidžiama kitiems asmenims. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Administracinio akto panaikinimo teisinius padarinius reglamentuoja ABTĮ 92 straipsnis, kuriame nustatyta, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t. y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Pažymėtina, jog restitucija yra įstatymu nustatytas teisinis padarinys, kuris turi būti taikomas, jeigu sandoris negalioja.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. B., kuriam neteisėtai buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, ginčo žemės sklypą pirkimo - pardavimo sandoriu perleido J. G. ir V. G. nuosavybės teise.

Naikintinas skundžiamas aktas ir sandoris. Iš J. G. ir V. G., Lietuvos valstybei priteistinas ginčo žemės sklypas.

Po žemės sklypo pardavėjo A. B. mirties palikimą priėmė atsakovas Z. B.. Jo pareiškimas apie palikimo priėmimą patvirtintas 2010-05-11 Vilniaus miesto 27-ojo notarų biuro notarės R. A. (I t., b. l. 110). Atsakovas T. B. savo tėvo palikimo atsisakė. Jo pareiškimą apie palikimo atsisakymą 2010-05-11 patvirtino ta pati notarė (I t., b. l. 111).

2005-08-29 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarės P. J., reg. Nr. PJ-4541 pagrindu žemės sklypą – 4,28 ha ploto, į kurį patenka ir 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypas, įsigijo po ½ dalį V. G. ir J. G. iš A. B. (I t., b. l. 18-23). Ta pačia sutartimi V. G. ir J. G. buvo parduotas ir 0,75 ha žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniaus m. sav., Mažųjų Gulbinų k. Sklypai parduoti už bendrą 100 000 Lt sumą. Bendras parduotas žemės sklypų plotas yra 5,03 ha. Vieno aro kaina yra 198,81 litai (100 000:503). 8 arų kaina yra 1590,48 litai (460,63eurai) (198,81 x 8). Už valstybei sugrąžinamą žemę iš Z. B. V. Griškai ir J. G. priteistina lygiomis dalimis – kiekvienam po 230, 31 eurą.

Šioje byloje išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma nenustatyta. Viena iš šiuo atveju restituciją lemiančių aplinkybių yra ta, kad pagal Konstitucijos 47 straipsnį valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn.

Vilniaus apygardos prokuratūroje Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2013-03-01 raštas, su kuriuo pareiškėjui buvo pateikta visa reikalinga ieškiniui užvesti, registruotas 2013-03-05 (II t., b. l. 33). Skundas teisme registruotas 2013-04-05 (I t., b. l. 2-5). Vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą pareiškėjas nepraleido.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 4 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro pareiškimą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2005-07-20 sprendimą Nr. 2.4-01- 3141 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui A. B.“.

Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2005-08-29 pirkimo - pardavimo sutarties, kurios pagrindu V. G. ir J. G. įsigijo 4,28 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus m. k.v. adresu Vilniaus m. sav., Mažųjų Gulbinų k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) dalį dėl 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalies, priklausančios valstybinės reikšmės miškui. Taikyti restituciją natūra - priteisti Lietuvos valstybei 0,08 ha ploto ginčo žemės sklypo dalį, priklausančią valstybinės reikšmės miškui.

Iš Z. B. V. G. priteisti 230,31 eurą už Lietuvos valstybei priteistą žemę.

Iš Z. B. J. G. priteisti 230, 31 eurą už Lietuvos valstybei priteistą žemę.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.