- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-23
- Bylos Nr.
- I-1214-142/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03942-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- K. N.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
K. N. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 1 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–2).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad nuo 2016 m. balandžio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo kalinimas Lukiškių TI-K netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Jam nuolat trūko gyvenamojo ploto, nes buvo kalinamas kartu su 4 asmenimis. Kamerose buvo pelėsis ir nuolatinė drėgmė, tvyrojo blogas kvapas, veisėsi tarakonai. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Kamerose nuo lubų krito tinkas, nebuvo natūralaus apšvietimo. Tualetinis popierius išduodamas tik kartą per mėnesį. Pasivaikščioti gryname ore galėdavo tik vieną valandą. Dušu pasinaudoti galėdavo tik kartą per savaitę. Čiužiniai ir patalynė išduodami nedezinfekuoti, o pats kameroje neturėjo sąlygų išskalbti drabužių. Maistas nekokybiškas, nekaloringas. Be to, pastato konstrukcijoje yra asbesto, dėl ko žalojama jo sveikata. Dėl šių priežasčių jis patyrė psichologinį sukrėtimą, jautė kančią, buvo pažemintas.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 6–16, 63–64). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras Kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Švarą kamerose palaiko patys nuteistieji. Pabrėžė, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokių atitvėrimų ir negali būti, nes pareigūnai privalo stebėti asmenis, laikomus laisvės atėmimo vietose, ir vykdyti jų kontrolę. Taip pat pažymi, kad UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ vykdo vabzdžių naikinimo darbus bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas eilės tvarka pagal poreikį. Visose kamerose yra įrengtos lentynos, taip pat yra taburetės, stalai. Taip pat yra įrengta sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Nurodo, kad vienos valandos pasivaikščiojimas yra įtvirtintas teisės aktas, todėl atsakovas nepažeidžia šios tvarkos. Taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose asbestas yra nenaudojamas. Drabužiai ir patalynė skalbiama nemokamai vieną kartą per savaitę ir iš skalbyklos jie grąžinami sausi. Skundą vertina kaip nepagrįstą, nes pareiškėjas atsiradusią žalą grindžia tik bendrojo pobūdžio teiginiais. Lukiškių TI-K prašo priteisti iš pareiškėjo 3.24 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 6–8), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. 2016 m. balandžio 16 d., nuo 2016 m. balandžio 24 d. iki 2016 m. gegužės 1 d., 2016 m. gegužės 8 d., 2016 m. rugsėjo 10 d., 2016 m. rugsėjo 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kamerose, kurių plotas siekė 6,54–7,38 kv. m. Taigi ginčo laikotarpiu iš viso 12 parų pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes, priešingu atveju, nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai, nes jie nepakankamai užtikrino privatumą.
Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kuri nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo visiškai izoliuoti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Lukiškių TI-K nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių, kad sienele sanitariniai mazgai kamerose yra atitverti nuo likusio kameros ploto ne iš dalies, t. y. nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas (kai sanitarinio mazgo patalpa yra matoma kitų asmenų) nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) (LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose yra ribojama elektra, todėl, norėdamas išgerti karštos arbatos, pareiškėjas buvo priverstas laukti iki 6 val. ryto. Lukiškių TI-K atsiliepime patvirtino, kad nepertraukiamo miego metu elektra į gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus nėra tiekiama (b. l. 63).
LVAT 2016 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2280-520/2016, atsižvelgdamas į LVAT 2015 m. birželio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-849-858/2015 pateiktus išaiškinimus, konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtu elektros energijos tiekimo nutraukimą į nuteistųjų gyvenamųjų kamerų kištukinius lizdus naktį miegoti skirtu laiku. LVAT atkreipė dėmesį, kad argumentai, jog elektros energijos atjungimas naktį užkerta galimybę patenkinti būtinuosius poreikius, turėtų būti vertinami individualiai, jeigu asmuo kreiptųsi į Lukiškių TI-K dėl elektros energijos tiekimo į kamerą, kurioje jis yra laikomas, naktį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su prašymu įvertinti jo individualią situaciją ir leisti naktį naudotis elektros prietaisais, todėl šiuo atveju neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai (neveikimas) nekonstatuotini. Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K atsisakydavo priimti ir užregistruoti jo skundus, tačiau byloje esanti medžiaga įrodo priešingai, t. y. iš Lukiškių TI-K pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su įvairiais skundais, kurie buvo registruojami ir nagrinėjami (b. l. 67–118).
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, pelėsis ir drėgmė.
Iš Lukiškių TI-K teismui pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktų (b. l. 21–55) matyti, kad 2016 m. balandžio 12 d. patikrinimo metu kameroje Nr. 263, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, nariuotakojų ir kitų kenkėjų nebuvo nustatyta (b. l. 22), buvo sudarytos sąlygos vėdinti kamerą per langus (b. l. 31); 2016 m. balandžio 22 d. patikrinimo metu kamerose Nr. 108 ir Nr. 314 išmatuota oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, kuri atitinka higienos normos reikalavimams, pelėsio požymių minėtose kamerose nenustatyta, jose esantys įrenginiai buvo vizualiai švarūs (b. l. 54). Daugiau duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, teismui nepateikta. Darytina išvada, kad išvardintose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitinkamais laikotarpiais pažeidimų nebuvo nustatyta. Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pareiškėjas dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės kamerose su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K nesikreipė. Pažymėtina, kad iš pateiktos teismui rašytinės medžiagos matyti, kad pareiškėjo teikiami skundai Lukiškių TI-K administracijai buvo susiję ne su laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis (b. l. 67–118). Pareiškėjui jo kalinimo Lukiškių TI-K metu dėl šių konkrečių pažeidimų nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti pareiškėjo abstrakčius teiginius. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų kamerose atmetami kaip nepagrįsti.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 45–46). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus nuolat vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K ėmėsi būtinų priemonių parazitams išvengti, todėl Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jam neužteko išsimaudyti po dušu tik vieną kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte teigiama, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl leidimo pasinaudoti dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad buvo vedamas pasivaikščioti tik 1 val. per parą. Pasak pareiškėjo, tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateiktam išaiškinimui.
Šiuo aspektu teismas pažymi, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą standarto (2002) 1 – Rev.2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (angliškai – outside their cells) užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neginčija fakto, kad jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu jam buvo sudaryta galimybė vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo pripažinti jo teisių pažeidimo.
Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad maistas Lukiškių TI-K buvo neskanus, nekaloringas.
Fiziologines mitybos normas atskiroms kalinamų asmenų grupėms nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose (pavyzdžiui, nedirbantiems vyrams yra nustatyta 2 298 kcal per parą norma). Pastebėtina, kad pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar į kitas institucijas, kurios galėjo patikrinti, ar pareiškėjo gaunamas maitinimas atitinka teisės aktais nustatytą jo energetinę vertę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu būtų atlikti su tuo susiję tikrinimai, todėl padaryti išvadą, kad pareiškėjui buvo teikiamas maitinimas, kuris neatitiko minėtu nutarimu nustatytos energetinės vertės nėra pakankamo pagrindo. Pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu šiuo pažeidimu nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius. Atsižvelgiant į tai, neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai šiuo aspektu nekonstatuoti, o pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigia, kad tualetinis popierius buvo prastos kokybės, netinkamas naudojimui, be to, buvo išduodamas tik kartą per mėnesį.
Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139. Šiame akte numatyta, kad vyrams yra išduodamas tualetinis popierius – 1 rulonas 1 mėnesiui. Minėtas teisės aktas nereglamentuoja, koks tualetinis popierius turi būti išduodamas. Įvertinus tai, pareiškėjo teiginiai dėl aprūpinimo netinkamu tualetiniu popieriumi laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo teigimu, kameroje neturėjo sąlygų išskalbti drabužių ir patalynės, o čiužiniai ir patalynė išduodami nedezinfekuoti.
Pažymėtina, kad iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų turinio matyti, kad patikrinimai dėl sąlygų tam tikrose kamerose atliekami pagal gautus skundus. Iš byloje pateiktos Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2016 m. spalio 26 d. pažymos Nr. 24-8173 matyti, kad pareiškėjas teikė skundą ir minėtoje pažymoje pareiškėjui buvo paaiškinta, kaip galima pasinaudoti viršutinių drabužių skalbimo paslauga ir kada drabužiai bei patalynė skalbiami nemokamai (b. l. 65–66). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su skalbimo paslauga, nėra nustatytas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kalinimo įstaiga privalo aprūpinti apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis, tačiau teisės aktas nenumato, kad turi būti išduodamas naujas čiužinys (arba nauja patalynė). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punktą draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Įrodymų, kad pareiškėjui buvo išduotas netinkamas naudojimui čiužinys, byloje nėra. Pareiškėjui dėl šio pažeidimo nesiskundus, šiuo metu atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius.
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K konstrukcijose naudojamas asbestas, todėl tai kenkia jo sveikatai.
Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose asbesto nėra (b. l. 12–13). Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad dėl kenksmingos sveikatai aplinkos (asbesto) kreipėsi į kompetentingas institucijas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo teiginiai dėl asbesto pastato konstrukcijose egzistavimo ir neigiamo poveikio jo sveikatai yra deklaratyvūs, nepagrįsti byloje surinktais įrodymais, todėl atmetami.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) (t. y. neužtikrintas pareiškėjui minimalus gyvenamasis plotas ir minimalus pareiškėjo privatumas, jam naudojantis tualetu), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Byloje nenustatyta, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė realų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei. Nepaisant to, teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.
Atsižvelgdamas į nustatytus pažeidimus, jų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 150,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 1 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 150,00 Eur neturtinei žalai kompensuoti.
Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau teismui nepateikė detalaus patirtų bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo bei juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalis. Atsižvelgiant šias aplinkybes ir vadovaujantis aukščiau nurodytomis įstatymo nuostatomis, pareiškėjo prašymas negali būti sprendžiamas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Todėl pareiškėjas turi teisę ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo paduoti teismui prašymą dėl šioje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, kartu pateikiant atitinkamus įrodymus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. N. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150,00 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.