Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo D. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutarties, kuria pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-14284-877/2013 pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui D. M. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalinimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, skyrium gyvenančių tėvų bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant, išlaikymo vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovas pareiškė prašymą atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 336 straipsnio 1 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė būtinybės atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Civilinio kodekso normos numato, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas (CK 3.65 str. 1 d.). Šių priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, t. y. tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. CK 3.3 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetiniu vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. CK 3.161 straipsnyje viena iš vaiko teisių įvardinta vaiko teisė bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičiais, jei tai nekenkia vaiko interesams. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu kur tėvai gyvena (CK 3.170 str. 2 d.). Sistemiškai aiškinant CK nuostatas darytina išvada, kad, siekiant užtikrinti vaiko interesus bendrauti su tėvais bei giminaičiais, gali būti taikomos atitinkamos laikinosios apsaugos priemonės.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį laikinosios apsaugos priemonės taikomos tada, kai, ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 265 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų. Tuo būdu laikinąsias apsaugos priemones įstatymų leidėjas pirmiausiai susiejo su ieškinio reikalavimais.

Nagrinėjamu atveju, bylos, kurioje priimtino teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, vienas iš ieškinio dalykų – atsakovo bendravimo su nepilnamečiu sūnumi M. tvarkos nustatymas.

Iš šalių procesinių dokumentų turinio akivaizdu, kad atsakovas su sūnumi bendrauja. Šios aplinkybės neginčijo nei ieškovė, nei apeliantas. Taigi, spręstina, jog atsakovo ir sūnaus nuolatinis ryšys nėra nutrūkęs. Ieškovė, pateikdama teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iš esmės teigė, kad laikinoji apsauga būtina dėl to, kad aiškios bendravimo tvarkos nebuvimas bei spontaniški atsakovo vizitai didina ieškovės ir atsakovo galimybes konfliktuoti, nepagrįstai apsunkina ieškovės asmeninį gyvenimą, planuojant savo laiką ir veiklą. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Kaip minėta, CK 3.170 straipsnio pirmoji dalis įtvirtina tėvo ar motinos, negyvenančio kartu su vaiku, teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, įstatymo trečioji dalis įpareigoja tėvą ar motiną, pas kuriuos gyvena vaikas, nekliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Šiuo atveju laikinąją apsaugos priemonę ieškovė iš esmės prašė taikyti ne atsakovo bendravimo su sūnumi ir dalyvavimo jo auklėjime uždraudimui ar įpareigojimui tai daryti, pastarosios pareigos nevykdant, o esamo bendravimo minimalizavimui ir/ar detalizavimui. Tačiau pastaroji aplinkybė - bendravimo su vaiku apimtis ir tvarka - yra nagrinėjamos bylos šalių ginčo dalykas. Darytina išvada, kad tol, kol šalys šio ginčo išsprendimui nepateikė reikalavimus ir atsikirtimus į reikalavimus pagrindžiančių įrodymų, būtinų bylos išnagrinėjimui iš esmės, bei nesant pagrindo manyti, jog klausimo sprendimo metu esančiu bendravimu yra pažeidžiami konkretūs vaiko interesai ir teisės, susiję su vaiko ugdymu, poilsiu, įvairia veikla ar kitomis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme reglamentuotomis vaiko teisėmis, nėra įstatyminio pagrindo įpareigoti atsakovą iki teismo sprendimo priėmimo bendrauti su vaiku tiksliai apibrėžtu laiku, iš dalies - ir būdu. Pažymėtina, kad smulkiai detalizuotas laikinasis bendravimas ir tikslus jo vykdymas vaiko dienotvarkės planavimo požiūriu jo interesų neapsaugotų labiau, nei laisvas bendravimas (vadovaujantis protingumo principais, dėl susitikimų laiko, tikslų bei kitų vaiko dienotvarkės elementų galima susitarti įvairiomis ryšio priemonėmis). Pažymėtina ir tai, kad pagal bendrąsias vaiko teisių apsaugos nuostatas vaiko teises pirmiausia privalo užtikrinti tėvai (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 7 p.), todėl jie patys privalo pasirūpinti konfliktų nebuvimu vaiko akivaizdoje, o tarpusavio ginčus spręsti, prioritetą visur ir visada suteikiant teisėtiems vaiko interesams. Šiuo atveju konstatuotina, jog vaiko interesus pažeistų ne tiksliai neapibrėžtas bendravimas su atsakovu tėvų ginčų nagrinėjimo metu, o tokio bendravimo nebuvimas. Taigi, ieškovės motyvai, jog tėvo vizitai didina šalių galimybes konfliktuoti, nepagrįstai apsunkina ieškovės asmeninį gyvenimą, su laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu siejama vaiko interesų apsauga niekaip nėra susiję. Todėl teismas sprendžia, jog nepritaikius šioje proceso stadijoje ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės, teismo sprendimo įvykdymas nebus apsunkintas ar neįmanomas nei procesiniu požiūriu, nei asmeninių neturtinių vaiko teisių užtikrinimo aspektu.

Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo, padarė nepagrįstą išvadą dėl pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvimo (CPK 185 str.). Šie proceso teisės normų pažeidimai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartį, kadangi jie sąlygojo neteisingą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo išsprendimą (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p., 338 str.).

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kadangi jie neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo išsprendimui.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338, 339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - ieškovės E. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti.