- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-16
- Bylos Nr.
- P-438-23-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01630-2009-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- K. S.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai
- Kategorijos
- 80.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. S. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) 2009 m. rugpjūčio 25 d. su prašymu kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją (toliau – ir VDI, atsakovas) dėl Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – ir VGTU) rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH paskirties išaiškinimo. VDI 2009 m. rugsėjo 1 d. priėmė sprendimą Nr. (16)SD-19330, kuriuo pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtu ir grąžino jį pareiškėjui.
Nesutikdamas su tokiu sprendimu pareiškėjas K. S. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti VDI 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. (16)SD-19330, įpareigoti atsakovą atsakyti į jo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškime pateiktą klausimą bei į pareiškimą VDI gautą 2009 m. gegužės 27 d., reg. Nr. APS-36-6406 ir priteisti turėtas teismo išlaidas. Skunde paaiškino, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (16)SD-19330 yra nepagrįstas ir neteisėtas, jame neatsakyta į pareiškėjo užduotus klausimus.
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (paaiškino, kad VDI pagal savo kompetenciją neturi teisinio pagrindo vertinti bei kvestionuoti visų instancijų teismų priimtų sprendimų, susijusių su klausimais, keliamais pareiškėjų skunduose ir prašymuose. Dėl darbo santykių su Vilniaus Gedimino technikos universitetu K. S. 1999 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto I-ąjį apylinkės teismą prašydamas „nustatyti darbo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo su VGTU faktą...“ bei išreikalauti iš atsakovo su darbo sutarties nutraukimu susijusius dokumentus. Teismas, išnagrinėjęs bylą, 1999 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė bei nurodė, kad K. S. darbo santykiai su universitetu nutraukti 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymu Nr. 1974-PH. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. kovo 29 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto I apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Tokiu būdu, dėl K. S. pateiktuose VDU skunduose iškeltų klausimų, susijusių su darbo santykiais VGTU, yra priimti ir įsigalioję teismo sprendimai, bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kuri yra galutinė ir neskundžiamą ir šių teismų priimtų sprendimų teisinis vertinimas nepriskirtas VDI kompetencijai.
Atsakovas teigė, jog Asmenų skundai ir prašymai VDI nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. V-312 patvirtintomis „Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklėmis“. Taisyklių 52 punktas nustato, kad pakartotini prašymai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas, taip pat, jei teismo žinioje yra byla dėl to paties prašyme minimo ginčo, dalyko, tuo pačiu pagrindu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tuo atveju per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo datos pareiškėjui pranešama, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas, nurodomos priežastys ir apskundimo tvarka. Dėl darbo santykių su VGTU K. S. kreipėsi į visų instancijų teismus ir dėl šių klausimų yra įsiteisėję teismo sprendimai. K. S. daug kartų buvo išaiškinta VDI nuomonė dėl jo darbo santykių su VGTU, dėl 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH bei VDI kompetencija darbo ginčų nagrinėjimo srityje. Atsižvelgiant į tai, įstatymo nustatyta tvarka, 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. K. S. pareiškimai VDI buvo palikti nenagrinėti bei grąžinti pareiškėjui.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas pažymėjo, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau ? ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2008 m. spalio 16 d. įsakymu Nr. V-312 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklės (toliau ? ir Taisyklės), kurios nustato fizinių ir juridinių asmenų prašymų, skundų, pranešimų, informacijos ir individualių paklausimų nagrinėjimą ir jų aptarnavimą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos administracijos ir teritoriniuose skyriuose. Įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje reglamentuota, kad skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos. Taisyklių 52 punktas nustato, kad pakartotini prašymai nenagrinėjami, jeigu juose nenurodoma naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nėra įtikinamų argumentų, kad sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas, taip pat, jei teismo žinioje yra byla dėl to paties prašyme minimo ginčo, dalyko, tuo pačiu pagrindu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas. Tuo atveju per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo datos pareiškėjui pranešama, kad jo prašymas nebus nagrinėjamas, nurodomos priežastys ir apskundimo tvarka.
Teismas nustatė, kad 2009 m. sausio 15 d. pareiškėjas kreipėsi į VDI Vilniaus skyrių su prašymu ištirti 2008 m. lapkričio 27 d. kelyje į darbą jam įvykusį nelaimingą atsitikimą, taip pat išreikalauti iš VGTU kai kuriuos su darbu VGTU susijusius dokumentus. Išnagrinėjęs minėtą prašymą, VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius A. O. konstatavo, jog pareiškėjas K. S. buvo atleistas iš darbo Vilniaus Gedimino technikos universiteto 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymu Nr. 1974-PH ir šiuo metu niekur nedirba darbo sutarties pagrindais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus duomenimis K. S. Vilniaus Gedimino technikos universiteto apdraustųjų sąraše buvo nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 1998 m. gruodžio 9 d.. Pagal VGTU pateiktą pranešimą apie atleidimą iš darbo, K. S. socialinio draudimo pabaiga ? 1998 m. gruodžio 9 d., tuo tarpu trauma K. S. įvyko 2008 m. lapkričio 27 d.. Prašymo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo kreipėsi į teismą ir šiuo klausimu yra visų teisminių instancijų priimti teismo sprendimai. Atsakovas nustatė, jog nėra pagrindo prašyme minimą nelaimingą atsitikimą priskirti prie nelaimingų atsitikimų kelyje į darbą/iš darbo bei nėra subjekto, kuris nagrinėjamu atveju teisės aktų nustatyta tvarka būtų įpareigotas ištirti pareiškėjo minimą nelaimingą atsitikimą ir surašyti nelaimingo atsitikimo aktą N-2. Apie atlikto tyrimo išvadas pareiškėjas įstatymo nustatyta tvarka buvo informuotas 2009 m. sausio 26 d. raštu Nr. SD-2046. Pareiškėjas 2009 m. balandžio 2 d. kreipėsi į atsakovą su pakartotiniu skundu dėl netinkamai atlikto pirminio tyrimo ir neteisingų VDI Vilniaus skyriaus išvadų. Atsakovas pakartotinai išnagrinėjo K. S. keliamus klausimus bei nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad šiuo metu jo atžvilgiu pažeidžiamos darbuotojų saugą ir sveikatą reglamentuojančių norminių teisės aktų normos, pripažino, kad VDI Vilniaus skyriaus pirminio tyrimo išvados bei sprendimas yra pagrįsti ir teisėti. Pareiškėjas dar ne vieną kartą, t. y. 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į atsakovą su pareiškimais dėl VGTU rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH išaiškinimo, kuris 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. (16)SV-12903 ir 2009 m. rugsėjo 1 d. raštu Nr. (16)SD-19330 į pareiškėjo pareiškimus atsakė. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2009 m. rugsėjo 1 d. VDI sprendimu Nr. (16)SD-19330, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teismas nustatė, jog dėl darbo santykių su Vilniaus Gedimino technikos universitetu pareiškėjas 1999 m. sausio 22 d. kreipėsi į Vilniaus miesto I-ąjį apylinkės teismą, prašydamas „nustatyti darbo sutarties nutraukimo ar nenutraukimo su VGTU faktą...“ bei išreikalauti iš atsakovo su darbo sutarties nutraukimu susijusius dokumentus. Teismas, išnagrinėjęs bylą, 1999 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė bei nurodė, kad K. S. darbo santykiai su universitetu nutraukti 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymu Nr. 1974-PH. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. kovo 29 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. spalio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto I apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą (civ. byla Nr. 3K-3-1013/2000). Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bendrosios kompetencijos teismai per tris teisminio proceso metus pareiškėjui išaiškino 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH padarinius.
Teismas akcentavo, jog remdamasis byloje esančiu VDI 2009 m. gegužės 15 d. sprendimu Nr. (16)SD-11468, atsakovas atsakė į pareiškėjo 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. gegužės 12 d. pareiškimus dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir dėl VGTU rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH išaiškinimo. Jam buvo išaiškinta, jog VDI Vilniaus skyriaus bei VDI Nelaimingų atsitikimų analizės specialistai, nagrinėdami pirminius K. S. pareiškimus ir skundus, tinkamai vykdė VDI įstatymo bei nuostatų priskirtas funkcijas bei padarė teisingas išvadas. Taip pat pripažino, kad, kadangi 2008 m. lapkričio 27 d. įvykio metu K. S. socialiniu draudimu apdraustas nebuvo, darbiniai santykiai su VGTU buvo nutraukti, todėl, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais tirti jam įvykusį nelaimingą atsitikimą, kaip nelaimingą atsitikimą kelyje iš darbo, nėra teisinio pagrindo. Nustatė, kad pareiškėjas 2009 m. gegužės 26 d. prašymu kreipėsi į VDI dėl 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH paskirties išaiškinimo. 2009 m. birželio 2 d. VDI priėmė sprendimą Nr. (16)SD-12903, kuriuo pareiškėjo pareiškimą paliko nenagrinėtu ir grąžino jį. 2009 m. rugpjūčio 25 d. jis pakartotinai kreipėsi į VDI ir jam buvo atsakyta. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui pateiktose Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus išvadose, kurios yra 2009 m. gegužės 15 d. Nr. (16)SD-11468 sprendimo pagrindas, buvo pateikti atsakymai į jo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimuose kartojamus klausimus.
Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, įvertinęs teisės aktų normas reguliuojančias ginčo teisinius santykius padarė išvadą, jog K. S. daug kartų buvo išaiškinta VDI nuomonė dėl jo darbo santykių su VGTU, dėl 1998 m. gruodžio 9 d. VGTU rektoriaus įsakymo Nr. 1974-PH bei VDI kompetencija darbo ginčų nagrinėjimo srityje, todėl 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimai pagrįstai buvo palikti nenagrinėti bei grąžinti pareiškėjui. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sprendimas (VDI 2009 m. rugsėjo 1 d. sprendimas Nr. (16)SD-19330) yra teisėtas ir pagrįstas, VDI teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, todėl jos priimtas sprendimas yra teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo skunde išdėstytais argumentais. Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog ginčo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo K. S. 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškime pateiktą klausimą bei į pareiškimą VDI gautą 2009 m. gegužės 27 d., reg. Nr. APS-36-6406 ir priteisti turėtas teismo išlaidas.
III.
Pareiškėjas K. S. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo posėdyje nagrinėjant bylą dalyvavo I. J., kuri nėra nei proceso šalis, nei tinkamai įgaliotas atstovas. Teismas netinkamai vertino įrodymus, remdamasis minėto asmens paaiškinimais. Nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės (ABTĮ 79 str., 81 str.).
2. Teismas rėmėsi netinkamai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nurodydamas, kad pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 25 d. su prašymu, o ne pareiškimu, kreipėsi į VDI. Be to, teismas netinkamai įvardijo VGTU 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1974-PH, įvardydamas jį VGTU rektoriaus įsakymu.
Atsiliepimas
3. Teismas nepagrįstai vertino atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, kadangi teisme atsiliepimas gautas pasibaigus teismo nustatytam terminui. Ignoruodamas pareiškėjo prašymą nepriimti šio atsiliepimo, teismas pažeidė ABTĮ 67 straipsnio 2 dalies nuostatą.
4. Pareiškėjo nuomone, teismas neatskleidė ginčo esmės, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi ne dėl darbo santykių, susiklosčiusių tarp pareiškėjo ir kitų asmenų, bet dėl VDI pareigūnų veiksmų, kadangi pastarieji pagal savo kompetenciją neatsakė į pareiškėjo pareiškimus: VDI neatsakė į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pateiktą klausimą bei nepateikė atsakymo į pareiškėjo 2009 m. gegužės 27 d. pareiškimą. Vertindamas, kad teismas neišnagrinėjo ginčo esmės, daro išvadą, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas (ABTĮ 86 str. 1 d.).
5. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai vertino įrodymus, konstatuodamas, jog pareiškėjas gavo VDI atsakymą į jo 2009 m. gegužės 26 d. pareiškimą. Sprendimu ne tik neatstatyta pažeista pareiškėjo teisė gauti minėtą atsakymą, tačiau ir užkirstas kelias ją atstatyti. Taip pat teismas neteisingai nustatė aplinkybę, neva VDI atsakė į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimą raštu Nr. (16) SD-19330. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad į pareiškėjo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimus atsakyta VDI 2009 m. gegužės 15 d. išvada Nr. (16)SD-11468, kuri yra adresuota Lietuvos Respublikos Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui M. P..
6. Pareiškėjo vertinimu, teismo motyvai, kuriuose pasisakyta apie VDI kompetenciją, išėjo už skundo ribų.
Lietuvos Respublikos Valstybinė darbo inspekcija atsiliepimu prašo K. S. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pareiškėjas išdėstė argumentus, kurie yra iš esmės analogiški pateiktiesiems pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymėjo, kad teismo posėdžio metu teismui buvo pateiktas VDI Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus vedėjo pavaduotojos vyriausiosios darbo inspektorės I. J. įgaliojimo Nr. IT-6 originalas ir jo kopija, kuri buvo prijungta prie bylos. Nurodė, kad VDI atsiliepimas į K. S. skundą pirmosios instancijos teismui buvo išsiųstas 2009 m. gruodžio 17 , t. y., nepraleidus teismo nustatyto termino, be to, pažymėjo, kad net šio termino praleidimas ar atsiliepimo nepateikimas nėra pagrindas keisti ar naikinti teismo sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Atsiliepimas
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino atsakovo atsiliepime išdėstytus paaiškinimus, kadangi teisme atsiliepimas gautas pasibaigus teismo nustatytam terminui, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutiko: kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 23009 m. spalio 27 d. nutarties, atsakovas atsiliepimą į skundą buvo įpareigotas pateikti iki 2009 m. lapkričio 17 d., ir, kaip matyti iš spaudo ant voko, 2009 m. lapkričio 17 d. vokas su atsiliepimu buvo įteiktas pašto įstaigai, o ABTĮ 66 straipsnio 6 dalis nustato, kad jei skundas, dokumentai ar pinigų sumos įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos, terminas nelaikomas praleistu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog kitas apeliacinio skundo argumentas yra susijęs su tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino teismo posėdyje nagrinėjant bylą dalyvavusios I. J. paaiškinimus, kadangi pastaroji, pasak apelianto nėra nei proceso šalis, nei tinkamai įgaliota atstovė. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko ir su šiuo argumentu, pažymėdamas, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis savo interesus teisme turi teisę ginti per atstovą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, I. J. laikytina Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos atstovė pagal įstatymą (to paties straipsnio 2 dalis), nes, kaip matyti iš atsakovo išduotos įgaliojimo kopijos, minėta darbuotoja bylos nagrinėjimo metu buvo įgaliota atstovauti instituciją. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad byloje yra įgaliojimo kopija, o ne originalas, nesudaro pagrindo abejoti minėto asmens įgaliojimu. Tikrinant teismo posėdžio dalyvių (proceso šalių ir jų atstovų) asmens tapatybę nustatančius bei įgaliojimą atstovauti įrodančius dokumentus, (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 239 str. 2 d.), įstatymas nenumato, kad dokumentų originalai, juos patikrinus, būtų įsiuvami į bylą. Be to, minėto asmens įgaliojimo tinkamumu nebuvo suabejota ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu tikrinant posėdyje dalyvavusių asmenų tapatybę bei įgaliojimus.
Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas gavo VDI atsakymą į jo 2009 m. gegužės 26 d. pareiškimą. Taip pat teismas, pasak apelianto, neteisingai nustatė aplinkybę, neva VDI atsakė į pareiškėjo 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimą raštu Nr. (16) SD-19330. Be to, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad į pareiškėjo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimus atsakyta VDI 2009 m. gegužės 15 d. išvada Nr. (16)SD-11468, kuri yra adresuota Lietuvos Respublikos Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui M. P.. Tačiau, kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, byloje esantis VDI 2009 m. gegužės 15 d. sprendimas Nr. (16)SD-11468 liudija, kad atsakovas atsakė į pareiškėjo 2009 m. balandžio 2 d., 2009 m. balandžio 16 d. ir 2009 m. gegužės 12 d. pareiškimus dėl įvykusio nelaimingo atsitikimo ir dėl VGTU rektoriaus 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymo Nr. 1974-PH išaiškinimo, o Piliečių prašymų tyrimo ir analizės skyriaus išvadose, kurios yra 2009 m. gegužės 15 d. Nr. (16)SD-11468 sprendimo pagrindas, buvo pateikti atsakymai į jo 2009 m. gegužės 26 d. ir 2009 m. rugpjūčio 25 d. pareiškimuose kartojamus klausimus.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog iš apeliacinio skundo matyti, kad jis grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino faktines aplinkybes, t. y. kelia klausimą dėl byloje esančių įrodymų vertinimo tinkamumo. Patikrinusi bylą šiuo aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatomos įrodymais, įvertinant juos pakankamumo ir patikimumo aspektais (ABTĮ 57 str.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai ir detaliai aptarus bei įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvardinti įrodymai, vertinant juos chronologiško atsiradimo bei jų šaltinių (įrodinėjimo priemonių) įvairumo aspektais, neturi esminių tarpusavio prieštaravimų, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nėra pakankami paneigti pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismas konstatavo ir tai, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi netinkamai nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, nurodydamas, jog pareiškėjas 2009 m. rugpjūčio 25 d. su prašymu, o ne pareiškimu, kreipėsi į VDI. Be to, anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvardijo VGTU 1998 m. gruodžio 9 d. įsakymą Nr. 1974-PH, įvardydamas jį VGTU rektoriaus įsakymu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais sutiko, tačiau nurodė, kad netikslus sąvokų vartojimas šiuo atveju negali būti pagrindu keisti ar naikinti skundžiamą sprendimą. Be to, kaip akcentavo apeliacinės instancijos teismas, ABTĮ 94 straipsnio 2 dalis numato galimybę teismui savo iniciatyva ar šalių prašymu ištaisyti sprendime aptiktus rašymo apsirikimus, todėl apeliantas šioje proceso stadijoje gali kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su tokiu prašymu. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.
IV.
Pareiškėjas K. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-95/2011.
Prašyme nurodo, jog byloje su tuo pačiu atsakovu - VDI – ir dėl analogiškų reikalavimų Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2011 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2583-171/2011. Šia nutartimi nuo bylos nagrinėjimo buvo nušalinta teisėja Irena Paulauskienė ir teisėja Veslava Ruskan. Minėtoje nutartyje kaip teisėjų nušalinimo pagrindas ir motyvas buvo nurodyta tai, kad jos bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjo ginčus, kilusius iš tų pačių darbo teisinių santykių. Dėl šios priežasties, pareiškėjo vertinimu, teisėja Irena Paulauskienė privalėjo nusišalinti ir nuo administracinės bylos Nr. A822-95/2011 nagrinėjimo, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus apygardos administraciniam teismo 2011 m. birželio 15 d. nutarties priėmimas yra sietinas su naujai paaiškėjusia esmine aplinkybe, sudarančia proceso atnaujinimo pagrindą administracinėje byloje Nr. A822-95/2011. Pareiškėjas teigia, jog administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 egzistuoja ir kitas proceso atnaujinimo pagrindas, numatytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte, kadangi byloje buvo padaryti materialinės teisės normų - Lietuvos Respublikos Darbo kodekso, Lietuvos Respublikos ir kitų teisės norminių aktų, rengimo tvarkos įstatymo, raštvedybą ir dokumentų rengimą reglamentuojančiose taisyklėse nustatytų specialiųjų teisės normų pažeidimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis). Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą (ABTĮ 157 straipsnio 2 dalis), procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas K. S. prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. dėl to, kad naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu (Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė 2011 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-2583-171/2011, kuria nuo analogiškos bylos (analogiško pobūdžio ginčo) nagrinėjimo buvo nušalinta teisėja Irena Paulauskienė).
Vertinant prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentų pagrįstumą iš esmės, akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs (pavyzdžiui, bylos Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010), jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios objektyvios aplinkybės, kurioms paaiškėjus ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz. bylas Nr. P143-160/2009, P662-80/2010, P261-157/2010).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog aplinkybė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-2583-171/2011 nuo analogiškos bylos nagrinėjimo buvo nušalinta teisėja Irena Paulauskienė, turi esminę reikšmę bylai Nr. A822-95/2011, t. y. bylai, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad dėl šios aplinkybės galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas byloje Nr. A822-95/2011. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 matyti, jog šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės. Akcentuotina, kad pareiškėjas nepateikia jokių duomenų (įrodymų) būtent dėl galimo šių teisėjų šališkumo ar išankstinio suinteresuotumo administracinės bylos Nr. A822-95/2011 baigtimi, todėl akivaizdu, jog nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į tinkamą teismo procesą bei objektyviai ir nešališkai patikrintas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas.
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog procesas administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 turėtų būti atnaujintas dėl esminių materialinės teisės normų pažeidimų. Atkreiptinas dėmesys, kad, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalimi, prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju apie aplinkybes, susijusias su galimai netinkamu materialinės teisės normų taikymu, pareiškėjas turėjo sužinoti gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-95/2011, t. y. 2011 m. sausio 21 d. (žr. įrašus administracinės bylos aplanke). Taigi, atsižvelgiant į tai, jog prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas pateikė tik 2011 m. rugpjūčio 30 d., konstatuotina, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu (dėl padaryto akivaizdaus materialinių teisės normų pažeidimo).
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-50/2011 laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo K. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-95/2011 pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.