- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-05-09
- Bylos Nr.
- 1S-454-72/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Tomas Zdanavičius
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Tomas Zdanavičius, sekretoriaujant Jolitai Žukauskienei, dalyvaujant prokurorui Ramūnui Pačebutui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo suimtojo O. P. gynėjo advokato E. L. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nutarties, kuria O. P. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas dvidešimčiai dienų, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Skundžiamos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nutarties priėmimo metu O. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenysd neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriumi, nuo 2007 m. sausio 15 d. iki 2008 m. rugpjūčio 11 d. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neįtraukė į apskaitą pagal 2007 m. balandžio 18 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaitą-faktūrą serija SUB Nr.010 įformintų statybinių medžiagų už 12795,35 litų pardavimą L. K. ir neatvaizdavo gautų pajamų, be to, pažeisdamas to paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nenustatė apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos, kurioje būtų numatytos priemonės, užtikrinančios dokumentų saugumą, todėl buvo neišsaugota 2007 m. balandžio 18 d. pridėtinės vertės mokesčio sąskaita-faktūra SUB Nr. 010, kurioje įformintas statybinių medžiagų už 12795,35 litų pardavimas L. K., dėl šių pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) 2007 metų veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio.
Taip pat, O. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 220 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis, būdamas uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, direktoriumi, nuo 2007 m. sausio 15 d. iki 2008 m. rugpjūčio 11 d. pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 ir 2 dalis atsakingu už buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaule, uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) naudai siekdamas išvengti mokesčių, pažeisdamas 2002 m. kovo 5 d. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus, į 2007 metų balandžio mėnesio pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją, 2007 m. gegužės 14 d. įrašė žinomai neteisingus duomenis – 8051 litų apie prekių tiekimo ir paslaugų apmokestinamąją vertę ir 1449 litų pardavimo pridėtinės vertės mokesčio sumą, neatvaizdavo 1952 litų pardavimo pridėtinės vertės mokesčio, šią deklaraciją pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai adresu Durpyno g. 3, Panevėžyje, taip išvengdamas turtinės prievolės valstybei į biudžetą nesumokėjo 1952 litų.
Taip pat, O. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo, uošvienės Z. K., žmonos V. P. naudai įgyti svetimą turtą, pažadėjęs nukentėjusiajam G. P. surasti jo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, pirkėją, 2007 m. gegužės 30 d., tyrimu nenustatytą valandą, Panevėžio 5-ame notarų biure, esančiame Anykščių g. 5, Panevėžio mieste, pasinaudodamas nukentėjusiojo G. P. valios trūkumu sudarant įgaliojimą, kuriuo O. P. buvo suteikta teisė valdyti, naudoti ir disponuoti visu G. P. turtu, 2007 m. birželio 6 d. pirkimo pardavimo sutartimi G. P. priklausantį 2,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone, galimai už 20 000 litų pardavė Z. K., kuri 2008 m. liepos 18 d. žemės sklypo dovanojimo sutartimi šį žemės sklypą padovanojo savo dukrai V. P., o pastaroji 2008 m. liepos 23 d. panaudos sutartimi minėtą žemės sklypą perdavė neatlygintinai valdyti ir juo naudotis savo vyrui O. P., tokiu būdu apgaule įgijo svetimą turtą – G. P. priklausantį 2,96 ha žemės sklypą 18000 litų vertės, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio rajone.
Taip pat, O. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis 2008 m. kovo 20 d. apie 22.00 val. V. V. gyvenamojo namo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), kieme, turėdamas tikslą bet kokiu būdu paveikti liudytoją V. V., prašydamas V. V. meluoti policijos pareigūnams ir V. V. būsimos apklausos metu Panevėžio miesto apylinkės teisme, siekė paveikti liudytoją V. V., kad jis ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu duotų melagingus parodymus.
Taip pat, O. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 1 dalyje, t. y. tuo, kad jis laikotarpyje nuo 2007 m. rugsėjo 14 d. iki 2007 m. rugsėjo 22 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuotą savo teisę dėl tariamos UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus V. V. skolos jo vadovaujamai UAB (duomenys neskelbtini), tai yra iš UAB (duomenys neskelbtini) teritorijos išvežė ir pardavė UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius 195,741 kubinius metrus akyto betono blokelių bendros 68 000 litų vertės, padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) didelę 68 000 litų žalą.
Taip pat, O. P. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 233 straipsnio 3 dalyje, t. y. tuo, kad jis 2008 m. balandžio 18 - 21 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, UAB (duomenys neskelbtini) administracinėse patalpose, esančiose Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), panaudodamas psichinę prievartą – liepdamas nukentėjusiajam V. V. meluoti, keisti parodymus, nusiųsdamas grasinančią žinutę, siekė paveikti nukentėjusįjį V. V., kad jis ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) jo atžvilgiu duotų melagingus parodymus.
Teismui pateiktos medžiagos duomenimis, O. P. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-26 nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 222 str. 1 d., 220 str. 1 d., 182 str. 1 d., 182 str. 1 d., 233 str. 1 d., 294 str. 1 d., 233 str. 1 d., vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 2, 4, 6 d., nuteistas subendrinta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 64 str. 1, 3 d., prie paskirtos bausmės pridėta Panevėžio apygardos teismo 2004-03-18 nuosprendžiu, kuris pakeistas Lietuvos apeliacinio teismo 2004-09-10 nutartimi, paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir O. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams. Nuosprendis neįsiteisėjęs.
Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nutartimi O. P. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas dvidešimčiai dienų, pratęsimo pradžią skaičiuojant pasibaigus anksčiau paskirtam suėmimo terminui, t. y. 2011-04-09. Teismas sprendimą motyvavo tuo, kad kaltinamasis O. P. gali bėgti (slėptis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.) bei daryti Lietuvos Respublikos BPK 122 str. 4 d. nurodytus naujus nusikaltimus (BPK 122 str. 1 d. 3 p.).
Šalies argumentai
Skundu O. P. gynėjas advokatas E. L. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nutartį. Nurodo, kad yra neteisingas suėmimo termino pratęsimo motyvavimas inkriminuojamų nusikalstamų veikų skaičiumi, nes prievartos priemonių paskirtis baudžiamajame procese yra procesinių tikslų pasiekimo užtikrinimas tais atvejais, kai yra būtina taikyti prievartą. Būtinybės taikyti prievartos priemones klausimas, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija ir BPK 119 str., nesiejama su reiškiamų kaltinimų pagrįstumu ar inkriminuojamų nusikalstamų veikų skaičiumi. Teismas neįvertino, kad O. P. pavojingiausia inkriminuojama veika priskiriama apysunkiam nusikaltimui, už kurį numatyta maksimali 4 metų laisvės atėmimo bausmė, o jam suėmimas jau tęsiamas pusantrų metų. Teismas nesilaikė LR BPK 121 str. 2 d. numatytos sąlygos, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką ir neįvertino, kad kaltinimai O. P. pareikšti išimtinai tariamų nukentėjusiųjų V. V. ir G. P. nenuoseklių parodymų pagrindu. Nebuvo įvertinta ir tai, kad be nukentėjusiųjų V. V. ir G. P. parodymų, bylos medžiagoje daugiau nėra patikimų duomenų, rodančių, kad O. P. įvykdė jam inkriminuojamas veikas. Nurodo, kad teismo nutarties nuoroda į BK 233 str. 3 d. pateikiama kaip svarus argumentas suėmimo termino pratęsimui, o kaltinimai pagal LR BK 220 str. 1 d. ir 222 str. 1 d. grindžiami prielaidomis, neįvertinant, kad už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga ir buhalterė V. M. bei buvęs direktorius, vėliau direktoriaus pavaduotojas V. V.. Nutarties loginė analizė taip pat leidžia manyti, kad griežčiausios prievartos priemonės pritaikymu siekiama neprocesinių tikslų, t. y. nubausti O. P. už tai, kad jis „nepripažįsta savo kaltės“. Tuo motyvuodamas teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., Konstitucijos 31 str. 3 d., kadangi tai yra vertinama kaip vertimas duoti parodymus prieš save. Nutarties analizė taip pat rodo, kad suėmimo terminas pratęstas, kadangi O. P. pažeidė rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Baudžiamojo proceso kodeksas numato platų prievartos priemonių instrumentą, tačiau teismas O. P. taikė griežčiausią kardomąją priemonę, nevertino, ar yra galimybių procesinius tikslus pasiekti taikant švelnesnę priemonę, nemotyvuotai nurodydamas, kad švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti procesinių tikslų. Mano, kad užstato ir dokumento paėmimo taikymas leistų efektyviai pasiekti procesinius tikslus bei pašalinti abejones, kad O. P. slėpsis nuo teismo ar kitaip trukdys procesui. Teismas nutartyje nenurodė jokių motyvų, pagrindžiančių suėmimo pratęsimo pagrindą, kad O. P. vykdys naujus LR BPK 122 str. 4 d. numatytus nusikaltimus, kas vertintina kaip prielaida bei rodo išankstinį bylą nagrinėjančios teisėjos neigiamą nusistatymą prieš O. P. asmenybę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti prielaidą, kad O. P. ketina įvykdyti nors vieną iš BPK 122 str. 4 d. nurodytų veikų. Teisėja O. P. teisės į gynybą per pasirinktą gynėją įgyvendinimą vertina kaip vieną iš pagrindų suėmimo skyrimui. Mano, jog tai pažeidžia O. P. teisę pasirinkti gynėją siekiant efektyvios teisinės gynybos bei negali būti pagrindas pratęsti suėmimo taikymo terminą. Atkreipia dėmesį, kad gynėjo keitimą lėmė objektyvūs veiksniai, šia teise nepiktnaudžiauta. Teismas nutartyje nutylėjo tikras priežastis, lėmusiais ilgą teisminį bylos nagrinėjimą, t y. kad šaukiamas į teismą neatvykdavo V. V., kad procesą vilkino ir pats teismas, nuosprendį paskelbdamas daugiau nei po pusantro mėnesio. Byla nėra sudėtinga, todėl šios aplinkybės rodo teismo argumentų dėl būtinybės taikyti suėmimą nepagrįstumą. Nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, kad O. P. serga lėtine vidaus organų liga, kuri progresuoja, nuolat jaučiami dideli skausmai. Suėmimo sąlygos neužtikrina galimybės gydytis nuo ligos, kadangi įkalinimo įstaigų ligoninė neturi konkrečiai paskirtų medikamentų, įkalinimo įstaigų maistas neatitinka šia liga sergančiam žmogui teikiamo maisto. Apibendrindamas daro išvadą, kad suėmimas O. P. dabartinėje bylos stadijoje taikomas „profilaktiniais“ tikslais, pažeidžiant LR BPK 11 str. įtvirtintą proporcingumo principą, neabejojant, kad jo atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis (nekaltumo prezumcijos pažeidimas). Net ir tuo atveju, kai procesinės prievartos priemonės taikymas atitinka procesinę ir materialinę nacionalinę teisę, jis gali būti pripažintas neteisėtu, jei pasirinktas, kai tam nėra būtinumo. Būtinybės O. P. atžvilgiu taikyti suėmimą nebuvo. Pažymi, kad suėmimo pratęsimo termino svarstymas buvo imituojamas, bylos aplinkybės ir gynėjo argumentai, rodantys, kad nėra būtinybės taikyti suėmimą, nenagrinėti. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad pusantrų metų besitęsiantis suėmimas galėjo turėti įtakos ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui.
Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Suimtojo O. P. gynėjo advokato E. L. skundas atmestinas.
Suimtojo O. P. gynėjo advokato skunde pateikiama nemaža dalis argumentų, susijusių su O. P. kaltės klausimu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia suimtojo gynėjo advokato dėmesį į tai, kad nagrinėjant nutarties dėl suėmimo termino pratęsimo pagrįstumą bei teisėtumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir nenagrinėjamas. Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (LR BPK 121 straipsnio 2 dalis). Duomenų pakankamumą dėl O. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų patvirtina jo (O. P.) atžvilgiu jau priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu dėl vienos apysunkės ir šešių nesunkių tyčinių nusikalstamų veikų padarymo ir nubaustas realia galutine subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Kardomosios priemonės įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam gali būti skiriamos tik siekiant LR BPK 119 straipsnyje įvardytų tikslų. Taigi suėmimas, kaip kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas siekiant garantuoti, kad įtariamasis nepasislėps nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir tokiu būdu nesutrukdys ikiteisminiam tyrimui ir baudžiamosios bylos nagrinėjimui teisme bei nuosprendžio įvykdymui, siekiant atimti įtariamajam ar kaltinamajam galimybę neteisėtomis priemonėmis ir būdais trukdyti tyrimui ir bylos nagrinėjimui. Be to, kardomosiomis priemonėmis gali būti siekiama užkirsti kelią kitų nusikalstamų veikų padarymui. Skiriant kardomąją priemonę ir pratęsiant jos terminą gali būti siekiama tiek vieno, tiek kelių paminėtų tikslų.
Panevėžio apygardos teismas pritaria Panevėžio miesto apylinkės teismo išvadai, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebūtų galima pasiekti LR BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų.
Ikiteisminio tyrimo metu O. P. buvo paskirta švelniausia kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, tačiau jis pažeidė šios kardomosios priemonės sąlygas ir išvyko iš Lietuvos Respublikos. Tik policijos pareigūnų dėka, praėjus penkiems mėnesiams po 2009-06-09 prokuroro nutarimo, kuriuo buvo paskelbta O. P. paieška, jis buvo surastas ir sulaikytas. O. P. yra anksčiau teistas už tyčinio sunkaus savanaudiško nusikaltimo padarymą (LR BK 22 str. 1 d., 260 str. 1 d.), inkriminuojamas nusikalstamas veikas galimai padarė lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu, iki suėmimo niekur nedirbo, byloje nėra duomenų, kad jis būtų turėjęs legalų ir nuolatinį pragyvenimo šaltinį. Šios aplinkybės apylinkės teismui pagrįstai leido manyti, kad suimtasis O. P., būdamas laisvėje, gali bėgti (slėptis) nuo teismo bei daryti naujus labai sunkius, sunkius ar LR BPK 122 str. 4 d. nurodytus apysunkius nusikaltimus.
Apeliacinis teismas pažymi, kad suimtojo gynėjas advokatas nagrinėjamame skunde atkartoja ankstesnio savo skundo argumentus dėl BPK 11 straipsnio pažeidimo bei suimtojo O. P. ligos, dėl kurios jam būtina speciali mityba ir kurios įkalinimo įstaiga neužtikrina, kurie jau buvo ne kartą išnagrinėti ir aptarti ankstesnėse teismo nutartyse, todėl šioje nutartyje nebeaptartini.
Esant tokioms aplinkybėms, naikinti ar keisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nutartį skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Suimtojo O. P. gynėjo advokato E. L. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-04-07 nutartį.
Nutartis neskundžiama.