Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo teisėja Erika Misiūnienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi pareiškėjų P. G. ir J. G. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-06-08 nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės AB DnB NORD banko pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkų P. G. ir J. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teisme 2012-04-02 gautas pakartotinis pareiškimas Nr. 03/12/02426 „Dėl priverstinio skolos išieškojimo“, jame nurodyta, kad skolininkai ir įkeistų daiktų savininkai buvo įspėti, tačiau per vieno mėnesio terminą skolos negrąžino, todėl prašė priverstinai išieškoti skolą ir už skolą parduoti įkeistus daiktus iš varžytynių. Kreditorė nurodė skolos dydį pagal 2008-08-11 tarp jo ir skolininkų P. G. ir J. G. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. K-2300-2008-230 (su vėlesniais pakeitimais): 297 975,80 Lt paskolos, 26 777,28 Lt nesumokėtų palūkanų, 2840,25 Lt delspinigių už negrąžintą kreditą ir palūkanas, iš viso 327 593,33 Lt įsiskolinimą bankui, 5 procentų įstatymų numatytas metines palūkanas nuo negrąžintos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 139 Lt kreditoriaus sumokėtą žyminį mokestį.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad kreditorė AB DnB NORD bankas pagal 2008-08-11 tarp jos ir P. G. bei J. G. sudarytą kreditavimo sutartį Nr. K-3000-2008-230 (su vėlesniais pakeitimais) suteikė 300 000 Lt kreditą. Kreditorė AB DnB NORD bankas sutartį su kredito gavėjais nutraukė 2011-07-13.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei atkreipia dėmesį, jog vadovaujantis CK 6.217, 6.221, 6.222 straipsniuose nustatytu reglamentavimu, sutartį vienašališkai nutraukus joje nustatytais pagrindais, laikoma, kad visi prievolių įvykdymo terminai yra suėję, sutartį pažeidusi šalis privalo grąžinti tai, ką yra gavusi sutarties pagrindu, atlyginti kitos šalies nuostolius, sumokėti netesybas. Vienas iš prievolių užtikrinimo būdų yra įkeitimas (hipoteka) (CK 6.70 str.). Hipotekos kreditoriaus teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto atsiranda, jeigu įkeitimo sutartyje nustatytu terminu skolininkas neįvykdo prievolės grąžinti skolą arba ne iki galo tokią prievolę įvykdo (CK 4.192 str.1 d., 4.216 str.). Įkeitimo teisinė reikšmė pasireiškia tuo, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo, kreditorius nukreipia reikalavimą į įkeistą objektą. Pagal CPK 558 str. hipotekos kreditorius turi teisę kreiptis į Hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo. Nagrinėdamas kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo, hipotekos teisėjas neanalizuoja aplinkybių, susijusių su prievolės neįvykdymu kreditavimo sutartyje nustatytu terminu, nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo dėl netinkamo sutarties vykdymo ar nutraukimo, skolos dydžio, tik konstatuoja, jog hipoteka užtikrinta prievolė nėra įvykdyta. Hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo, yra sąžiningos (CK 6.188 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).

CK 6.217 str. 1 d. numatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. 5 d. nurodyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Kreditavimo sutarties Nr. K-2300-2008-230 bendrosios dalies 41 punkte numatyta, kad esant sutarties nutraukimo pagrindams bankas turi teisę nesikreipdamas į teismą, prieš 10 dienų išsiuntęs kredito gavėjui raštišką pranešimą vienašališkai nutraukti sutartį. Sutarties nutraukimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo pranešimo išsiuntimo kredito gavėjui dienos. Pagal kreditavimo sutarties 44.1 punktą sutarties nutraukimo pagrindu yra atvejai, kai kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies ir/arba nemoka palūkanų, papildomų palūkanų, delspinigių, baudų bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Šios sutarties 46 punkte įtvirtinta, kad sutartyje numatyti jos nutraukimo pagrindai yra esminio sutarties pažeidimo atvejai. Kreditorius 2011-06-06 raštu (b. l. 24) nustatė papildomą terminą skolininkams padengti pradelstus įsiskolinimus, taigi skolininkai buvo iš anksto tinkamai informuoti apie sutarties nutraukimą, suteikiant jiems protingą papildomą terminą įvykdyti pradelstus sutartinius įsipareigojimus (CK 6.217 str. 3 d., 6.218 str. 1 d.), skolininkai sutartinių įsipareigojimų nevykdė, kreditavimo sutartis su skolininkais nutraukta 2011-07-13. Byloje esantys skolų grafikai patvirtina, kad skolininkai delspinigių nesumokėjo jau 2010 m. birželio mėn., o mėnesio paskolos įmokos nesumokėjo jau 2010 m. liepos mėn. ir paskui vienuolika mėnesių iš eilės (nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2011 m. birželio mėn.) įmokų apskritai nemokėjo, todėl kad šiuo atveju kreditorius, skolininkams ilgą laiką nustatytais terminais nevykdant sutartinių įsipareigojimų, pagrįstai vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį (CK 6.217 str. 5 d., kreditavimo sutarties 41, 44.1, 46 punktai) bei įgijo teisę įgyvendinti savo pažeistas teises, CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str. pagrindais kreipdamasis į hipotekos teisėją dėl skolos iš jam įkeisto turto išieškojimo. Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino CPK 558 str. 1 d. nustatytos procedūros paskirtį.

Atskirajame skunde skolininkai kelia kredito, palūkanų bei delspinigių dydžio pagrįstumo klausimą, tačiau, kaip jau buvo minėta, šios kategorijos bylose hipotekos teisėjas nenagrinėja ginčų dėl pagrindinės prievolės, tarp jų ir ginčų dėl skolos dydžio. Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos vertinti skolos dydžio klausimo, todėl šie apeliantų skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina, kad hipoteka yra papildoma prievolė, kuri priklauso nuo pagrindinės prievolės. Apeliantų dėmesys atkreiptinas į tai, kad suinteresuoti asmenys, nesutikdami su likusios nesumokėtos skolos dydžiu, jo apskaičiavimu ir manydami, kad jų teisės, susijusios su paskolos sutarties vykdymu, yra pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad keisti ar naikinti teisėtą bei pagrįstą teismo nutartį remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 str. 1 p.).

Atmetus atskirąjį skundą, iš apeliantų P. G. ir J. G. kreditorei AB DNB bankui išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme nepriteistinos, nes kreditorė nepateikė įrodymų, patvirtinančių advokato išlaidų dydį (CPK 98 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.