Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dariaus Prankos, Lauretos Ulbienės,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį: 1) visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; 2) rūpintis mažamečiu vaiku A. S.. Taip pat jis pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir J. S. paskirta subendrinta bausmė – laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, įpareigojant jį: 1) visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; 2) rūpintis mažamečiu vaiku A. S. ir 50 MGL (2 500 Eur) bauda. J. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje ir ją baigti (BK 72² straipsnis), nustatyta, kad šis įpareigojimas turi būti įvykdytas per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į baudos bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d., 01.40 val., iki 2018 m. rugpjūčio 13 d., 14.24 val. (1 para), kas atitinka 2 MGL dydžio baudai, ir J. S. paskirta galutinė 48 MGL, t. y. 2 400 Eur, dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju, apeliaciniu skundu prašoma taikyti nuteistajam BK 38 ir 40 straipsnių nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl abiejų nusikalstamų veikų ir baudžiamąją bylą nutraukti arba sumažinti paskirtą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aspektų ir pasisako.

9. Pažymėtina, kad BK 38 straipsnis reglamentuoja atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, o BK 40 straipsnis – atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nors šių institutų taikymo sąlygos nėra tapačios, tačiau tiek vieno, tiek kito instituto taikymui, be kita ko, yra būtinas kaltininko prisipažinimas padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šios sąlygos nebuvimas, nagrinėjamu atveju, ir buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios pirmosios instancijos teismas J. S. nuo baudžiamosios atsakomybės neatleido. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu.

10. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar jo parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-87-976/2020 ir kt.).

11. Siekiant objektyviai įvertinti, ar J. S. savanoriškai pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, t. y. dėl to, kad sudavė dukrai ne mažiau penkių kartų diržo sagtimi į kairės kojos blauzdą ir sugriebė D. K. už kaklo ir pradėjo smaugti, analizuojama nuteistojo pozicija viso baudžiamojo proceso metu. Apklausiamas įtariamuoju, J. S. nurodė, kad dešine ranka čiupo sugyventinę už gerklės ir pastūmė, smurto prieš dukrą nenaudojo. Papildomos įtariamojo apklausos metu nurodė, kad buvo paėmęs D. K. už gerklės ir pastūmė, pastatė ją į vietą, prieš mažametę dukrą smurtą naudojo – vieną kartą trenkė jai diržu per kojas. Dar vienos ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu J. S. vėl nurodė, kad dukters nemušė, tai sugyventinė trenkė dukrai, o jis, stojęs ginti dukters, paėmė D. K. už kaklo ir patraukė, kad ji daugiau nemuštų mergaitės. Paskutinį kartą apklausiamas įtariamuoju, apeliantas savo poziciją dar kartą pakeitė ir nurodė, kad dukrai diržu trenkė kelis kartus, sugyventinei paėmė už kaklo ir, palaikęs kelias sekundes, paleido. Pirmosios instancijos teisme J. S. teigė savo kaltę pripažįstantis dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo, vis dėlto, duodamas parodymus, nurodė, kad dukros mušti nenorėjo, norėjo tik pagąsdinti diržu, o kadangi mergaitė sukosi, netyčia tuo diržu jai pataikė penkis kartus, sudavė nestipriai, į sėdmenis, dukra neverkė, D. K. nesmaugė, tik paėmė už kaklo ir nustūmė, tą vakarą jie nešaukė, tik garsiai kalbėjo. Pirmosios instancijos teisme sprendžiant laidavimo taikymo klausimą, J. S. nurodė, kad jis pripažįsta sumušęs dukrą ir nustūmęs D. K.. Pirmą kartą apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis taip pat teigė visiškai pripažįstantis savo kaltę dėl to, kad sukėlė fizinį skausmą dukrai ir D. K., tačiau antrojo teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nurodė, kad sudavė diržu lovoje gulinčiai dukrai, o D. K. tiesiog pastūmė, toliau duodamas parodymus teigė, kad dukros nemušė, tik gąsdino. Taigi, iš J. S. parodymų visumos akivaizdu, kad asmuo savo poziciją ne kartą keitė, bandė sumenkinti savo vaidmenį, nepripažino visų faktinių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių, taip pat nepripažino to, kad smurtinius veiksmus atliko tyčia, t. y. kad sudavė dukrai ne mažiau penkių smūgių diržo sagtimi į kairės kojos blauzdą (teigė netyčia dukrai pataikęs diržu, norėjęs tik pagąsdinti, pataikęs nesmarkiai į sėdmenis ir pan.), taip pat, kad smaugė D. K. (teigė tik nustūmęs ją už kaklo). Tokie nuteistojo parodymai neprisidėjo prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje, atvirkščiai, apsunkino ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismuose eigą, tiesai nustatyti buvo ne kartą kartojamos J. S. ir nukentėjusiosios apklausos, renkami kiti papildomi duomenys. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistojo parodymuose tėra smulkūs neatitikimai dėl to, kad jis, praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, tiksliai neprisiminė visų smulkmenų. J. S. pozicija baudžiamojo proceso metu buvo keičiama iš esmės. Vien tai, kad asmuo kartoja pripažįstantis savo kaltę, nereiškia, kad jis iš tiesų ją pripažįsta. Kaip jau minėta, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes, kas nagrinėjamu atveju nenustayta. Tai, kad J. S., veikdamas tiesiogine tyčia, smurtavo tiek prieš dukrą, tiek prieš sugyventinę, yra neabejotinai įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis. Apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nėra ginčijamas, taip pat sutinkama ir su nusikaltimų kvalifikavimu, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai išsamios įrodymų analizės neatlieka, tik pažymi, kad į įvykio vietą atvykus policijos pareigūnams, ant nukentėjusiosios D. K. kaklo buvo smurto žymės, kurios nebūtų likusios, jei apeliantas būtų ją tiesiog nustūmęs nuo savęs, o A. S. buvo nustatytas odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairės šlaunies išoriniame paviršiuje, ko nebūtų buvę, jei apeliantas būtų tiesiog netyčia pataikęs besisukančiai mergaitei diržu. Tai, kad asmens veiksmai iš tiesų buvo tyčiniai, patvirtina ir kaimyno M. R. parodymai, kad iš nuteistojo buto buvo girdimas triukšmas, dūžtančių indų garsas, riksmai, mergaitės verkimas. Svarbu atkreipti dėmesį ir į nukentėjusiosios D. K. parodymus, kad J. S. prieš ją smurtauja ne pirmą kartą, kas reiškia, kad asmens smurtinis elgesys nėra atsitiktinis. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, J. S. pozicijos nėra pagrindo laikyti prisipažinimu BK 38 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto kontekste, todėl šiuose straipsniuose numatyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutai buvo netaikyti pagrįstai. Nesant vienos iš būtinųjų sąlygų jų taikymui, kitų sąlygų buvimo apeliacinės instancijos teismas neanalizuoja, nes tai neturės įtakos priimamam sprendimui.

12. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nusikaltusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes ir nusikalstama veika padarytą žalą. BK 140 straipsnio 2 dalis numato, kad tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų, o tas, kas šią veiką padarė mažamečiui, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų (BK 140 straipsnio 3 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias, aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmes, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi. Nors apeliaciniu skundu prašoma sumažinti paskirtą bausmę, tačiau nenurodoma jokių tokį prašymą pagrindžiančių motyvų.

14. J. S. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinės, baigtos, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), padarytos prieš šeimos narius, taip pat ir mažametį asmenį. Asmuo praeityje neteistas, administracine tvarka buvo du kartus baustas, tačiau baudos sumokėtos, nuobaudos negaliojančios. J. S. nevedęs, turi mažametę dukrą, dirba, darbdavio charakterizuojamas teigiamai. Byloje nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena atsakomybę sunkinanti – asmuo nusikalto, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Atsižvelgus į šių aplinkybių visetą, darytina išvada, kad J. S. pagrįstai paskirta laisvės apribojimo ir baudos bausmė, jų dydį nustatant artimą minimalioms šių bausmių rūšių riboms. Tokios bausmių rūšys ir jų dydžiai atitinka BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.

15. Tikrindamas paskirtų bausmių pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas patikrina ir tai, ar paskirtos bausmės buvo tinkamai subendrintos. Nagrinėjamu atveju laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad J. S. padarytos nusikalstamos veikos sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl pasirinko netinkamą bausmių bendrinimo būdą – jas iš dalies sudėjo.

16. Nusikaltimų sutaptis yra tada, kai asmuo padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, savo požymiais atitinkančių veikas, numatytas keliuose BK specialiosios dalies straipsniuose. Nusikaltimų sutaptis gali būti realioji arba idealioji. Pagal baudžiamojo įstatymo prasmę realiosios sutapties atveju keliais savarankiškais veiksmais padaromi du ar daugiau nusikaltimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Idealioji sutaptis yra tada, kai esant vieningam tikslui, tais pačiais veiksmais, tuo pačiu metu padaroma veika, atitinkanti kelių skirtinguose BK straipsniuose numatytų nusikaltimų sudėtis.

17. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiajai A. S. išdykaujant ir trukdant J. S. užmigti, pastarasis paėmė diržą ir ėmė juo mušti dukrą. Jam atliekant šiuos veiksmus, norėdama apginti dukrą, įsikišo D. K., todėl nuteistasis griebė jai už kaklo ir pradėjo smaugti. Kaip nurodė D. K., jai atsitraukus, nuteistasis toliau mušė dukrą. Iš šių faktinių aplinkybių galima daryti išvadą, kad J. S. turėjo tikslą smurtauti prieš dukrą, kuri jį suerzino. Siekdamas šio tikslo, jis panaudojo smurtą ir prieš sugyventinę, kadangi pastaroji jam sutrukdė. Prieš abu asmenis nuteistasis smurtavo tuo pačiu metu, tais pačiais veiksmais, nusikalstamos veikos persipynusios laike. Esant tokioms aplinkybėms, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos laikytinos sudarančiomis idealiąją, o ne realiąją, nusikalstamų veikų sutaptį.

18. BK 63 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tuo atveju, jeigu padarytos kelios nusikalstamos veikos, teismas paskiria bausmę už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, po to paskiria galutinę subendrintą bausmę. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę, teismas gali bausmes apimti arba visiškai ar iš dalies jas sudėti. Kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei (BK 63 straipsnio 2 dalis). BK 63 straipsnio 5 dalyje įstatymų leidėjas yra numatęs, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Taigi, nagrinėjamu atveju, BK 140 straipsnio 2 ir 3 dalyje numatytoms nusikalstamoms veikoms sudarant idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, J. S. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės bendrintinos taikant bausmių apėmimo būdą, t. y. griežtesne aštuonių mėnesių laisvės apribojimo bausme apimant švelnesnę bausmę - 60 MGL dydžio baudą.

19. Esant išdėstytoms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo – BK 63 straipsnio nuostatų (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo J. S. (J. S.) ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl bausmių bendrinimo pakeisti. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, J. S. (J. S.) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 14 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir BK 140 straipsnio 3 dalį paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant J. S. (J. S.) visą bausmės vykdymo laikotarpį nevartoti alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir rūpintis mažamečiu vaiku – dukra A. S..

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į laisvės apribojimo bausmę įskaityti J. S. (J. S.) laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2018 m. rugpjūčio 13 d., 01.40 val., iki 2018 m. rugpjūčio 13 d., 14.24 val. (vieną parą), kas atitinka dvi laisvės apribojimo dienas.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.