Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas Vytautas Krikščiūnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-168/2012

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2012 m. sausio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Nijolės Sušinskienės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Gapučio ir Tomo Zdanavičiaus, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui, nuteistajam P. R., gynėjui advokatui Raimundui Kurkliečiui, nukentėjusiesiems A. P., D. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-05 nuosprendžio, kuriuo P. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 187 str. 2 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Šiuo teismo nuosprendžiu iš P. R. priteista: 27 158 Lt AB „(duomenys neskelbtini)“ naudai ir 32,40 Lt proceso (pašto) išlaidų valstybei. Be to, teismas nuosprendžiu pripažino nukentėjusiosios D. P. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl turtinės žalos, padarytos šiuo nusikaltimu, atlyginimo, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. R. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. balandžio 27 d. apie 17.30 val. Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemyje, D. P. sodyboje, tyčia padegdamas ūkinį pastatą, sunaikino svetimą, D. P. ir A. P. turtą, t.y. pastatą su jame buvusiais gyvuliais, šienu, grūdais, mediena, malkomis bei įvairiais įrankiais bei sugadino gyvenamojo namo plastikinių langų stiklo paketus, dalį bituminės stogo dangos, sienų apšildymo akmens vatą bei izoliacinę plėvelę, taip pat sugadino prie ūkinio pastato stovėjusį traktorių T-16, taip visuotinai pavojingu būdu viso sunaikino svetimo turto už 172 638 litus bei sugadino svetimo turto už 7 600 litų, ir dėl to galėjo nukentėti žmonės.

Nuteistasis P. R. atsikirtimu į nukentėjusiojo A. P. apeliacinį skundą nesutinka su šio skundo argumentais, skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-11-05 nuosprendį laiko teisingu ir prašo bausmės jam negriežtinti. Teigia prisipažinęs padaręs nusikaltimą ir dėl jo nuoširdžiai gailisi. Prašo atsižvelgti į jo amžių.

Teismo posėdyje nukentėjusysis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė tenkinti iš dalies, gynėja – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Skiriant bausmę, atsižvelgiama į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, į jų tarpusavio santykį, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį ( BK 54 str. 2 d.).

Įvertinęs nusikalstamą veiką ir P. R. asmenybę apibūdinančių aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas paskyrė P. R. bausmę, griežtesnę už jam pritaikyto BK straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skirdamas P. R. laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu viršija BK 187 str. 2 d. numatytos šios bausmės vidurkį, atsižvelgia į tai, kad yra viena jo atsakomybę lengvinanti ir viena sunkinanti aplinkybė, jo padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkiam nusikaltimui, į tai, kad padarytas nusikaltimas nuosavybei, padarytas tiesiogine tyčia bei į P. R. asmenybę - jis administracine tvarka baustas, psichikos sveikatos centro įskaitoje neregistruotas, į Panevėžio rajono Savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakteristikoje nurodytus duomenis, į tai, kad P. R. teistas 10 kartų, teistumas neišnykęs, buvo pripažintas ypatingai pavojingu recidyvistu.

Nukentėjusiojo apeliaciniame skunde iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam P. R. neteisingą, aiškiai per švelnią bausmę (BPK 328 str. 2 p.). Skunde nukentėjusiojo įvardijamos priežastys dėl kurių, jo manymu, ir buvo paskirta neteisinga bausmė – teismas neatsižvelgė, jog P. R. nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nusikalstama veika buvo sukeltos sunkios pasekmės bei kad veika padaryta dėl chuliganiškų ir savanaudiškų paskatų. Kolegija pažymi, kad teismas į P. R. atsakomybę sunkinančią aplinkybę atsižvelgė ir tai nurodė nuosprendyje, byloje nėra duomenų, kad P. R. BK 187 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką padarė iš chuliganiškų ir savanaudiškų paskatų, priešingai, pats nukentėjusysis paaiškino, kad su P. R., kuris yra jo kaimynas, buvo konfliktiniai santykiai ir gan ilgą laiką. Tačiau kolegija sutinka, kad teismas, skirdamas bausmę, nepakankamai atsižvelgė, į nusikalstamos veikos pasekmes ir kitas nusikalstamos veikos pavojingumą apibūdinančias aplinkybes.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad mažesnį P. R. veikos ir jo, kaip kaltininko, asmens pavojingumą šioje konkrečioje byloje rodo vien tik nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t.y., jog jis prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi. Tuo tarpu visos kitos bausmei individualizuoti reikšmingos aplinkybės, į kurias pagal BK 54 str. 2 d. būtina atsižvelgti skiriant bausmę, rodo didesnį P. R. veikos ir jo asmens pavojingumą. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai atsižvelgė į P. R. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, bei kaltininko asmenybę.

Viena iš tokių aplinkybių yra padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis. Vertindamas konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnį, teismas atsižvelgia į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, panaudotus įrankius ar priemones nusikaltimui padaryti, padarytos žalos dydį ir mastą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Šiuo atveju kėsinimosi dalykas buvo nuosavybė. Nukentėjusiųjų turtas sunaikintas visuotinai pavojingu būdu – nukentėjusiųjų turtas – ūkinis pastatas buvo padegtas, tai buvo padaryta dienos metu ir matant nukentėjusiajai. Iš bylos duomenų matyti, kad P. R., padegdamas nukentėjusiųjų turtą - pastatą, žinojo, kad jame yra nukentėjusiųjų laikomi gyvuliai. Nukentėjusiesiems nusikaltimu padaryta didelė žala – buvo sudegintas nukentėjusiųjų ūkinis pastatas su jame buvusiais gyvuliais, šienu, grūdais, mediena, sugadintas prie ūkinio pastato stovėjęs traktorius, taip pat padaryta žala ir gyvenamajam namui. Nukentėjusieji teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad jiems buvo padaryta didelė žala, dalis turto buvo neapdrausta. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad P. R. nusikalstama veika padaryta iš žemų paskatų - kerštaujant bei dėl menkavertės priežasties. P. R. paaiškino, kad nesutarė su nukentėjusiaisiais, kadangi jie laikė neaptvėrę savo naminius paukščius ir įvykio dieną dėl to kilo konfliktas su nukentėjusiąja, nes ši po jo kiemą vaikė savo paukščius. Jis pyko, kad nukentėjusioji neužsitveria tvoros ir netrukus, šio konflikto metu P. R., matant nukentėjusiajai, padegė jos ūkinį pastatą.

Kolegija pažymi, kad kaltininko asmenybės įvertinimas - taip pat svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Kaltininko pavojingumą nulemia požymiai, charakterizuojantys jį iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo padarymo. Iš bylos duomenų matyti, kad P. R. jau anksčiau konfliktavo su nukentėjusiaisiais. D. P. nurodė, kad stengdavosi su juo nekonfliktuoti, nukentėjusysis A. P. paaiškino, kad jam P. R. yra grasinęs peiliu, ne kartą naudojo psichologinį smurtą bei kirviu buvo nukapojęs laidus. Iš byloje surinktų duomenų matyti, jog P. R. antivisuomeninės ir neigiamos asmeninės nuostatos buvo susiformavusios dar prieš šio nusikaltimo padarymą. Be to, didesnį P. R. asmens pavojingumą rodo ir požymiai, apibūdinantys jį nusikaltimo padarymo metu. Kaip minėta, P. R. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dienos metu, matant nukentėjusiajai, kaip mažareikšmio konflikto sprendimo būdą nedelsdamas pasirinko nusikaltimo padarymą visiems pavojingu būdu – padegant nukentėjusiųjų turtą. Nors P. R. nurodė, kad matė, kaip nukentėjusioji užgesino ugnį, tačiau pagrasinęs, kad vis tiek padegs kitą kartą, parėjo namo, o vėliau pamatęs, kad vis tik jis pastatą padegė, skubiai iš savo namo išvažiavo, nukentėjusiajai gelbėti turto nepadėjo.

Be to, apygardos teismo teisėjų kolegija, konstatuoja, jog po nusikaltimo padarymo kaltininką charakterizuojantys požymiai pirmosios instancijos teismo įvertinti ne visiškai teisingai. Prie tokių požymių teismų praktikoje priskiriamas atvykimas ir prisipažinimas, gailėjimasis, padėjimas išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimas ir pan. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė - prisipažinimas ir gailėjimasis, teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pripažinta nepagrįstai.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nors kaip matyti iš bylos duomenų, P. R. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tačiau kolegija laiko, kad tai didelės reikšmės atskleidžiant nusikalstamą veiką, neturėjo. P. R. nusikalstamą veiką įvykdė matant nukentėjusiajai D. P., todėl galima daryti išvadą, jog nuteistasis pripažino savo kaltę ne savo noru, bet jam žinant apie akivaizdžius jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Taip pat apeliaciniame skunde akcentuojama, kad P. R. dėl padarytos nusikalstamos veikos nesigailėjo. Kolegija su tuo sutinka. BK 59 str. 1 d. 2 p. prasme nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes – atlyginti padarytą žalą, atsiprašyti nukentėjusiojo ir pan. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti P. R. nuoširdaus gailėjimosi byloje. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2011-05-02, pirmosios instancijos teismo posėdyje P. R. nenurodė, kad gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, nukentėjusiųjų neatsiprašė ( t. 1., b.l. 161-162), to nebandė padaryti ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, padarytos žalos nėra atlyginęs. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad P. R. matydamas pradėjusį degti pastatą, nedėjo jokių pastangų siekiant užkirsti kelią sunkiems nusikalstamos veikos padariniams atsirasti. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina.

Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad P. R. yra laikytinas pavojingu recidyvistu ir jam teistumas nėra išnykęs ar panaikintas. Teismas nurodė tik tai, kad P. R. buvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Iš baudžiamojoje bylos duomenų matyti, kad P. R. 1987 str. Panevėžio miesto apylinkės teismo buvo pripažintas itin pavojingu recidyvistu ( t.1., b.l. 179), jis praeityje ne kartą teistas už vagystes ir valstybinio turto grobimą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, 2002 m. spalio 29 d. įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 9 str. 2 d. bei BK 27 str. 5 d. 97 str. nuostatas P. R. yra laikytinas pavojingu recidyvistu. BK 56 str. 2 d. numato, kad pavojingam recidyvistui už tyčinį nusikaltimą skiriama griežtesnė negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis bausmė.

Pirmiau aptarti duomenys apie nuteistojo kriminalinę praeitį, jo abejingą požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, kuria jis sukėlė nukentėjusiesiems sunkias pasekmes ir tai, kad nuteistasis nors ir pripažino nusikaltęs, tačiau net nenurodė, kad gailėtųsi tai padaręs, parodo didesnį jo pavojingumą.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytus argumentus bei aptartą bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą, iš kurios šalinama pirmosios instancijos teismo nepagrįstai pripažinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, sprendžia, kad P. R. pagal BK 187 str. 2 d. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra per švelni ir neteisinga, todėl griežtintina skiriant jam maksimalią BK 187 str. 2 d. numatytą laisvės atėmimo bausmę, tuo iš dalies tenkinant nukentėjusiojo apeliacinį skundą, o nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 2 p.).

Apeliacinio skundo prašymas, kuriuo nukentėjusysis prašo įpareigoti prokurorą tirti duomenis dėl terorizavimo, grasinimo padegti bei sistemingo bauginimo naudojant psichinę prievartą, apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja. Apygardos teismas nagrinėja apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo priimtų nuosprendžių. P. R. buvo kaltinamas ir pripažintas kaltu pagal BK 187 str. 2 d., kuri numato baudžiamąją atsakomybę už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p. ir 2 p.

nusprendžia:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Pašalinti iš nuosprendžio P. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą padarius nusikaltimą ir nuoširdų gailėjimąsi.

Pagal BK 187 str. 2 d. skirti P. R. bausmę - laisvės atėmimą 5 (penkiems) metams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.