- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-303/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Rūta Mickevičienė, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- G. G.
- Advokatai
- Jolanta Teresė Litvinskienė
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo G. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu dvylikai metų.
Pagal BK 63 straipsnio 9 dalį šią bausmę subendrinus su 2007 m. sausio 25 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo paskirta bausme, G. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
G. G. pagal BK 199 straipsnio 2 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. G. nuteistas už tai, kad laikotarpiu tarp 2006 m. spalio mėnesio tiksliai nenustatytos dienos ir 2006 m. lapkričio 2 d., tiksliai nenustatytoje vietoje, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 674,611 gramų kokaino, supakuoto į 65 cilindro formos paketėlius, kuriuos prarijęs laikė savo organizme iki 2006 m. lapkričio 7 d. 18.30 val., kol Panevėžyje, Smėlynės g. 25, VšĮ „Panevėžio ligoninė” paketėliai su narkotine medžiaga buvo rasti ir paimti operacijos metu.
G. G. taip pat buvo kaltinamas ir tuo, kad labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 674,611 gramų kokaino, tranzitu gabeno iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos šalies per Latvijos Respubliką į Lietuvos Respubliką, ir 2006 m. spalio 30 d., apie 10.00 val., nepateikdamas jos muitinės kontrolei, kontrabandos būdu šią narkotinę medžiagą įvežė į Lietuvos Respubliką. Tačiau dėl šio kaltinimo G. G. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuteistasis G. G. apeliaciniame skunde teigia, kad Panevėžio apygardos teismo nuosprendis keistinas dėl jam paskirtos aiškiai per griežtos bausmės.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde nurodo, jog BK 54 straipsnyje nurodyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti skirdamas bausmę. G. G. teigimu, kaltininko asmenybė – viena iš svarbesnių aplinkybių, į kurią būtina atsižvelgti skiriant bausmę. Apeliantas teigia, jog būtina atsižvelgti ne tik į standartines aplinkybes – charakteristikas, teistumą, administracines nuobaudas, šeiminę padėtį, darbinę veiklą ir kt. Anot R. G. , sveikatos būklė yra svarbesnė aplinkybė skiriant bausmę, nei pirmiau išvardintosios. Tuo tarpu Panevėžio apygardos teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į jo sveikatos būklę, motyvuodamas tuo, kad jis pats savo veiksmais sukėlė pavojų savo sveikatai ar net gyvybei. Dėl to nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad šiuo metu apeliantas yra neįgalus ir jo sveikata dėl pašalintos didelės žarnyno dalies nebepagerės.
Apeliantas teigia, jog apie tai, kad į jo sveikatos būklę nebuvo atsižvelgta, jis sprendžia iš to, kad teismas jam skyrė BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, o tokia bausmė skiriama tuomet, kai byloje nėra nei atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, ir kaltininkas yra sveikas. Anot apelianto, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame ignoruojama sudėtinga bei sunki jo sveikatos būklė, yra neteisingas.
G. G. teigia, jog dėl sveikatos būklės jam bus sunku atlikti laisvės atėmimo bausmę. Apeliantas teigia, jog jis privalo laikytis dietos, sveikai ir dažnai maitintis. Šiuo metu, kol iš jo organizmo išvesti drenai, jam sudėtinga būti tarp kitų suimtųjų, taip pat ir kitiems asmenims sunku būti su juo. Dėl to, pasak apelianto, bausmės atlikimas jam ir ateityje bus nepalyginamai sudėtingesnis nei kitiems, sveikiems asmenims.
Skunde apeliantas nurodo, jog labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, teigia dėl jo prisipažinęs, todėl teismas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir skirti jam arba švelnesnę, nei sankcijoje numatyta, bausmę, arba sankcijoje numatytą minimalią bausmę.
Be to, pasak apelianto, teismas nuosprendyje nepagrįstai ir neteisėtai atsižvelgė į jo išnykusį teistumą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 2.3 punkte nurodyta, kad nuosprendyje nurodomi tik neišnykę ir nepanaikinti teistumai. Todėl, anot G. G. , priimtame nuosprendyje, jo įžanginėje dalyje, nurodęs 1990 m. buvusį, tačiau jau išnykusį jo teistumą, o po to atsižvelgdamas į šį išnykusį teistumą svarstydamas bausmės skyrimo klausimą, teismas minėto Senato nutarimo nesilaikė.
Šalies argumentai
Apeliantas prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendį pakeisti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Teismo posėdyje dalyvaujanti nuteistojo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.
Nuteistojo G. G. apeliacinis skundas netenkinamas.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui. Todėl kiekvienu atveju ji turi būti individualizuojama atsižvelgiant į konkretų padarytą nusikaltimą. Taigi bausmės esmę pirmiausia sudaro konkretaus nusikaltimą padariusio asmens nubaudimas. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, turi paisyti imperatyvo, jog bausmė turi būti teisinga, t. y. atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytą bausmės paskirtį, kuri turi būti kiekvienu konkrečiu atveju vertinama visumoje, nesuteikiant nė vienam iš bausmės paskirties elementų konkrečiomis bylos aplinkybėmis nepagrįsto prioriteto. Bausmės dydis už kiekvieną nusikalstamą veiką turi būti nustatomas įvertinus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog šioje baudžiamojoje byloje jo sveikatos būklė yra svarbesnė aplinkybė už kitas bausmės individualizavimui reikšmės turinčias aplinkybes. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apelianto teiginiu.
Kaip yra konstatavusios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių ir trijų teisėjų kolegijos kasacinėse nutartyse Nr. 2K-7-756/2006 bei Nr. 2K-201/2007, visoms BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytoms aplinkybėms, individualizuojant bausmę, skiriama vienoda teisinė reikšmė. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į visus BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus, vertindamas juos visumoje ir nesuteikdamas nė vienam iš jų nepagrįsto prioriteto, tinkamai taikė minėto straipsnio nuostatas.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, priešingai nei nurodoma apelianto skunde, be kitų BK 54 str. 2 d. nurodytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, skirdamas bausmę atsižvelgė ir į nuteistojo sveikatos būklę, nuosprendyje nurodydamas, jog G. G. yra silpnos sveikatos, nes ne kartą operuotas, jam pašalinta didelė dalis žarnyno. Tačiau nuosprendyje pagrįstai atsižvelgta ir į tai, kad pavojų savo sveikatai ir net gyvybei apeliantas sukėlė sau pats, siekdamas nusikalstamų tikslų.
Taigi, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kaltininko sveikatos būklės nelaikė aplinkybe, turinčią ypatingą, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes nusveriančia aplinkybe.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, todėl teismas turėjo jam, skirti jei ne švelnesnę, nei sankcijoje numatytą, bausmę, tai bent sankcijoje numatytą minimalią bausmę.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis apelianto tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotais parodymais, padarė išvadą, jog jie yra nenuoseklūs, prieštaringi, neatitinkantys kitais byloje surinktais įrodymais nustatytų aplinkybių. Kaip matyti iš bylos duomenų, iš esmės nuteistasis pripažino tik patį narkotinių medžiagų turėjimo faktą, kuris neabejotinai nustatytas kitais byloje surinktais įrodymais. Tuo tarpu duodamas parodymus apie šių medžiagų įgyjimo, prarijimo ir kitas svarbias bylos aplinkybes, apeliantas nebuvo nuoseklus ir nuoširdus. Todėl jo parodymus apie narkotinių medžiagų įgijimo aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė. Akivaizdu, kad tokie nuteistojo parodymai negali būti vertinami, kaip prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ar nuoširdus gailėjimasis. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių apelianto skunde nurodytų aplinkybių nevertino kaip jo atsakomybę lengvinančių ir neatsižvelgė į jas skirdamas G. G. bausmę. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nenustatė nei lengvinančių, nei sunkinančių kaltininko atsakomybę aplinkybių, todėl pagrįstai nuteistajam skyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą straipsnio sankcijoje numatytam šios bausmės vidurkiui.
Šalies argumentai
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas skunde neteisingai nurodo, jog jam pirmosios instancijos teismas paskyrė BK 260 str. 3 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkį atitinkančią laisvės atėmimo bausmę. Minimo BK straipsnio sankcijos vidurkis yra dvylika metų ir šeši mėnesiai, tuo tarpu G. G. skirta laisvės atėmimo bausmė dvylikai metų, tai yra mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.
G. G. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai vertino apelianto buvusį, bet jau išnykusį teistumą, kurį laikė pagrindu griežtinti bausmę ir taip pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ (toliau – ir Senato nutarimas) nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog vienas iš požymių, apibūdinančių kaltininko asmenybę, yra jo elgesys iki nusikalstamos veikos padarymo, kurį parodo kaltininko padarytos ankstesnės nusikalstamos veikos bei kiti teisės pažeidimai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog G. G. anksčiau buvo teistas, teistumai išnykę, tačiau priešingai, nei teigia apeliantas, šios aplinkybės nevertino kaip lemiančios bausmės griežtinimą. Kolegija pažymi, jog minėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas tik nurodė apibūdindamas kaltininko asmenybę.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas apeliantui bausmę paskyrę nepažeisdamas BK 41, 54 bei 61 straipsnio nuostatų, ji nėra aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas apeliantui paskyrė teisingą, visomis bylos aplinkybėmis pagrįstą bausmę, kurios švelninti nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo G. G. apeliacinį skundą atmesti.