- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-31
- Bylos Nr.
- I-1371-320/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03516-2015-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- I. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. G.(I. G.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas I. G. (toliau – ir pareiškėjas) ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, ir atsakovės atstovas) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko. Bylos šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta teisės aktų nustatyta tvarka, jos prašymų dėl bylos nagrinėjimo nepateikė.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teismui pateiktu skundu (b. l. 1-6) prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti jam 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas grindė tuo, kad nuo 2013 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 13 d. jis Vilniaus PN buvo laikomas žiauriomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Skunde paaiškino, jog Vilniaus PN neužtikrino, kad jam tektų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 kv. m ploto ir kameroje, kurioje yra 3 lovos, kriauklė ir unitazas, jam teko ne daugiau nei 1 kv. m ploto.Kamerose nebuvo natūralaus apšvietimo, visą dieną turėjo būti prietemoje arba deginti dieninę lempą, kuri jam dirgino akis, ir taip sumažino jo galimybes skaityti ir rašyti, nusilpo regėjimas. Visą dieną išbuvęs tokioje kameroje, būdamas sveikas, buvo priverstas gulėti arba stovėti, skaudėdavo akis, sukosi galva. Dėl pastoviai uždarytų kameros durų, užsikimšusių ventiliacijos angų, atidarius langą, o jį dėl įrengtų grotų ne visada pavykdavo atidaryti, kamerose nebuvo oro judėjimo ir kameros neišsivėdindavo, todėl trūko oro. Sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskiros ventiliacijos taip pat neturi, veidrodis sudužęs, kamerose nebuvo lentynėlės. Atsakovas neišsprendęs asmenų atliekančių nuobaudą kamerų tipo patalpose užimtumo problemos, todėl kameroje buvo priverstas išbūti po 23 valandas per parą, tik 1 valandą per parą buvo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelį. Kamerose, kuriose buvo laikomas nebuvo mygtukų pareigūnams iškviesti arba jie buvo sugadinti.Į odos išbėrimus gydytojas nereagavo, neskyrė vaistų, todėl nebuvo išgydytas.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime (b. l. 8-14) nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašė skundą atmesti. Paaiškino, kad šiuo metu nustatyti, kiek asmenų skundžiamu laikotarpiu gyveno skunde minimose gyvenamosiose patalpose galimybių neturi, kadangi tokie duomenys Vilniaus PN nėra kaupiami. Kadangi visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, tai pareiškėjo nurodytose patalpose buvo vienu metu laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.Būrio patalpos apjungia kelias gyvenamąsias patalpas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Nuteistieji nuo 7.00 val. iki 23.00 val. gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius ir užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus pataisos namų dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Vilniaus pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai pastatų viduje.
Atkreipė dėmesį, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, 6D, 9D, 10D bei kamerų tipo patalpose 1K, 4K, 12K, 14K, 18K, 19K pareiškėjas buvo laikomas ne Vilniaus PN administracijos valia. Šiose patalpose jis atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam, dydis visose pataisos įstaigos drausminės grupės gyvenamosiose bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose atitinka teisės aktų reikalavimus. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ar baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose, privalo būti įskaičiuotas į bendrą šių patalpų naudojamą ploto, kadangi sanitariniu mazgu naudojasi tik išimtinai šiose patalpose esantys nuteistieji.
Nurodė, kad Vilniaus PN gyvenamosios (bendrabučio tipo) patalpos, drausminės grupės gyvenamosios patalpos bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpos, taip pat pasivaikščiojimo kiemai įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Visose pataisos namų kamerų tipo patalpose yra įrengti atskiri sanitariniai mazgai, kuriuose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai. Visos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 1R-139. Kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau jose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas, todėl, nors Vilniaus PN administracijos dedamos didelės pastangas, dėl objektyvių priežasčių užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos neįmanoma. Tačiau pabrėžė, kad baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolat tikrina ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam ar galinčiam potencialiai kilti pavojui nuteistajam, pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius. Pažymėjo, kad Vilniaus pataisos namų gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovo teigimu, pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, pabloginančių jo buvimą minėtoje įstaigoje, nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį kankinti, žeminti orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, ar kad skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl pareiškėjo prašomos priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš tinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN neužtikrinimo. Ginčui aktualus pareiškėjo bausmės atlikimo Vilniaus PN laikotarpis nuo 2013 m.gruodžio20 d. iki skundo išsiuntimo teismui dienos, t. y. 2015 m. birželio 30 d. (pašto žyma ant voko, b. l. 5) (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Jame įtvirtintos viešosios civilinės atsakomybės specifika, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė, lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybei civilinė atsakomybė atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2473/2013 ir kt.).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Be to, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-1500/2013).
Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus PN atskirais laikotarpiais buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose Nr. 201, 212, 304, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, 6D, 9D, 10D ir kamerų tipo patalpose Nr. 1K, 4K, 12K, 18K, 19K.Įvertinęs teismui pateikto skundo turinį, teismas sprendžia, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus iš esmės kildino iš tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo Vilniaus PN namuose, jam gyvenant drausmės grupės gyvenamosiose patalpose bei atliekant paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose. Pažymėtina, kad administracinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pareiškėjas, teismui pateiktame skunde nurodydamas jo pagrindą ir dalyką.
Kaip faktinį neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas skunde nurodė jo laikymą perpildytose Vilniaus PN kamerose, neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos, dėl ko jis patyrė judėjimo suvaržymus ir kitokius nepatogumus.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims, o minimalaus gyvenamosios patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. aprobuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimas, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014,p. 460-564).
Ginčo laikotarpiu pataisos įstaigų patalpų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavusioje, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusioje nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), minimali gyvenamojo ploto norma kamerų tipo patalpose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas yra nurodytas teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (akto redakcijos galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu, toliau –ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Pagal šių taisyklių 11¹.1 ir 11¹.2 punktus, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.
Vilniaus PN nagrinėjamu atveju nepateikė duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje drausmės grupės gyvenamojoje bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių, tokie duomenys nėra fiksuojami. Todėl pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas šio pobūdžio patalpose skaičiuotas konkrečios patalpos, kurioje laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje įrengto miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovės atstovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo laikymo sąlygos Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose Nr. 1K, 4K, 12K, 18K ir 19K, atsižvelgus į jų plotus ir įrengtų lovų skaičius jose, atitiko minėtą Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimą dėl vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo patalpų ploto, t. y. kamerų tipo patalpų: Nr. 1K plotas yra 13,05 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, tai reiškia, kad pareiškėjui teko 4,35 kv. m ploto; Nr. 4K plotas – 13,55 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 4,51 kv. m ploto; Nr. 12K plotas – 14,01 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 4,67 kv. m ploto; Nr. 18K plotas – 30,47 kv. m, joje įrengtos 7 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 4,35 kv. m ploto; Nr. 19K plotas – 14,30 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 4,76 kv. m ploto (b. l. 15, 21, 22, 29-30, 31-32, 35-38, 42-45). Pareiškėjo laikymo sąlygos Vilniaus PN drausmės grupės patalpose Nr. 1D, 6D, 9D, 10D, atsižvelgus į jų plotus ir įrengtų lovų skaičius jose, ginčo laikotarpiu taip pat atitiko minėtą Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių reikalavimą, t. y. drausmės grupės patalpų: Nr. 1D plotas yra 12,69 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos, tai reiškia, kad pareiškėjui teko 4,23 kv. m ploto;Nr. 6D plotas yra 14,66 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 3,67 kv. m ploto;Nr. 9D plotas yra 14,23 kv. m, joje įrengtos 3 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 4,74 kv. m ploto;Nr. 10D plotas yra 14,66 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos ir pareiškėjui teko 3,67 kv. m ploto (b. l. 8-14, 16, 25-28, 33-34, 39-40, 94-95).Byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu minėtose kamerų tipo patalpose būtų laikoma daugiau asmenų, nei jose įrengta miegamųjų vietų, atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta. Atkreiptinas dėmesys, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Pareiškėjo argumentai dėl kamerose nebuvusio natūralaus apšvietimo, neveikusios oro šalinimo sistemos, sanitarinio mazgo įrengimo gyvenamojoje patalpoje, neįrengiant jame atskiros oro šalinimo sistemos ir lentynėlių, vertintini ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Lietuvos higienos normos HN 76:2010 kontekste, kurioje nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas);pataisos namų kamerų tipo, <...> baudos ir drausmės izoliatorių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; <...> sanitariniame mazge turi būti <...>tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą (21 punktas); gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. (22 punktas); gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (24 punktas).
Nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus pataisos įstaigosetaip pat nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 14 d. akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2016 m. sausio 28 d.), pagal kurias, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina (13.5 punktas); <...>turi būti skaidraus stiklo langai, ne mažesni kaip 80x80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą; <...>iš lauko pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos (13.7 punktas);gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (13.12 punktas). Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir šių taisyklių 16.5, 16.9 ir 16.10 punktuose, kuriuose nustatyti kamerų įrengimo reikalavimai.
Atsakovės atstovas atsiliepime akcentavo, kad Vilniaus PN gamybinės paskirties pastatas buvo rekonstruotas į gyvenamosios paskirties pastatą ir Vilniaus apskrities viršininko administracijosTeritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos2006 m. rugsėjo 6 d. aktu Nr. (101)-11.4-1827 pripažintas tinkamu naudoti. Taip pat nurodė, kad Vilniaus PN drausminės grupės gyvenamosios patalpos bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Šiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, atskiri sanitariniai mazgai, sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Visos patalpos aprūpintos inventoriumi pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 1R-139 (b. l. 12).Teismas neturi pagrindo abejoti šiais atsakovės atstovo teiktais duomenimis. Pareiškėjas gavęs atsakovės atstovo atsiliepimą dėl jame nurodytų duomenų ginčo nekėlė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas kalinimo Vilniaus PN metu su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų drausminės grupės gyvenamosiose bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose būtų kreipęsis į šios įstaigos administraciją, ar duomenų apie tai, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms.
Kita vertus, vertinant pareiškėjo argumentus šiuo aspektu, aktuali ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamapraktika, anot kurios, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015), pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Tačiau pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kalinimo sąlygų atitiktį teisės aktų reikalavimams atsakovui neturi kilti, jeigu pareiškėjas nepakankamai konkrečiai apibūdina galimai padarytą pažeidimą (žr., pvz., 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015).Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme, todėl vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, kadangi paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-336/2012 ir kt.).Taigi, atsižvelgus į šiuos išaiškinimus, teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai nagrinėjamu aspektu nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais, jie yra deklaratyvūs ir abstraktūs, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriuo konkrečiai metu ir kuriose patalpose neveikė oro šalinimo sistema ir jis negalėjo atidaryti langų, jautė natūralios šviesos trūkumą, kokius nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus dėl kameroje neįrengtų lentynėlių, sudužusio veidrodžio jis patyrė, todėl tokie abstraktūs ir neįrodyti argumentai, atsižvelgiant į ilgą vertinamą laikotarpį bei aplinkybę, jog pareiškėjas Vilniaus PN skundžiamu laikotarpiu buvo laikomas net devyniose skirtingose kamerų tipo patalpose, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Pareiškėjas laikytinas neįvykdžiusiu pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m.vasario8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013).Atitinkamai, pripažintina, kad atsakovei būtų pernelyg neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius ir nedetalius pareiškėjo teiginius. Taigi, esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.
Neturtinę žalą pareiškėjas kildino ir iš, pareiškėjo teigimu, neišspręstos asmenų, atliekančių nuobaudą Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, užimtumo problemos, dėl kurios jis kameroje buvo priverstas išbūti po 23 valandas per parą, tik 1 valandą per parą buvo išvedamas į pasivaikščiojimo kiemelį.
Bylos duomenimis nustatyta, kad drausmės grupės gyvenamosiose patalpose Nr. 1D, 6D, 9D, 10D bei kamerų tipo patalpose 1K, 4K, 12K, 14K, 18K, 19K pareiškėjas atlikinėjo nuobaudas, kurios jam buvo skirtos už šios įstaigos režimo reikalavimų pažeidimus. Nuobaudos – perkelti nuteistąjį į kamerų tipo patalpas – vykdymo ypatumai reglamentuoti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220-229 punktuose. Minėtų taisyklių 222 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems, nuobaudos tvarka perkeltiems į kamerų tipo patalpas, kasdien turi būti suteikiama ne mažiau kaip viena valanda pasivaikščioti. Iš pareiškėjo skunde nurodomų argumentų šiuo aspektu, darytina išvada, kad ši jo teisė nuobaudų atlikimo Vilniaus PN kamerų tipo patalpose metu ginčo laikotarpiu buvo įgyvendinta tinkamai, todėl nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus PN netinkamai organizavo pareiškėjo užimtumą, pažeisdama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220-229 punktų nuostatas.Teismo vertinimu, tam tikras nuteistųjų, atliekančių nuobaudas drausmės grupės bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose, privatumo, judėjimo laisvės apribojimas, užsiėmimų stoka ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama paskirtos nuobaudos vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme ir tikslais.
Pažymėtina ir tai, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkto nuostatas, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Europos Tarybos Ministrų komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 27.1 punkte nurodyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti užtikrinta galimybė kasdien ne trumpiau nei valandą mankštintis atvirame ore, jei leidžia oras. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 Antrosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 48 punkte nurodyta, kad reikalavimas, jog kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas kaip pagrindinė jų teisė (prieiga per http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdfnuorodą).
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė ir tai, kad kamerose, kuriose buvo laikomas, nebuvo mygtuko pareigūnams iškviesti arba jis buvo sugadintas,todėl jam kėlė didelį susirūpinimą galimybės skubiai išsikviesti pagalbos (pvz. gaisro ar nelaimės atveju) nebuvimas.
Lietuvos higienos norma HN 76:2010 pagalbos mygtukų įrengimo pataisos įstaigose nereglamentuoja. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 punktuose įtvirtintus reikalavimus, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose bei kamerose turi būti įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2 punkto c) dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, o pagal 18.3 p) punktą specifiniai minimalūs reikalavimai minėtu klausimu turėtų būti įteisinti šalies įstatymuose.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad Vilniaus PN drausminės grupės gyvenamosios bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis. Kamerų tipo patalpose yra įrengtos prižiūrėtojų iškvietimo sistemos, tačiau jose laikomi nuteistieji nuolatos techniškai gadina šias sistemas, todėl, nors Vilniaus PN administracijos dedamos didelės pastangas, dėl objektyvių priežasčių užtikrinti, kad minėti mygtukai funkcionuotų nuolatos neįmanoma. Taip pat pabrėžė, kad baudos izoliatoriaus ir kamerų tipo patalpų lokaliniame sektoriuje visą parą budi pareigūnai, kurie nuolat tikrina ir kontroliuoja minėtose patalpose esamą situaciją. Esant bent menkiausiam ar galinčiam potencialiai kilti nuteistajam pavojui, pareigūnai nedelsiant atitinkamai reaguoja į tokius reiškinius(b. l. 12-13). Taigi atsakovės atstovas iš dalies sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad minėtose kamerose ne visuomet veikia mygtukai pareigūnams iškviesti.
Tačiau nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas skunde aiškiai nenurodė, kuriuo konkrečiai metu ir kuriose patalpose nebuvo mygtuko pareigūnams iškviesti arba jis buvo sugadintas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui, būnant drausminės grupės gyvenamosiose patalpose bei baudos izoliatoriaus kamerų tipo patalpose, buvo kilęs pavojus ir pareiškėjas konkrečiu atveju dėl neįrengto ar sugedusio mygtuko negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių duomenų skunde nenurodė ir pareiškėjas. Todėl pareiškėjo skundo argumentai nagrinėjamu aspektu, kurie yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, nesusieti su jokiais konkrečiais laike ir vietoje apibrėžtais galimai neteisėtais pareigūnų veiksmais, nelaikytini pareiškėjui neturtinę žalą galėjusiomis sukelti aplinkybėmis. Minėta, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas bausmės atlikimo Vilniaus PN metu nereiškė skundų dėl laikymo sąlygų šios įstaigos administracijai(b. l. 12), pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl šių jo teigiamų pažeidimų būtų reiškęs pretenzijas, skundus kitoms kompetentingoms institucijoms. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl mygtukų pareigūnams iškviestine įrengimo ar jų neveikimo patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno ar atliko jam paskirtas nuobaudas, konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo ir su aplinkybe, kad Vilniaus PN sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai nereagavo į odos išbėrimus, neskyrė vaistų, todėl jis nebuvo išgydytas.
Nuteistieji, kaip ir kiti asmenys, išsaugo teisę naudotis ir gauti tinkamą sveikatos priežiūrą (Jungtinių Tautų tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas, Jungtinių Tautų tipinės minimalios elgesio su kaliniais taisyklės, Europos Tarybos Ministrų Komiteto Europos kalinimo įstaigų taisyklės). Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1 dalį, asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus.
Pareiškėjas skunde išsakė abstrakčius teiginius, jog Vilniaus PN sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai nereagavo į jo odos išbėrimus, neskyrė vaistų, tačiau nepateikė jokių duomenų šiems teiginiams pagrįsti. Iš Vilniaus PN teiktos informacijos apie pacientą matyti, jog pareiškėjas dėl įvairių sveikatos sutrikimų buvimo šioje įstaigoje metu daug kartų kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą (b. l. 46-54, 68-80, 85-86). Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjo oda periodiškai (2013 m. spalio 10 d., 2013 m. gruodžio 20 d., 2014 m. rugpjūčio 5 d., 2014 m. spalio 30 d., 2015 m. kovo 2 d.) buvo apžiūrima šios įstaigos medikų, pareiškėjui buvo diagnozuotapiodermija, ne kartą buvo rekomenduota odos priežiūra (dažnai praustis, esant prakaitavimui – asmens higiena), buvo skirtas medikamentinis gydymas (Baneocin tepalas, Betadine tepalas).Duomenys iš gydytojo paskyrimo lapo patvirtina, kad gydytojo paskirti medikamentai pareiškėjui buvo išduodami 7 dienas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų siekęs užsiregistruoti pas vieną ar kitą sveikatos priežiūros specialistą, tačiau nebūtų registruojamas, arba pareiškėjui užsiregistravus, nebūtų užtikrintas jo susitikimas su medicinos specialistais. Pažymėtina, kad nevertintini tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės Vilniaus PN. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri pagal 3 dalyje įtvirtintas nuostatas yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje bylojeNr. A-858-338/2014, 2013 m. gegužės 16 d.nutart įadministracinėje bylojeNr. A-442-773/2013ir kt.).Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad Vilniaus PN sveikatos priežiūros tarnybos gydytojai nereagavo į jo odos išbėrimus, neskyrė vaistų, taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad byloje nėra nustatyta konkrečių neteisėtų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų ar neveikimo, bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymo. Teismas taip pat pažymi, kad tam tikri asmenų, kurių laisvė apribota, patyrimai ir nepatogumai ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjo laikymas Vilniaus PN ginčo laikotarpiu jam sukėlė neigiamas pasekmes ar sutrikdė jo sveikatą. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN pareigūnai būtų sąmoningai siekę pareiškėjui tyčia sudaryti blogesnes laikymo sąlygas ir taikę kokius nors įstatyme nenumatytus apribojimus. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-309/2013). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas, todėl skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. redakcija Nr. XII-2399) 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo I. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.