Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 146 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams; pagal BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams; pagal BK 150 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdu, ir R. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš nuteistųjų A. M. ir R. V. solidariai priteista nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. L. 1000 Lt turtinei žalai ir 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat iš kiekvieno nuteistųjų po 150 Lt proceso išlaidų.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 2 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį taip pat nuteista ir A. M., tačiau nuosprendžio dalis dėl jos nuteisimo apeliacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas bendrai su A. M. ir nenustatytu asmeniu, nuo 2013 m. vasario 11 d. apie 22 val. iki 2013 m. vasario 13 d. apie 9.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, neteisėtai atėmė laisvę A. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), A. M. panaudojant psichinį smurtą, kurstant R. V. panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, panaudojo fizinį smurtą, neleisdamas A. L. išeiti, su nenustatytu asmeniu griebęs ją už kojų, pargriovęs ant grindų, spardė į įvairias kūno vietas, abu įspirdami ne mažiau kaip 20 kartų, vieną kartą plaktuku trenkė A.L. per galvą ir prieš jos valią ją laikė nurodytame bute.

R. V. taip pat nuteistas už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kartu su nenustatytu asmeniu, bendrais veiksmais suduodami ne mažiau kaip 60 smūgių A. L. į įvairias kūno vietas, padarė jai iš viso apie 60 atskirų sužalojimų, kurie sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu.

R. V. nuteistas dar ir už tai, kad jis, veikdamas bendrai su A. M. ir kartu su nenustatytu asmeniu, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pasinaudojant dėl prieš tai pavartoto prieš A. L. smurto palaužtu jos pasipriešinimu, su nenustatytu asmeniu nutempė A. L. į kitą kambarį, A. M. stumiant ją iš nugaros, liepiant jai klauptis ant kelių, suėmus už plaukų laikant jos galvą, tokiu būdu atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, prievarta (duomenys neskelbtini) tenkino su ja savo lytinę aistrą, t. y. seksualiai prievartavo A. L..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo R. V. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. V. apeliacinis skundas netenkinamas.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai turi teisę teikti pasiūlymus ir reikšti nuomones visais byloje sprendžiamais klausimais, tačiau jie teismui nėra privalomi. Proceso dalyvių teismui pateiktų siūlymų dėl įrodymų vertinimo atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Aptariamoje byloje pirmos instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

Pirmos instancijos teismas nustatė, kad R. V., veikdamas bendrai su A. M. ir nenustatytu asmeniu, nuo 2013 m. vasario 11 d., apie 22 val., iki 2013 m. vasario 13 d., apie 9.30 val., tiksliau nenustatytu laiku, neteisėtai atėmė laisvę A. L., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), A. M. panaudojant psichinį smurtą, kurstant R. V. panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, panaudojo fizinį smurtą, neleisdamas A. L. išeiti, su nenustatytu asmeniu griebęs ją už kojų, pargriovęs ant grindų, spardė į įvairias kūno vietas, abu įspirdami ne mažiau kaip 20 kartų, vieną kartą plaktuku trenkė A. L. per galvą ir prieš jos valią ją laikė nurodytame bute, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, kartu su nenustatytu asmeniu, bendrais veiksmais suduodami ne mažiau kaip 60 smūgių A. L. į įvairias kūno vietas, padarė jai iš viso apie 60 atskirų sužalojimų, kurie sukėlė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį nosies kaulų lūžiu, veikdamas bendrai su A. M. ir kartu su nenustatytu asmeniu, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, pasinaudojant dėl prieš tai pavartoto prieš A. L. smurto palaužtu jos pasipriešinimu, su nenustatytu asmeniu nutempė A. L. į kitą kambarį, A. M. stumiant ją iš nugaros, liepiant jai klauptis ant kelių, suėmus už plaukų laikant jos galvą, tokiu būdu atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, prievarta (duomenys neskelbtini) tenkino su ja savo lytinę aistrą, t. y. seksualiai prievartavo A. L..

Teismui nustačius tokius R. V. nusikalstamus veiksmus, baudžiamasis įstatymas, kvalifikuojant veikas pagal BK146 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, taikytas tinkamai. R. V. kaltė padarius šias veikas įrodyta nuosprendyje aptartais įrodymais: paties nuteistojo R. V. parodymais apie įvykio aplinkybes, nuteistosios A. M. parodymais, nukentėjusiosios A. L., iš dalies liudytojų Č. K., D. Č., Z. K., A. A. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolų duomenimis, nukentėjusiosios A. L. apžiūros protokolu, teismo medicinos specialisto išvadomis apie nukentėjusiajai padarytus kūno sužalojimus, asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolais, daiktų apžiūros bei pateikimo atpažinti protokolais bei kitais rašytiniais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo ir nuosprendžio turinys rodo, kad šioje byloje teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tiesiogiai ištyrė bylos įrodymus (apklausė kaltinamuosius, nukentėjusiąją, liudytojus, ištyrė rašytinius bylos įrodymus) ir įvertinęs jų visumą padarė pagrįstas išvadas dėl R. V. kaltumo įvykdžius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, joms tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliantas nuteistasis R. V., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis, apeliaciniu skundu prašo iš visų kaltinimų jį išteisinti, nes šių nusikaltimų jis nepadarė, o teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir liudytojų parodymus, bylą išnagrinėjo nevisapusiškai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi ir išanalizavusi apelianto skundo argumentus, pripažįsta juos nepagrįstais ir nepaneigiančias teismo padarytų išvadų. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis, nereiškia, kad teismas byloje surinktus įrodymus įvertino netinkamai.

Apeliantas skunde iš esmės ginčija tik nuteistosios A. M. ir nukentėjusiosios A. L. parodymus, teigia, kad jais teismas nuosprendyje remtis negalėjo, nes jos įvykio metu buvo neblaivios, be to, A. M. galėjo jį apkalbėti, nes buvo supykusi. Šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Iš tiesų, byloje nustatyta, kad įvykio metu, 2013-02-11 – 2013-02-12, visi dalyvavę asmenys – nenustatytas asmuo, ir apeliantas, ir nuteistoji A. M. bei nukentėjusioji A. L. vartojo alkoholinius gėrimus. Nukentėjusioji A. L. į policiją kreipėsi 2013-02-13 ryte 8.50 val. ir pranešė apie jos atžvilgiu padarytus nusikaltimus, pirmą kartą apklausta ji buvo 2013-02-14 ir nuosekliai papasakojo įvykio aplinkybes, apie jos atžvilgiu vartotą fizinį smurtą, jai atimtą laisvę ir seksualinį prievartavimą, konkrečiai įvardino tai dariusius asmenis – nuteistuosius A. M., R. V., bei nenustatytą asmenį, kiekvieno iš jų atliktus nusikalstamus veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji A. L. buvo papildomai apklausta 2013-02-18, 2013-03-05, 2014-01-08, kurių metu ji davė nuoseklius parodymus, bei asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu ji atpažino A. M. ir R. V., kaip asmenis smurtavusius prieš ją, neišleidusius iš patalpos, laikiusius bute prieš jos valią ir atlikusius seksualinio prievartavimo veiksmus. Pirmos instancijos teismas teisiamajame posėdyje apklausė nukentėjusiąją, tikrino jos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir pagrįstai jos parodymus pripažino nuosekliais ir patikimais. Nukentėjusiosios A. L. parodymai buvo patvirtinti nuteistosios A. M., kuri pripažino kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, parodymais. Nuteistosios parodymai apie nukentėjusiosios mušimo ir prievartavimo bei laikymo prievarta R. V. bute aplinkybes iš esmės sutapo su nukentėjusiosios parodymais, o nedideli skirtumai tarp jų parodymų, teismo nuosprendyje aptarti ir pagrįstai pripažinti ne esminiais, susijusiais tiek su nukentėjusiosios girtumu, patirtu smurtu ir ilgalaikiu prievartavimu, kurie sukėlė nukentėjusiajai didelę psichologinę traumą, tiek su nuteistosios A. M. girtumu ir siekiu sušvelninti savo teisinę padėtį.

Pirmos instancijos teismo išvada atmetant R. V. versiją apie jo apkalbėjimą taip pat pagrįsta. Apeliaciniame skunde R. V. kartoja šią versiją, teigia, jog A. M. jį apkalbėjo būdama supykusi, tačiau byloje nėra jokių duomenų leidžiančių pagrįsti tokią versiją. Priešingai, nuteistoji A. M. buvo jo sugyventinė, laukėsi kūdikio, byloje nėra jokių duomenų apie jų priešiškus santykius ir prielaidas jai apkalbėti savo sugyventinį.

Atmestini ir apelianto teiginiai, neva jis neteisingai apkaltintas už nusikalstamus veiksmus, kuriuos atliko ikiteisminio tyrimo nenustatytas , kartu įvykio dienas jo bute girtavęs, asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu suformuluotame R. V. įtarime, tiek pirmos instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra konstatuoti R. V. nusikalstami veiksmai, kurie buvo pagrįsti ir įrodyti byloje surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais. Apelianto skunde įvardinto asmens „E.“ nusikalstami veiksmai, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme pagrįstai nebuvo tiriami. Teismas vadovavosi BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir bylą nagrinėjo tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu dėl nenustatyto asmens nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiąją A. L., buvo priimtas nutarimas dėl tyrimo atskyrimo nenustatyto asmens atžvilgiu (t.1, b. l. 11-14). Todėl apelianto skunde teiginiai, kad teismas nesuradęs asmens „E.“ ir nenustatęs jo nusikalstamų veiksmų apimties, nevisapusiškai išnagrinėjo bylą, yra nepagrįsti ir atmestini.

Apeliantas, nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 150 straipsnio 2 dalį dėl seksualinio prievartavimo, teigia, jog nuteistas nepagrįstai, nes lytinės aistros su nukentėjusiąja tenkinti tikslo neturėjo, jos seksualiai neprievartavo, o šis veiksmas buvo atliktas ne jo valia, o patyrus nuteistosios A. M. prievartą. Prašymas išteisinti iš kaltinimų pagal BK 150 straipsnio 2 dalį taip pat atmestinas.

Teismas nustatė, kad R. V., veikdamas kartu su nuteistąją A. M. ir nenustatytu asmeniu, pasinaudodami dėl prieš tai pavartoto prieš nukentėjusiąją A. L. smurto palaužtu pasipriešinimu, nutempė ją į kitą kambarį, A. M. stumiant ją iš nugaros, liepiant jai klauptis ir suėmus už plaukų laikant jos galvą, tokiu būdu atimant nukentėjusiajai galimybę priešintis, R. V. prievarta (duomenys neskelbtini) tenkino savo lytinę aistrą. Teismo išvados, jog tokiais veiksmais R. V. padarė nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 2 dalyje, pagrįstos nuosprendyje aptartų ir išanalizuotų įrodymų visetu. Kaip matyti iš apelianto duotų parodymų bei teiginių apeliaciniame skunde, jis iš esmės tokius lytinio prievartavo veiksmus pripažįsta. Kad tokia nusikalstama veika buvo padaryta nukentėjusiosios atžvilgiu, nuosprendyje įrodyta nukentėjusiosios A. L. parodymais bei nuteistosios A. M. parodymais, kuriuose ji iš esmės patvirtino nukentėjusiosios parodymus apie lytinio prievartavimo veiksmus, pripažino, jog jos iniciatyva ir paraginimu, R. V. atliko lytinio prievartavimo veiksmus – (duomenys neskelbtini). Teismas, nustatė, kad R. V. ir A. M. ir šią nusikalstamą veiką, kaip ir anksčiau aptartas, padarė veikdami grupe, bendrais veiksmais.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.). Bendrininkaujant bent du asmenys susitaria veikti bendrai, siekdami realizuoti bendrus nusikalstamus ketinimus. Taigi susitarimas tarp bendrininkų yra būtinas bendrininkavimo subjektyvusis požymis. BK 24 str. 1 d. numatytas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Susitariama gali būti įvairiomis formomis: žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Aprašydamas bendrininkavimo požymius, įstatymų leidėjas nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Pakanka, jog tai padarytų bent vienas iš jų, o kiti tam pritartų arba kiekvienas realizuotų po dalį veiksmų. Būtent taip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, 2K-211/2008 ir kt.).

Aptariamoje byloje nustatyta, kad abu nuteistieji neteisėtai atimant laisvę nukentėjusiajai A. L., ją sumušant, suduodant smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir nesunkiai sutrikdant sveikatą, atliekant lytinio prievartavimo veiksmus, matė vienas kito atliekamus veiksmus, naudojamą smurtą ir tokiu būdu kiekvienas sutiko su panaudoto pobūdžio smurtu, jo padariniais, kiekvienas iš jų suprato smurto pavojingumą, suvokė jo pasekmes. Todėl už atsiradusias pasekmes privalo atsakyti visi kaltininkai, visos dėl bendros veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam bendrininkui ir kiekvieno iš jų veika kvalifikuojama pagal tą patį BK specialiosios dalies straipsnį nepriklausomai nuo jų vaidmens, konkrečių veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio darant nusikaltimą. Byloje duomenų, kad apeliantas būtų verčiamas daryti lytinio prievartavimo veiksmus prieš nukentėjusiąją, nėra.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavusi, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai apeliantą pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 146 straipsnio 2 dalį, 138 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, sprendžia jos nuteistajam bausmės už šias nusikalstamas veikas paskirtos tinkamos. Pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmes vadovavosi BK 41 straipsnyje nustatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertino visas šio straipsnio 2 dalyje numatytas ir bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvavo parinktų bausmių dydžius. Paskirtosios bausmės yra artimos padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežtos.

Nuosprendyje tinkamai išspręsti ir kiti klausimai (civiliniai ieškiniai, proceso išlaidos).

Apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas išieškoti iš nuteistojo R. V. valstybės garantuojamas teisinės pagalbos išlaidas – 34,74 Eur. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tenkinti nuteistojo R. V. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra teisinio pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.