- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-16
- Bylos Nr.
- Iv-1331-505/2013
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- UAB Swedbank autoparko valdymas
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB Swedbank autoparko valdymas, dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 889,83 Lt žalos atlyginimo ir penkių procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 4-5).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad P. S. 2011-02-05 vairuodamas transporto priemonę „T. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią duobę, kuri buvo neaptverta ir nepažymėta jokiais kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu buvo apgadintas automobilis. Transporto priemonė buvo apdrausta Transporto priemonių draudimu. Šias aplinkybes patvirtina 2011-02-11 Kauno apskr. VPK pažyma, transporto priemonių draudimo liudijimas. Į eismo įvykio vietą buvo atvykę policijos pareigūnai, apžiūrėjo įvykio vietą, nubraižė eismo įvykio schemą, surašė tarnybinį pranešimą. Kelių policijos valdyba vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatė. UAB „Melga“ transporto priemonės apžiūros metu nustatė, kad smūgio metu nepataisomai sugadintos dvi kairės pusės padangos, sulankstyti ratlankiai. Draudėjas pateikė pareiškėjui transporto priemonės remonto darbų išlaidas patvirtinančią sąskaitą Nr. MEL0173427- 1422 Lt. Pareiškėjas, vadovaudamasis šiuo dokumentu bei Transporto priemonės draudimo sutartimi, išskaičiavimo iš minėtos sumos PVM (246,79 Lt)- ir mokėtina suma sudarė 1175,21 Lt. Besąlyginė iškaita nebuvo išskaičiuota, kadangi įvykio kaltininkas buvo žinomas (Taisyklių 9.11.3 ir 9.11.3.2 p.). CK 6.1015 straipsnyje 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 str. 3 d., 11 str. 7 d. 1 - 3 p., Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 str. 32 p., Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 str. 8 d. 4 p., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155, patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo 12.1 p., Tunelio g., Kaune, nuosavybės teise priklauso atsakovui, todėl prižiūrėti, taisyti, tiesti ir organizuoti saugų eismą jam nuosavybės teise priklausančioje Tunelio g. privalo savininkas, t. y. atsakovas. CK 6.266 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato CK 6.271 str. Viešoji atsakomybė atsiranda esant trims civilinės atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsakovas privalėjo užtikrinti, kad jam priklausanti gatvė būtų tinkamos būklės. Atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus teisės aktus privalėjo veikti, todėl keliui esant netinkamos būklės buvo patirta turtinė žala. Atsakovo neveikimas buvo tiesioginė pasekmės (žalos atsiradimo) priežastis. Atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys. Darytina išvada, kad yra visos būtinos sąlygos atsakovui taikyti civilinę atsakomybę. Pareiškėjas 2011-07-20 pretenzija ragino atsakovą atlyginti nuostolius 889,83 Lt (1175,21 Lt- 285,17 Lt(nusidėvėjimas), tačiau atsakovas nuostolių neatlygino. Todėl iš atsakovo pareiškėjui turėtų būti priteista 889,83 Lt turtinės žalos atlyginimo. CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl iš atsakovo pareiškėjui priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos, už teismo priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą, o jo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundo netenkinti (b.l. 18-23).
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, o jo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad nėra aišku nei konkrečiai į kokių matmenų (kokio gylio) duobę buvo įvažiuota, nei kaip nurodomi automobilio sugadinimai siejasi būtent su ta duobe, bei kodėl būtent tokio dydžio žala patirta ir pan. Nei viename iš pateiktų dokumentų nėra jokios išvados, kad būtent ginčo duobė galėjo sukelti ir ji (tik ji) sukėlė nurodytus automobilio sugadinimus bei kad būtent tik to pasėkoje buvo patirta pareiškėjo nurodoma žala. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad, nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei (atitinkamai savivaldybei) pagal LR civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Taip pat pažymėtina, kad kaltu dėl pažeidimo padarymo asmuo turėtų būti pripažįstamas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, o visi neaiškumai turėtų būti traktuojami atsakomybėn patraukto asmens naudai. Taigi, kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant pareiškėjos skundo dėl žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar pareiškėjos nurodyta institucija veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip ji turėjo veikti pagal įstatymus (LR civilinio kodekso 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjos nurodyta žala (pasekmės), t. y. ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tos valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų aktų. Vien tai, kad pareiškėjos pateiktame policijos rašte užfiksuotas duobės buvimo faktas, dar nereiškia, kad Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjos tariamai patirtą žalą. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto ginčo transporto priemonei, o užfiksuoti, neaišku kada atsiradę, ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į duobę, buvusią Neries krantinėje, ties pastatu Nr. 16, Kaune. Turi būti įrodyta ne tik tai, kad buvo duobė, ne tik tai, kad automobilis apgadintas, bet ir kad apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę. Tokių duomenų byloje nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenų, pagrindžiančių automobilio nepriekaištingą būklę iki eismo įvykio, byloje nėra. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkoje, kuri patvirtinta 2000-04-17 LR susisiekimo ministro įsakymu Nr. 120 ir 2000-04-14 LR finansų ministro įsakymu Nr. 101, (toliau - Tvarka), tiksliau 2 jos punkte numatyta, kad vykdant transporto priemonių vertinimą, tame tarpe ir siekiant nustatyti autoavarijoje padarytą žalą (Tvarkos 14.1 punktas), yra privaloma (visiems, nieko neišskiriant, tame tarpe ir draudimo bendrovėms) ja vadovautis. Tvarkos 3 ir 28 punktuose imperatyviai numatyta, kad vertinti transporto priemones (tame tarpe ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę tiktai atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (Tvarkos 29.1, 29.2, 29.3, 30, 32, 33 punktai) privalo būti pateikiami raštu. Taigi, mano, kad, siekiant tariamos žalos atlyginimo, turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tariamo eismo įvykio metu padarytus sugadinimus (būtent dėl įvažiavimo į ginčo duobę), su tariamu įvykiu susijusias konkrečias detales ir poreikį jas keisti naujomis, negalėjimą suremontuoti (Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795, 15 punktas). Be to, pareiškėjas atlygindamas draudiminę sumą atsižvelgė į UAB „Melga“ 2011-02-08 pažymą, o pats neatliko transporto priemonės apžiūros. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą akcentuota tai, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Pažymėtina, kad būtent pareiškėjas turi pareigą įrodyti skunde nurodytas aplinkybes, pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis. Be to, teismų praktikoje ne kartą akcentuota tai, kad gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Kauno miesto savivaldybė duomenų, patvirtinančių nepriekaištingą Neries krantinės gatvės būklę 2011-02-05 neturi. Teismui turi būti pateikti konkretūs įrodymai, kurie sudarytų aiškų pagrindą tokio ryšio konstatavimui. Nesant byloje vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, nenustačius visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas. Iš pareiškėjo skundo ir jo priedų nėra aišku kada, kur, nuo ko, per kiek laiko ir pan. atsirado nurodomi automobilio sugadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti, neaišku kuo pagrįstą turtinę žalą, nors, kaip prieš tai buvo minėta, tai turėtų įrodyti būtent pareiškėjas. Kelių eismo taisyklės, patvirtintos 2002-12-11 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1950, visų pirma, numato vairuotojo pareigą imtis visų būtinų priemonių savo ir keleivių saugumui kelionės metu užtikrinti (19 punktas); draudžia vairuotojui važiuoti viršijant leistiną greitį, įpareigoja vairuotoją atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas (133 punktas); jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (Jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams (134 punktas). Pažymėtina, kad įvykis įvyko šviesiu paros metu (13.20 val.), taigi tai tik patvirtina, jog vairuotojas būdamas atidus, atsargus, pasirinkęs saugų greitį, galėjo išvengti eismo įvykio ir automobilio apgadinimo. LR civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų ar nukentėjusio asmens veiksmų. Vairuotojui turėjo būti žinoma, kad Kauno gatvėse gali būti duobių. Apie tai vairuotojai yra informuojami per įvairias medios priemones, prašoma jų būti atidesniais. Taigi, žala atsirado ir dėl automobilį vairavusio piliečio kaltės, kadangi didesnio pavojaus šaltinio valdytojas nebuvo pakankamai atidus bei rūpestingas, todėl nepastebėjo ir neapvažiavo kliūties, šiuo atveju duobės. Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai atliekami iš Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų. Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo šaltiniai ir tvarka reglamentuoti Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymu, kurio 10 straipsnio 4 dalyje imperatyviai nurodyta, kad „metinėse sąmatose turi būti numatoma 20 procentų Programos finansavimo lėšų valstybei, savivaldybėms panaudoti vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti, prižiūrėti bei saugaus eismo sąlygoms užtikrinti". 2005-04-21 priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 447 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo įgyvendinimo", kurio 3 punktu nutarta nustatyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, kuri yra Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo ir administravimo vykdytoja, yra Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Pažymėtina, kad būtent Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, vadovaujantis jos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 3-457, 10.1.3., 10.1.4., 10.5., 20.19. punktais, rengia ir teikia Susisiekimo ministerijai Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų naudojimo metinės sąmatos projektą, planuoja ir organizuoja Europos Sąjungos finansinės paramos lėšų gavimą ir naudojimą. įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka kontroliuoja Keliu priežiūros ir plėtros programos lėšų vietinės reikšmės keliams (gatvėms) tiesti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti naudojimą bei užtikrina racionalų ir taupų lėšų bei turto naudojimą. Taigi, Kauno miesto gatvių išdaužų užtaisymo darbai, jų mastas, atlikimo laikas ir pan. yra priklausomi ne tik nuo Kauno miesto savivaldybės biudžeto, bet ir nuo Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos. Ne tik Kauno miesto savivaldybė, bet ir Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos yra atsakinga už Kauno miesto gatvių priežiūrą. Kauno miesto gatvės (viso apie 955 km) yra reguliariai tvarkomos, tačiau pagal turimas lėšas, nes tam skirtas finansavimas yra ribotas ir nepakankamas. Taigi, Kauno miesto savivaldybė kelių priežiūrą atlieka tinkamai pagal turimas finansines galimybes. Taigi, net ir nusprendus, kad eismo įvykis buvo, mano, jog, vadovaujantis LR civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 dalimi, Kauno miesto savivaldybė nuo civilinės atsakomybės turėtų būti atleista dėl pačio vairuotojo neatidumo. Be to, LR civilinio kodekso 6.282 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. To pačio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Kauno miesto savivaldybė vykdo vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu jai priskirtą vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkciją, tačiau dėl neskiriamo pakankamo finansavimo iš Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos Kauno miesto savivaldybė neturi finansinių galimybių nuolat remontuoti ir rekonstruoti Kauno miesto savivaldybės gatves taip, kad jos būtų be menkiausių trūkumų. Taip pat nesutinka ir su pareiškėjo skundo reikalavimu priteisti 5 procentų dydžio palūkanas. Pažymėtina, kad LR civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Teisines pasekmes dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje nustato viešosios teisės normos. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nustatyta, kad savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš savarankiškų savivaldybės funkcijų, tačiau šio įstatymo normos nenumato palūkanų dėl žalos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo mokėjimo, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos ir skundas šioje dalyje taip pat turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.
Tretysis suinteresuotas asmuo prašė pareikštus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra (b.l. 28).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2011-02-05, apie 18.45 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), P. S., vairuodamas trečiajam asmeniui priklausančią transporto priemonę „T. A.“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į jokiais įspėjamaisiais kelio ženklais nepaženklintą duobę ir apgadino automobilį. Į įvykio vietą atvykę Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės patruliai nubraižė Eismo įvykio vietos schemą bei patrulis surašė 2011-02-05 tarnybinį pranešimą (b.l.6, prijungta eismo įvykio medžiaga). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011-02-05 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylos teisena buvo nutraukta, nenustačius administracinio teisės pažeidimo įvykio sudėties (prijungta eismo įvykio medžiaga). Kadangi minėta transporto priemonė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“ (draudimo liudijimo serija TIA Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 7-8)), 2011-02-07 buvo atlikta transporto priemonės techninė apžiūra bei surašytas aktas (b.l. 60). Vertinimą atliko AB „Lietuvos draudimas“ transporto žalų vertintojas R. K.. AB „Lietuvos draudimas“ dėl minėto įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis, išmokėjo 1175,21 Lt draudimo išmoką (1422 Lt (nuostolis)- 246,79 Lt (PV mokestis) UAB Swedbank autoparko valdymas (b.l. 10, 12). AB „Lietuvos draudimas“ 2011-07-20 pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją Nr. R0001181962 dėl 889,83 Lt žalos (1175,21 Lt- 285,17 Lt (nusidėvėjimas)) , tačiau atsakovas jos neatlygino (b.l. 13).
CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.
Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodytomis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Tiek Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, tiek Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad užtikrindamas eismo saugumą, savivaldybės administracijos direktorius rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Lietuvos Respublikos valstybinės ir vietinės reikšmės automobilių kelių priežiūros organizavimą, jos vykdymą ir naudojimąsi jais nustato 2004-02-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka. Tvarkos 6 punkte nustatyta, kad savivaldybės atlieka vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą. Tvarkos 12 punkte nustatyta, jog kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo: taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą, važiuojamąją dalį, kelkraščius, skiriamąją juostą, kelio griovius, sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, želdynus, esančius kelio juostoje, kelio oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas; prižiūrėti, kad kelias, jo statiniai (iš jų ir techninės eismo reguliavimo priemonės) būtų techniškai tvarkingi, estetiški, atitiktų Lietuvos standartus ir normas; prižiūrėti kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti išdžiūvusius medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, bloginančius kelio, šalikelės ir ženklų matomumą; neleisti, kad pakelėje būtų sodinami želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui, – medžiai ir krūmai turi būti šalinami Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka. Už kelių priežiūrą atsakingi asmenys ir pareigūnai, pažeidę šios Tvarkos reikalavimus arba nesiėmę reikiamų priemonių, kad laiku būtų uždraustas arba apribotas eismas kelių ruožuose, kai naudojimasis jais kelia grėsmę saugiam eismui, atsako įstatymų nustatyta tvarka (42 punktas). CK 6.266 str. nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. nustatytos aplinkybės: nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas. Remiantis Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis, vietinės reikšmės keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.
Sistemiškai vertinant visas aukščiau paminėtas teisės aktų nuostatas pripažintina, jog pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl nagrinėjamu atveju spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė teismui įrodymų, jog 2011 metais tinkamai vykdė (duomenys neskelbtini) gatvės priežiūrą, taisymą ir saugaus eismo organizavimą, kelio duobė nebuvo paženklinta ar aptverta (ABTĮ 57 str. 1 d.), o pareiškėjo atstovo paaiškinimai, liudytojo P. S. parodymai bei Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011-02-05 nutarimas, patrulio nubraižyta eismo įvykio vietos schema, tarnybinis pranešimas šią civilinės atsakomybės sąlygą akivaizdžai įrodo ir tai sąlygojo žalos atsiradimą, t.y. P. S., teisėtai vairuodamas automobilį T. A., valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įvažiavęs į jokiais įspėjamaisiais ženklais nepažymėtą kelio duobę, apgadino kairės pusės priekinę ir galinę padangas bei abu ratlankius (b.l. 9, 60).
Atsakovo atstovė teigė, jog vairuotojas, vairuodamas automobilį minėtoje gatvėje, privalėjo elgtis atidžiai, rūpestingai ir atsargiai, pasirinkti saugų greitį, vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimo Nr.1950 19, 133, 134 punktu, ir šių nuostatų nevykdymas galėjo sąlygoti žalos atsiradimą, tačiau šios aplinkybės nebuvo ištirtos. Kaip matyti iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos nutarimo vairuotojo veiksmuose Kelių eismo taisyklių pažeidimo nenustatyta. Vairuotojo P. S. teigimu, buvo tamsu, lijo, duobė buvo apsemta vandens, o norint apvažiuoti duobę reikėjo užvažiuoti ant šaligatvio arba išvažiuoti į priešingą eismo juostą. Be to, pasekmių mąstas paneigia neatidumą, nerūpestingumą, nesaugų greitį ir tai paneigia atsakovo nurodytas aplinkybes. Pabrėžtina, kad policijos pareigūnai buvo išvykę į įvykio vietą, kur apžiūrėjo sugadintą transporto priemonę ir eismo įvykio schemoje užfiksavo su įvykiu susijusias aplinkybes – jo vietą, nepažymėtą gatvėje esančią duobę, jos išmatavimus (2 m ilgio, 60 cm pločio, 20 cm gylio), dislokaciją automobilio atžvilgiu, kitus reikšmingus atstumus. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina įvykio faktą. Proceso šalys privalo teikti įrodymus, pagrindžiančius reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 57 str.). Atsakovo argumentai, kad pats vairuotojas nebuvo atsargus, atidus ir pasirinkęs saugų greitį galėjo išvengti eismo įvykio bei automobilio apgadinimo dėl įvažiavimo į duobę, grindžiami vien prielaidomis, objektyvių įrodymų, patvirtinančių vairuotojo neteisėtus veiksmus, kurie būtų sąlygoję autoįvykį ar prisidėję prie jo kilimo, teismui nepateikta, todėl konstatuoti, kad pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą, teismui nėra pagrindo.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau- LVAT) 2007-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Tai reiškia, jog pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Įstatymų leidėjo administraciniam teismui suteikta teise rinkti įrodymus teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai byloje paaiškėja, jog ginčui svarbių aplinkybių nustatymui ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti papildomi duomenys (ABTĮ 57 str.4 d., 68 str.1 d., 80 str.1 d., 81 str.), tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais (įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu).
Atlyginamų draudėjui nuostolių dydį, rūšis ir tvarką apibrėžia draudimo sutartis ir civilinės atsakomybės draudimo taisyklės (LAT Teisėjų senato 2000-06-16 nutarimas Nr. 27). Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (2010-03-31 redakcija) (Toliau tekste - Taisyklės) bei transporto priemonių draudimo liudijime numatytą draudimo sąlygų variantą (draudimas neišskaitant nusidėvėjimą), pasirinktą draudėjo UAB Swedbank autoparko valdymas (b.l. 7-8). Nurodytų taisyklių 9 dalies 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas, vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog žalos dydis buvo tinkamai apskaičiuotas bei pagrįstas.
Vadovaujantis jau minėta įrodinėjimo taisykle pripažintina, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą ar objektyvių duomenų, jog buvo kompensuotos didesnės išlaidos, nei tos, kurios būtinos sugadinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Įvertinus tai, konstatuotina, jog atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog šie nurodyti darbai ir keistinos detalės nėra būtini ir techniškai nesusiję su patirtais automobilio sugadinimais (ABTĮ 57 str. 1 d.), žalos atlyginimas priteistinas iš Kauno miesto savivaldybės, nes žalos atsiradimą šiuo atveju sąlygojo būtent savivaldybei teisės aktais priskirtų pareigų nevykdymas, o ne atskiros kurios nors savivaldybės institucijos neteisėti veiksmai (ar neveikimas).
Atsakovo argumentai, esą automobiliui dėl žalos nustatymo turėjo būti atliktas privalomas atestuoto kilnojamojo turto vertintojo vertinimas pagal Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarką, patvirtintą Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000- 04 17 įsakymu Nr. 120 ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2000- 04- 14 įsakymu Nr. 101, atmestini kaip nepagrįsti. Šis poįstatyminis aktas priimtas įgyvendinant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą. Šio įstatymo paskirtis – nustatyti turto arba verslo vertinimo pagrindus ir atvejus, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos pagrindus ir veiklos priežiūrą, turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių teises, pareigas ir atsakomybę, turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms keliamus reikalavimus (TVPĮ 1 str.). Šiuo įstatymu numatytas neprivalomasis ir privalomasis turto arba verslo vertinimas. Neprivalomasis vertinimas atliekamas užsakovo iniciatyva, jo ir turto arba verslo vertinimo įmonės arba nepriklausomo turto arba verslo vertintojo susitarimu (TVPĮ 2 str. 6 d.) Privalomasis turto arba verslo vertinimas atliekamas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais atvejais, siekiant užtikrinti viešuosius interesus (TVPĮ 2 str. 7 d.). Šis įstatymas numato turto arba verslo vertinimą vidaus reikmėms, kurį apibrėžia, kad tai - turto arba verslo vertinimas, Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų atliekamas savo nuožiūra, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialų tiesioginių funkcijų atlikimą, išskyrus turto arba verslo vertinimą, kai sudaromos turto arba verslo vertinimo sutartys su užsakovais (TVPĮ 2 str. 13 d.). Pagal šio įstatymo 7 straipsnį turto arba verslo vertintojai klasifikuojami į nepriklausomus turto arba verslo vertintojus (išorės turto arba verslo vertintojus) ir vidaus turto arba verslo vertintojus. Šio įstatymo prasme vidaus turto arba verslo vertintojas – turto arba verslo vertintojas, kuris pagal darbo sutartį dirba Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigtamejuridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba jų filialuosearba kuris yra individualios įmonės savininkas ar ūkinės bendrijos tikrasis narys ir vertina turtą arba verslą to Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje įsteigto juridinio asmens ar kitos organizacijos arba jų filialųvidaus reikmėms (TVPĮ 7 str. 2 p.). Minėta, kad Draudimo įstatyme įtvirtinta, jog draudimo bendrovėms suteikti įgaliojimai atlikti draudžiamo turto vertinimą. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo prasme draudimo bendrovėse dirbantys turto vertinimo specialistai patenka į vidaus turto arba verslo vertintojo sąvoką, nes vertinimą atlieka bendrovės funkcijų vykdymo reikmėms. Atsakovo nurodyta Vertės nustatymo tvarka ginčui aktualaus automobilio žalos nustatymui nebuvo privaloma, nes toks reikalavimas nekyla iš Draudimo įstatymo, Civilinio kodekso normų ir draudimo sutarties sąlygų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013).
Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams pripažintina, jog savivaldybė šiuo nagrinėjamu atveju neįvykdė pareigos tinkamai prižiūrėti, remontuoti Neries krantinės gatvę, esančią Kaune, bei užtikrinti saugų eismą joje, todėl dėl tokio neteisėto neveikimo buvo apgadinta transporto priemonė, kompensuojant išlaidas, kurios buvo būtinos sugadinto automobilio būklei iki eismo įvykio atkurti. Teismui nekyla abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra priežastinis ryšys. Taigi, nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo pagrįstas ir tenkintinas ir pareiškėjui – draudimo kompanijai AB „Lietuvos draudimas“ iš atsakovo priteistinas 889,83 Lt turtinės žalos atlyginimas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t.y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010-12-02 sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011-12-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012-06-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012, 2013-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1265/2013), todėl vadovaujantis Civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, skaičiuojamos nuo 889,83 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-06-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b.l. 4).
Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 200 Lt išlaidų už teisines paslaugas (b.l. 4-5). Pareiškėjas teismui yra pateikęs sąskaitą už teisinę pagalbą (b.l. 15), kuri patvirtina išlaidas už skundo parengimą ir atstovavimą. Atsižvelgiant į tai, jog sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, bei į tai jog prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių, todėl 200 Lt priteistinos iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės AB „Lietuvos draudimas“ (ABTĮ 44 str., 45 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 str., 85 - 87 str., 88 str. 1 d. 5 p., teisėja
nusprendžia:
Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės (kodas 111106319) 889,83 Lt žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 889,83 Lt sumos, nuo kreipimosi į teismą dienos (2013-06-27) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834).
Priteisti iš Kauno miesto savivaldybės (kodas 111106319) 200 Lt išlaidų atlyginimą pareiškėjui AB „Lietuvos draudimas“ (kodas 110051834).
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.