Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aruno Kisieliaus,

teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal nuteistojo T. Ž. apeliacini skunda del Vilniaus miesto 1 apylinkes teismo 2009-01-23 nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. l d. ir jam paskirta 10 MGL (1250 Lt) dydžio bauda.

Taip pat iš AB „If draudimas“ R. B. ir G. B. naudai priteista po 863,20 Lt neturtinei žalai atlyginti; iš T. Ž. R. B. naudai – 3136,80 Lt, ir G. B. naudai – 1136,80 Lt padarytai neturinei žalai atlyginti.

Be to, iš T. Ž. R. B. bei G. B. naudai priteista viso 2000 Lt turetoms proceso išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustate:

T. Ž. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemone, pažeide keliu eismo taisykles ir del to ivyko eismo ivykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, o butent jis, 2006-10-01, apie 10.55 val., vairuodamas jam priklausanti automobili „Renault Megane“, v.n. (duomenys neskelbtini) S.Žukausko ir P.Lukšio gatviu sankryžoje, Vilniuje, pažeide KET 196 punkto reikalavimus, t.y. sankryžoje sukdamas iš šalutinio kelio – S.Žukausko gatves, i pagrindini kelia – P.Lukšio gatve, nedave kelio P.Lukšio gatve važiavusiam automobiliui „Renault Laguna“, v.n. (duomenys neskelbtini) ir su juo susidure. Eismo ivykio metu automobilio „Renault Laguna“ vairuotojui R. B. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, o keleivei G. B. (Dobrilko) – nežymus sveikatos sutrikdymas, t.y. padare nusikaltima, numatyta LR BK 281 str. l d.

Apelianto nuomone, jo kalte neirodyta, todel nuosprendis yra neteisetas. Teismas iš esmes vadovavosi tik pateiktu kaltinimu ir netyre visu autoivykio aplinkybiu, ju neivertino. Nurodo, jog teismas nevertino aplinkybiu del R. B. padarytu keliu eismo taisykliu (KET) pažeidimu ir šiu pažeidimu itakos autoavarijai. Be to, teismas nuosprendyje vadovavosi Autotechninio tyrimo specialisto tiketinomis išvadomis bei niekuo nepagristomis tikimybemis. Nurodo, kad teismo posedžio metu apklaustas ekspertas, del autotechninio tyrimo išvados negalejo atsakyti i daugeli esminiu klausimu.

Pasak apelianto, autoivykyje susidure du automobiliai, todel abieju vairuotoju veiksmai privalo buti ivertinti, t.y. kieno ir kokie veiksmai buvo autoivykio priežastimi. KET III skirsnis numato bendras eismo dalyviu pareigas. KET 50,53 punktai numato, kad eismo dalyviu elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu, kad visi eismo dalyviai privalo laikytis visu butinu atsargumo priemoniu ir nekelti pavojaus kitu eismo dalyviu saugumui.

Nurodo, kad privažiaves automobiliu prie sankryžos i Lukšio gatve sustojo, isitikino, kad iš kaires puses atvažiuojantis automobilis dar toli, kad jis rodo posukio signala sukti sankryžoje i dešine, todel jis jam nesudare kliuties, saugiai ivažiavo i sankryža ir pravažiaves pirma eismo juosta, atlaisvino ja artejanciam automobiliui, jeigu kartais artejantis automobilis butu važiaves tiesiai pirma eismo juosta. Todel KET 196 str. reikalavimu jis nepažeide.

Teigia, kad jeigu R. B. butu laikesis KET 53 p. reikalavimo ir butu važiaves viena iš eismo juostu, o ne kirsdamas ištisine linija, arba butu važiaves pirma eismo juosta, tai joks susidurimas nebutu ivykes. Ivykio vietoje užfiksuotas 9 metru R. B. automobilio stabdymo kelias, iš kurio kaires puses priekinio rato stabdymo kelio matyti, kad B. B. automobilis buvo techniškai netvarkingas, nes neužtikrino vienodo ratu stabdymo, del ko R. B. stabdomas automobilis išvažiavo i kaire puse ir susidure su jo automobiliu tuo metu, kai jis jau buvo pilnai atlaisvines pirma eismo juosta, kuria R. B. galejo pravažiuoti netrukdomas. Ekspertas negalejo atsakyti i klausima – ar atsižvelgiant i tai, kad R. B. automobili stabde tik kaires puses priekinis ratas – automobilis buvo techniškai tvarkingas ir, ar tai turejo itakos autoivykiui. Apelianto teigimu, ekspertas vadovavosi tik policijos surašytu protokolu, kad automobilis techniškai tvarkingas, bet kaip buvo tikrinamas ir ar buvo tikrinamas automobilio techninis stovis neaišku, nes tokiu duomenu byloje nera.

Taip pat, pasak apelianto, ekspertas negalejo atsakyti ir i klausima – ar jeigu R. B. butu važiaves pirma eismo juosta ir nekirtes ištisines ašines linijos, jis butu turejes technine galimybe išvengti susidurimo. Ekspertas padare tik prielaidas, kad tiketina tokia autoavarijos situacija, kuria jis isivaizduoja, bet negali patvirtinti techniniais paskaiciavimais. Apelianto isitikinimu, eksperto pateikta nuomone, kad nuo R. B. automobilio, važiavusio apie 50 km/h greiciu ir atsitrenkusio i jo automobilio kaires puses priekini rata, jo automobilis pasisuko prieš laikrodžio rodykle, ne tik kad nelogiška, bet prieštaraujanti elementariems fizikos desniams. Taip pat nepagrista eksperto išvada, kad jis prieš R. B. automobili, važiuojanti 50 km/h greiciu, išvažiavo prieš 10 metru, nes tokiu atveju, jis net nebutu spejes ivažiuoti iki pirmos eismo juostos vidurio, kai i jo automobili butu atsitrenkes B. B. automobilis. Apelianto nuomone akivaizdu, kad buvo visai kita situacija, ekspertas tik speliojo, kokia galejo buti ivykio situacija, o teismas, priimdamas nuosprendi remesi tik šio eksperto nepagristomis išvadomis.

Teigia, teismas taip pat neivertino eksperto pateiktos išvados apie R. B. KET pažeidimus ir ju itaka autoavarijai. Jeigu R. B. butu važiaves nepažeisdamas KET reikalavimu, tai jis butu kitaip elgesis. Nukentejusiojo veiksmai ji suklaidino. R. B. KET 173, 172 punktu nesilaikymas („atsiradus kliuciai vairuotojas privalo mažinti greiti arba sustoti, arba apvažiuoti kliuti“ bei „vairuotojas privalo pasirinkti toki greiti, kad kiekvienu atveju galetu suvaldyti transporto priemone“) ir buvo autoivykio priežastimi.

Nurodo, kad ekspertas pateike tik tiketinus greicius, o ne paskaiciuotus tikslius greicius, o tai visiškai keicia ivykio situacija. Ekspertas, pagal vieno rato stabdymo žyme, privalejo paskaiciuoti tikslu greiti bei atstuma, kuriame buvo R. B. automobilis nuo jo vairuojamo automobilio, kai automobilis pajudejo iš vietos. Pasak apelianto, tik turint tikslius duomenis galima butu daryti išvada apie tai, ar R. B. turejo galimybe (su techniškai netvarkingu automobiliu) išvengti susidurimo ir, ar turejo galimybe išvengti tokio susidurimo jeigu automobilis butu buves techniškai tvarkingas. Teigia, kad atliekant ikiteismini tyrima buvo nurodes, jog eksperto išvada nepilna ir nepagrista, todel ja vadovautis negalima. Teismas taip pat nesieme aiškintis šiu aplinkybiu, paskirti papildoma ekspertize. Pasak apelianto, nors ekspertas nurode, kad jam neužteko duomenu atlikti visus paskaiciavimus, bet jis nesikreipe i ikiteismini tyrima del papildomu duomenu pateikimo, todel teismas negalejo remtis tokia ekspertizes išvada.

Apelianto nuomone, teismas padare niekuo nepagrista išvada, kad nors R. B. ir kirto ištisine linija ir galimai pažeide KET reikalavimus, taciau tokie veiksmai neturejo lemiamos reikšmes eismo ivykiui kilti. Tokia išvada teismas padare neturedamas jokiu techniniu duomenu, jokiu išvadu, o tokie teismo spejami, manomi, tikimi argumentai negali buti laikomi pagristais ir irodanciais jo kalte.

Pasak apelianto, R. B. veiksmu neivertinimas turejo reikšmes ir teismo nuosprendžiui dalyje del neturtines žalos atlyginimo. Teismas neivertino, kad del paties R. B. KET pažeidimu ir del ivykusios autoavarijos kaltas ir pats R. B.. Todel nepagristai nukentejusiam R. B. priteise neturtine žala.

Apeliacines instancijos teismo posedyje nuteistasis T. Ž. ir jo gynejas praše apeliacini skunda patenkinti, o prokuroras , nukentejusieji ir ju atstovas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padare teisinga ir pagrista išvada, kad del kaltinime nurodyto eismo ivykio kaltas butent T. Ž..

Skunde apeliantas tvirtina, kad pagrindiniu keliu važiuojanciam automobiliui kliuties jis nesudare, nes i sankryža ivažiavo isitikines, jog iš kaires atvažiuojantis automobilis sankryžoje (iš P.Lukšio gatves i S.Žukausko gatve) suks i dešine, be to, jis atlaisvino pirmaja eismo juosta, jeigu kartais artejantis automobilis butu važiaves tiesiai. Taciau iš šios apelianto versijos, o butent iš jo teiginio, kad ivažiaves i sankryža jis atlaisvino pirma eismo juosta, jeigu kartais artejantis automobilis butu važiaves tiesiai, aiškiai matyti, jog nuteistasis nebuvo isitikines, kad pagrindine gatve važiuojantis automobilis sankryžoje pasuks i dešine, t.y. nevažiuos tiesiai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme T. Ž. taip pat nuosekliai tvirtino, jog pamates, kad tarp jo ir jam iš kaires pirma eismo juosta atvažiuojancio automobilio yra pakankamai didelis atstumas, nusprende atlikti kairio posukio manevra, nes buvo isitikines, jog spes pravažiuoti sankryža bei paaiškino, kad minetam automobiliui užtikrino pravažiavima pirma eismo juosta. Tai dar karta patvirtina, kad jis nebuvo isitikines, jog nukentejusiojo automobilis sankryžoje tiesiai nevažiuos. Tai patvirtina ir nuteistojo parodymai, jog jis mate apie 20-30 metru atstumu iki jo važiuojanti automobili, kuris, pasak jo, važiavo apie 60-70 km/h greiciu. Iš šiu nuteistojo parodymu akivaizdu, kad jis turejo ivertinti ir numatyti, jog tokiu greiciu, pagal jo parodymus, važiuojantis automobilis, jokiu budu neketina sankryžoje sukti i dešine. Taigi visos šios aplinkybes neabejotinai patvirtina, kad važiuodamas šalutiniu keliu T. Ž. nedave kelio automobiliui, artejanciam prie sankryžos pagrindiniu keliu, t.y. pažeide KET 196 p.

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentejusieji R. B. ir G. B. nuosekliai tvirtino, kad važiavo P.Lukšio gatve link Žirmunu gatves, važiavo antra eismo juosta, kadangi sekancioje, t.y. Lukšio ir Žirmunu gatviu sankryžoje reikejo sukti i dešine, iš anksto nusprende persirikiuoti i dešinine, todel apie 150 metru atstumu iki sankryžos su S.Žukausko gatve iš antros eismo juostos persirikiavo i pirma, rikiuojantis buvo ijungtas dešinio posukio signalas, kuris persirikiavus automatiškai išsijunge. Kai iki S.Žukausko sankryžos buvo like apie 10-15 metru, pamate kaip iš minetos gatves i sankryža išvažiavo T. Ž. vairuojamas automobilis. R. B. iškart pradejo stabdyti savo vairuojama automobili ir bande susidurimo išvengti, taciau nepavyko – automobilis trenkesi priekine dešine dalimi i T. Ž. vairuojamas automobili. Po smugio R. B. automobilis buvo pasuktas 90° kampu prieš laikrodžio rodykle.

Nukentejusiuju apibrežta eismo ivykio mechanizma visiškai patvirtina byloje esantys keliu eismo ivykio vietos apžiuros protokolas, eismo ivykio vietos planas bei Autotechninio tyrimo specialisto išvada Nr. 11-1746 (07) (I t., b.l. 7-9, 59-64). Nors nuteitasis T. Ž. su šia specialisto išvada nesutinka del joje pateiktu tiketinu išvadu, taciau kolegijos vertinimu, iš esmes ji yra pakankamai tiksli ir atitinka kitus byloje esancius duomenis (iš dalies nuteistojo T. Ž. parodymus, nukentejusiuju R. B. ir G. B. parodymus, keliu eismo ivykio vietos apžiuros protokola bei eismo ivykio vietos plana), todel apylinkes teismas neturejo pagrindo šia išvada nesiremti. Nors apeliantas skunde gincija mineta išvada, nes, pasak jo, po susidurimo nukentejusiojo automobilis negalejo pasisukti prieš laikrodžio rodykle, taciau iš keliu eismo ivykio vietos apžiuros protokolo bei eismo ivykio vietos plano aiškiai matyti, kad nukentejusiojo R. B. automobilis po susidurimo stovi pasisukes prieš laikrodžio rodykle eismo krypciai, o nuteistojo T. Ž. – pasisukes pagal laikrodžio rodykle ir tai, priešingai nei tvirtina apeliantas, fizikos desniams neprieštarauja. Taip pat atmestinas apelianto argumentas, jog minetoje išvadoje neteisingai nurodyta, kad T. Ž. prieš R. B. automobili, važiuojanti 50 km/h greiciu, išvažiavo prieš 10 metru, nes, pasak jo, tokiu atveju, jis net nebutu spejes ivažiuoti iki pirmos eismo juostos vidurio, kai i jo automobili butu atsitrenkes B. B. automobilis. Kolegija toki apelianto argumenta vertina tik kaip jokiais faktiniais duomenimis nepagrista ir neturinti esmines reikšmes samprotavima, todel ji atmeta.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas M.Možeiko mineta Autotechninio tyrimo specialisto išvada Nr. 11-1746 (07) patvirtino. Tai, kad, kaip pabrežia apeliantas, nebuvo nustatyti tikslus abieju automobiliu važiavimo greiciai, kolegijos nuomone, esmines reikšmes šiuo konkreciu atveju neturi. Specialistas paaiškino, kad automobiliu greiciai nustatyti tik tiketinai, nes tiksliai to nustatyti neimanoma. Priešingai, nei tvirtina nuteistasis, kelio dangoje atsispaudusi vieno rato stabdymo žyme nepatvirtina, kad automobilis buvo techniškai netvarkingas. Byloje esantys transporto priemones technines bukles patikrinimo ir apžiuros protokolas bei 2008 m. vasario men. išduotas nukentejusiojo R. B. automobilio „Renault Laguna“ technines apžiuros talonas neleidžia teismui abejoti, kad nukentejusiojo automobilis buvo techniškai tvarkingas (I t., b.l 10-11, 55). Be to, minetas specialistas paaiškino, kad gali buti neužfiksuotas antras stabdymo pedsakas, nes yra duomenu, kad ant kelio dangos buvo daug pedsaku bei pažymejo, jog stabdymo žymes priklauso ir nuo padangu, ir nuo kelio. Priešingai, nei teigia apeliantas, specialistas atsake i visus jam užduotus esminius klausimus. Be to jis patvirtino, kad šeštasis išvados punktas, kuriame teigiama, jog butent T. Ž. veiksmai salygojo šio eismo ivykio kilima, yra kategoriškas.

Taigi, ištyrusi byloje esancius duomenis, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo posedyje išnagrinetais irodymais (nuteistojo T. Ž. duotais parodymais, nukentejusiuju R. B. ir G. B. parodymais, specialistu išvadomis, keliu eismo ivykio vietos apžiuros protokolu, eismo ivykio vietos planu) negincijamai nustatyta, jog eismo ivykis kilo butent del to, kad nuteitasis T. Ž. nesilaike Keliu eismo taisykliu 196 punkto reikalavimu, t.y. nelygiareikšmiu keliu sankryžoje važiuodamas šalutiniu keliu nedave kelio automobiliui, artejanciam prie sankryžos pagrindiniu keliu ir del to ivyko eismo ivykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Tarp KET 196 p. pažeidimo ir LR BK 281 str. 1 d. dispozicijoje numatytu padariniu neabejotinai yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tokie nuteistojo neatsargus veiksmai buvo kilusiu pasekmiu butina salyga. Konstatuojant priežastini ryši tarp kaltininko veikos ir kilusiu pasekmiu, butina nustatyti, jog kaltininko veika buvo ne tik butina kilusiu pasekmiu salyga, bet ir šiu pasekmiu priežastis, t.y. reiškinys, del kurio vyksta kitas reiškinys. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, eismo ivykio priežastimi yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisykliu reikalavimu ivykis nebutu ivykes. Šiuo atveju, jeigu nuteistasis butu laikesis KET 196 punkto reikalavimu (nelygiareikšmiu keliu sankryžoje važiuodamas šalutiniu keliu butu daves kelia automobiliui, artejanciam prie sankryžos pagrindiniu keliu), t.y. butu išvažiaves i sankryža prieš tai praleides pagrindiniu keliu važiuojanti automobili, butu nesusidures su šiuo automobiliu ir nesužalojes žmoniu, vadinasi, T. Ž. veika buvo eismo ivykio ir jo metu kilusiu pasekmiu pagrindine priežastis. Tuo tarpu vertinant nukentejusiojo R. B. veiksmus, nors ir nustacius, kad R. B. kirto ištisine linija ir tokiu budu pažeide KET reikalavimus, akivaizdu, kad del šio jo pažeidimo kaltinime nurodytas eismo ivykis nebutu ivykes. Be to, iš byloje esancios medžiagos matyti, kad aplinkybe, jog nukentejusysis kirto ištisine eismo juosta yra nustatyta tik iš jo automobilio stabdymo žymes. Kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog pamates kelyje kliuti, stengdamasis jos išvengti ir staiga stabdydamas automobili, vairuotojas iš inercijos galejo išvažiuoti i kita eismo juosta ir šioje situacijoje tokie jo veiksmai neturi buti vertinami kaip KET pažeidimas. Taip pat nera jokio pagrindo pripažinti, kad nukentejusysis R. B. padare ir kitus apeliaciniame skunde nurodytus KET pažeidimus, tokius kaip „atsiradus kliuciai vairuotojas privalo mažinti greiti arba sustoti, arba apvažiuoti kliuti“ bei „vairuotojas privalo pasirinkti toki greiti, kad kiekvienu atveju galetu suvaldyti transporto priemone“ (173, 172 p.). Byloje negincijamai nustatyta, kad R. B. leistino važiavimo greicio neviršijo, ir jeigu nuteistasis nebutu staiga išvažiaves i sankryža, tai nebutu ir kliuties, kuria, pasak apelianto, nukentejusysis turejo apvažiuoti. Be to, akivaizdu, kad šie pažeidimai taip pat negaletu buti eismo ivykio pagrindine priežastimi. Todel apeliacinio skundo argumentai del nukentejusiojo KET pažeidimu atmestini kaip nepagristi.

Taip pat nepagristas nuteistojo tvirtinimas, jog nukentejusysis ji suklaidino, nes važiavo ijunges dešiniji posukio signala. Byloje nustatyta, kad nukentejusysis R. B. dešini posukio signala rode persirikiuodamas iš antrosios i pirmaja eismo juosta, o ne todel, kad ketino sukti i dešine. Be to, kolegijos vertinimu, nors ir nustacius, kad nukentejusiajam persirikiavus i pirmaja eismo juosta ir ja važiuojant vis dar buvo ijungtas dešinio posukio signalas, vien tik ši aplinkybe nuteistojo kaltes nepaneigtu. Kaip jau mineta, nuteistojo parodymai apie pagrindiniu keliu atvažiuojancio automobilio dideli greiti, apie pirmosios eismo juostos jam atlaisvinima bei nuteistojo svarstymas del galimybes suspeti pravažiuoti sankryža akivaizdžiai patvirtina, kad jis nebuvo isitikines, jog nukentejusiojo automobilis sankryžoje suks i dešine. Tuo tarpu budamas neisitikines, kad nesudarys kliuties pagrindiniu keliu važiuojanciam automobiliui, jis vis tiek ivažiavo i sankryža, nors tokioje situacijoje nuteistasis privalejo vadovautis KET 196 p. numatytais reikalavimais, t.y. nelygiareikšmiu keliu sankryžoje važiuodamas šalutiniu keliu duoti kelia automobiliui, artejanciam prie sankryžos pagrindiniu keliu.

Taigi, išdestytos aplinkybes dar karta patvirtina apylinkes teismo padaryta išvada, kad kaltinime nurodytas eismo ivykis ivyko butent del nuteistojo T. Ž. neatsargiu veiksmu.

Šioje byloje nukentejusieji pareiške civilinius ieškinius: R. B. del 6000 Lt, G. B. del 3000 Lt neturtines žalos atlyginimo. Apylinkes teismas nukentejusiuju civilinius ieškinius tenkino iš dalies. Teismo nuosprendyje išdestyti išsamus neturtines žalos dydžio ivertinimo motyvai. Kolegijos nuomone, neturtines žalos dydis nustatytas teisingai.

Pirmosios instancijos teismas pagristai konstatavo, kad nuteistojo T. Ž. padarytas nusikaltimas sukele nukentejusiesiems baime, saugumo praradima, sužalojo sveikata. Kolegija neabejoja, kad del patirtu sužalojimu nukentejusieji patyre neturtine žala. Nustatydamas neturtines žalos dydi, pirmosios instancijos teismas taip pat ivertino ir tai, kad T. Ž. padarytas nusikaltimas neatsargus, atsižvelge ir i nuteistojo turtine padeti, i tai, kad jis yra jauno amžiaus, šiuo metu studijuoja. Kolegijos nuomone, teismas pakankamai isigilino i faktines bylos aplinkybes, atsižvelge i LR BK 281 str. 1 d. nuostatomis saugomu vertybiu svarba, nesumenkino T. Ž. nusikalstamos veikos padariniu, nukentejusiuju interesu ir padeties baudžiamajame procese, teisingai suprato itvirtintus istatyme (LR CK 6.250 str. 2 d., 6.282 str.) neturtines žalos ivertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaike. Apylinkes teismo nustatytas neturtines žalos dydis yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir del jos kilusioms pasekmems, atitinka sažiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus bei susiklosciusia teismu praktika del neturtines žalos atlyginimo. Kaip matyti, apylinkes teismas civiliniu ieškiniu sumas sumažino, dar labiau jas mažinti nera istatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutare:

nuteistojo T. Ž. apeliacini skunda atmesti.