- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-03-07
- Bylos Nr.
- 2K-186/2006
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Egidijus Bieliūnas (pirm.), Ona Aldona Budienė, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- R. V.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Egidijaus Bieliūno, Onos Aldonos Budienės ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. ir jo gynėjos kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. V. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams. Iš R. V. priteista 190 Lt žalos atlyginimo L. V.
Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. ir jo gynėjos apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. V. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, panaudodamas fizinį smurtą bei peilį, o būtent: jis 2004 m. liepos 3 d., apie 22.40 val., Vilniuje, Laisvės pr. ir Narbuto g. sankryžoje, panaudodamas fizinį smurtą, t. y. nukentėjusiajai L.V. kumščiu trenkdamas į veidą bei grasindamas peiliu, pagrobė jos rankinę su visais joje buvusiais daiktais, padarydamas nukentėjusiajai L.V. 582 Lt materialinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis R. V. kasaciniame skunde prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį pakeisti – perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį, skirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo, kad jis nepagrįstai pripažintas recidyvistu ir taikytos BK 56 straipsnio 2 dalies nuostatos, tai sunkina jo padėtį. Griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį įstatymas, neturi grįžtamosios galios. Taip pat teigia, kad prisipažino visiškai padaręs nusikalstamą veiką, pats prisistatė policijos pareigūnams ir parodė, kur nukentėjusiosios daiktai, be to, visą laiką davė nuoseklius parodymus, todėl nepagrįstai nebuvo tikima, kad peilio jis nenaudojo. Neneigia peilį turėjęs, tačiau jo neišsiėmė ir nukentėjusiajai negrasino. Ši galėjo pamatyti peilį, kai jis iš kišenės traukė cigaretes. Be to, nuteistasis mano, kad jam turėjo būti paskirta psichiatrinė ekspertizė. Kaip žinoma, jis yra gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje po prieš tai padarytų nusikaltimų, todėl turėjo būti ištirta jo psichinė būklė nusikaltimo padarymo ir dabartiniu metu. Tačiau paskirta ekspertizė tetruko 2 minutes ir psichinė būklė buvo nustatyta remiantis 11 metų senumo duomenimis, todėl negalima laikyti, kad nuteistojo psichinė būklė nusikaltimo padarymo ir dabartiniu metu nustatyta tinkamai.
Nuteistojo gynėja kasaciniame skunde prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį pakeisti – perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti dalį, kuria R. V. pripažintas pavojingu recidyvistu bei skirti švelnesnę bausmę. Skunde nurodo tuos pačius argumentus, todėl jie nebekartojami. Papildomai gynėja nurodo, kad nukentėjusiajai joks realus pavojus, susijęs su peilio panaudojimu, negrėsė ir ji tai suprato, nes peilį atsitiktinai pamatė dar jiems besikalbant taikiai, o vėliau nuteistasis juo negrasino. Ekspertizės išvados abejotinos, nes nesurinkti visi reikiami dokumentai apie nuteistojo psichinę būklę, neatsižvelgus į tai, kad nuteistasis kartą jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, nukreipiant jį gydymui į psichiatrinę ligoninę, nustatyta, kad jis jokia psichine liga nei nusikaltimo padarymo metu, nei šiuo metu neserga. Įkalinimo įstaigoje daugeliui nuteistųjų, nuteistų už tokį pat nusikaltimą, paskirta trigubai švelnesnė bausmė, todėl gynėja mano, kad R. V. paskirtos bausmės dydį nulėmė subjektyvumo faktorius, nes jis dėl savo patologinės būsenos turėjo konfliktų tiek su prokurore, palaikiusia kaltinimą, tiek ir su teisėja. Dėl šių savo veiksmų nuteistasis apgailestauja bei tikina, kad tokie jo veiksmai dažnai nepriklauso nuo jo valios, dėl to jis ir prašęs atlikti ekspertizę.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini.
Kolegija nesvarsto nuteistojo ir jo gynėjos kasacinių skundų argumentų dėl nukentėjusiosios neteisingai įvertintų nusikaltimo aplinkybių, kuriomis ji, anot kasatorių, neatsargų peilio pademonstravimą suprato kaip grasinimą peiliu. Bylos aplinkybių išnagrinėjimas ir įvertinimas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas.
Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bylos proceso metu gautus duomenis įvertino vadovaudamasis BPK 20 straipsnio nuostatomis, todėl kasacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog R. V. nusikaltimą padarė panaudodamas peilį.
Dėl nuteistojo R. V. psichinės būsenos įvertinimo ir pripažinimo pavojingu recidyvistu bei dėl bausmės dydžio
Kaltinamojo psichinės būklės įvertinimas yra šios srities specialistų ir ekspertų kompetencijos klausimas, jis atliekamas ikiteisminio bylos tyrimo pareigūnų ar bylą nagrinėjančio pirmosios arba apeliacinės instancijos teismo pavedimu. Pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo pavesta teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertams išspręsti R. V. pakaltinamumo, psichinių ar psichologinių sutrikimų klausimus. Ekspertų komisijos pateiktas aktas atitinka įstatymo reikalavimus, bylos proceso metu nebuvo gauta duomenų, kurie sudarytų pagrindą suabejoti ekspertų išvadų pagrįstumu, todėl kolegija laiko, jog šis baudžiamosios bylos klausimas išspręstas nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė BK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas, pripažindamas R. V. pavojingu recidyvistu. Teismai teisingai vadovavosi ir BK 3 straipsnio reikalavimais, atsižvelgdami į tai, kad ankstesnis nusikaltimas padarytas iki naujojo BK įsigaliojimo. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, Baudžiamojo proceso kodekso ir Bausmių vykdymo kodekso įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 2002 m. lapkričio 29 d. įstatymo 9 straipsnio 1 dalį teismas atsižvelgė į įstatymo reikalavimą ir motyvavo, kodėl reikalinga pripažinti R. V. pavojingu recidyvistu, tačiau, skirdamas bausmę, šia aplinkybe teismas negalėjo remtis, kadangi nusikaltimo padarymo metu R. V. nebuvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Nusikaltimo padarymo metu R. V. turėjo neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, todėl buvo recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis). Šis nusikaltimo subjekto požymis bausmės skyrimą reglamentuoja ne pagal BK 56 straipsnio 2 dalį, o pagal pirmą dalį. Tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia Baudžiamojo įstatymo pažeidimų nustatant bausmės dydį R. V. BK 56 straipsnio 2 dalis bausmės skyrimo etape riboja teismo diskreciją parenkant jos dydį, nes nustato laisvės atėmimo bausmės ribą, aukštesnę nei sankcijos vidurkis, o BK 56 straipsnio 1 dalis nevaržo teismo diskrecijos sankcijos ribose parinkti bausmę, atsižvelgiant į BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė, jog R. V. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nenustatyta, į nusikaltimo pobūdį bei neigiamus jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, todėl, nustatant bausmės dydį, teisės taikymo aspektu baudžiamasis įstatymas R. V. pritaikytas tinkamai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo R. V. ir jo gynėjos kasacinius skundus atmesti.