Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. D. D. ir ieškovų T. U. K., A. S. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1459-450/2009 pagal ieškovų T. U. K. ir A. S. K. ieškinį atsakovams E. D. D. ir E. O. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys: Vilniaus miesto 26-ojo notarų biuro notarė R. V., Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarė O. A., AB SEB bankas, VĮ Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovai T. U. K. ir A. S. K. kreipėsi į teismą, prašydami: pripažinti negaliojančiu notarės R. V. patvirtintą A. S. K. 1997 m. spalio 3 d. įgaliojimą Nr. 8-5420, išduotą E. O., parduoti parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria E. O., atstovaudamas A. S. K., pardavė E. D. D. parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro 2000 m. sausio 7 d. įrašą, kuriuo įregistruota E. D. D. nuosavybės teisė į parduotuves patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją, įpareigojant atsakovus E. O. ir E. D. D. sumokėti už parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ekvivalentą pinigais pagal rinkos kainą, nurodytą VĮ Registrų centras 2006 m. kovo 3 d. rašte Nr. PS-9640 ir Registro išraše, t. y. 1 388 000 Lt.

Ieškovai nurodė, kad 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas E. O., atstovaudamas ieškovą A. S. K. pagal 1997 m. spalio 3 d. įgaliojimą, pardavė atsakovei E. D. D. ieškovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančias 175,26 kv. m. bendro ploto parduotuvės patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Patalpos). Šias patalpas A. S. K. įsigijo būdamas santuokoje su T. U. K. ir jos tapo ieškovų bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovė T. U. K. nedavė įgaliojimo savo vyrui A. S. K. ar E. O. parduoti minėtas patalpas, taip pat nedavė sutikimo savo vyrui parduoti šias patalpas bei nepatvirtino šių patalpų pirkimo-pardavimo sandorio, kaip numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lenkijos įstatymo nuostatos. Nurodė, kad atsakovas E. O. žinojo, kad ieškovai yra sutuoktiniai, prašė sutikimo parduoti patalpas, tačiau ieškovai nesutiko. Nepaisant to, atsakovas E. O. patalpas pardavė, pinigų ieškovams neatidavė, 1999 m. gruodžio 16 d. rašytiniu pareiškimu notarei melagingai nurodė, kad ieškovas A. S. K. yra nevedęs ir patalpos priklauso jam vienam. Ieškovas A. S. K. pažymėjo, kad nors ir buvo surašęs atsakovui E. O. įgaliojimą, tačiau tai padarė be sutuoktinės sutikimo, nemokėdamas lietuvių kalbos, nesuprasdamas įgaliojimo turinio ir nesitikėdamas, kad E. O. be ieškovo sutuoktinės sutikimo parduos patalpas. Pažymėjo, kad sutuoktinių tikroji valia buvo nukreipta į patalpų išnuomojimą, naudojimą, o ne į pardavimą. Prieš tai E. O. nuomojo šias patalpas, todėl ieškovas A. S. K., sužinojęs, kad E. O. ketina parduoti patalpas, jam tai uždraudė, panaikino įgaliojimą, tačiau tai padaryti iki patalpų pardavimo nesuspėjo. Atsakovui E. O. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo parduodant ginčo patalpas, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai įrodymų. E. O. pardavė patalpas E. D. D., kuri yra jo žmonos L. O. motina, t. y. savo uošvei. Sandorio tikslas nebuvo parduoti patalpas E. D. D., tačiau pačiam jas užvaldyti. Patalpos buvo parduotos už žymiai mažesnę, nei rinkos kainą – 230 000 Lt, nors jų rinkos kaina tuo metu buvo 624 731 Lt. Ieškovai pažymėjo, kad ieškinio senaties terminai nepasibaigę, kadangi nuo 2000 m. iki 2004 m. buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, todėl šiam laikotarpiui ieškinio senaties termino eiga sustabdoma.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, t. y. pripažino negaliojančia 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį, restitucijos natūra netaikė, palikdamas atsakovei E. D. D. nuosavybės teisę į parduotuvės patalpas, likusioje dalyje ieškinį atmetė, civilinę bylą dalyje dėl ieškovų reikalavimo pripažinti negaliojančiu Nekilnojamojo turto registro įrašą nutraukė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, spręsdamas ieškovų reikalavimą dėl 1997 m. spalio 3 d. įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, nustatė, kad ieškovų ginčijamo įgaliojimo formai, jo turiniui, atstovo teisėms, pareigoms, atsakomybei ir pan. taikytina Lietuvos teisė. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu 1964 m. LR CK 47 straipsnio pagrindu, t. y. dėl to, kad jis prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normos, nes nebuvo gautas A. S. K. sutuoktinės T. U. K. sutikimas jam išduoti. Nurodė, kad įstatymai nedraudžia vienam iš bendraturčių išduoti įgaliojimą kitam asmeniui įgyvendinti būtent jo, kaip bendraturčio, turimas teises ir pareigas. Pažymėjo, kad atstovas neįgyja ir negali įgyti daugiau teisių, negu turi pats atstovaujamasis. Taip pat teismas padarė išvadą, kad ieškovas A. S. K. neįrodė esminio suklydimo dėl sudaryto sandorio turinio buvimo, kaip pagrindo jį pripažinti negaliojančiu, t. y. nepagrindė teiginio, jog iš tikrųjų ketino leisti atsakovui E. O. tik išnuomoti parduotuvės patalpas ir jomis naudotis, bet neleido disponuoti turtu jokiais kitais būdais, ir dėl lietuvių kalbos nežinojimo ir nesupratimo suklydo. Teismas nustatė, kad išduotame įgaliojime yra pažymėta, kad jo tekstas yra išverstas į A. S. K. žinomą rusų kalbą. Teismas padarė išvadą, kad A. S. K. suprato rusų kalbą, nes tvarkė verslo reikalus ne tik Lietuvoje, tačiau Rusijoje ir Baltarusijoje. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą ir dėl to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą įgaliojimui nuginčyti ir atsakovas E. O. prašė šį terminą taikyti.

Teismas, spręsdamas ieškovų reikalavimą dėl 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nustatė, kad ginčo objektu esančio nekilnojamojo turto teisinis statusas nustatytinas pagal Lenkijos teisę. Teismas padarė išvadą, kad pagal Lenkijos įstatymus ginčo patalpos buvo ieškovų bendroji jungtinė nuosavybė. Nurodė, kad nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymo tvarkai ir formai taikytina Lietuvos teisė. Teismas nustatė, kad ieškovui A. S. K. parduodant ginčo patalpas trečiajam asmeniui, pirkimo-pardavimo sutarčiai sudaryti buvo privalomas rašytinis sutuoktinės T. U. K., kaip patalpų bendraturtės, sutikimas, tačiau tokio sutikimo sutuoktinė nebuvo davusi. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad 1999 m. gruodžio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta nesant rašytinio T. U. K. sutikimo, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso bei civilinio kodekso nuostatas, kas daro sandorį negaliojantį 1964 m. LR CK 47 straipsnio pagrindu. Teismas atmetė atsakovo E. O. prašymą taikyti ieškinio senaties terminą dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas taip pat atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą už nepagrįstai mažą kainą. Pažymėjo, kad įstatymai tokio pagrindo pripažinti sandorį negaliojančiu nenumato. Be to, šalys sudarydamos sandorius yra laisvos susitarti dėl parduodamo turto kainos.

Spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, teismas padarė išvadą, kad iš atsakovės E. D. D. parduotuvės patalpos negali būti išreikalautos, kadangi teismas neturi pagrindo konstatuoti E. D. D., kaip įgijėjos, nesąžiningumo. Teismas nustatė, kad priteisti iš atsakovės E. D. D. 230 000 Lt pinigų sumą nėra pagrindo, nes ieškovas A. S. K. baudžiamojoje byloje patvirtino, kad gavo 57 500 JAV dolerių (230 000 Lt) už parduotas patalpas, todėl ieškovų reikalavimus dėl restitucijos taikymo ir 1 388 000 Lt priteisimo atmetė.

Apeliaciniu skundu ieškovai T. U. K. ir A. S. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą iš dalies panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos apeliacinio skundo argumentus:

1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti įgaliojimą, išduotą atsakovui E. O., negaliojančiu dėl to, kad įgaliojimas buvo išduotas ieškovui A. S. K. suklydus dėl jo turinio bei įgaliotojui nesuprantant įgaliojimo teksto. Sandoris dėl suklydimo gali būti pripažįstamas negaliojančiu ir tada, kai asmuo neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes ir padarinius dėl kitų asmenų veiksmų. A. S. K., išduodamas įgaliojimą atsakovui E. O. vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ko tikėjosi ir iš šios sutarties kontrahento. Be to, rusų kalba nėra ieškovo A. S. K. gimtoji kalba. Ieškovas, žinodamas, kad bendroji jungtinė nuosavybė negali būti parduota be jo sutuoktinės sutikimo, pasirašė bendros formos, imlaus turinio įgaliojimą.

2. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą taikyti restituciją. Teismas sprendime nenagrinėjo pirkimo-pardavimo sutarties apsimestinumo požymių, nepasisakė apie piktavališką atsakovo E. O. susitarimą su kita šios sutarties šalimi E. D. D.. Po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, E. D. D. išdavė atsakovui E. O. įgaliojimą tvarkyti šios sutarties pagrindu įgytą turtą. Teismas atmetė ieškovų argumentus, kad A. S. K. jokių pinigų iš atsakovo E. O. negavo. Nepaneigti ieškovo A. S. K. argumentai, kad E. O., kaip ieškovo verslo partneris, naudojosi jo pasirašytais lapais su firmos „Martas“ antspaudu, vieną iš kurių atsakovas E. O. panaudojo pakvitavimo surašymui.

Apeliaciniu skundu atsakovė E. D. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti bei taikyti ieškinio senatį. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Negalima teigti, kad ieškovai ginčo patalpas įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nes šios patalpos Lenkijos CK 33 str. 5 d. prasme buvo įsigytos kaip turtas, skirtas verstis profesine veikla ir buvo įsigytas už lėšas, priklausančias atskirai sutuoktiniui (A. S. K.). Nagrinėjamojoje byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad ginčo patalpos buvo naudojamos kaip bendras sutuoktinių (ieškovų) turtas.

2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė LR CK 3.96 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai kreipėsi į teismą nepraleidę ieškinio senaties termino.

Atsiliepimu į ieškovų T. U. K. ir A. S. K. apeliacinį skundą atsakovas E. O. prašo skundą atmesti kaip nepagrįsta. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu motyvus:

1. Apeliantai apeliaciniame skunde nurodo patikslintus reikalavimus, kurie LR CPK 312 straipsnio prasme laikyti naujais reikalavimais, ir naujas aplinkybes, kuriomis neįrodinėjo savo reikalavimų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, t. y. dėl piktavališko atsakovo E. O. susitarimo su atsakove E. D. D. ir dėl 1 388 000 Lt priteisimo tuo atveju, jeigu nebus įmanoma taikyti restituciją natūra.

2. Apeliantai apeliacinio skundo dalyje dėl 1997 m. spalio 3 d. įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu nenurodo jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo 1999 m. gruodžio 16 d. sutarties apsimestinumo požymių bei piktavališko susitarimo aplinkybės, nes ieškovai patys ieškinio reikalavimais apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas.

4. Apeliantai apeliaciniame skunde teigia, kad atsiskaitant už ginčo patalpas atsakovas E. O. naudojosi iš anksto suantspauduotais firmos „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu ir pasirašytais lapais, vieną iš kurių atsakovas E. O. panaudojo pakvitavimo surašymui. Šie argumentai yra pagrįsti apeliantų prielaidomis ir samprotavimais. Ikiteisminio tyrimo metu šie faktai nepasitvirtino ir buvo atmesti.

Atsiliepimu į ieškovų T. U. K. ir A. S. K. apeliacinį skundą atsakovė E. D. D. prašo skundą atmesti kaip nepagrįsta. Nurodo, kad ieškovas A. S. K. Lietuvoje tvarkydamas verslo reikalus bendraudavo išimtinai rusų kalba. Ieškovas ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus taip pat patvirtino rusų kalba. Apeliantai (ieškovai) piktnaudžiauja suklydimo motyvu, ginčydami atsakovui E. O. išduotą įgaliojimą. Piktavališko susitarimo aplinkybė nebuvo nagrinėjama pirmos instancijos teisme, nes ieškovai nereiškė tokio pobūdžio reikalavimo.

Atsiliepimu į atsakovės E. D. D. apeliacinį skundą ieškovai T. U. K. ir A. S. K. prašo skundą atmesti kaip nepagrįsta. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra jokių duomenų, kad ginčo patalpos 1997 m. buvo įgytos išimtinai už asmenines A. S. K. lėšas. Ieškovų nuomone, teismas pagrįstai nustatė, kad LR CK 3.96 str. 2 d. nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas, o turi būti taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas.

Ieškovų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovės E. D. D. apeliacinis skundas netenkintinas.

Įgaliojimas tai rašytinis dokumentas, kuriame išreiškiamas asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti jį (įgaliotoją) nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis (2001 m. CK 2.137 str., 1964 m. CK 67 str.). Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Tai reiškia, kad sandoryje dalyvauja vienas asmuo (įgaliotojas), kurio valios išreiškimo pakanka, įgaliojamojo pritarimo nereikia. Įgaliojime yra nurodytos įgaliotojo įgaliotiniui duotų įgalinimų apimtys ir turinys. Tačiau įgaliotojas negali suteikti įgaliotiniui daugiau teisių, nei jis pats jų turi. Ieškovas A. S. K. 1997 m. spalio 3 d. davė atsakovui E. O. įgaliojimą tvarkyti, valdyti ir pilnai disponuoti parduotuve, esančia (duomenys neskelbtini), gauti reikiamus dokumentus, atlikti visus įstatymų leidžiamus sandorius, t. y. parduoti, dovanoti, mainyti, įkeisti, nuomoti savo nuožiūra, pasirašyti sutartis, gauti pinigus, pasirašyti ir atlikti visus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. Taigi, ieškovas atsakovui davė įgaliojimą atlikti įvairius teisinius veiksmus, susijusius su jo turto valdymu apskritai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti atsakovui išduotą įgaliojimą, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms, kad nebuvo gautas ieškovo sutuoktinės sutikimas išduoti tokios apimties ir turinio įgaliojimą atlikti teisinius veiksmus, susijusius su bendrąja jungtine nuosavybe. Minėta, ieškovas, kaip įgaliotinis, atsakovui perleido tiek teisių, kiek jis pats jų turėjo. Kaip ir pats ieškovas, sudarydamas sandorį dėl turto, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, perleidimo turėjo gauti sutuoktinės T. U. K. sutikimą. Kaip ir atsakovas (įgaliotinis) veikdamas įgaliojimo pagrindu, turėjo gauti ieškovo (įgaliotojo) sutuoktinės sutikimą. Ieškovas teigia, kad išduodamas įgaliojimą atsakovui jis išreiškė valią tik dėl patalpų nuomos. Tačiau iš įgaliojimo apimčių matyti, kad ieškovas atsakovui davė įgalinimus sudarinėti įvairius sandorius: mainyti, parduoti, dovanoti, įkeisti, nuomoti. Ieškovas yra verslininkas, Lietuvoje vykdė verslą, įsigijo nekilnojamąjį turtą, todėl, taikant protingo ir rūpestingo žmogaus standartą ieškovas turėjo ir galėjo suvokti įgaliojimo turinį, kad jis atsakovui suteikia plačius įgalinimus sudarinėti įvairiausius sandorius, o ne tik nuomos. Tačiau atsakovas, kaip įgaliotinis, sudarydamas patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį, turėjo gauti ieškovo sutuoktinės sutikimą, nes pagal Lenkijos Respublikos Šeimos, globos ir rūpybos kodekso 32 ir 36 straipsnius santuokoje įsigytas turtas yra jungtinio turto sudėtinės dalys, kurios buvo įsigytos vieno arba abiejų sutuoktinių santuokos metu ir jis yra valdomas bendru sutuoktinių sutarimu. Taip pat nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo motyvas, kad jis dėl lietuvių kalbos nežinojimo nesuprato atsakovui duotų įgalinimų apimties. Byloje yra pakankamai įrodymų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas A. S. K. gerai žino rusų kalbą (Vilniaus m. 3 PK KPN skyriaus ikiteisminio tyrimo Nr. 14-1-1449-00 medžiagoje yra ieškovo ranka įrašytas patvirtinimas rusų kalba ,,Parodymai perskaityti ir išversti į rusų kalbą, kurią gerai žinau. Mano žodžiai užrašyti teisingai“, notarė R. V. teisme paliudijo, kad su ieškovu A. S. K. laisvai kalbėjo rusų kalba). Kadangi įgaliojimo tekstas ieškovui buvo išverstas į jam gerai žinomą rusų kalbą, apie ką yra pažymėta pačiame įgaliojimo tekste, nėra pagrindo manyti, kad ieškovas nesuprato atsakovui duodamų įgalinimų apimties ir prasmės.

Teisėjų kolegijos vertinimu nepagrįstas atsakovės E. D. D. apeliacinio skundo argumentas, kad sudarant ginčo pirkimo-pardavimo sutartį nebuvo reikalingas T. U. K., kaip sutuoktinės, sutikimas, nes ginčo patalpos jos sutuoktiniui A. S. K. priklauso asmeninės nuosavybės teise. Lenkijos Respublikos Šeimos globos ir rūpybos kodekso 31 straipsnis nustato, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė atsiranda nuo santuokos įregistravimo dienos ir apima santuokoje įgytą turtą. Šį turtą sutuoktiniai valdo bendru sutarimu (Kodekso 36 straipsnio pirmas paragrafas). Byloje nustatyta, kad ginčo patalpas ieškovas įgijo santuokos metu. Pripažinti šį turtą asmenine ieškovo nuosavybe remiantis minėtu Lenkijos Respublikos Šeimos, globos ir rūpybos kodekso 33 straipsnio 5 punktu nėra pagrindo, nes pirma, įgytas turtas nesusijęs su ieškovo profesine veikla, antra, turtas įgytas ne iš ieškovo asmeninių lėšų, ką ir pati apeliantė pripažįsta. Kita vertus, netgi pripažinus, kad ginčo turtas susijęs su ieškovo verslu (už įsigytą turtą sumokėjo įmonė, kurioje ieškovas dirbo (t. 3, b. l. 141 ), tai remiantis minėto kodekso 33 straipsnio 5 punktu turtas pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, kuri gali būti valdoma tik abiejų sutuoktinių bendru susitarimu.

CK 3.96 str. 1 d. nustatytas vienų metų senaties terminas nuginčyti visus sandorius, išskyrus tuos, kuriems reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, arba kurie gali būti sudaryti tik abiejų sutuoktinių. Šiuo atveju ieškovė T. U. K. ginčija patalpų pirkimo-pardavimo sandorį, kuriam sudaryti buvo reikalingas jos sutikimas tiek pagal Lietuvos įstatymus (1969 m. SŠK 21 str., 2001 m. CK 3.85 str. 2 d.), tiek pagal Lenkijos Respublikos įstatymus (Šeimos, globos ir rūpybos kodekso 36, 37 str.). Todėl CK 3.96 straipsnio 1 dalyje numatytas vienerių metų senaties terminas ginčyti sandorį pagal sutuoktinės T. U. K. ieškinį netaikytinas. Tuo tarpu ginčijant sandorį CK 3.96 straipsnio 2 dalies pagrindu sutrumpintas vienų metų ieškinio senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 3.96 straipsnio 2 dalies nuostatos vieno sutuoktinio be kito sutuoktinio sutikimo sudarytas sandoris gali būti nuginčytas, nesvarbu ar kita šalis yra sąžininga ar ne. Sandoriams, kuriems sudaryti yra reikalingas kito sutuoktinio sutikimas, taikomas bendras 10 metų ieškinio senaties terminas. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 3.96 straipsnio 1 dalyje numatyto vienerių metų ieškinio senaties termino ginčyti 1997 m. spalio 3 d. patalpų pirkimo-pardavimo sutartį.

Sandorį, pagal kurį yra gautas turtas, pripažinus negaliojančiu taikoma restitucija (CK 6.145 str. 1 d.). Restitucija yra taikoma natūra, t. y. šalis teismo pripažinto negaliojančiu sandorio pagrindu gautą iš kitos šalies daiktą turi grąžinti. Tais atvejais, kai restitucijos neįmanoma taikyti arba jos taikymas sukeltų didelių nepatogumų, restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 str.). Vienas iš tokių atvejų, kai yra neįmanoma taikyti restitucijos, numatytas CK 6.153 straipsnyje, gina sąžiningus turto įgijėjus. Sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos (CK 6.153 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis 1964 m. CK 143 straipsniu, 2001 m. CK 1.80 straipsnio 4 dalimi bei 4.96 straipsnio netaikė restitucijos natūra, nes atsakovę E. D. D. laikė sąžininga patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), įgijėja. Tačiau tiek pagal 1964 m. CK 143 straipsnio, tiek pagal 2001 m. CK 4.96 straipsnio, 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatas turto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo yra taikomas ne sandorio, kuris pripažintas negaliojančiu, šaliai, o tretiesiems asmenims. Trečiaisiais asmenimis laikomi asmenys, kurie nėra prievolės, siejamos kreditorių ir skolininkų, šalys, o susiję tik su viena iš prievolės šalių. Ieškovas A. S. K. ir atsakovė E. D. D. yra ginčijamos pirkimo-pardavimo sutarties šalys, todėl sprendžiant restitucijos taikymo klausimą 1964 m. CK 143 straipsnio, 2001 m. CK 1.80 straipsnio 1, 4 dalių, 4.96 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios turto išreikalavimą iš sąžiningai turtą įgijusio trečiojo asmens, netaikomos.

Ieškovai reikalavo restituciją taikyti natūra, o jei tai neįmanoma, sumokėti ekvivalentą pinigais – 1 388 000 Lt (t. 1, b. l. 148-156; t. 4, b. l. 104) patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu būtų neįmanoma taikyti restituciją natūra arba restitucijos taikymas šalims sukeltų didelius nepatogumus, byloje nenustatyta, todėl restitucija taikytina natūra (CK 6.145 str. 1 d., 6.146 str.). Taikant restituciją natūra šalys grąžinamos į pradinę padėtį: atsakovė E. D. D. grąžina ieškovams patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ieškovas A. S. K. grąžina atsakovei E.i D. D. – 230 000 Lt.

Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atsisakyta taikyti restituciją, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl ši teismo sprendimo dalis naikintina (CPK 330 str.).

Iš dalies patenkinus ieškovų apeliacinį skundą, atitinkamai tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, turėtos pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė T. U. K. už ieškinį sumokėjo 18 280 Lt. Panaikinus teismo sprendimo dalį dėl restitucijos netaikymo ir pritaikius restituciją ieškovų ieškinys iš esmės yra patenkintas, todėl žyminis mokestis, sumokėtas už ieškinį, ieškovei priteisiamas iš atsakovų (CPK 93 str. 1 d.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant teisės konsultacijas (CPK 98 str. 1 d.). Ieškovė T. U. K. už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme yra sumokėjusi 20 000 Lt. Ieškinį patenkinus iš dalies, ieškovei už advokato pagalbą priteisiama 18 000 Lt (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.). Atsakovas E. O. už advokato pagalbą sumokėjo 11 151 Lt. Atsižvelgiant į dalį atmestų ieškininio reikalavimų, iš ieškovų atsakovo naudai priteisiama 2 000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 2 d., 98 str. 1 d.).

Už apeliacinį skundą ieškovas A. S. K. sumokėjo 19 840 Lt žyminio mokesčio. Nepatenkinus apeliacinio skundo dalies dėl įgaliojimo pripažinimo negaliojančiu, iš atsakovų E. D. D. ir E. O. lygiomis dalimis priteisiama 19 740 Lt žyminio mokesčio (CPK 93 str. 3 d.). Už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme ieškovas A. S. K. yra sumokėjęs 9 000 Lt. Atsižvelgiant į advokato laiko ir darbo sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, ieškovui už advokato pagalbą priteisiama 2 000 Lt.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimo dalį, kuria netaikyta restitucija natūra, panaikinti. Ieškinį dėl restitucijos taikymo natūroje tenkinti. Priteisti iš atsakovės E. D. D., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ieškovams T. U. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), ir A. S. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), patalpą-parduotuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatas, kuriame yra patalpa: (duomenys neskelbtini); (duomenys neskelbtini); bendras plotas 175,26 kv. m., esančią (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš ieškovų T. U. K. ir A. S. K. solidariai atsakovės E. D. D. naudai 230 000 Lt. Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priteisti iš atsakovų E. D. D. ir E. O. lygiomis dalimis ieškovės T. U. K. naudai 18 280 Lt sumokėto žyminio mokesčio ir 18 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš ieškovų T. U. K. ir A. S. K. lygiomis dalimis atsakovo E. O. naudai 2 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų E. D. D. ir E. O. lygiomis dalimis ieškovo A. S. K. naudai 19 740 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą, bei 2 000 Lt už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovų E. D. D. ir E. O. lygiomis dalimis 4,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.