Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-12-06 · Administracinė byla Nr. A-2218-520/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-10-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-12-06Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-12-06
Bylos Nr.
A-2218-520/2017
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-01806-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-2218-520/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01806-2016-0Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 16 d. jis buvo periodiškai kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Pareiškėjo teigimu, jam buvo neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, nes kameros būdavo perpildytos, vienam asmeniui buvo suteikta mažiau ploto nei minimali gyvenamojo ploto norma, atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui tekdavo ne daugiau kaip 2 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų buvo pažemintas jo orumas, toks atsakovo elgesys buvo žiaurus, nežmoniškas, buvo pažeistas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.Pareiškėjas nurodė, kad išėjus pasivaikščioti į kiemelį, jame būdavo nepakankamai vietos, kalint perpildytose kamerose trūko gryno oro, vėdinimas buvo galimas tik atidarant langus, žiemą buvo šalta, kameros drėgnos, kameros Nr. 53 siena žiemą apšerkšnydavo. Kaliniams nebuvo suteikiamos jokios sanitarinės priemonės, o dušų būklė buvo antisanitarinė. Pareiškėjo teigimu, dėl tokių kalinimo sąlygų jam sutriko visavertis gyvenimas, jis tapdavo irzlus, dirglus, sunkiai valdantis emocijas, sutriko miegas, prasidėjo depresija. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino atsižvelgiant į Konvencijos 3 straipsnio nuostatas. Pareiškėjo teigimu, pagal Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką senaties terminas negali būti taikomas, jeigu buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senaties terminą ir atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas paaiškino, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus, kadangi dalis asmenų kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į areštines, pataisos namus, be to, įtaiga negali daryti įtakos kalinių skaičiui. Atsakovas nurodė, kad kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir duris, pabrėžė, kad negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto veikimo, kiek tai susiję su netinkama ventiliacija, nes šie kamerų įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kameros įrengtos vadovaujantis tuo metu galiojusiomis higienos normomis. Teisės aktuose nėra reglamentuotas pasivaikščiojimo kiemelių dydis. Taip pat tinkamai buvo įgyvendintos kalinių teises pasinaudoti dušu reglamentuojančios teisės aktų nuostatos. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis niekaip nedetalizavo. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, skundą argumentavo abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kaip grindžiamas prašomas priteisti neturtinės žalos dydis.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 16 d. yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti aplinkybes dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjo laisvė buvo apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, ir nurodė, kad EŽTT savo jurisprudencijoje pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti vadovaujamasi nacionaline teise.

III.

Pareiškėjas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą ir peržiūrėti jo (pareiškėjo) skundą pagal visus galiojančius EŽTT priimtus sprendimus panašiose administracinėse bylose. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo prašymu taikyti senaties terminą, nenorėjo pripažinti, jog pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis (kameros buvo perpildytos ir kalinčiam asmeniui trūko gyvenamojo ploto). Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau pateikti skundo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų, skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų parašiusiems asmenims administracija daro spaudimą, ignoruoja jų visus prašymus, kaliniai nėra supažindinami su pažeidžiamomis jų teisėms, administracija tinkamai nereaguoja į kalinių pretenzijas.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.Atsakovas teigia, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pareiškėjas skunde nenurodė jokių išgyvenimų, objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į EŽTT praktiką sprendžiant klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, kai yra duomenų apie kameros perpildymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį už kalinimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 16 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kadangi atsakovo prašymu taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių svarbių priežasčių, pateisinančių termino praleidimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti aplinkybes dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų, tačiau nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl savo teisių gynimo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepripažino pagrįstais ir teisėtais pareiškėjo argumentų, kad skundo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo senaties terminas negali būti taikomas dėl to, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmajame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.)).Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijos ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72); 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72) taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą byloje Kemmache prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 17621/91)), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)). Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2007 m. vasario 22 d. iki 2008 m. rugsėjo 16 d. (b. l. 2–3, 18), tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2016 m. rugpjūčio 11 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Pareiškėjas nurodė, kad anksčiau pateikti skundo jis negalėjo dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmų, skundą dėl netinkamų kalinimo sąlygų parašiusiems asmenims administracija daro spaudimą, ignoruoja jų prašymus, kaliniai nėra supažindinami su pažeidžiamomis jų teisėms. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šiuos pareiškėjo išsakytus argumentus, pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, taigi pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad Šiaulių tardymo izoliatorius administracija trukdė pareiškėjui laiku kreiptis į teismą ar klaidino pareiškėją, t. y. sudarė pareiškėjui kliūtis realizuoti jo teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjas taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik atsakovo prašymu taikyti senaties terminą, nenorėjo pripažinti, kad pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad pareiškėjas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjo skundą išnagrinėti iš esmės, t. y. nustatyti, kad pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Taigi teismas privalo motyvuoti savo išvadas, t. y. nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kuriais grindžiamos išvados (ABTĮ 87 str. 4 d.).EŽTT praktikoje nurodoma, jog Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 4968/99)). Tačiau EŽTT praktikoje taip pat pažymima ir tai, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Huk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90)).Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis CK normomis bei teismų praktika, sprendė, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, ir nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, jog ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; 2017 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-580-858/2017 ir kt.).Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ginčijamu laikotarpiu, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė