Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. K. ieškinį atsakovams A. G. ir A. G. dėl skolos, palūkanų, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2009 m. vasario 29 atsakovas ir ieškovė pasirašė skolos raštelį, kuriame šalys nurodė, kad „Aš K. I., a. k. (duomenys neskelbtini) paskolinau G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 4000 Lt + 3800 Lt + 4200 + 2000 + 360 + 50 + 2200 + 2800 + 1360 = 20770“. Šį skolos raštelį pasirašė tiek ieškovė I. K., tiek atsakovas A. G. (b. l. 5). Į bylą pateiktas dar vienas 2009 m. vasario 29 d. skolos raštelis, kuriame nurodyta, kad „Aš, K. I., a. k. (duomenys neskelbtini), paskolinau G. A., a. k. (duomenys neskelbtini) 4000 Lt + 3800 + 4200 + 2000 + 2000 + 800“. Šį skolos raštelį pasirašė ieškovė I. K., yra įrašas, kuriame atsakovas nurodo, kad „16800 „vzel“ ir šį įrašą patvirtino savo parašu (b. l. 81).

Byloje sprendžiamas klausimas, ar prievolė pagal pasirašytą 2009 m. vasario 29 d. skolos raštelį grąžinti skolą ieškovei yra asmeninė A. G. prievolė, ar pagal minėtą raštelį pasiskolinta suma turi būti priteista ir iš A. G. sutuoktinės A. G. turto solidariai.

Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros - dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2008). Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1 – 3 dalys). Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. CK 3.109 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus išlaikyti šeimos namų ūkį ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą. Pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, t. y. kai kreditorius pareiškia reikalavimą abiem sutuoktiniams, teismas turi nustatyti, ar sutuoktinių prievolė yra solidari ar dalinė. Teismas, nagrinėdamas sutuoktinių ginčą dėl prievolės kreditoriams kvalifikavimo, privalo nustatyti jos pobūdį vadovaudamasis CK 3.109 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Teismui nenustačius bendros sutuoktinių prievolės, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimą prieš prievolėje nedalyvavusį sutuoktinį.

Apeliantė įrodinėja, kad teismas byloje nustatė, jog atsakovas A. G. nepateikė jokių įrodymų, jog pinigai, nurodyti skolos raštelyje, buvo naudojami bendram ieškovės ir atsakovo verslui vystyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi šį ieškovės argumentą, pažymi, kad nurodytus motyvus pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė kvalifikuodams paskolos tarp šalių teisinius santykius, o ne nustatinėdamas sutuoktinių prievolės kreditorei pobūdį. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu teigė, jog pinigai rašteliuose buvo naudojami kitais pagrindais ir šie rašteliai negali būti kvalifikuojami kaip paskolos sutartis (CK 6.870 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas ir pažymėjo, jog prievolė neatsirado kitu pagrindu, t. y. ieškovo ir atsakovės bendram verslui vystyti. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo teiginiui, jog yra neginčijamai nustatyta, kad pinigai pagal paskolos rašteliu nebuvo naudojami ieškovės ir atsakovo bendram verslui vystyti.

Teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tik tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku egzistavo ar neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, jeigu pateikti byloje įrodymai teismui leidžia padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Apeliantė teigia, kad byloje nėra įrodymų, kad atsakovas A. G. ir ieškovė realiai susitarė ir vystė bendrą verslą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiais teiginiais sutikti negali. Pažymėtina, kad pati ieškovė 2011 m. gegužės 16 d. vykusio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas jos paprašė paskolinti pinigų būtent atsakovo įmonės veiklai. Ieškovė nurodė, kas už pinigus buvo perkamas inventorius atsakovo įmonės VšĮ „Kebaba azaga“ veiklai. Pažymėjo, kad bendrame raštelyje surašė tas sumas, kurias atsakovas skolinosi ir įtraukė sumas, kur buvo perkama įranga, inventorius, prekės įmonei – frmentacinė kamera – 2 200 Lt, elektrinė stalinė viryklė – 1 360 Lt, puodai, dubenys ir t. t. Atkreipė dėmesį, kad visos sąskaitos yra įmonės buhalterijoje (b. l. 111). Atsakydama į atsakovo atstovės klausimą, ieškovė pripažino, jog pinigus jam skolino ne asmeniniams reikalams (b. l. 112). Be to, argumentus, jog paskolos sutartis buvo sudaryta ne asmeniniams atsakovo tikslams, o įmonės veiklai vystyti, sustiprina aplinkybė, jog ieškovė parodė, kad paskolos rašteliai buvo laikomi prie įmonės dokumentų, ir tik vėliau ieškovė šiuos raštelius paėmė (b. l. 113). Pažymėtina, kad atsakovas byloje nuosekliai laikėsi pozicijos, kad paskola suteikta įmonės, o ne jo asmeniniams tikslams. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė A. G. nieko nežinojo apie savo sutuoktinio pasirašytą skolos raštelį su ieškove, jokios skolintos lėšos nebuvo naudojamos atsakovų šeimos poreikiams tenkinti. Nors ieškovė apelianciniame skunde teigia, jog atsakovai neįrodė, jog pagal paskolos raštelį panaudoti pinigai buvo panaudoti ne jų šeimos interesais, tačiau teisėjų kolegija su nurodytais motyvais nesutinka ir pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog paskolos teisiniuose santykiuose kreditorius turi derybų pranašumą prieš skolininką. Atidus ir rūpestingas kreditorius paprastai tokiais atvejais turi galimybę užsitikrinti paskolos grąžinimą papildomomis teisinėmis priemonėmis (laidavimu ir pan.), taip pat gali reikalauti skolininko sutuoktinio pritarimo gauti paskolą, taip suteikiant paskolos sutarčiai bendros sutuoktinių prievolės teisinį režimą, todėl kreditorius, reikalaudamas, kad pagal paskolos sutartį atsakytų ir jos nesudariusi atsakovė, privalo įrodyti, kad šis sandoris sudarytas šeimos interesais (CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Taigi nagrinėjamu atveju būtent apeliantė turėjo įrodyti, jog paskola suteikta šeimos interesais, tačiau, kaip nurodyta aukščiau, ji ne tik neįrodė reikalavimo teisės į atsakovę A. G., bet ir pati pripažino, jog paskolą suteikė atsakovo įmonei vystyti.

Apeliatė taip pat teigia, kad atsakovai nepaneigė CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos. Su nurodytais argumentais teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.92 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtinta sutikimo prezumpcija, kad sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas, ir pasisakydamas dėl šios prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu prisiimtos paskolos pripažinimui bendra sutuoktinių prievole, yra nurodęs, kad ši prezumpcija netaikoma paskolos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010). Kreditorius, siekdamas su vienu iš sutuoktinių sudarytą paskolos sutartį pripažinti bendra sutuoktinių prievole, negali remtis CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija, o turi įrodyti bendros prievolės sąlygas pagal CK 3.109 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Kadangi iš byloje nustatytų aplinkybių visumos matyti, kad bendros atsakovų prievolės sąlygų pagal CK 3.109 straipsnį apeliantė neįrodė, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal paskolos raštelį prievolę grąžinti jame nurodytą sumą turi tik atsakovas A. G., todėl pagrįstai atmetė ieškinį atsakovės A. G. atžvilgiu.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.