Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą pareiškėjui S. J. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Komisija netinkamai taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas žemiau nurodytuose teisės aktuose, neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas. Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją ir prašė: panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimą Nr. 9639427, taip pat įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją Socialinės paramos skyrių pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo, atsižvelgus į Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtį ir vadovaujantis visais galiojančiais Lietuvos Respublikos įstatymais.

Atsakovė ir jos atstovė pabrėžė, kad Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau - Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šio įstatymo paskirtis - nustatyti piniginės socialinės paramos teikimo principus, finansavimo šaltinius, piniginę socialinę paramą gaunančių asmenų teises ir pareigas, taip pat piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas. 2017 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas prašymu - paraiška Nr. Pe-317269692 kreipėsi į atsakovės Socialinės paramos skyrių prašydamas skirti jo šeimai būsto šildymo išlaidų kompensaciją, karšto vandens išlaidų kompensaciją bei geriamojo vandens išlaidų kompensaciją laikotarpiu 2017 m. lapkričio - 2018 m. sausio mėn. Prie šio prašymo pareiškėjas pateikė 2017 m. rugpjūčio 30 d. transporto priemonės Land Rover Freelander pirkimo - pardavimo sutartį bei kitus reikalingus dokumentus. Sutartyje nurodyta, jog pardavėjas (pareiškėjas) pardavė paminėtą automobilį trečiajam asmeniui už 1100 Eur sumą. Dėl to 2017 m. gruodžio 4 d. Socialinės paramos skyrius priėmė sprendimą Nr. 9639427 neskirti pareiškėjui kompensacijų laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Sprendime buvo nurodyta, jog kompensacijų neskyrimo pagrindas - Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos (piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgytas privalomas registruoti turtas, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas arba nuosavybės teise turimas turtas perleistas nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės).

Pabrėžė, kad Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktas reglamentuoja, jog savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukti jos teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomą registruoti turtą, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas šio įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog turto, nurodyto šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1-5 punktuose, vertę nustato savivaldybės administracija, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengta metodika ir Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintomis žemės ūkio produkcijos sąlyginėmis vertėmis. Jokių kitų alternatyvių turto vertės nustatymo būdų teisės aktai nereglamentuoja, todėl, atsakovas, nustatydamas turto vertę, turi ne tik teisę, bet ir pareigą vadovautis teisės aktuose nurodyta turto vertės nustatymo tvarka. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas turtas, kuris yra įskaitomas į bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens nuosavybės teise turimą turtą – ginčo atveju privaloma registruoti transporto priemonė. Piniginės socialinės paramos Kauno miesto savivaldybės nepasiturintiems gyventojams teikimo tvarkos aprašo (toliau - Tvarkos aprašas), patvirtinto 2015 m. sausio 22 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-14, 46.9 papunktyje numatyta, jog Socialinės paramos skyrius, teikdamas piniginę socialinę paramą, 6 mėnesius neteikia piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukia jos teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginės socialinės paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise įgijo privalomą registruoti turtą, kurio vertė didesnė kaip piniginių lėšų normatyvas, nustatytas Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje, arba nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų: Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. A1-369/1 K-174 buvo patvirtinta Nepasiturinčių gyventojų, kurie kreipėsi dėl piniginės socialinės paramos, turto vertės nustatymo metodika (toliau - Metodika). Remiantis šia Metodika nustatoma nepasiturinčių asmenų, besikreipiančių dėl piniginės socialinės paramos nuosavybės teise turimo turto vertė. Metodikos 8.1 punktas numato, jog pareiškėjo prašyme nurodyta transporto priemonių vertė nustatoma pagal Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) nurodytas vidutines rinkos kainas.

Akcentavo, kad paminėto punkto nuostata nustato paramos teikėjui (atsakovei) tam tikro elgesio taisyklę ir tuo pačiu nukreipia į vienintelį administracinės procedūros vykdymo metu reikšmingą leistiną ir įrodomąją reikšmę turintį specialiosios informacijos šaltinį. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. Al-172 ,,Dėl socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatų ir socialinės paramos šeimai informacinės sistemos duomenų saugos nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos nuostatai. Pagal Nuostatų 8.3., 8.4 punktų reglamentavimą Registrų centras yra Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos (SPIS) duomenų teikėjas, o savivaldybių administracijos - SPIS duomenų gavėjai. Atsakovė, vadovaudamasi Įstatymo, Metodikos, Tvarkos aprašo nuostatomis ir Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemos (SPIS) duomenimis, nustatė, jog automobilio Land Rover Freelander vidutinė rinkos kaina yra 3039,86 Eur, o pareiškėjas perleido transporto priemonę nuosavybėn kitam asmeniui už žymiai mažesnę kainą - 1100 Eur. Atsakovė neturėjo pagrindo nesivadovauti šių teisės aktų nuostatomis, ir jų netaikyti.

Taip pat nurodė, kad Komisija skundžiamame sprendime nepagrįstai akcentavo, jog atsakovei Įstatymo 23 straipsnio 2 dalis numato teisę (ne pareigą) neteikti socialinės paramos, todėl Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktą atsakovė turėjo ją taikyti ne formaliai, o įvertinant ir kitas paramos skyrimui reikšmingas aplinkybes. Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje paliko diskrecijos teisę savivaldybės administracijai nuspręsti teikti ar neteikti piniginės socialinės paramos. Savivaldybė, įgyvendindama šią teisę patvirtinto Tvarkos aprašą, kurio 46.9 punktas numato neteikti socialinės paramos, jeigu asmuo nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip pusė šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Tvarkos aprašas yra galiojantis, nenuginčytas, todėl juo nėra pagrindo nesivadovauti.

Akcentavo, kad Metodikos 15 punktas pareiškėjui suteikė apskundimo teisę, nesutinkant su automobilio verte. Paminėtas punktas reglamentuoja, kad jei pareiškėjas nesutinka su turto verte, nurodyta Registrų centro išduotame registro išraše arba Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS), jis turi teisę kreiptis į asmenį, pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą turintį teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, iš kurio Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka gautą turto vertinimo ataskaitą pateiktų piniginę socialinę paramą teikiančiai institucijai ar įstaigai. Pareiškėjas šia teise nepasinaudojo ir teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl ginčo objekto - transporto priemonės Land Rover Freelander vertės nustatymo, nors tokią galimybę turėjo. Be to, pareiškėjas pasirašytinai sutiko su automobilio verte, todėl atsakovė pagrįstai vadovavosi kompetentingų institucijų pateikta informacija, kuri pateikta Socialinės paramos šeimai informacinėje sistemoje (SPIS) ir remiantis ja, nustatė šios transporto priemonės vidutinę rinkos vertę.

Nurodė, kad Komisija nepagrįstai įvertino kaip reikšmingą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog automobilis, nors ir buvo nuosavybės teise teisiškai įregistruotas pareiškėjo vardu, tačiau faktiškai priklausė jo sūnui, o pareiškėjas net neturi galiojančio vairuotojo pažymėjimo ir tai rodo, jog pareiškėjas galėjo parduoti automobilį ne siekiant sumažinti savo turto vertę, o todėl, kad automobilis jam nereikalingas. Byloje nebuvo pateikti jokie šiuos pareiškėjo motyvus patvirtinantys įrodymai, be to, teisės aktai reglamentuoja, jog asmeniui, neturinčiam vairuotojo pažymėjimo, draudžiama vairuoti automobilį, tačiau nedraudžiamąjį įsigyti. Komisija taip pat nepagrįstai nustatė, kad atsakovas nenustatė jokio motyvo, jog pareiškėjas piktnaudžiavo savo teisėmis. CK 1.5 str. 1 d. numatyta, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Ši norma yra imperatyvaus pobūdžio, todėl maža ir rinkos kainos neatitinkanti sandorio kaina įrodo šių principų pažeidimą.

Pabrėžė, kad Komisija nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjui priklausytų kompensacija neatsižvelgiant į tai, ar pardavė automobilį, ar jis būtų neparduotas. Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog piniginių lėšų, nurodytų šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 8 punkte, normatyvas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui apskaičiuojamas sudedant 15 valstybės remiamų pajamų dydžių vienam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui arba vienam gyvenančiam asmeniui, 10 valstybės remiamų pajamų dydžių kiekvienam kitam, vyresniam kaip 18 metų, bendrai gyvenančiam asmeniui ir 5 valstybės remiamų pajamų dydžius kiekvienam vaikui (įvaikiui) iki 18 metų. Valstybės remiamų pajamų dydis nustatytas 2014 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 923 ir ginčo laikotarpiu sudarė 102 Eur. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 puntą asmuo/bendrai gyvenantys asmenys turi teisę į kompensacijas, jeigu jo/jų turto vertė neviršija turto vertės normatyvo. Atsižvelgiant į nurodytų teisės aktų nuostatas, pareiškėjui perleidus transporto priemonę už 3039,86 Eur, gautos piniginės lėšos viršytų Įstatymo 16 straipsnio 5 dalyje nustatytus normatyvus, todėl teisės į kompensacijas pareiškėjas neįgytų.

Atsakovė ir jos atstovė pabrėžė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis numato, jog individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, šio straipsnio 2 dalis numato, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556- 336/2011 išaiškino, jog viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Pareiškėjas 2017 m. gruodžio 4 d. pranešimu Nr. 5219 buvo informuotas, tiek apie priimtą sprendimą neskirti socialinės paramos, tiek apie neskyrimo teisinį pagrindą - Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei apie teisę skųsti šį sprendimą teisės aktų nustatyta tvarka. Įstatymo 21 straipsnio 15 dalyje numatyta, jog prašymą-paraišką pateikęs asmuo apie priimtą sprendimą dėl piniginės socialinės paramos skyrimo ar neskyrimo yra informuojamas asmens prašyme - paraiškoje nurodytu informavimo būdu ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos. Jeigu piniginė socialinė parama neskiriama, nurodoma neskyrimo priežastis ir šio sprendimo apskundimo tvarka. Pranešimo turinys yra aiškus ir suprantamas adresatui, todėl pareiškėjui turėjo būti žinoma ir suprantama dėl kokios priežasties ir kokiu teisiniu pagrindu priimtas šis sprendimas.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 6 d. prašymu - paraiška kreipėsi atsakovę, prašydamas skirti būsto šildymo, karšto bei geriamo vandens kompensaciją. Paraiškos grafoje „Pajamos“ pareiškėjas nurodė, kad gavo pajamų - 1100 Eur, nes pardavė automobilį Land Rover Freelander. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties duomenys patvirtina, kad pareiškėjo vardu registruotas automobilis parduotas už 1100 Eur 2017 metų rugpjūčio 30 d. trečiajam asmeniui. VšĮ „Emprekis“ duomenų bazė patvirtina, kad tokio pat modelio ir markės automobilio vidutinė rinkos kaina - 3039,86 Eur. Atsakovės 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 9639427 ,,Dėl teisės į būsto šildymo ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos“ pareiškėjo prašymas buvo nepatenkintas ir jam neskirta būsto šildymo, karšto bei geriamo vandens kompensaciją už laikotarpį nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d. Sprendimas buvo grindžiamas Įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, kad savivaldybes administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, turi teisę 6 mėnesius neteikti piniginės socialinės paramos ar 6 mėnesiams nutraukti jos teikimą, jeigu bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo pinigines socialines paramos teikimo laikotarpiu nuosavybės teise turimą privalomą registruoti turtą perleido nuosavybėn kitam asmeniui už lėšų sumą, mažesnę kaip puse šio turto vertės, apskaičiuotos vadovaujantis šio įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi. Pareiškėjas skundu kreipėsi į Lietuvos administracinių ginču komisijos Kauno apygardos skyrių (toliau - Komisija) ir prašė panaikinti atsakovės struktūrinio padalinio - Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 9639427 apie kurį pareiškėjui buvo pranešta atsakovės 2017 m. gruodžio 4 d. pranešimu Nr. 5219, taip pat prašė Komisiją įpareigoti atsakovę pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo, įvertinant Lietuvos Respublikos pinigines socialines paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo paskirtį ir vadovaujantis kitais galiojančiais teisės aktais. Komisija 2018 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 3R1-1 (AG1-1/09/2018) pareiškėjo skundą patenkino visiškai – panaikino Kauno miesto savivaldybes administracijos Socialinės paramos skyriaus 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 9639427 „Dėl teisės į būsto šildymo ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijos“ ir įpareigojo Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių pareiškėjo prašymą dėl kompensacijos už būsto šildymą, karštą bei geriamąjį vandenį nagrinėti iš naujo.

Įvertinęs ginčijamo 2017 m. gruodžio 4 d. atsakovės sprendimo Nr. 9639427 (individualaus administracinio akto, priimto viešojo administravimo subjekto) turinį teismas konstatuoja, kad šiame individualiame administraciniame akte visiškai nenurodytos jokios faktinės aplinkybės (duomenys), duodančios pagrindą neskirti pareiškėjui kompensacijos. Paminėtame sprendime tik nurodytas juridinis pagrindas (iš esmės perrašyta Įstatymo norma – 29 str. 2 d. 9 p.), kuris susideda iš dviejų alternatyvių veiksmų: privalomai registruojamo atitinkamos vertės turto įgijimas arba tokio turto pardavimas už mažesnę kainą (vertę), negu apskaičiuota pagal Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Ginčo situacijos analizė duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu akivaizdžiai nėra pagrindo inkriminuoti abi alternatyvias veiklas, nes byloje nekilo ginčo, kad pareiškėjas tik pardavė (tačiau neįgijo) savo vardu registruotą transporto priemonę.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma tiesiogiai siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-422/2009, 2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017). Nežiūrint to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (tik šiuo atveju) įvertinti, nustatyti ar turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu - t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias paminėtą sprendimą (2017 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-426-556/2017).

Teismas, vertindamas ginčijamą atsakovės 2017 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 9639427, sprendžia, kad jame abstrakčiai nurodytos 2 alternatyvios veiklos (formaliai perkelta Įstatymo norma pilnoje apimtyje) ir konstatuota, jog tai yra pakankamas pagrindas neskirti kompensacijos. Toks sprendimas akivaizdžiai stokoja aiškumo bei motyvų, taip pat ir faktinių aplinkybių išdėstymo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo objektyvios galimybės suprasti dėl kokių konkrečių jo veiksmų buvo nutrauktas kompensacijų skaičiavimas. Jokios faktinės aplinkybės bei motyvai taip pat nenurodyti ir 2017 m. gruodžio 4 d. pranešime Nr. 5219, kuris iš esmės yra lydraštis ir negali būti laikomas individualaus administracinio akto sudedamąja dalimi. Aukščiau teismo sprendime paminėtas teisinis reglamentavimas nepanaikina viešojo administravimo subjekto (atsakovės) pareigos nurodyti, kuo remiantis priimtas ginčijamas sprendimas, kas leistų pareiškėjui pilnai suprasti ginčijamo teisės akto turinį bei jos veiksmų teisinį įvertinimą. Aplinkybės, kad iš kitų šaltinių pareiškėjui galėjo būti žinomi sprendimo priėmimo motyvai bei konkretūs faktiniai duomenys, neduoda pagrindo išvadai, kad dėl to individualus administracinis aktas jau atitinka esminius Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio, 8 straipsnio reikalavimus. Dėl to teismas šioje dalyje laiko nepagrįstais Komisijos sprendimo argumentus, kad iš Komisijai parteiktų skundų darytina išvada, jog pareiškėjas aiškiai suprato ginčijamo administracinio akto priėmimo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindus, visuomeninių santykių esmę, su automobilio pardavimu susijusias aplinkybes, apskundimo tvarką ir terminus. Teismas akcentuoja, kad Komisija nepagrįstai padarė išvadą, kad šis nurodytas trūkumas nėra esminis, jis nesukliudė pareiškėjui identifikuoti jo teisių, pareigų ir teisinių interesų pasikeitimo, todėl nėra pagrindo pripažinti atsakovą pažeidus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Kaip jau buvo paminėta, teismas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio (įstatymo viršenybės, išsamumo, naujovių ir atvirumo permainoms principų imperatyvus turinys), 8 straipsnio 1 dalies, 2 dalies pažeidimus laiko esminiais ir sudarančiais pakankamą pagrindą individualiam administraciniam aktui panaikinti (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat ginčo situacijoje akcentuoja, kad Komisijos 2018 m. vasario 15 d. sprendimo rezoliucinė dalis iš esmės teisinga, todėl Komisijos sprendimo naikinti nėra pagrindo. Dėl to atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas - pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą, pateiktus Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui, atmesti kaip nepagrįstus (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Atkreiptinas dėmesys, kad Viešojo administravimo įstatyme nėra aiškiai reglamentuotas įrodinėjimo procesas (įrodinėjimo priemonės, jų rinkimo, vertinimo tvarka) viešojo administravimo subjektui nagrinėjant tam tikrą klausimą ir priimant administracinį sprendimą. Teisėtumo principas - pareiga pagrįsti administracinį sprendimą faktiniais duomenimis įpareigoja viešojo administravimo subjektą prieš priimant administracinį sprendimą surinkti faktinius duomenis, būtinus sprendimo priėmimui bei juos įvertinti. Įrodinėjimo procesas viešojo administravimo institucijoje turėtų vykti atsižvelgiant taip pat į tam tikrą sritį reguliuojančius teisės aktus, pagal kurių reikalavimus nustatomi administracinėje byloje nagrinėtini faktai (ginčijamu atveju kompensuojamų išlaidų tinkamumas) bei įrodinėjimo priemonės, kurios yra nustatytos atitinkamą sritį reglamentuojančiuose teisės aktuose. Įvertinęs ginčo situaciją teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad vien tik oficialios duomenų bazės informacija apie teorinę transporto priemonės vertę (prieš priimant ginčijamą individualų administracinį aktą atsakovė pareiškėjui priklausančios individualios transporto priemonės būklės (vertės) nenustatinėjo) savaime dar nesudaro pakankamo pagrindo priimti vienokį ar kitokį administracinį sprendimą. Tiek Įstatyme, tiek ir poįstatyminiuose teisės aktuose (Metodikoje, Tvarkos apraše) kalbama ne apie abstraktaus turto vertę, bet apie konkretaus asmens (ginčo situacijoje – pareiškėjo) turimo turto vertę. Teismui kelia abejonių išvada, kad Lietuvos Respublikoje visi 2005 metų gamybos automobiliai Land Rover Freelander yra vienodos vertės, skaičiuojamos euro centais po kablelio. Dėl to Įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje suformuotas ne imperatyvas atsakovui (privalo), bet alternatyva (turi teisę).

Likusieji pareiškėjo ir atsakovės bei jos atstovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Atsakovės Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.