Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-04-07 · Civilinė byla Nr. e2S-1044-392/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-04-07
Bylos Nr.
e2S-1044-392/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-04593-2022-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Virginijus Kairevičius
Pareiškėjas
L. D.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1044-392/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04593-2022-6Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.4 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. balandžio 7 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis L. M. (taip pat žinomas kaip L. M.), gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. kovo 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos L. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

3. Migracijos departamentas 2020 m. gruodžio 18 d. teikime konstatavo, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ar 5 dalyse, kurie patvirtintų, kad L. M. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., kas sudaro prielaidas kreiptis į teismą dėl norimo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, tačiau kartu Migracijos departamentas teikime konstatavo tai, kad netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjų senelis ir būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., jis būtų laikomas jos netekusiu, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Teismas įvertinęs tai, sprendė, jog kitos sąlygos, ar pareiškėjų senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nustatymas teismine tvarka tampa betikslis ir nesukeliantis materialių teisinių padarinių pareiškėjams, t. y. netgi teismine tvarka nustačius, kad Lietuvos Respublikos pilietybė atitinkamu laikotarpiu iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjų senelio buvo įgyta, tai nepaneigtų kitos Migracijos departamento teikime nustatytos sąlygos, jog pareiškėjų senelis Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. neteko, buvimo.

4. Nors bendrąja prasme juridinę reikšmę turintis faktas dėl to, kad pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę ir galėtų būti nustatytas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šis faktas (sąlyga) pats savaime pareiškėjai nesukels jokių materialių teisinių padarinių (kuomet jau pasisakyta, kad pareiškėjų senelis/prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybės neteko), teismas konstatavo, kad prašomas nustatyti faktas neturi juridinės reikšmės, todėl nenagrinėtinas teisme (CPK 444-445 straipsniai).

5. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos atžvilgiu Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo procedūra pasibaigė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo, su kuriuo nesutikdama pareiškėja turėjo galimybę jį skųsti įstatymų nustatyta tvarka ir ginčyti nustatytus faktus dėl jų senelio/prosenelio Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. kvestionuoti Migracijos departamento pateiktas išvadas, taikytinus tarpukario teisės aktus ir kt.

III. Atskirojo skundo argumentai

6. Pareiškėja (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį ir perduoti pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Atskirojo skundo argumentai:

6.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškimas nesukeltų pareiškėjai materialiųjų teisinių padarinių (t. y. nesudarytų pagrindo pareiškėjai atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę), kadangi pareiškimo priėmimo stadijoje nėra sprendžiamas materialus pareiškimo pagrįstumo klausimas. Pareiškėjos pareiškime formuluojamas reikalavimas nustatyti faktą, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Remiantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi ir 2 straipsnio 7 dalimi, nuo šio fakto nustatymo priklauso, ar pareiškėja, kaip asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, įgis įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

6.2. Apeliantės nuomone, klausimas, ar pareiškėja atitinka visas nurodytas sąlygas, kurioms esant asmenys turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį, yra jau bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Visos nurodytos sąlygos yra materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjos teise į reikalavimo patenkinimą, todėl turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Vadinasi, išvadas dėl pilietybės netekimo ar išsaugojimo teismas galėtų padaryti tik nagrinėdamas bylą iš esmės ir išanalizavęs visus byloje esančius įrodymus, bet ne spręsdamas pareiškimo priėmimo klausimą.

6.3. Apeliantė nurodo, kad teismas vertindamas, jog netgi esant duomenims, kad pareiškėjos senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, bet kokiu atveju būtų pripažinta, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. jos neteko, nesivadovavo galiojančiu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika. Teismas nepagrįstai nurodė, kad neturi pagrindo pakartotinai spręsti dėl kitos sąlygos egzistavimo, t. y. ar pareiškėjos senelis (ne) buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi šis faktas jau konstatuotas Migracijos departamento teikime. Pagal kasacinio teismo praktiką, sąlyga, ar pareiškėjos senelis (ne) buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, sudaro šios civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką.

6.4. Apeliantė nurodo, kad atsižvelgiant į naują galiojantį teisinį reguliavimą, t. y. nuo 2022 m. sausio 28 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimai, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimui esminę reikšmę turi informacija, ar asmuo bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima tik asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Taigi, sprendžiant, ar asmuo laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, esminę reikšmę turi aplinkybė, ar yra duomenų apie šio asmens atžvilgiu iki 1940 m. birželio 15 d. atliktas procedūras ir priimtus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytus sprendimus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo. Tokias aplinkybes pareiškėjos senelio atžvilgiu patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Priešingai, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2020 m. vasario 7 d. dėl duomenų apie L. M. pateikimo pažymoje Nr. R4-486 nurodyta, jog dokumentų apie pareiškėjos senelio netektą Lietuvos Respublikos pilietybę archyve saugomuose fonduose nerasta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

8. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja kreipėsi į teismą su prašymu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis L. M. (taip pat žinomas kaip L. M.), gim. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Pareiškime nurodyta, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas lemtų tai, kad pareiškėja įgytų Pilietybės įstatyme įtvirtintą subjektinę teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 7 dalis). Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškimą, motyvuodamas tuo, kad Migracijos departamentui 2020 m. gruodžio 18 d. teikime konstatavus, kad netgi tuo atveju, jeigu pareiškėjos senelis ir būtų buvęs Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., jis būtų laikomas jos netekusiu, atsižvelgiant į tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, todėl sąlygos ar pareiškėjos senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nustatymas teismine tvarka tampa betikslis ir nesukeliantis materialių teisinių padarinių pareiškėjai. Todėl teismas pareiškimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, atskirojo skundo argumentus, su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

10. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad neturi pagrindo pakartotinai spręsti dėl kitos sąlygos egzistavimo, t. y. ar pareiškėjos senelis (ne) buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi šis faktas jau konstatuotas Migracijos departamento teikime. Pagal kasacinio teismo praktiką, sąlyga, ar pareiškėjos senelis (ne) buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, sudaro šios civilinės bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką.

11. 1937 m. lapkričio 30 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę pakeitime, kuriuo Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo papildytas 7 paragrafu, buvo nustatyta, kad „Lietuvos pilietis, kuris gyvena užsienyje daugiau kaip dvejus metus be užsienio paso arba su negaliojančiu užsienio pasu, netenka Lietuvos pilietybės, išskiriant atsitikimus, kai Lietuvos piliečio gyvenimą užsienyje be užsienio paso ar su negaliojančiu užsienio pasu Vidaus Reikalų ministeris pripažįsta pateisinamu. Šie asmenys gali atgauti Lietuvos pilietybę šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka“.

12. 1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos pilietybės įstatymo 22 straipsnyje buvo įtvirtinta, kad „Lietuvos pilietis gali būti pripažintas netekusiu Lietuvos pilietybės, jeigu jis bent dvejus metus negyvena Lietuvoje ir nutrūksta ryšys su Lietuvos gyvenimu. Nutrūkusiu ryšius su Lietuvos gyvenimu laikomas pilietis, kai jis: 1) gyvena užsienyje be užsienio paso arba nustojusiu galios užsienio pasu arba 2) būdamas priimtas Lietuvos piliečiu 11 straipsnio sąlygomis išgyvena savo kitojoje valstybėje bent dvejus metus be pertraukos“. Pagal šio įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

13. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nustatė, kad 1925 m. gruodžio 17 d. L. M., būdamas 16 metų, per Londono uostą vyko į Pietų Afriką ir nuo 1925 m. gruodžio 17 d. nuolat gyveno Pietų Afrikoje, jis 15 metų gyveno užsienyje be galiojančio asmens dokumento. Lietuvos archyvuose duomenų apie L. M. išduotus vidaus ar užsienio pasus nėra, o pareiškėjai tokių dokumentų nepateikė. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir tarpukariu galiojusias teisės aktų nuostatas, Migracijos departamentas konstatavo, kad jei L. M. ir galėjo būti Lietuvos Respublikos piliečiu jo išvykimo iš Lietuvos metu, tai būtų pripažintas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, nes daugiau negu 2 metus gyveno užsienyje be Lietuvos Respublikos išduoto užsienio paso.

14. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos prašomas nustatyti faktas, kad jos senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., neturi juridinės reikšmės, nes pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, pareiškėjos senelis būtų laikomas netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir tai pareiškėjai nesukeltų realių materialių teisinių padarinių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, pagrįstai pareiškimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

15. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad po teikimo priėmimo, nuo 2022 m. sausio 28 d., įsigaliojo Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo pakeitimai, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados. Pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismas – Vilniaus miesto apylinkės teismas, nėra įgaliotas instancine tvarka peržiūrėti viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo. Todėl net ir nustačius sąlygą, jog pareiškėjos senelis buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. toje dalyje, kurioje Migracijos departamentas konstatavo, kad nepakanka duomenų pilietybės įgijimo faktui nustatyti, teismas neturi pagrindo pakartotinai spręsti dėl kitos sąlygos egzistavimo, t. y. ar pareiškėjos senelis (ne) buvo iki 1940 m. birželio 15 d. netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, kadangi šis faktas jau konstatuotas Migracijos departamento teikime, kuriuo remiantis 2021 m. sausio 25 d. priimtas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“.

16. Kiti atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos atskirojo skundo ir jame pateiktais argumentais naikinti pirmosios instancijos nutartį, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Virginijus Kairevičius