Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-09-26 · Administracinė byla Nr. I-1010-406/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-09-26
Bylos Nr.
I-1010-406/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00052-2017-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Gintaras Čekanauskas, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Administracinė byla Nr. I-1010-406/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00052-2017-1Procesinio sprendimo kategorija 41; 55.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugsėjo 26 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Vitunskienės ir Nataljos Zelionkienės,

sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,dalyvaujant atsakovo atstovui K. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl nutarimo ir oficialaus perspėjimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. R. skundu (b.l. 5-6) ir patikslintu skundu (b. l. 12-14) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2017 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. 20-AT2-4(11.18K) „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2017 m. sausio 4 d. oficialų perspėjimą Nr. 20-AT2-4(11.18k).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad ir ginčijamas nutarimas, ir oficialus perspėjimas yra paremti prielaidomis, nepagrįsti ir neteisėti. Paaiškino, kad pareiškiant jam oficialų perspėjimą, jo veiksmai buvo įvertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Mano, kad ginčijami aktai yra abstraktaus pobūdžio, motyvai tik formalūs, išdėstyti argumentai išgalvoti, neatitinkantys tikrovės, pagrįsti prielaidomis ir spėlionėmis, be to, nenurodyti jokie konkretūs faktai ir įrodymai. Nurodo, jog jis laikosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržo jokių kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaro teisės pažeidimų, niekada nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, nėra susijęs su nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, nesirengia daryti jokių nusikaltimų ar vykdyti kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės ar visuomenės interesams, jų saugumui. Mano, jog asmuo, priėmęs nutarimą ir pareiškęs oficialų perspėjimą nepagrįstai jį įtarinėja ir šmeižia, neva jis darantis nusikalstamas veikas. Prašo skundą tenkinti.

Atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad oficialus perspėjimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjui buvo pritaikyta Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyta prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas, esant pakankamai įstatymo nustatyta tvarka gautų neviešų duomenų apie jo palaikomus nuolatinius ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ir jų nariais, pagrįstai manant, jog pareiškėjas linkęs nusikalsti, t. y. gali daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus. Pabrėžia, kad pareiškėjas anksčiau buvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikaltimų padarymo, oficialaus perspėjimo taikymo pagrindus pareiškėjo atžvilgiu pagrindžia ir tai, kad jis daug kartų baustas už administracinius teisės pažeidimus. Atkreipia dėmesį, jog ginčo atveju pakankami duomenys, dėl kurių pareiškėjui buvo taikyta prevencinio poveikio priemonė, yra gauti ir kriminalinės žvalgybos metu bei užfiksuoti teisės aktų nustatyta tvarka ir tai yra papildoma riboto naudojamo medžiaga, papildanti neslaptus faktinius duomenis.

Motyvuojamoji dalis

Skundas pagrįstas ir tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos vyriaus. tyrėjo 2017 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 20-AT2-4(11.18K) „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ nutarta taikyti V. R. prevencinę poveikio priemonę - oficialų perspėjimą (b. l. 15). Vykdant minėtą Kauno VPK viršininko patvirtintą nutarimą, nurodant, kad V. R. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, 2017 m. sausio 4 d. jam pareikštas oficialus perspėjimas Nr. 20-AT2-4(11.18k), kadangi jo veiksmai vertinami kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui (b. l. 22).

Pareiškėjo skundžiami aktai yra priimti Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 4 ir 5 straipsnių pagrindais, todėl, nagrinėjant šį administracinį ginčą, yra būtina pateikti šių straipsnių nuostatų taikymo aiškinimą.

Organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas Nr. VIII-353 (toliau – ir Užkardymo įstatymas).

Užkardymo įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas - tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.

Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinio poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 straipsnio 1 punktas). Pagal šio įstatymo 4 straipsnį, nustatantį prevencinių priemonių taikymo pagrindus, įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.

Kadangi Užkardymo įstatymas oficialaus perspėjimo taikymą sieja su 4 straipsnyje apibrėžto turinio informacijos (duomenų) apie asmenį turėjimu policijos įstaigoje bei su sąlyga, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka, kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo skyrimo pagrįstumo bei teisėtumo kiekvienu konkrečiu atveju pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) turi būti patikrinta, ar oficialus perspėjimas buvo paskirtas esant įstatyme numatytiems pagrindams. Įstatymo 4 straipsnyje numatyta informacija apie asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais gali būti surinka vadovaujantis specialiaisiais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais. Tokios informacijos turinys nėra viešas. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie operatyvinės veiklos subjektų operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių vykdomos operatyvinės veiklos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį bei techninį aprūpinimą, operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių operatyvinių veiksmų metu gauta informacija bei jos pagrindu parengta analitinė informacija. Taigi, asmeniui, kuriam pateikiamas oficialus perspėjimas, Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje išvardyti duomenys neturi būti pateikti. Kilus ginčui dėl oficialaus perspėjimo paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis turi patikrinti, ar oficialus perspėjimas yra paskirtas esant įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams.

Aiškindamas Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymą, Lietuvos Vyriausias administracinis teismas yra pabrėžęs, jog šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti nurodytos informacijos gavimo teisėtumą, t. y. įsitikinti, ar minėta informacija buvo renkama ir pateikta įgaliotam taikyti minėtas prevencines poveikio priemones policijos pareigūnui įstatymų nustatyta tvarka. Kitaip tariant, teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Atsižvelgiant į šios teisės normos blanketinį pobūdį, yra būtina vadovautis ir kitais minėtos informacijos rinkimą reglamentuojančiais įstatymais (LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013). Be kita ko, šioje nutartyje kolegija pažymėjo ir tai, kad svarstomoje normoje nurodytos informacijos pobūdis bei turinys parodo, kad ši informacija gali būti prieinama tik griežtai apibrėžtam asmenų ratui, t. y. ji turi turėti slaptumo elementus. Tai patvirtina jau minėtas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktas, pagal kurį valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie vykdomą (vykdytą) operatyvinę veiklą bei šios veiklos rezultatus. Minėtos informacijos turinio ir jos rinkimo būdų požiūriu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad nors nurodyta informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu, tačiau šios informacijos turinys (byloje nagrinėjamu aspektu) turi aiškiai parodyti, kad šis asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-224/2008, 2008 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1338/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-803/2008, 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1859/2008 ir kt.).

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą informacijos slaptą pobūdį, paminėtų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymu, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą taip pat yra būtina pasisakyti dėl šios ABTĮ normos taikymo ypatumo.

Jau minėtoje 2013 m. kovo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-863/2013 Lietuvos Vyriausias administracinis teismas konstatavo, kad ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Šios įstatymo normos konstrukcija leidžia daryti išvadą, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau kartu pažymėtina, kad sąvoka „paprastai“ rodo, jog gali būti atvejai, kai tokie duomenys gali būti laikomi įrodymais ir tuo pačiu teismo turi būti įvertinami pagal įrodymų įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Pasisakydama dėl ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir jos taikymo, kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: 2006-10-31 G.?orum prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59739/00, 24-31 p.; 2006-10-31 A. (Ero?lu) prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 59741/00, 24-31 p.; 2007-11-27 M. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 M. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 T. prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 G. prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).

Atsižvelgdama į nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus nustatančias taisykles darytina išvada, kad ginčo atveju, sprendžiant klausimą, ar teismui pateikta įslaptinta informacija ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu gali būti laikoma įrodymu administracinėje byloje, kaip ne kartą nurodęs Lietuvos Vyriausias administracinis teismas, svarbu nustatyti:

1) ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu;

2) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme;

3) ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje.

Vertinant, ar nagrinėjamo ginčo atveju oficialus perspėjimas pareiškėjui V. R. paskirtas esant Užkardymo įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, pasisakant dėl byloje esančių įrodymų vertinimo, būtina vadovautis įrodymų leistinumo bei priimtinumo principais, įgalinančiais patvirtinti pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais. Teismui pateikta operatyvinės veiklos medžiaga leidžia manyti, jog pareiškėjas galimai galėjo daryti nusikalstamas veikas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik tokie slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, atsižvelgus į jau minėtą Europos žmogaus teisių teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo.

Nagrinėjamo ginčo atveju pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas iš esmės pagrįstas tik įslaptinta medžiaga. Byloje esanti neįslaptinta informacija - Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše apie V. R. esantys duomenys (b. l. 23-26), Administracinių teisės pažeidimų registro duomenys apie pareiškėjo padarytus administracinius teisės pažeidimus, kurių dauguma yra susiję su Kelių eismo taisyklių pažeidimais (b. l. 27, 28), pareigūno, kuris oficialiai perspėjo pareiškėją (K. T.), tarnybinis pranešimas (b.l. 20), tik charakterizuoja pareiškėją, tačiau tokie įrodymai nėra pakankami bei nesudaro pagrindo spręsti apie kriminalinės žvalgybos metu surinktų ir nustatytų jo nuolatinių ryšių su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, palaikymą, tamprumą, bendravimą su daugelio Kauno nusikalstamų grupuočių nariais, keitimąsi informacija, naudinga nusikalstamai veiklai plėtoti bei pripažinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui ir tuo pačiu pagrįstai manyti, kad pareiškėjas gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus bei nuspręsti, jog prevencines poveikio priemones reikia taikyti jo atžvilgiu, siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Akcentuotina, jog ikiteisminis tyrimas, pradėtas 2014 m. gegužės 5 d. pagal BK 180 str. 1 d. 178 str. 2 d. ir 146 str. 2 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu yra nutrauktas, nesurinkus duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Taigi, priešingai nei teigia atsakovo atstovas, būtent šie duomenys nepagrindžia aplinkybės, jog pareiškėjas daro sunkius nusikaltimus.

Taigi byloje pateikti neįslaptinti įrodymai Užkardymo įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme nėra reikšmingi, svarstant paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą. Atsižvelgdama į tai, taip pat į aukščiau nurodytas ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo aiškinimo taisykles, kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje atsakovo teismui pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu šioje administracinėje byloje. Kitų neįslaptintų įrodymų, įgalinančių patvirtinti pareiškėjui paskirtos prevencinės priemonės teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėjamojoje byloje nepateikta, nors teismas 2017 m. gegužės 11 d. ir 2017 m. birželio 8 d. protokolinėmis nutartimis (b. l. 35,36, 39-41) sudarė tokią galimybę bei siūlė atsakovui pateikti papildomus rašytinius įrodymus – išslaptintą neviešos medžiagos dalį arba kitus iš viešųjų šaltinių gautus duomenis, pagrindžiančius V. R. taikytų prevencinio pobūdžio priemonių būtinumą. Todėl darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą (nutarimą) pareikšti pareiškėjui oficialų perspėjimą, vadovavosi tik įslaptinta informacija, kuri ginčo atveju nėra pakankama, sprendžiant dėl oficialaus įspėjimo teisėtumo. Pažymėtina, kad aptariamu aspektu tokios praktikos nuosekliai laikosi ir Lietuvos Vyriausias administracinis teismas (LVAT 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-405/2013; 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-863/2013, 2014 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1456/2014 ).

Kolegijos vertinimu, aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog slepiama jam reiškiamų pretenzijų esmė ir kad jam tariamai neaišku, kokie jo konkretūs veiksmai varžo kitų žmonių teises bei skatina organizuotą nusikalstamumą, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus ir nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama administracinių teismų praktiką, jog vien tik pateikta įslaptinta informacija negali būti pripažinta leistinu įrodymu, įgalinančiu taikyti prevencinio poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, konstatuotina, jog atsakovas, priimdamas skundžiamus aktus, vadovavosi tik įslaptinta informacija, todėl ginčijama prevencinio poveikio priemonė – oficialus perspėjimas – pareiškėjui paskirta nepagrįstai. Dėl nurodytų priežasčių, skundžiami aktai naikintini kaip neteisėti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2017 m. sausio 4 d. nutarimą Nr. 20-AT2-4(11.18K) „Dėl prevencinės poveikio priemonės taikymo“ ir 2017 m. sausio 4 d. oficialų perspėjimą Nr. 20-AT2-4(11.18k).

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Gintaras ČekanauskasJanina VitunskienėNatalja Zelionkienė