- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-15
- Bylos Nr.
- AN2-46-497/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01247-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Audrius Cininas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Audrius Cininas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal R. J. (toliau ir – pareiškėja, apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria R. J. skundas netenkintas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriaus (toliau – Institucija) 2023 m. spalio 2 d. nutarimas administracinio nusižengimo teisenoje Nr. 10-AP-8367 (toliau – nutarimas), paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. 2023 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos skyriuje gautas R. J. atstovo advokato padėjėjo R. Samaičio prašymas pradėti administracinio nusižengimo teiseną E. Č., gimusio (duomenys neskelbtini), atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 426 straipsnio 2 dalį. Prašyme nurodoma, kad 2023 m. gegužės 13 d. apie 09 val. 50 min. Vilniuje, Kairėnų g. įvyko eismo įvykis, kai galimai automobiliu VW TOUREG, valst. nr. (duomenys neskelbtini) buvo partrenktas į kelią išbėgęs belgų aviganių veislės šuo (patelė), kuris priklauso R. J.. Automobilis galimai VW TOUREG, valst. nr. (duomenys neskelbtini) iš eismo įvykio vietos nuvažiavo link Nemenčinės plento nesustodamas ir dingo iš R. J. matymo zonos, kuri, pagal automobilio judėjimo kryptį buvo iki 700 metrų. Faktiškai nuvažiuojančio automobilio markės ir valstybinio numerio R. J. neįsidėmėjo, tačiau automobilis buvo tamsus ir panašus į miniveną arba visureigį. Maždaug po 5 minučių į įvykio vietą nuo Nemenčinės pusės atvažiavo automobilis VW TOUREG, valst. nr. (duomenys neskelbtini) kuris sustojo maždaug įvykio vietoje, tačiau jau galu Nemenčinės plento kryptimi. Automobilį vairavo E. Č., gim (duomenys neskelbtini). (duomenys iš eismo įvykio deklaracijos). E. Č. pareikalavo užpildyti eismo įvykio deklaraciją nepranešant apie eismo įvykį policijai. Pildant eismo įvykio deklaraciją R. J. nurodė savo vairuojamo automobilio duomenis ir draudimo poliso numerį, nors automobilis MAZDA 6, valst. nr. (duomenys neskelbtini) stovėjo kelkraštyje užgesintu varikliu, o R. J. su šuniu prie automobilio priėjo po pasivaikščiojimo.
Žemesnės instancijos teismas
2. Institucijos 2023 m. spalio 2 d. nutarimu, vadovaujantis ANK 5 straipsnio 1 dalimi, 565¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutarta nepradėti administracinio nusižengimo teisenos. Nutarime nurodyta, kad E. Č. įvykdė reikalavimus, numatytus Kelių eismo taisyklių (toliau ir – KET) 220 punkte, su kitu eismo dalyviu užpildė eismo įvykio deklaraciją.
3. Nesutikdama su Institucijos 2023 m. spalio 2 d. nutarimu, pareiškėja padavė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartimi, R. J. skundas dėl Institucijos 2023 m. spalio 2 d. nutarimo atmestas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Apeliaciniu skundu R. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje Nr. II-1053-1057/2023 ir priimti naują nutarimą (nutartį), bei panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) vyresniosios tyrėjos A. Š. 2023 m. spalio 2 d. priimtą nutarimą nepradėti administracinio nusižengimo teisenos Nr. 10-AP-8367.
5.1. Skunde apeliantė nurodo, kad remiantis Institucijos nutarime pateikiama teismų praktikos interpretacija, asmuo turi suvokti ne tik tai, kad sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos pasišalina neteisėtai. Taigi, asmuo turi suvokti, kad dalyvauja eismo įvykyje, tai yra mato, girdi, ar kitaip suvokia susidūrimo faktą. Taigi, asmens kaltė pagal ANK 426 straipsnį, gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia.
5.2. Pareiškėja cituoja kasacinio teismo praktiką, remiantis kuria, šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia - tada kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pvz., pats jį sukėlęs), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan.
5.3. Pirmosios instancijos teisme E. Č. sutiko, kad grįžo tik po 5 minučių, nes ieškojo vietos apsisukti.
5.4. Pareiškėja nurodo Lietuvos Respublikos saugos eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje pateiktą eismo įvykio sąvoką ir tvirtina, jog akivaizdu, kad E. Č. vairuodamas automobilį partrenkė galimai į kelią išbėgusį šunį. Teikdamas paaiškinimus teisme, E. Č. nurodė, kad šunį pamatė dar prieš jį partrenkdamas, todėl akivaizdu, jog jau pačio susidūrimo metu suprato, jog įvykio eismo įvykis, todėl jam kilo pareiga nedelsiant sustoti, kaip tai numato KET 219.1 punktas, remiantis kuriuo įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas pavojaus eismui. E. Č. šios pareigos neįvykdė, nuvažiavo nesustodamas ir grįžo į eismo įvykio vietą tik praėjus kažkuriam laikui (galimai 5 minutėms).
5.5. Nors E. Č. apylinkės teisme tvirtino, kad iš karto nesustojo, nes nenorėjo sukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, nenorėjo sustoti važiuojamojoje kelio dalyje, tačiau grįžęs į eismo įvykio vietą, automobilį pastatė tokiu būdu (pastaba: skunde pateikiama nuotrauka, kurioje matyti, kad E. Č. automobilio didžioji dalis stovi kelkraštyje). Pareiškėjos teigimu, akivaizdu, jog tokiu pačiu būdu, tik priekiu į tą pusę į kurią važiavo, E. Č. sustoti galėjo, t.y. sustoti iš dalies kelkraštyje jokių kliūčių nebuvo, todėl nekyla jokių abejonių, jog E. Č. iš eismo įvykio vietos nuvažiavo ne dėl eismo saugumo. Taip pat galima manyti, jog E. Č., kurio vairuojamas automobilis draustas Kasko draudimu, grįžo tik dėl to, nes nusprendė sutaupyti draudimo sutartyje nustatytą besąlyginę draudimo išmokos išskaitą.
5.6. Taip pat skunde aprašoma teismų praktikoje pateikiama chuliganiškų paskatų sąvoka ir nurodoma, kad iš E. Č. elgesio teismo posėdžio metu galima suprasti, jog šis asmuo linkęs elgtis chuliganiškai, ignoruoja elementarias gero elgesio normas, nevykdo netgi teismo nurodymų (teismas kelis kartus nurodė, kad gali pašalinti E. Č. iš salės už netinkamą jo elgesį).
5.7. Apeliantė neneigia savo kaltės, kaip šuns savininkė, dėl paties eismo įvykio kilimo, tačiau apeliantei yra akivaizdu, jog E. Č., betarpiškai po įvykusio eismo įvykio, pasišalino iš eismo įvykio vietos nesustodamas, tuo pažeidė KET 219.1. punkto reikalavimus, už ką jam privalomai taikytina atsakomybė pagal ANK 426 straipsnį.
5.8. Apeliantės įsitikinimu, privaloma atskirti KET 219 punkte įtvirtintas pareigas eismo įvykio dalyviams ir mano, jog eismo įvykio deklaracijos užpildymas neatleidžia eismo įvykio dalyvio nuo atsakomybės dėl nepasilikimo eismo įvykio vietoje.
5.9. Remiantis ANK 426 straipsni dispozicija, pareiga likti eismo įvykio vietoje yra ne tik eismo įvykio kaltininkui, bet ir nukentėjusiam eismo įvykyje. Todėl, įvertinus asmens psichologinį santykį su daroma veika, t.y. jeigu asmuo suprato, kad įvyko eismo įvykis, jis privalo nedelsiant sustoti, tačiau, demonstruodamas aiškią nepagarbą visuotinai priimtoms elgesio taisyklėms, iš eismo įvykio vietos nuvažiuoja, bei dingsta iš matymo zonos, laikytina, jog neteisėta veika yra baigta ir yra visos sąlygos patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn. Bet kokiu atveju, administracinės bylos teisena E. Č. atžvilgiu privalėjo būti pradėta, atitinkamai visi dalyviai ir liudininkai privalėjo būti apklausti (su E. Č. galimai važiavo dar trys suaugę asmenys), nustatytos kitos, bylai svarbios, aplinkybės.
5.10. Apeliantės teigimu, pradėtoji administracinio nusižengimo teisena, ištyrus visus požymius bei aplinkybes, nebūtinai turi baigtis nuobaudos paskyrimu, tačiau nepradėjus teisenos lieka nemažai neatsakytų klausimų.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus atstovas prašo Institucijos nutarimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį administracinio nusižengimo byloje palikti nepakeistą ir R. J. skundo netenkinti. Nurodo, kad ANK 426 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo esmė – tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos. Pažymima, kad šis pažeidimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia – tada, kai asmuo suvokia, kad jis susijęs su tokiu įvykiu (pavyzdžiui, pats jį sukėlė), ir iš jo pasišalina suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET, t. y. nori taip elgtis. Šiuo atveju, kaip nurodo pati R. J., ji nepastebėjo šunį partrenkusio automobilio nei markės, nei valstybinio numerio, taigi, jei E. Č. turėtų bent vieną priežastį, dėl ko turėtų tikslą pasišalinti, jis nebūtu grįžęs į įvykio vietą. Institucijos nuomone Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. ANK 652 straipsnio 1 dalies pagrindu apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju R. J. nesutinka su sprendimu nepradėti administracinio nusižengimo teisenos E. Č. atžvilgiu.
8. Aukštesnysis teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, įvertinęs skundžiamos nutarties, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad sprendimas nepradėti teisenos pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį yra teisingas, todėl naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.
9. ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Minėtas administracinis nusižengimas gali būti padaromas tik tyčia, t. y. asmuo turi suvokti, kad jis yra susijęs su eismo įvykiu ir iš jo vietos pasišalinti, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą KET. Toks asmuo, suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, šią pareigą sąmoningai ignoruoja, t. y. pasišalina iš įvykio vietos paprastai siekdamas išvengti administracinės atsakomybės ir pareigos atlyginti padarytą žalą, nuslėpti savo neblaivumą, paslėpti eismo įvykio pėdsakus ir pan. (kasacinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).
10. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašyme pradėti teiseną nurodė, jog 2023 m. gegužės 13 d. apie 09 val. 50 min. Vilniuje, Kairėnų g. įvyko eismo įvykis, kurio metu E. Č. vairuojamas automobilis partrenkė R. J. priklausantį šunį, po ko nuvažiavo ir grįžo maždaug po 5 minučių, R. J. ir E. Č. užpildė eismo įvykio deklaraciją. Aplinkybės, kad partrenkęs šunį iš karto nesustojo, duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme neginčijo ir E. Č.. Remiantis byloje esančiais duomenimis, dėl šio įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija (b. l. 57)
11. Taigi, šiuo atveju nėra ginčo, kad įvyko eismo įvykis, kurio metu E. Č. vairuojamas automobilis partrenkė R. J. šunį, nesustojo, nuvažiavo ir po kiek laiko (galimai 5 minučių) grįžo į įvykio vietą, dėl eismo įvykio buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija. Nagrinėjamu atveju keliamas E. Č. veiksmų teisėtumo klausimas, eismo įvykio metu nesustojus eismo įvykio vietoje ir į ją vėliau grįžus, apeliantei tvirtinant, kad E. Č., nesustojęs įvykio vietoje pažeidė KET 219.1 punktą, todėl jam taikytina atsakomybė pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos.
12. KET 219.1 punktas be kita ko numato, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo nedelsdamas sustoti, nesukeldamas papildomo pavojaus eismui. Taigi, vairuotojui ar kitam eismo dalyviui keliama pareiga ne tik sustoti, tačiau tai padaryti saugiai, nesukeliant papildomo pavojaus kitiems eismo dalyviams.
13. E. Č., duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad sustojo už 20 metrų, nes nebuvo kur sustoti, siauras kelias, ir yra nišos kur sustoti automobiliui, tada nuvažiavo 50 metrų į sekančią nišą, apsisuko ir pasakė, kad įvyko eismo įvykis. Sustojo saugiai, kad kiti eismo dalyviai į jį neatsitrenktų. Apeliantė skunde ginčija šią versiją ir tvirtina, kad remiantis nuotraukoje užfiksuota į eismo įvykio vietą grįžusio E. Č. pastatyto automobilio padėtimi, akivaizdu, jog tokiu pačiu būdu, tik priekiu į tą pusę į kurią važiavo, E. Č. sustoti galėjo, t. y. sustoti iš dalies kelkraštyje jokių kliūčių nebuvo. Pasak apeliantės tai patvirtina, kad E. Č. nedelsdamas nesustojo ne dėl eismo saugumo. Apeliantė teigimu, galima manyti, kad E. Č. grįžo į eismo įvykio vietą nenorėdamas mokėti „Kasko“ draudimo išskaitos, tai yra iš pradžių nusprendė pasišalinti iš eismo įvykio vietos, o vėliau apsigalvojo. Aukštesnysis teismas su tuo nesutinka.
14. R. J. duodama paaiškinimus apylinkės teisme teigė, kad kita salelė pastatyti automobilį yra už kelių šimtų metrų. Po baigiamųjų kalbų ji nurodė, kad yra vadinama kišenė (niša), telpa trys mašinos, tėtis atvažiavo su priekaba ir pasistatė mašiną už jos ir dar prieš ją yra vietos pasistatyti.
15. Taigi, remiantis E. Č. ir R. J. apylinkės teisme duotų paaiškinimų visuma, kelias, kuriame įvyko eismo įvykis yra siauras, tačiau jame yra nišos sustoti automobiliui. Iš apeliaciniame skunde pateiktos nuotraukos matyti, kad E. Č. apsisukęs pastatė automobilį apeliantės nurodytoje vietoje – priešais apeliantės automobilį (nišos pabaigoje,). R. J. nurodytos aplinkybės patvirtina, kad be minėtos vietos vienam automobiliui, toliau sustoti kelyje vietos nebuvo (niša baigėsi). Eismo įvykis paprastai būna eismo dalyviams netikėtas įvykis, į kurį sureaguoti, įvertinti ir priimti atitinkamus sprendimus reikalingas tam tikras laiko tarpas. Akivaizdu, kad E. Č. automobiliu partrenkus šunį ties aptariama niša, E. Č. objektyviai neturėjo galimybės akimirksniu sustoti ir prisiparkuoti toje pačioje eismo įvykio vietoje. Todėl aplinkybė, kad už apeliantės automobilio, nišoje, buvo vietos vienam automobiliui (į kurią grįžęs E. Č. ir pastatė automobilį), nesudaro pagrindo išvadai, jog saugiai sustoti šioje vietoje jis galėjo ir nedelsdamas po eismo įvykio. Atsižvelgiant į išdėstytą, aukštesnysis teismas neturi pagrindo abejoti E. Č. versija, jog šis nedelsdamas nesustojo iš karto po įvykio, nes nebuvo kur saugiai sustoti.
16. Pati pareiškėja prašyme pradėti teiseną nurodo, kad E. Č. pareikalavo pildyti eismo įvykio deklaraciją, apklausta apylinkės teisme pareiškėja nurodė, kad E. Č. išlipo piktas iš automobilio ir rėkė ant jos, kad ši sugadino jo automobilį. Pareiškėja kartu su E. Č. pasirinko taikų įvykio sprendimo būdą ir užpildė eismo įvykio deklaraciją. Aptartos aplinkybės rodo, kad E. Č. nebuvo jokio tikslo pasišalinti iš įvykio vietos. Priešingai, tokiu atveju E. Č. net negalėtų kreiptis dėl patirtos žalos atlyginimo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, pati pareiškėja nekvietė policijos, nenurodė deklaracijoje, jog E. Č. pasitraukė iš įvykio vietos, o prašymas pradėti administracinio nusižengimo teiseną E. Č. pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį Vilniaus apskrities VPK viršininkui pateiktas po trijų mėnesių, kuomet automobilio MAZDA 6 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas A. J. 2023 m. rugpjūčio 4 d. gavo AB „Lietuvos draudimas“ pretenziją dėl išmokos išieškojimo. Taigi aukštesnysis teismas konstatuoja, kad tiek iš karto po eismo įvykio, tiek praėjus jauduliui dėl kilusio eismo įvykio ir sužaloto šuns, pareiškėjai nebuvo susidaręs įspūdis, kad E. Č. pasišalino iš įvykio vietos, kas taip pat patvirtina E. Č. tyčios pasišalinti iš įvykio vietos nebuvimą.
17. Aukštesnysis teismas pažymi, kad skundo argumentai dėl E. Č. asmenybės ir jo elgesio apylinkės teismo posėdžio metu nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, todėl dėl šių aplinkybių aukštesnysis teismas nepasisako.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gruodžio 5 d. nutartį nepakeistą ir R. J. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.