- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-20
- Bylos Nr.
- eI-4805-463/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03336-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Donatas Vansevičius, Bronius Januška
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“
- Atsakovas
- Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnybos, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai
- Trečiasis asmuo
- G. G., D. S.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Jolantos Malijauskienės (komisijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Vansevičiaus,
dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ atstovas advokatas A. Č. (A. Č.),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – G. G. ir D. S.) dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Delfi“ kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydama panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. SPR-129 „Dėl publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ (www.delfi.lt, 2018-03-20) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodo, kad pareiškėja nesutinka su Sprendimu, kuriuo pareiškėja įspėta dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 14 straipsnio 1–2 dalių pažeidimo paskelbiant publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, reikalaujant ją pašalinti. Nesutinka su Tarnybos išvada, kad G. G. nėra viešasis asmuo, kadangi G. G. yra žinoma televizijos laidų vedėja, atitinkamai akivaizdu, kad ji nėra privatus individas, nežinomas visuomenei. Todėl žiniasklaidos dėmesys galimas tiek jos įprastinei veiklai, tiek neabejotinai su viešojo intereso tenkinimu susijusiai veiklai, kuri ir buvo analizuojama vertintoje publikacijoje. Nepriklausomai nuo to, ar konkretus asmuo pripažintas viešuoju asmeniu, draudžiama riboti visuomenės prieigą prie informacijos viešojo intereso klausimu, susijusiu su viešojo finansavimo panaudojimo klausimais. Skundžiamame Sprendime suabsoliutinta ne viešuoju asmeniu pripažintos G. G. privataus gyvenimo apsauga, todėl nepagrįstai įrodomąją galią turinti neslapta nuotrauka sutapatinta su smalsumo tenkinimu, nesant viešojo intereso. Ginčo nuotrauka susijusi su publikacijos tema, ji pateikta kaip įrodymas aplinkybių, dėl kurių G. G. sąžiningas dalyvavimas antikorupciniame Sveikatos apsaugos ministerijos konkurse neįmanomas. Tik vienos tokios nuotraukos paskelbimas yra proporcingas siekiamam pagrįstam ir teisėtam viešojo intereso apsaugos tikslui pasiekti. Kadangi G. G. lengvabūdiškai ir neatsakingai nusprendė sudalyvauti viešame konkurse, žurnalistų įsikišimas tapo būdingas demokratinėje visuomenėje ir G. G. privalo susitaikyti su tokiais savo pasirinkto elgesio padariniais. Pagrįstas visuomenės interesas apima informaciją ne tik apie viešojo konkurso rezultatus, bet ir apie jo eigą. G. G. niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl jos socialiniame tinkle paviešintos nuotraukos publikavimo. Tarnyba, priimdama skundžiamą Sprendimą, neįvertino, kad ginčo nuotrauka pakartotinai paskelbta esant teisėtam ir pagrįstam visuomenės interesui tokią informaciją žinoti. Vien viešojo asmens statusas ar jo neturėjimas nėra pakankamas kategorizuojant asmenis pagal žinomumą ir jo teisinę reikšmę. Tarnyba klaidingai apribojo savo analizę klausimu, ar G. G. yra viešasis asmuo. Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas skunde nurodytos teismų praktikos pagrindu.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas advokatas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė teismo skundą tenkinti visiškai.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime (b. l. 40–43) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėja nenurodė nė vieno pakankamo pagrindo, kuris leistų pripažinti G. G. viešu asmeniu. Kiekviena situacija vertinama individualiai, analizuojant skelbiamos informacijos pobūdį, tikslą bei kontekstą. Kiekvienu konkrečiu atveju yra sprendžiama, ar asmuo pripažintinas turinčiu viešojo asmens statusą. Neabejotina, kad Sprendime teisingai ir pagrįstai nustatyta, kad G. G. nėra viešasis asmuo. Nėra kvestionuojama išvada, kad G. G. yra žinoma, tačiau pažymėtina, kad ji yra žinoma tik daliai visuomenės. Tai lemia G. G. privataus gyvenimo apsaugos ribas. Tarnyba nekvestionuoja ginčo publikacijos temos visuomeninio intereso, tačiau atkreipia dėmesį, kad G. G. nėra įtariama / kaltinama / nuteista dėl nusikalstamų veikų. Tarnybos pozicija, išdėstyta Sprendime, laikytina išsamiai ištirta ir proporcinga teisės į saviraiškos laisvę ir žmogaus teisės į privatų gyvenimą apsaugos kontekste. Viešosios informacijos skleidėjai turi galėti įrodyti sutikimo disponuoti privačia informacija faktą, be to, privataus pobūdžio informacija nėra siejama su tuo, kur ir kiek kartų ji buvo paskelbta anksčiau, ar tokią informaciją galima lengvai gauti socialiniuose tinkluose ar kituose šaltiniuose. Aplinkybė, kad asmuo pats viešai skelbia tam tikrą informaciją socialiniuose tinkluose nereiškia, kad jis duoda leidimą bet kam ir bet kur tokią informaciją platinti. Publikacijos tema galėjo būti plėtojama be perteklinės fotonuotraukos, kuri be G. G. sutikimo paimta iš jos asmeninės paskyros socialiniame tinkle. Todėl akivaizdu, kad primygtinio socialinio poreikio visuomenei gauti šią informaciją nebuvo. Būtent visuma aplinkybių, t. y. pareiškėjos elgesys, informacijos pobūdis, sklaidos neproporcingumas ir kitos Sprendime nustatytos reikšmingos aplinkybės suponuoja išvadą kad šiuo atveju pusiausvyra tarp saviraiškos laisvės ir G. G. teisės į privataus gyvenimo apsaugą buvo pažeista, todėl pagrįstai konstatuotas Įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalių pažeidimas. Sprendimas priimtas nepažeidžiant įstatyminio reguliavimo ir aktualios teismų praktikos. Nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą Sprendimą.
Teismo posėdyje Tarnybos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. atsiliepime (b. l. 35–37) su pareiškėjos skundu sutinka ir prašo teismo jį tenkinti visiškai. Būdamas ginčo publikacijos autorius, trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. nurodė, kad ginčo publikacijoje pateikta informacija yra viešo intereso objektas, nes joje pateikti bendri duomenys apie vyksiantį Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos organizuojamą viešąjį konkursą, kurį laimėję visuomenėje žinomi asmenys galėtų prisidėti prie visuomenės, sveikatos priežiūros sistemos darbuotojų, verslo atstovų ir kitų tikslinių grupių antikorupcinio švietimo informavimo. Šis viešasis konkursas yra susijęs su valstybės projektu, kuriam finansavimą skiria Europos Sąjungos fondų investicijų veiksmų programos priemonės. Šiuo atveju žiniasklaidos funkcija yra teisingai ir korektiškai pranešti apie aptarto viešojo konkurso eigą, paviešinti informaciją, kuri pateisina visuomenės interesą. Viešai skelbiant ginčo publikaciją buvo siekiama ne paniekinti ir pažeminti G. G., o priešingai, sąžiningai informuoti visuomenę apie viešąjį konkursą ir jo dalyvius. Publikacijoje pateikti duomenys nėra iškraipyti, užgaulūs, skleidžiantys dezinformaciją. G. G. davė leidimą viešinti savo nuotraukas, dėl jų jokių pretenzijų nebuvo. Todėl ir buvo pakartotinai viena iš jos pateiktų nuotraukų pasidalinta. Todėl G. G. teisė į atvaizdą nebuvo pažeista, nes ji jau buvo davusi sutikimą publikuoti nuorodas į socialiniuose tinkluose esančias dvi nuotraukas. G. G. pašalinus nuotrauką iš socialinio tinkle, ji taip pat būtų pašalinta ir iš ginčo publikacijos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo D. S. nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 112).
Trečiasis suinteresuotas asmuo G. G. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 114).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo nuspręsta įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 14 straipsnio 1–2 dalių pažeidimus ir paskelbtą publikaciją „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir publikacija) pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Tarnyba 2018 m. balandžio 3 d. gavo G. G. skundą (b. l. 44–46), kuriame prašoma įspėti pareiškėją už visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir pašalinti publikaciją (b. l. 47–54). Tarnybai paprašius patikslinti skundą (b. l. 55), G. G. pateikė 2018 m. balandžio 17 d. skundo patikslinimą (b. l. 56). Tarnyba 2018 m. balandžio 24 d. raštu (b. l. 57) kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti rašytinius paaiškinimus dėl G. G. skunde išdėstytų aplinkybių. Pareiškėja 2018 m. gegužės 3 d. rašte (b. l. 58–65) pateikė rašytinius paaiškinimus. Tarnyba 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu (b. l. 92) informavo pareiškėją ir G. G. apie priimtą skundžiamą Sprendimą (b. l. 12–21), kuriuo nuspręsta pripažinti G. G. skundą dėl publikacijos iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją dėl Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo, padaryto paskelbiant publikaciją ir reikalauti jį pašalinti. Sprendime konstatuota, kad G. G. vardo, pavardės naudojimas ryšyje su kitais asmenimis paskelbtoje publikacijoje nepažeidė G. G. teisės į privataus gyvenimo apsaugą ir kad pirmoji publikacijoje paskelbta nuotrauka yra vaizdinė priemonė, iliustruojanti publikacijoje aprašomą įvykį ir nėra asmeninio pobūdžio (G. G. pavaizduota viešame kontekste). Tačiau skundžiamame Sprendime nurodyta, kad G. G. asmeninėje nuotraukoje (toliau – ir ginčo nuotrauka) iš jos ir D. J. privataus gyvenimo (jų atostogų, Šv. Valentino dienos šventimo) pavaizduota informacija laikytina informacija apie žmogaus privatų gyvenimą (privataus pobūdžio). G. G. pareiškėjai nebuvo davusi leidimo (sutikimo) publikacijoje disponuoti ginčo nuotrauka, skelbiama jos socialinių tinklų paskyroje. Aplinkybė, kad G. G. ginčo nuotrauką viešai skelbė savo paskyroje socialiniame tinkle Facebook, nepanaikina pareiškėjos atsakomybės už jų savavališką panaudojimą. Privataus pobūdžio informacija nėra siejama su tuo, kur ir kiek kartų ji buvo paskelbta anksčiau, ar tokią informaciją galima lengvai prieiti socialiniuose tinkluose ar kituose šaltiniuose. Asmens sprendimas tam tikromis aplinkybėmis ir tikslu paskelbti atitinkamą informaciją, nuotraukas, kitus duomenis nepanaikina šių duomenų apsaugos ir nepašalina viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) pareigos privačią informaciją skelbti tik asmeniui konkrečiu atveju davus sutikimą (išskyrus teisės aktuose numatytas išimtis). G. G. ginčo nuotraukos su jos atvaizdu panaudojimas nepatenka į Įstatymo 14 straipsnio 3 dalies išimčių sąrašą, kai be asmens sutikimo galimas jo atvaizdo skelbimas ar panaudojimas, kadangi privataus pobūdžio nuotrauka nepadėjo atskleisti įstatymo pažeidimų ar nusikalstamų veikų, ginčo nuotrauka nėra pateikiama viešai nagrinėjant bylą, G. G. neturi viešojo asmens statuso. Atsižvelgus į tai konstatuota, kad nebuvo teisėto visuomenės intereso skleisti ginčo nuotrauką su G. G. atvaizdu, publikacijos tema galėjo būti plėtojama be šios perteklinės vaizdinės informacijos, paimtos iš G. G. paskyros socialiniame tinkle, todėl pareiškėja pažeidė Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus.
Iš skundžiamo Sprendimo aišku, kad Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimai pasireiškė tuo, kad pareiškėja paviešino ginčo nuotrauką be G. G. sutikimo.
Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnyje. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į saviraiškos laisvę, apimanti laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Nurodyta laisvė yra vienas svarbiausių demokratinės visuomenės principų, tačiau ši laisvė nėra absoliuti. Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvė gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal Konvencijos 10 straipsnio 2 dalį, naudojimasis teise į saviraiškos laisvę dėl to, kad tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų, kurie nustatyti įstatymo ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti, be kita ko, kitų asmenų garbę ar teises (žr. 2012 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012 ir kt.).
Vienas iš tokių ribojimų, susijęs su privataus gyvenimo apsauga, yra nustatytas ginčo santykius reglamentuojančiame Įstatymo (2018 m. birželio 30 d. redakcija) 14 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Atitinkamai to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Pagal VIĮ, informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais, kai: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes. Įstatymo 2 straipsnio 45 dalyje privataus pobūdžio informacija apibrėžiama kaip žmogaus teisės į privataus gyvenimo apsaugą užtikrinimo požiūriu neskelbtina informacija apie žmogaus asmeninį ir jo šeimos gyvenimą, jo sveikatą ir kt. Remiantis Įstatymo 2 straipsnio 46 dalimi, privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.
Įvertinus šį teisinį reguliavimą nustatytų faktinių aplinkybių kontekste darytina išvada, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą, t. y. kiekvienas informacijos rengėjas ir skleidėjas turi vadovautis minėta norma kiekvienos konkrečios informacijos paskelbimo atveju ir platinti privataus pobūdžio informaciją tik turint asmens, kurio privati informacija yra skelbiama, sutikimą.
Nagrinėjamu atveju ginčo, kad ginčo nuotrauka yra privataus pobūdžio informacija, nėra. Vadinasi, jai taikoma Įstatymo 14 straipsnyje įtvirtinta aptarta privataus gyvenimo apsauga. Iš to seka, kad pareiškėja, paviešinusi tokią informaciją, turėjo gauti G. G. sutikimą. Įvertinus pareiškėjos procesinių dokumentų turinį ir teismo posėdyje jos atstovo advokato pateiktus žodinius paaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėja neginčija, kad neturėjo G. G. sutikimo viešinti ginčo nuotrauką skelbiant publikaciją. Visgi, pareiškėja, nesutikdama su skundžiamo Sprendimo išvadomis, savo poziciją, kad šiuo atveju pareiškėja sutikimo dėl ginčo nuotraukos viešinimo neturėjo gauti, iš esmės grindė šiais pagrindiniais argumentais, kad: G. G. yra viešas asmuo, ji nėra privatus individas, nežinomas visuomenei, todėl žiniasklaidos dėmesys galimas tiek jos įprastinei veiklai, tiek ypač ginčo publikacijos analizuojamai specifinei, neabejotinai su viešojo intereso tenkinimu susijusiai veiklai bei G. G. ginčo nuotrauką jau buvo paviešinusi savo socialinių tinklų paskyrose. Šie pareiškėjos argumentai vertintini kritiškai. Visų pirma, Įstatymo 2 straipsnio 77 dalyje nustatyta, kad viešas asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad, jos teigimu, G. G. žinoma visuomenei neįrodo aplinkybės, kad jos nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Tarnybos išvada, kad G. G. Įstatymo prasme nėra laikoma viešu asmeniu. Atitinkamai jos atžvilgiu nėra taikytina Įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta išimtis, leidžianti viešinti jos privačią informaciją neturint jos sutikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad G. G. ginčo nuotrauką yra paviešinusi savo paskyroje socialiniame tinkle neturi įtakos jos privataus pobūdžio informacijos apsaugos apimčiai. Todėl sutiktina su Tarnybos pozicija, kad aplinkybė, jog G. G. ginčo nuotrauką viešai skelbė savo paskyroje socialiniame tinkle, nepanaikina viešosios informacijos rengėjos (skleidėjos) – šiuo atveju pareiškėjos – pareigos privačią informaciją skelbti tik G. G. konkrečiu atveju davus sutikimą. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, G. G. nedavė sutikimo publikacijoje viešinti ginčo nuotrauką. Šios aplinkybės neginčija ir pati pareiškėja. Pareiškėjos teiginys, kad kitoje publikacijoje buvo paviešinta ginčo nuotrauka ir dėl jos G. G. neturėjo jokių pretenzijų, nes buvo davusi sutikimą dėl jos paviešinimo neįrodo, kad G. G. sutiko leisti viešinti ginčo nuotrauką publikacijoje. Teisėjų kolegijos nuomone, aptariamas pareiškėjos teiginys niekaip neįrodo, kad pareiškėja įgijo teisę savavališkai naudoti jau vieną kartą paviešintą ginčo nuotrauką, neturint G. G. aiškaus sutikimo konkrečiu nagrinėjamu atveju. Teisėjų kolegijos vertinimu, visuomenė neturi jokio intereso žinoti G. G. privačios informacijos, kurios viešinti ji nedavė sutikimo.
Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, konstatuotina, kad Tarnyba skundžiamame Sprendime nustatytas faktines aplinkybes vertino ir ginčo santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatas taikė tinkamai, teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėja be G. G. sutikimo ir nesant teisėto visuomenės intereso publikacijoje paviešino G. G. privataus pobūdžio informaciją (ginčo nuotrauką) ir šiais veiksmais pažeidė G. G. teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Todėl pagrįstai nagrinėjamu atveju konstatuotas Įstatymo 14 straipsnio 1 ir 2 dalies reikalavimų pažeidimas, naikinti skundžiamą Sprendimą nėra pagrindo. Dėl sprendime nurodytų motyvų pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje išdėstė daugiau argumentų, tačiau jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.