Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant ieškovų atstovei adv. Virginijai Žukienei, atsakovui G. I., jo atstovui adv. Andriui Marapolskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. I. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. I., R. P. ir V. R. ieškinį atsakovui G. I. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretysis asmuo notarė Dalia Čelkienė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami pripažinti negaliojančia 2001-05-10 pastatų dovanojimo sutartį, reg. Nr.1070, pripažinti negaliojančiais 1993-10-21, 1999-08-18 bei 2005-04-01 testamentus, taikyti restituciją ir atstatyti šalis į buvusią padėtį, pripažinti, kad 1/6 dalis gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų priklauso ieškovui K. I. nuosavybės teise, bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jų motina V. I. 2001-05-10 pastatų dovanojimo sutartimi padovanojo jai priklausantį gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius Andrulėnų k., Molėtų raj., savo anūkui G. I.. Padovanotame name visą gyvenimą gyveno ieškovas K. I., kuris minėtą turtą prižiūrėjo, remontavo, su motina vedė bendrą ūkį. Ieškovų motina V. I. ilgai sirgo, dovanojimo sutarties pasirašymo metu nesuvokė ir negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės. Be to, sutarties pasirašymą iš dalies lėmė ir aplinkybė, kad atsakovas suklaidino dovanotoją, nurodęs, kad minėti pastatai sudegė. Vienintelio nuosavybės teise turimo nekilnojamojo turto neatlygintinis perleidimas, ieškovų nuomone, galėjo įvykti tik nesuvokiant realybės. Po tokio sandorio sudarymo dovanotoja nebeturėjo kur gyventi, todėl su ieškovu buvo priversta kurį laiką gyventi pas kaimynę O. S.. Tai, kad sandorio sudarymo metu V. I. nesuvokė ir negalėjo suvokti savo veiksmų patvirtina ir atlikta pomirtinė ekspertizė.

Atsakovas su ieškinio dalimi dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir reikalavimo ieškovui K. I. pripažinti nuosavybės teisę į 1/6 dalį gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), nesutiko, prašė atmesti. Likusiai ieškinio daliai dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais neprieštaravo. Nurodė, kad 2001-05-10 pastatų dovanojimo sutartimi senelė V. I. padovanojo jam gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartis buvo sudaryta laisva V. I. valia, ją patvirtino notarė, kuri detaliai išaiškino dovanotojai sutarties sudarymo pasėkmes. Ieškovas K. I. nuo 1999-03-20 savo noru išėjo gyventi pas sugyventinę O. S., su kuria gyvena iki šiol, V. I. paliko gyventi vieną, ja nesirūpino. Nuo 2006-10-31 iki pat mirties V. I. gyveno pas atsakovą, kadangi pati savarankiškai gyventi ji nebegalėjo dėl senatvės, o vaikai jos neprižiūrėjo. Atsakovo nuomone, eksperto išvada šioje byloje remtis nereikėtų, kadangi ji yra neišsami ir nepakankamai aiški, be to, eksperto išvada teismui neprivaloma.

Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad jau nuo 1993 m. pastebėti V. I. elgesio pakitimai, o nuo 1997 m. jai diagnozavus galvos smegenų išemiją su demencija ir vestibuliniu sindromu, padarė išvadą, jos yra pagrindo manyti, kad jos psichinė sveikatos būklė tapo itin sudėtinga, sugebėjimas realiai suvokti ją supančią aplinką sutriko, taigi 2001-05-10 pastatų dovanojimo sandorį ji pasirašė būdama tokios būsenos, kai nebegalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Tokią išvadą teismui leido daryti ir aplinkybė, kad 2005-04-01 jau būdama perleidusi savo turtą atsakovui, V. I. tą patį turtą testamentu paliko savo sūnui - ieškovui K. I.. Tai patvirtina, kad V. I. nesuvokė, kad nebėra minėto turto savininkė, ir patvirtina, kad nesuvokti realių turto perleidimo pasekmių ji galėjo taip pat ir dovanojimo sandorio sudarymo metu. Faktą, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu V. I. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, patvirtino ir teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismui abejonių dėl ekspertizės akto išsamumo ir pagrįstumo nekilo. Teismas pažymėjo, kad esant visiškai priešingiems liudytojų parodymams, byloje esantys rašytiniai įrodymai, teismo nuomone, patvirtina, kad sudarydama ginčo sandorį V. I. neišreiškė savo tikrosios valios. Kadangi ekspertų išvada nėra paneigta kitais byloje esančiais įrodymais, netikėti ja teismas neturi pagrindo. Atsakovui nepateikus jokių šiuos argumentus paneigiančių įrodymų, teismas minėtus faktus laikė įrodytais. Teismas nustatė, kad ginčijama 2001-05-10 dovanojimo sutartimi V. I. padovanojo atsakovui jai vienintelį nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį būstą, kito nekilnojamojo turto (taigi ir gyvenamosios vietos) tuo metu V. I. neturėjo. Teismas padarė išvadą, kad toks sandoris negali būti laikomas naudingu dovanotojai, atsakovas nepateikė jokių duomenų, įrodančių tokio sandorio protingumą ar pagrįstumą, todėl teismas padarė išvadą, kad jis neatitiko dovanotojos V. I. interesų, taigi ir jos tikrosios valios.

Vertindamas byloje esančius įrodymus teismas kritiškai įvertino trečiojo asmens notarės D.Čelkienės parodymus. Teismas vertino tai, kad notarė neturi specialių medicininių žinių, pačią V. I. matė neilgai, tik pasirašant sandorį, todėl tikėtina, kad ji negalėjo padaryti pagrįstų išvadų dėl V. I. sveikatos būklės, taip pat dėl jos sugebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę. Teismas ieškovų nurodytą aplinkybę, kad ginčo sandorio sudarymui įtakos turėjo ir atsakovo panaudota apgaulė, laikė neįrodyta, kadangi ieškovai jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų nepateikė. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2001-05-10 pastatų dovanojimo sutarties sudarymo metu V. I. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, dėl ko negalėjo išreikšti savo tikrosios valios, todėl minėtą sandorį pripažino negaliojančiu. Kadangi nagrinėjamu atveju teisinius padarinius sukėlė tik vienintelis sandoris - pastatų dovanojimo sutartis, teismas taikė restituciją tik šio sandorio atžvilgiu. Kadangi nebėra gyvos vienos iš dovanojimo sutarties šalių - V. I., taikant restituciją pagal dovanojimo sutartį perleistą turtą teismas pripažino po V. I. mirties likusiu paveldėtinu turtu. Teismas nurodė, kad ieškovo prašymas pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/6 dalį palikimo negali būti sprendžiamas teisme, kadangi šią teisę jis įgyti turi pagal paveldėjimo procedūras.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą dalyje dėl 2001 m. gegužės 10 d. pastatų dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Nurodo, kad kadangi byloje esantys įrodymai paneigia teismo psichiatrijos ekspertizės akte nustatytas aplinkybes, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, būtina skirti pakartotinę ekspertizę, ją pavedant atlikti kitai įstaigai ir ekspertų komisijai. Atsakovo teigimu, teismas, tenkindamas ieškovų prašymą pripažinti pastatų dovanojimo sutartį negaliojančia, pagrinde rėmėsi teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, asmens sveikatos istorijų išrašais. Ekspertizės akte nurodomus duomenis paneigė kiti byloje esantys įrodymai. Net trys skirtingi asmenys, turintys oficialius įgalinimus tvirtinti sandorius, patvirtino ginčijamus testamentus bei pastatų dovanojimo sutartį. Akivaizdu, kad tiek seniūnas, tiek notaras netvirtintų sandorių, jei manytų, kad juos sudarantys asmenys nesupranta savo veiksmų. Tai patvirtina, kad sandoriu sudarymo metu V. I. buvo nuovoki ir puikiai gaudėsi aplinkoje, suvokė sandorių sudarymo aplinkybes ir pasekmes. Be to, notarė D.Čelkienė teismo posėdžio metu patvirtino, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu V. I. aiškiai išreiškė savo valią ir suprato savo veiksmus bei jų pasekmes, jai labai aiškiai, suprantamai ir atsakingai buvo išdėstytos sandorio sudarymo pasekmės. Nurodė, kad teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad patys ieškovai kreipėsi į atitinkamus asmenis dėl testamentų patvirtinimo net 12 metų laikotarpyje. Ir tuo metu jiems jokios minties, dėl to, kad V. I. nebūtų supratusi savo veiksmų nekilo. Tokios minties nekilo ir sandorius tvirtinusiems asmenims. Taigi patys ieškovai savo veiksmais bei sandorius tvirtinę asmenys buvo patvirtinę, kad V. I. buvo savo proto ir viską blaiviai suprato. Pabrėžė, kad ekspertizės byloje paprašyta tik tuomet, kai V. I. jau buvo mirusi. Bylos nagrinėjimo metu, kai V. I. buvo dar gyva, ekspertizės nebuvo prašoma, nors byla tęsėsi apie 7 mėnesius. Akivaizdu, kad dėl V. I. sąmoningumo ekspertizės, esant jai gyvai, nebuvo prašoma.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. leipos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš atsakovo ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priimtą sprendimą grindė ne tik ekspertizės išvada, bet ištyręs reikšmingas bylos aplinkybes, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus, juos vertino, atsižvelgdamas į įrodymų tarpusavio ryšį, į tai, ar įrodymai vienas kitą patvirtina, ar yra prieštaringi. Ekspertizės akte pateikiama išsami informacija apie V. I. sveikatos ir psichinę būklę 1981-2007 laikotarpiu, medikų objektyvūs komentarai bei pacientės būklės aprašymai. Byloje taip pat yra pateikti išrašai iš V. I. ligos istorijos, kuriuose išsamiai aprašomas daugiau kaip dešimties metų laikotarpio V. I. elgesys, jos sveikatos ir psichinė būklė. Šiuos įrodymus teismas išsamiai įvertino ir dėl jų pasisakė. Be to, medicininiuose dokumentuose nurodomus faktus dėl V. I. neadekvataus elgesio patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai. Vertindamas V. I. psichinę būklę, pirmos instancijos teismas atsižvelgė ir į prieštaringą jos elgesį su jai nuosavybės teise priklausančiu turtu - atsakovui padovanotą turtą po kurio laiko testamentu paliko ieškovui. Akivaizdu, jog ji nesuvokė, kad nebėra šio turto savininkė. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog sudarytas dovanojimo sandoris neatitiko V. I. interesų. V. I. padovanojo vienintelį jai priklausiusį gyvenamąjį būstą. Dovanojimo sutartyje nebuvo numatyta jos teisė iki mirties gyventi padovanotame name. Po sandorio sudarymo senolė liko be gyvenamosios vietos, kurį laiką grįžus iš ligoninės gyveno pas svetimus žmones, glaudėsi pas kaimynus, kadangi negalėjo įeiti į savo namus, atsakovas neleido jai ten gyventi. Bylos medžiaga nustatyta, jog po sandorio sudarymo atsakovas nepasiėmė V. I. pas save ir jos neprižiūrėjo. Tik po kelerių metų, jau kilus ginčui, iš ligoninės parsivežė į gyvenamąją vietą, izoliuodamas ją, neleisdamas kitiems vaikams su ja bendrauti ir lankyti. Visos šios aplinkybės patvirtina teismo išvadą, jog sudarytas sandoris neigiamai vertintinas jo naudingumo, pagrįstumo, protingumo aspektu. Tai, kad V. I. dalyvavo artimųjų šventėse, nepatvirtina fakto, jog jos psichikos būklė buvo stabili, kas prieštarauja byloje esančių medicininių dokumentų įrašams. Net ir psichinių sveikatos sutrikimų turintis žmogus turi teisę ir pagal galimybes gali bendrauti, fotografuotis su savo artimaisiais.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apelianto apeliacinio skundo argumentų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino negaliojančiais 2001-05-10 pastatų dovanojimo sutartį, 1993-10-21 testamentą, 1999-08-18 testamentą ir 2005-04-01 testamentą, tačiau teismo sprendimas skundžiamas tik dalyje dėl 2001-05-10 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o kitoje dalyje neskundžiamas. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacijos ribų, vertina ir pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalyje dėl 2001-05-10 dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo teisėjų kolegija nepasisako.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovų motina V. I. 2001-05-10 pastatų dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleido atsakovui G. I. nuosavybėn gyvenamąjį namą, tvartą, daržinę, viralinę ir kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini) (I t., b.l.9, 13-14). Minėtą sutartį patvirtino notarė D.Čelkienė. V. I. mirė 2007-12-18 (I t., b.l.63). Ieškovas K. I. po motinos V. I. mirties kreipėsi į notarą dėl motinos palikimo priėmimo (I t., b.l.109).

Ieškovai ieškinį grindė 1964 m. LR CK 54 ir 57 str. nurodytais pagrindais, t.y. jog V. I. minėtos dovanojimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei atsakovo apgaulės įtakoje. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, padarė išvadą, kad V. I. dovanojimo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, todėl panaikino minėtą sutartį ir taikė restituciją (1964 m. LR CK). Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, teigdamas, jog kiti byloje esantys įrodymai paneigia ekspertizės akto išvadas. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo ir ieškovų atsiliepimo argumentus, byloje esančius šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo padarytų teisingų ir pagrįstų išvadų.

Ginčijama dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2001-05-10, t.y. iki 2000 m. LR CK įsigaliojimo, todėl vertinant jos teisėtumą, turi būti vadovaujamasi 1964 m. LR CK nuostatomis, galiojusiomis ginčijamos sutarties sudarymo metu, tačiau sandorio negaliojimo pasekmėms taikytinos galiojančio LR CK normos (LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str.). 1964 m. LR CK 54 str. nustatė, kad sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, jo sudarymo metu buvo tokios būsenos, kada negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismine tvarka pripažįstamas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Iš esmės analogišką nuostatą įtvirtina ir galiojančio LR CK 1.89 str. norma. Ieškovai yra V. I. įpėdiniai, išreiškę valią priimti jos palikimą, tokiu būdu perimdami jos materialinę teisę ginčyti minėtą dovanojimo sutartį. Minėtos normos turinys reiškia, kad ar asmuo buvo teismine tvarka pripažintas neveiksniu, neturi teisinės reikšmės ginčui. Svarbu nustatyti asmens faktinę psichinę būseną ginčijamo sandorio sudarymo metu, t.y. ar asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ar juos valdyti, t.y. pakanka įrodyti faktinį asmens neveiksnumą. Tokia būsena gali būti įrodinėjama asmens medicininiais dokumentais, psichiatrine išvada. Pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs pomirtinę V. I. teismo psichiatrinę ekspertizę. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir turi būti įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (LR CPK 218 str.). Tačiau teismas, nsutikdama su eksperto išvada, turi tokį nesutikimą motyvuoti. Nagrinėjamu atveju Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos teismo psichiatrijos ekspertizės 2009-02-18 – 2009-12-08 akte (I t., b.l.166-172) nurodoma ekspertų išvada, kad V. I. 2001-05-10 dovanojimo sutarties sudarymo metu dėl jai nuo 1997 m. išsivysčiusio lėtinio progresuojančio psichikos sutrikimo – mišrios kortikinės ir subkortikinės kraujagyslinės demencijos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų valdyti. Minėtą išvadą padarė trijų teismo ekspertų komisija, ji buvo grindžiama V. I. medicininiuose dokumentuose esančiais įrašais apie V. I. sveikatos būklę. Ekspertizės akte ekspertų išvados yra išsamiai ir aiškiai motyvuotos, atspindėta sveikatos duomenų analizė, abejonių dėl pagrįstumo nekelia, todėl visumoje su V. I. sveikatos ir ligos istorijoje esančiais duomenimis sudarė teisiškai pagrįstą pagrindą pirmosios instancijos teismui pripažinti, jog ginčijamos sutarties sudarymo metu V. I. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, aplinkybę, jog V. I. ginčijamos sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, patvirtina ir ta aplinkybė, kad po 2001-05-10 dovanojimo sutarties sudarymo 2005-04-01 testamentu visą savo turtą, įskaitant ir nekilnojamąjį, paliko ieškovui K. I., nesuvokdama, kad nekilnojamojo turto nebeturi (I t., b.l.93). Duomenų bei įrodymų, keliančių abejones dėl ekspertizės išvados pagrįstumo byloje nėra ir atsakovas nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti šią ekspertų išvadą. Be to, dėl šios priežasties nėra teisinio pagrindo skirti pakartotinę ekspertizę (LR CPK 219 str. 2 d.). Molėtų rajono Joniškio apylinkės viršaičio pavaduotoja A. Š., Molėtų rajono Joniškio seniūnas R. V. ir Molėtų rajono 2-ojo notarų biuro notarė D.Čelkienė neturi specialių medicininių, psichiatrinių žinių, kad įvertinti V. I. psichikos būklę testamentų ir dovanojimo sutarties sudarymo metu. Tai, kad išoriškai V. I. sudarė psichiškai sveiko žmogaus įspūdį, nepaneigia specialistų – teismo ekspertų, turinčių tam specialių žinių – išvadų pagrįstumo. Todėl nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad kiti byloje esantys įrodymai paneigia ekspertų išvadą, ir nepagrįstai ekspertų išvadą bando paneigti liudytojų parodymais, nes eksperto išvada gali būti paneigiama tik kitais rašytiniais įrodymais. Atsakovo argumentai, kad psichiatrinė ekspertizė sąmoningai nebuvo skiriami esant V. I. gyvai, o prašymas ją skirti buvo pareikštas po V. I. mirties, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes bylai reikšminga dovanotojos psichinė būklė ginčijamos sutarties sudarymo metu, o ne bylos nagrinėjimo metu. Atitinkamai, panaikinus dovanojimo sutartį, teismas pagrįstai taikė restituciją.

Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčui taikytinas sandorių negaliojimą reglamentuojančias teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, tinkamai įvertino byloje esamus įrodymus ir teisingai nustatė faktines aplinkybes, kiek tai liečia materialinį teisinį ginčą, todėl teisėtai ir pagrįstai pripažino negaliojančia 2001-05-10 dovanojimo sutartį, sudarytą tarp V. I. ir atsakovo.

Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovo 4900 Lt bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str., 185 str., 329 str. 1 d.). Ieškovai ieškiniu pareiškė iš esmės 5 reikalavimus: ginčijo 2001-05-10 dovanojimo sutartį bei 1993-10-21, 1999-08-18 ir 2005-04-01 testamentus ir rašė pripažinti ieškovui nuosavybės teisę. Iš šių reikalavimų tik vienas reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia susijęs su atsakovu, o kiti reikalavimai dėl testamentų panaikinimo nesusiję su atsakovu, jie susiję su pačiais ieškovais, nes jų naudai buvo sudaryti ginčijami testamentai, atitinkamai pirmosios instancijos teismas ieškovams galėjo priteisti iš atsakovo advokatės teisinės pagalbos išlaidas tik už reikalavimą dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovas K. I. už advokatės teisinė pagalbą sumokėjo 3300 Lt, o R. P. – 1500 Lt. Dėl aukščiau nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, ir atsižvelgiant į advokatės darbo ir laiko sąnaudas, į bylos sudėtingumą, ir ieškovų ieškinio patenkintą dalį atsakovo atžvilgiu, iš atsakovo ieškovui K. I. priteistina 1100 Lt, o ieškovei R. P. – 500 Lt advokatės teisinės pagalbos išlaidų (LR CPK 93 str., 98 str. 2 d., 326 str. 1 d. 3 p.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui K. I. 100 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinį, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas nekeičiamas.

Atsižvelgiant į patenkintą atsakovo apeliacinio skundo dalį, į tai, kad jo skundas dalyje dėl materialinio teisinio reikalavimo atmetamas, iš atsakovo valstybei priteistinos 16,90 Lt procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo pakeisti ir priteisti iš atsakovo G. I. ieškovui K. I. 1100 (vieną tūkstantį vieną šimtą) Lt bylinėjimosi išlaidų, ieškovei R. P. 500 (penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje Molėtų rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo G. I. 16,90 Lt (šešiolika litų 90 ct) bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.