Panevėžio apygardos teismo nutartis

Teisėja Rita Dambrauskaitė Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. rugpjūčio 23 d.

Panevėžys

teismo posėdyje išnagrinėjęs įtariamojo A. J., (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos piliečio, nedirbančio, vedusio, gyv. (duomenys neskelbtini), teisto:

2000 m. lapkričio 22 d. Anykščių rajono apylinkės teismo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 225 str. 2d., laisvės atėmimu 2 metams 4 mėnesiams.;

2003 m. balandžio 4 d. Anykščių rajono apylinkės teismo pagal BK 246 str. 1 d. 5000 Lt bauda;

2004 m. gruodžio 29 d. Anykščių rajono apylinkės teismo pagal BK 294 str. 2 d., laisvės atėmimu vieneriems metams;

2009 m. gegužės 4 d. Anykščių rajono apylinkės teismo pagal BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams;

2010 m. sausio 27 d. Anykščių rajono apylinkės teismo pagal BK 294 str. 2 d. laisvės atėmimu 1 metams;

2010 m. lapkričio 29 d. Anykščių rajono apylinkės teismo pagal BK 284 str. 1 d., laisvės atėmimu 1 metams;

2011m. rugsėjo 12 d. Vilniaus m. 3-ojo apylinkės teismo pagal BK 222 str. 1 d. 40 MGL bauda; įtariamo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 157 str. 1 d.,

skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutarties, kuria paskirta kardomoji priemonė – suėmimas dviems mėnesiams, bei susipažinęs su bylos medžiaga,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

A. J. įtariamas tuo, kad 2009 m. kovo mėnesį nuo ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, veikdamas bendrininkų grupėje kartu su N. M., N. B. ir G. Ž., bendrais veiksmais Anykščių mieste melagingai pažadėjus gerai apmokamą darbą užsienyje, užverbavo nepilnametę nukentėjusiąją R. R. (tuo metu 16 metų amžiaus vaiką) vykti į Olandiją, siekiant, kad nukentėjusioji būtų įtraukta į prostituciją ir pelnomasi iš jos prostitucijos, nugabeno nukentėjusiąją į sodybą (duomenys neskelbtini) , po to į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur ją laikė nelaisvėje, po to 2009 m. kovo 28 d., apie 13.30 val. nugabeno nukentėjusiąją į Kauno autobusų stotį, nupirko bilietą ir įsodino į autobusą, vykstantį maršrutu Ryga - Amsterdamas, tačiau Kalvarijos sen. Salapeuraugio k., kelyje Kalvarija – Suvalkai, išvykstant iš Lietuvos Respublikos, R. R. sulaikė valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai dėl suklastotų asmens dokumentų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikosbaudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 140 str., įtariamasis A. J. buvo laikinai sulaikytas. 2012 m. liepos 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartimi A. J. skirta kardomoji priemonė – suėmimas 2 (dviems) mėnesiams, motyvuojant tuo, kad įtariamasis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo bei daryti naujus BPK 122 str. 4 d. nurodytus nusikaltimus.

Skunde cituojamas Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, pagal kurį už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Įstatymu nustatant atsakomybę, taip pat jos įgyvendinimą, turi būti išlaikoma teisinga pusiausvyra tarp visuomenės ir asmens interesų, kad būtų išvengta nepagrįsto asmens teisių apribojimo. Remiantis šiuo principu įstatymais asmens teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek yra būtinos viešiesiems interesams ginti, tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalo būti proporcingas santykis. Šiam tikslui pasiekti gali būti nustatytos tokios priemonės, kurios būtų pakankamos ir ribotų asmens teises ne daugiau nei yra būtina.

Teismo posėdyje gynėjas advokatas Eugenijus Karosas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Kardomosios priemonės – suėmimo skyrimas yra griežtai reglamentuotas imperatyvių BPK įtvirtintų normų, t.y. suėmimas gali būti skiriamas tik esant kardomosios priemonės taikymo pagrindams, numatytiems BPK 122 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose bei sąlygoms numatytoms BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, BPK 121 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, minėtų normų pažeidimų nenustatė.

Skunde nurodoma, kad teismas, skirdamas griežčiausią kardomąją priemonę -suėmimą, neįsitikino duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, skiriant kardomąją priemonę, duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis. Šiuo atveju nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant pagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, nes teismas neturi vertinti byloje esančių įrodymų nustatant, ar įtariamasis yra kaltas. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad duomenų, leidžiančių manyti, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką yra pakankamai nukentėjusiosios R. R. parodymuose, liudytojų parodymuose kitoje bylos medžiagoje. Apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs ikiteisminio tyrimo medžiagą baudžiamojoje byloje Nr. 50-1-00005-12, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl duomenų pakankamumo šioje ankstyvoje proceso stadijoje. Taigi, teismas BPK 121 straipsnio 2 dalies reikalavimo nepažeidė.

A. J. pareikštas įtarimas dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo (BK 11 straipsnio 6 dalis), numatyto BK 157 straipsnio 1 dalyje, kurio sankcijoje nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dvylikos metų (BPK 122 straipsnis 8 dalis)

Pagrįstą manymą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, gali patvirtinti BPK 122 straipsnio 2 dalyje numatytos aplinkybės – tai įtariamojo šeiminė padėtis, nuolatinė gyvenamoji vieta, darbo santykiai, sveikatos būklė, ankstesnis teistumas, ryšiai užsienyje ir kitos aplinkybės. Nors, kaip nurodoma skunde, A. J. vedęs, registruotas darbo biržoje, žmona nėšča, tačiau šias aplinkybes akivaizdžiai nusveria ryšiai užsienyje (posėdžio metu įtariamasis nurodė, kad gyveno Anglijoje apie keturis mėnesius), kaltinimo sunkumas ir BK 157 straipsnio 1 dalies sankcijose numatyta labai griežta laisvės atėmimo bausmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 "Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" 8 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad neišnykęs teistumas suponuotų teismui pareigą skirti griežtesnę bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria išvadai dėl BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinto suėmimo pagrindo buvimo.

Pagal susiformavusią teismų praktiką, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmenį darant nusikaltimus, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veikos ir kiti duomenys. Įtariamajam A. J. inkriminuota nusikalstama veika yra įtraukta į nusikaltimų, numatytų BPK 122 str. 4 d. sąrašą. Nedirba, legalaus pragyvenimo šaltinio neturi. Veika, kurios padarymu A. J. yra įtariamas yra savanaudiška ir galimai susijusi su lėšų pragyvenimui gavimu. Teistas septynis kartus ir tai charakterizuoja įtariamąjį, kaip asmenį, linkusį nusikalsti. Minėtos aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad iki nuosprendžio priėmimo įtariamasis gali daryti nusikaltimus, numatytus BPK 122 straipsnio 4 dalyje (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Skunde minima, kad nutartyje R. R. nurodyta ir kaip liudytoja ir kaip nukentėjusioji, todėl neaiški jos procesinė padėtis. Šiuo metu R. R. yra nukentėjusioji, o nutartyje nurodytas netikslumas jos nutarties teisėtumui įtakos neturi.

Apeliantui nesuprantamas suėmimo motyvas, kad jis nesusijęs darbo santykiais. Tačiau, reikia pažymėti, kad darbo santykiai bei legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimas yra viena iš daugelio aplinkybių, visuma kurių leidžia teismui konstatuoti suėmimo pagrindų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 "Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą" 10 punktas).

Kaip ir nurodoma skunde, taikant kardomąją priemonę – suėmimą yra suvaržyta įtariamojo teisė į laisvę, tačiau be minėtos teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog įtariamojo A. J. teisės suvaržytos laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir toks teisių suvaržymas yra pateisinamas. Priimdamas sprendimą skirti kardomąją priemonę – suėmimą, pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio, 6 straipsnio 1 d.žalies nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Skundžiama nutartis atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ reikalavimus. Taigi, skunde nurodytais motyvais naikinti skundžiamą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 24 d. nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 130 str., teismas

NUTARIA:

Įtariamojo A. J. skundą atmesti.

Ši nutartis neskundžiama.