Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-23 · Administracinė byla Nr. I-8554-331/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-23
Bylos Nr.
I-8554-331/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02367-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-8554-331/2015Proceso Nr. 3-61-3-02367-2015-9Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. K. 2014-04-24 paštu išsiuntė skundą (b. l. 1), kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo;

Paaiškino, kad jam gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) nebuvo sudaromos tinkamos kalinimo sąlygos, kas lėmė pareiškėjui neturtinės žalos atsiradimą. Ligoninėje asmenys buvo gydomi perpildytose palatose, lovos yra dviejų aukštų, todėl ligoniui sunku laipioti bei naudotis tupimu tualetu. Tiek palatose, tiek koridoriuose yra rūkoma, rūko ne tik nuteistieji, bet ir pareigūnai, todėl pareiškėjas, kaip nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais. Tokie jo teisių pažeidimai sukėlė dvasinį sukrėtimą, depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, mažų patalpų baimę, kas lėmė bendravimo galimybių sumažėjimą, visaverčio gyvenimo sutrikimą.

Atsiliepimas

Atsakovė LAVL su pareikštu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime (b. l. 13-16) paaiškino, kad šioje situacijoje nėra sąlygų kilti valstybės deliktinei atsakomybei dėl valdžios institucijos veiksmų ar neveikimo, pagal Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.271 straipsnį.

Lietuvos higienos normoje HN76:2010, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nėra nustatomos. Tokios normos nustatytos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu, Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ 11¹ punkte ir yra 5,1 kv. m. vienam asmeniui laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Ligoninė privalo laikytis teisės aktuose numatytų izoliacijos reikalavimų bei negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kaip ir negali atsisakyti teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas to reikalaujantiems suimtiesiems ir (arba) nuteistiesiems. Dėl to, teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui, galėjo būti viršijamos.

Teisės aktai nenustato, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje. Palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris yra nuolat keičiamas ir remontuojamas, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte ir Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatytiems reikalavimams, nesant galimybės įrengti atskiros kabinos, sanitarinis mazgas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne mažesne nei 1,5 metro aukščio pertvara. Ligoninei Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2013-07-29 yra išdavęs leidimą - higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690.

Ligoninė imasi priemonių užtikrinti Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytos taisyklės, kuria draudžiama rūkyti visose sveikatos priežiūros įstaigose ir jų teritorijose, laikymąsi. Visose palatose ir bendro naudojimo patalpose, viešai, gerai matomose vietose iškabinama informacija, apie draudimą rūkyti, ir įspėjamieji ženklai. Todėl negalima teigti, kad ligoninė nepasirūpina draudimo rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, įgyvendinimu. Be to pareiškėjo reikalavimas nėra pagrįstas jokiais įrodymais, nėra priežastinio ryšio tarp ligoninės veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos, nėra pagrįsta neturtinės žalos suma.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas i š dalies

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė gydydamasis ligoninėje atskirais laikotarpiais 2013-2015 m.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-756-122/2010, A-438-121/2009, A-502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Vadinasi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Aplinkybė, kad asmuo, laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 str. 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pvz., administracinėse bylose Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl per mažų vienam asmeniui tenkančio ligoninės palatų ploto, aktualus Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 -04-30 d.), 11¹.4 punktas, numatantis, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-03 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ligoninėje buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2013-07-23 iki 2013-08-06 Chirurgijos skyriaus 25 ir 27 kamerų tipo palatose (21,25 m², 10 lovų); nuo 2014-05-08 iki 2014-05-28 Chirurginio skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (15,45 m², 8 lovos); nuo 2014-07-24 iki 2014-07-28 Vidaus ligų skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 8 lovos); nuo 2014-12-18 iki 2015-01-07 Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 8 lovos); nuo 2015-01-16 iki 2015-01-28 Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 8 lovos); nuo 2015-03-26 iki 2015-04-02 Chirurgijos skyriaus 25 kamerų tipo palatoje (21,25 m², 10 lovų) (b. l., 17-22).

Duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovė paaiškino, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama. Įvertindamas tai, teismas neturi pagrindo nesivadovauti pareiškėjo teiginiais dėl palatų užimtumo jo buvimo laiku. Atsakovė neneigia, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą pareiškėjo gydymosi laiką (83 dienas) neatitiko privalomo vienam asmeniui užtikrinti 5,1 kv. m ploto. Šios aplinkybės teismui leidžia daryti išvadą, kad ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Atsakovo argumentas, kad ligoninė negali daryti įtakos kalinamų asmenų skaičiui, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi žalą atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Pareiškėjas skunde taip pat argumentuoja, kad pagrindu neturtinei žalai kilti yra ir nepatogumai, patirti jam sergančiam laipiojant į dviaukštės lovos antrą aukštą. Atsakovė pažymėjo, kad vadovaujasi Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“. Šiame teisės akte nėra nurodyta, kokie baldai turi būti įrengti gyvenamosiose patalpose. Teismas sutinka su atsakovės argumentais. Negalima teigi, kad dviaukščių lovų įrengimas yra neteisėtas veiksmas. Savo ruožtu, pareiškėjas nedetalizavo, kaip jo susirgimo simptomai apsunkino lipimą į antrą dviaukštės lovos aukštą, nepateikė tai apibūdinančių konkrečių aplinkybių. Pareiškime apsiribojo tik šių nepatogumų abstrakčiu įvardinimu. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas sprendžia, kad pareiškėjo laikymo sąlygos šiuo aspektu atitiko teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjo teigimu, unitazo neįrengimas palatose sukėlė jam nepatogumus, esančius pagrindu neturtinei žalai atsirasti. Teigė, kad vietoj unitazo tėra skylė grindyse.

Atsakovė su teiginiais nesutiko, argumentuodama, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte yra nurodyta, jog sanitarinio mazgo kabinoje yra įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Iš byloje pateiktos medžiagos (b. l. 37, 38, 39, 42, 45, 49, 58) matyti, kad palatų sanitariniuose mazguose yra įrengti tupiami tualetai, todėl toks tualetų įrengimas negali būti laikomas skyle grindyse, kaip skunde išsireiškė pareiškėjas. Be to ligoninei yra išduotas leidimas - higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690, įrodantis įstaigos atitikimą higienos reikalavimams. (b. l. 59).

Pareiškėjo teiginiai, jog ligoninėje buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, kaip nerūkantis, turėjo kvėpuoti tabako dūmais, nėra teisingi. Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, ligoninės administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad ligoninės patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo ligoninėje (b. l. 47, 48, 50, 51, 54). Įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta ligoninės patalpose, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra ligoninės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (Civilinio kodekso 6.250 str.). Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Atsižvelgiant į minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę (83 dienos), į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pareiškėjui priteisiamas 450 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo A. K. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas