Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Įžanginė dalis

atsakovės - Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui A. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei Valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja 2021 m. sausio 11 d. skundu kreipėsi į apygardos administracinį teismą ir prašė:

- panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės ir darbo ministerijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19576, kuriuo UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ buvo paskirta ekonominė sankcija – 868 Eur bauda.

Pareiškėja skunde nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad viešojo administravimo subjekto (atsakovės) priimamas individualus administracinis aktas privalo būti motyvuotas - priimtas išsamiai ištyrus ir įvertinus šio akto priėmimui reikšmingas aplinkybes, neprieštarauti aukštesnės galios teisės aktams (būti priimtas tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas - grįstas aktualiomis teisės normomis). Remiantis teisės doktrina, teisės normų taikymo aktą paprastai turėtų sudaryti įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalis. Motyvuojamojoje akto dalyje išdėstoma įrodymų analizė ir vertinimas, jų juridinė kvalifikacija ir pagrįstumas, nuorodos į materialines ar proceso teisės normas. Akto rezoliucinėje dalyje turi būti formuluojamas institucijos sprendimas, kuris susijęs su tiesioginiu subjektinių teisių ar juridinių pareigų nustatymu teisinio santykio šalims. Priešingu atveju, individualus administracinis aktas yra panaikinamas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais.

Nurodė, kad atsakovės priimtas skundžiamas nutarimas buvo priimtas netinkamai taikant teisės normas (ignoruojant aktualų teisinį reguliavimą) – t. y. skundžiamas nutarimas savo turiniu prieštarauja teisės aktams (VAĮ 1 str. 1 d., 3 str. 4 p., 10 str. 5 d., ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Be to, skundžiamas nutarimas yra priimtas tinkamai neištyrus ir neįvertinus nutarimo priėmimui aktualių aplinkybių – t. t. skundžiamas nutarimas yra nemotyvuotas (VAĮ 1 str. 1 d., VAĮ 3 str. 5 p., 9 p., 10 str. 5 d.; ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Priimdama skundžiama nutarimą atsakovas netyrė ir nenustatinėjo pareiškėjos kaltės (vieno iš būtinųjų Užimtumo įstatymo (toliau – UĮ) 56 str. 1 d. 1 p. nustatyto pažeidimo sudėties požymių), taip pat nepagrįstai pritaikė atsakomybę be kaltės. Atsakovė, pareiškėjai paskirdama administracinę nuobaudą, netyrė ir neanalizavo pareiškėjos kaltės dėl administracinio nusižengimo (nelegalaus darbo) padarymo - tokiu būdu atsakovė priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. UĮ 60 straipsnio 1 dalis nustato, kad UĮ 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylos yra nagrinėjamos ir baudos už šiuos pažeidimus yra skiriamos vadovaujantis mutatis mutandis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu (toliau - ANK). Atitinkamai skundžiamas nutarimas turėjo būti priimamas vadovaujantis ANK nustatyta tvarka ir reguliavimu. ANK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius. Administraciniam nusižengimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvieji požymiai; c) subjektas; d) subjektyvieji požymiai. Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos . ANK 2 str. 3 d. nustato, jog asmuo atsako už administracinio nusižengimo padarymą tik tuo atveju, jeigu yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. ANK 7 straipsnis expressis verbis nustato, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo tik tuo atveju, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Atsakovė privalėjo išsamiai tirti ir nustatinėti pareiškėjos kaltę dėl UĮ 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto pažeidimo padarymo. Skundžiamame nutarime atsakovė pareiškėjos kaltės dėl UĮ 56 str. 1 d. 1 p. nustatyto pažeidimo padarymo visiškai netyrė ir neanalizavo.

Nurodė, kad pareiškėja visada tinkamai ir laiku ėmėsi priemonių, jog darbo teisės (įskaitant ir nelegalaus darbo) pažeidimų bendrovėje būtų išvengta, t. y. pareiškėja dėjo visas reikalingas pastangas, kad bendrovėje būtų sukurta ir veiktų sistema, leidžianti išvengti su įdarbinimu susijusių teisės normų pažeidimo. Teisės aktai nedraudžia bendrovės vadovui dalį savo pareigų deleguoti funkciniams vadovams, kad šie užtikrintų tinkamą tam tikros Bendrovės veiklos srities įgyvendinimą.

Bendrovėje dirba daug darbuotojų - beveik 500. Natūralu, kad esant tokiam darbuotojų skaičiui, darbuotojų kaita nėra retas reiškinys. Bendrovė vykdo kelių rūšių veiklą - automobilių plovimo (tunelinėse plovyklose, švaros centruose ir savitarnos plovyklose), patalpų dezinfekavimo ir patalpų valymo. Bendrovė veiklą vykdo ne vienoje vietoje, o net keliuose didmiesčiuose - Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir keliuose kituose miestuose. Bendrovės vadovas negali įvykdyti (įforminti) kiekvieno darbuotojo priėmimo ir atleidimo, be to, šie klausimai yra tik nedidelė dalis visų klausimų, kuriais turi rūpintis bet kurio juridinio asmens vadovas. juridinio asmens vadovas gali pasirūpinti, kad šios srities kuravimas ir priežiūra, teisėtumo joje užtikrinimas būtų perduotas kompetentingam darbuotojui. Atitinkamai darbo sutarčių sudarymo ir pakeitimo dokumentų pasirašymo bei kitos įdarbinimo bendrovėje funkcijos nuo 2018 m. balandžio 23 d. buvo deleguotos bendrovės personalo vadovei L. D., kuri buvo supažindinta su patvirtintomis Darbo tvarkos taisyklėmis, kuriose detaliai aprašytas darbuotojų įdarbinimo procesas, kitais lokaliniais teisės aktais. Pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad L. D. tinkamai vykdys jai priskirtas funkcijas. Pareiškėja ėmėsi visų priemonių ir užtikrino tinkamą kontrolės sistemą, kad nelegalaus darbo ir panašūs pažeidimai neįvyktų. Akivaizdu, kad nėra pareiškėjos kaltės dėl UĮ 56 str. 1 d. 1 p. pažeidimo.

Akcentavo, kad atsakovė nepagrįstai prilygino pareiškėjos personalo vadovės L. D. kaltę dėl nelegalaus darbo pažeidimo padarymo pareiškėjos kaltei. Tokie atsakovės veiksmai pareiškėjos personalo vadovės kaltę sulyginant su pareiškėjos kalte yra nesuderinami tiek su pamatiniais Akcinių bendrovių įstatyme (toliau - ABĮ) ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau - CK) numatytais principais, tiek ir su Lietuvos teismų formuojama praktika. CK 2.81 str. 1 d. nustato, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. ABĮ 37 str. 1 d. nustato, kad bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Analizuojant ABĮ 37 str. 1-15 d. matyti, kad bendrovė, kaip privatus juridinis asmuo, savo teises ir pareigas iš esmės įgyvendina per bendrovės vadovą. Šiuo atveju, skundžiamu nutarimu pareiškėjai nepagrįstai buvo pritaikyta atsakomybė be kaltės.

Nurodė, kad priimdama nutarimą atsakovė nepagrįstai rėmėsi personalo vadovės byloje nustatytomis aplinkybėmis, kaip turinčiomis prejudicinę reikšmę. Skundžiamas nutarimas grindžiamas išimtinai aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos personalo vadovės byloje. Prejudiciniais faktais (t. y. faktais, kurių nebereikia įrodinėti) galima remtis išimtinai tik tuo atveju, jeigu abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys. Pareiškėja jokiu procesiniu statusu personalo vadovės byloje, kurioje nustatytomis aplinkybėmis išimtinai grindžiamas skundžiamas nutarimas, niekada nedalyvavo.

Atsakovė ir jos atstovas teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodė, taip pat atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad UĮ IV skyriuje yra numatyta juridinių asmenų atsakomybė už šio įstatymo pažeidimą - nelegalus darbas. Juridiniam asmeniui už nelegalų darbą yra numatyta atsakomybė ne kaip ANK numatytam subjektui, o kaip finansinė sankcija juridiniam asmeniui. ANK nėra įtvirtintas juridinio asmens administracinės atsakomybės institutas. UĮ 56 straipsnio 4 dalies 3 punkte už nelegalų darbą yra numatyta galimybė bausti darbdavį kaip juridinį asmenį, kuris nešalina fizinio asmens, atsakingo už tinkamą darbuotojų įdarbinimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimą, administracinės atsakomybės, kadangi šis pažeidimas padaromas konkretaus fizinio asmens sąmoningais ir aktyviais veiksmais arba dėl aplaidaus neveikimo. UĮ 56 straipsnio 10 dalyje numatyta išimtis taikytina tais atvejais, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, kuris patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ANK 95 straipsnį, ir kai darbdaviu yra juridinis asmuo, patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Numatyta išimtis yra tiems atvejams, kada darbdavys yra fizinis asmuo (pvz. ūkininkas, individualios įmonės savininkas ir pan., kas atsako visu fizinio asmens turu). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas. Tai duoda pagrindą išvadai, kad pareiškėjos personalo projekto vadovė L. D. neužtikrindama, kad visi įmonėje dirbantys dirbtų įstatymo nustatyta tvarka įforminti, veikė kaip uždarosios akcinės bendrovės įgaliotas asmuo. Jeigu įmonė mano, kad darbdavio įgaliotas asmuo - personalo projekto vadovė L. D. nevykdė savo tiesioginių pareigų ar kitų įsipareigojimų, tokius ginčus šalys gali nagrinėti darbo ginčams dėl teisės nagrinėti nustatyta tvarka.?

Nurodė, kad ekonominės sankcijos, kurios yra skiriamos už UĮ pažeidimus, tiesiogiai nėra nuobauda už administracinius teisės pažeidimus ir tokios ekonominės sankcijos tik pagal savo prigimtį gali būti prilygintos paminėtoms nuobaudoms, o ANK gali būti taikomas tada, kai reikia užpildyti teisės spragas arba nuoroda į ANK yra tiesiogiai pateikiama pačiame UĮ. Atsakovė, priimdama nutarimą, vadovavosi bendra taisykle, kad būtent UĮ yra specialus teisės aktas, reglamentuojantis klausimus, susijusius su ekonominių sankcijų dėl įstatymo nuostatų pažeidimo taikymu, kurio nuostatos turi būti taikomos visais atvejais skiriant ekonomines sankcijas. Vadovaujantis žmogiškumo principu ir atsižvelgiant į tai, kad administracinės teisės pažeidimą numatytą ANK 95 str. 1 d. padarė darbdavio įgaliotas asmuo, o ne darbdavį atstovaujantis asmuo, darbdaviui nutarimu buvo paskirta minimali 868 Eur bauda (finansinė sankcija).

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas (taip pat ir TIS Liteko duomenys – konkrečiai Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų administracinio nusižengimo bylos Nr. A5.-572-358/2019 duomenys) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 2019 m. gruodžio 3 d., atlikdama darbdavio (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“) įgalioto asmens funkcijas personalo projektų vadovė L. D. leido Kauno filiale dirbti nelegaliai įmonės naudai D. U. automobilių švaros specialistu. L. D. darbuotojui leido dirbti ne vėliau kaip prieš darbo pradžią su juo nesudariusi rašytinės darbo sutarties ir apie jo priėmimą ne vėliau kaip prieš dieną iki numatytos darbo pradžios momento neinformavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus. L. D., atlikdama darbdavio įgalioto asmens funkcijas, neužtikrino, kad visi įmonėse dirbantys darbuotojai dirbtų įforminti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas konstatavo, kad L. D. pažeidė Darbo kodekso 42 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 4 dalies, Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, už kurio paskyrė jai 1 000 Eur baudą.

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovė 2020 m. gruodžio 10 d. priėmė šioje administracinėje byloje ginčijamą Nr. NUĮPBJ 19576, kuriuo už 1 nelegaliai dirbusį asmenį pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą pareiškėjai paskyrė 868 Eur administracinę baudą (ekonominę sankciją).

Teismas akcentuoja, kad Administracinių nusižengimų kodekso 2 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal šį kodeksą atsako fizinis asmuo (toliau – asmuo), jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalis numato, kad už nelegalų darbą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Šių teisės normų analizė ir paminėto bendrosios kompetencijos teismo procesinio sprendimo duomenys duoda pagrindą išvadai, kad darbdavio (UAB ,, (duomenys neskelbtini)“) įgalioto asmens funkcijas vykdanti personalo projektų vadovė L. D. 2020 m. kovo 5 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje buvo nubausta kaip fizinis asmuo, o darbdavys tuo atveju buvo juridinis asmuo - UAB ,, (duomenys neskelbtini)“. Svarbu ir tai, kad Darbo kodekso 21 straipsnio 1 – 5 dalys apibrėžia, jog darbo sutarties šalys yra darbuotojas ir darbdavys. Darbuotojas ? fizinis asmuo, įsipareigojęs atlygintinai atlikti darbo funkciją pagal darbo sutartį su darbdaviu. Darbuotoju gali būti darbinį teisnumą (galėjimas turėti darbo teises ir pareigas) ir veiksnumą (galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises ir sukurti darbo pareigas) turintis fizinis asmuo. Fizinis asmuo darbinį teisnumą ir veiksnumą įgyja, kai jam sukanka šešiolika metų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Darbdavys ? asmuo, kurio naudai ir kuriam būdamas pavaldus darbo sutartimi darbo funkciją atlygintinai įsipareigojo atlikti fizinis asmuo. Darbdaviu gali būti Lietuvos Respublikos jurisdikcijai priklausantis juridinis asmuo, turintis darbinį teisnumą ir veiksnumą, taip pat Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotas užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) ar užsienio valstybės jurisdikcijai priklausantis fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija, juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys (filialas, atstovybė) arba tokių asmenų grupė. Darbdavio – juridinio asmens darbinis teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įsteigimo momento, nebent jo veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato vėlesnį įsisteigimo momentą. Darbdaviu taip pat gali būti fizinis asmuo. Darbdavio – fizinio asmens teisnumą ir veiksnumą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Darbdavys gali turėti vieną ar kelias darbovietes, tai yra darbdavio veiklą vykdančius struktūrinius organizacinius darinius (filialus, atstovybes ar kitus struktūrinius, gamybinius, prekybinius ar kitos veiklos padalinius), kuriuose savo darbo funkcijas atlieka darbdavio darbuotojai. Jeigu juridinis asmuo turi kelias darbovietes, darbdaviu laikomas pats juridinis asmuo, išskyrus Lietuvos Respublikos teritorijoje įregistruotą užsienio valstybės jurisdikcijai priklausančio juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinį (filialą, atstovybę), kuris tokiu atveju yra laikomas darbdaviu. Darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas reglamentuoja, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 dalies 3 punktas numato, kad šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, nustačiusi, jog darbdavys padarė šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgdama į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria baudą darbdaviui nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio, jau bausto už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia baudą darbdaviui nuo 2 896 iki 5 792 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 56 straipsnyje numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria šio įstatymo 55 straipsnyje nurodytos institucijos. Šio įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria Valstybinė darbo inspekcija. Šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksu.

Teismas daro išvadą, kad baudos – ekonominės sankcijos skyrimo darbdaviui (pareiškėjai) procese teismas jokių esminių Užimtumo įstatymo, Administracinių nusižengimų kodekso reikalavimų pažeidimų nenustatė. P. A. nusižengimų kodeksą pareiškėjos atstovė L. D., atsakinga už asmenų įdarbinimą, buvo nubausta kaip fizinis asmuo, o pagal Užimtumo įstatymą bauda buvo paskirta juridiniam asmeniui (pareiškėjai) - kaip darbdaviui. L. D. veikė pareiškėjos vardu, turėjo įmonės vadovo jai suteiktus oficialius įgalinimus įdarbinti asmenis, asmenį nelegaliai įdarbino įmonėje UAB ,, (duomenys neskelbtini)“, todėl ir pačios pareiškėjos kaltė akivaizdi. Be to, pareiškėjos atstovei, kaip fiziniam asmeniui, nebuvo taikyta sankcija pagal Užimtumo įstatymą, o pareiškėjai, kaip juridiniam asmeniui, - nebuvo taikyta bauda pagal Administracinių nusižengimų kodeksą. Iš to seka, kad nebuvo pažeistas dvigubo nubaudimo principas ir nėra pagrindo taikyti Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalyje numatytą išimtį, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas). Teismas pabrėžia, kad jokių esminių VAĮ, ANK, UĮ normų pažeidimų, kurie būtų pakankamu pagrindu panaikinti skundžiamą nutarimą, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas atmestas, skundžiamas nutarimas paliktas galioti, todėl pareiškėja neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Likusieji tiek pareiškėjos, tiek ir atsakovės bei jų atstovų argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės ,, (duomenys neskelbtini)“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.