Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Laukavičiūtei, dalyvaujant pareiškėjui N. G., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Petrauskui, atsakovo atstovui Sergejui Montvilai, trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Teisučiui Jasiulioniui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. G. skundą dėl įsakymo panaikinimo bei tarnybinio atlyginimo priteisimo atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė, ir

Aprašomoji dalis

nust a t ė:

Teismo posėdžiuose pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pabrėžė, kad pareiškėjas nubaustas už nevykdymą įsakymo, apie kurį jis nežinojo. Kadangi misija Afganistane įvairiuose dokumentuose įvardinama įvairiais terminais, tai pareiškėjui neaišku, kokioje tarptautinėje operacijoje jis dalyvavo. Antra kartą jis buvo apgautas, kai jam buvo liepta rašyti tarnybinį pranešimą dėl misijos nutraukimo. Aiškino, kad nėra aiškumo ir dėl tarnybinio tyrimo pradžios, kadangi ministro sprendimas pradėti tarnybinį tyrimą yra ankstesnis, nei pareiškėjui buvo leista rašyti paaiškinimą. Pareiškėjas dar galėjo apsispręsti tęsti tarnybą, kai buvo pradėtas tarnybinis tyrimas. Paaiškino, kad pareiškėją suklaidino ir kariuomenės vado V. T. viešumoje paskelbti pasisakymai, kad nenorintys tarnauti Afganistane visada gali grįžti į Lietuvą. Tai kariuomenės vadas tiesiogiai pasakė ir pareiškėjo motinai per žuvusio kario laidotuves. Aiškino, kad šiuo atveju reikia taikyti Darbo kodeksą ir vertinti profesinės karo tarnybos sutartį kaip ir darbo sutartį pareiškėjo, kaip silpnesnės šalies naudai. Nurodė, kad būtina vadovautis Civilinio proceso kodekso normomis. Be to, paaiškino, kad pareiškėjas iki šiol nėra atleistas iš kariuomenės, nes profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas nereiškia atleidimo iš tarnybos kariuomenėje. Prašė tenkinti visus skundo reikalavimus.

Skundas netenkinamas.

Pareiškėjas ginčija Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2008 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. P-1458 „Dėl srž. N. G. išleidimo į atsargą“. Šiame įsakyme nurodyta, kad ministras, vadovaudamasis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 10 straipsnio 2 dalies 17 punktu, 38 straipsnio 2 dalies 3 ir 12 punktais, 45 straipsnio 1 dalimi, sutikdamas su Lietuvos kariuomenės vado 2008 07 03 rašte Nr. KVS-256 „Dėl srž. N. G.“ išdėstytais motyvais ir atsižvelgdamas į Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų 2008 m. liepos 2 d. Tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 3, nutraukia nuo 2008 m. liepos 9 d. profesinės karo tarnybos sutartį su srž. N. G., Didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono 1 motorizuotosios pėstininkų kuopos 3 motorizuotojo pėstininkų būrio 3 skyriaus kulkosvaidininku (t. I, b. l. 25).

Teisme nustatytos faktinės aplinkybės, kurios buvo pagrindas priimti ministro įsakymą. Byloje nustatyta, kad N. G. PAG-7 vadui plk. R. B. įteikė 2008 05 28 prašymą „Dėl misijos nutraukimo“, kuriame nurodė taip: „Prašau Jūsų tarpininkauti išsiunčiant mane į Lietuvą ir nutraukiant misijos vykdymą, kadangi po šių įvykių žmona ir motina patyrė didelį šoką, neseniai mirė tėvas, bijau, kad nepakenktų žmonos ir motinos sveikatai, bei mano sveikatai toliau vykdant misiją“(t. I, b. l. 34). Nors pareiškėjas teismo posėdyje 2010 01 05 pareiškė, kad neatsimena, ar rašė šį prašymą iš viso, lyg tai tokio ir nerašė, tačiau tokį pareiškėjo aiškinimą paneigė eilė teismo posėdyje apklaustų liudytojų, be to pareiškėjo teiginiai prieštarauja jo paties ankstesniems paaiškinimams. Tai, kad pareiškėjas parašė tokį prašymą, patvirtino liudytojas R. B. (t. I, b. l. 188). Šis liudytojas paaiškino, kad gavęs tokį prašymą, jis pranešė Sausumos pajėgų štabui, kadangi jis negali spręsti dėl kario vykdomos misijos nutraukimo. Kadangi tokius prašymus parašę kariai vis nekantravo, klausė, kada jie galės grįžti į Lietuvą, buvo tariamasi su personalo tarnyba, įvertinta situacija ir nuspręsta pasiūlyti kariams rašyti tokius prašymus tiesiogiai Krašto apsaugos ministrui. Liudytojas apie tai pranešė personalo viršininkui P. V., kad jis paaiškintų, jog norint nutraukti misiją, reikia prašyti ministro, prašė informuoti, kad tokiu atveju kariai gali būti atleisti iš pareigų, kad jiems gali būti iškelta baudžiamoji byla. Po keleto dienų kariai atnešė prašymus ar tarnybinius pranešimus, adresuotus ministrui, kuriuose nurodė, kad jie atsisako vykdyti misiją. Šis liudytojas pažymėjo, kad trijų karių, kurie parašė pirmus prašymus dėl misijos nutraukimo, buvimas tarnybos vietoje galėjo įnešti sumaištį, dėl to taip pat juos reikėjo kuo greičiau išsiųsti į Lietuvą. Liudytojas parodė, kad pirmasis N. G. prašymas buvo spausdintas kompiuteriu. Pirmieji prašymai buvo elektroninėmis priemonėmis išsiųsti į Lietuvą, į Operacijų valdymo centrą. Liudytojas paaiškino, kad antrąjį prašymą reikėjo rašyti todėl, kad pirmasis buvo adresuotas jam, o jis nesprendžia tokių klausimų kaip kario perkėlimas. Be to, antrąjį prašymą buvo pasiūlyta rašyti ir todėl, kad kariai nekantravo, o toks būdas grįžti į Lietuvą buvo greitesnis. Tai, kad pareiškėjas buvo parašęs 2008 05 28 prašymą, patvirtino ir liudytojas A. N., kuris patvirtino, kad pareiškėjas rašė prašymą, ant kurio liudytojas uždėjo rezoliuciją, kad tarpininkauja. Būtent ant 2008 05 28 prašymo yra šio liudytojo rezoliucija. Prašymo pateikimą patvirtino ir liudytojas N. S., kurio rezoliucija taip pat yra ant 2008 05 28 prašymo. Liudytojas P. V. patvirtino, kad dėl 2008 05 22 įvykių Afganistane pareiškėjas 2008 05 28 rašė prašymą nutraukti misiją dėl šeimyninių aplinkybių. Liudytojas patvirtino, kad po keleto dienų jį iškvietė vadas R. B., kuris pasakė, kad jeigu kariai nori išvykti į Lietuvą, jie turi rašyti ministrui, kad atsisako vykdyti misiją. Liudytojas taip ir perdavė N. G., kuris atėjo į P. V. darbo vietą, atsinešė savo pirmojo prašymo elektroninį variantą „fleše“, įvedė tekstą, jį pataisė, naujai surašė taip, kaip P. V. nurodė vadas. Tačiau N. G. iš karto to antrojo prašymo neatidavė, išėjo, jį išsinešęs elektroniniame variante, sakė, kad eina pasitarti, pagalvoti. Tačiau tos dienos vakare jau atnešė pasirašytą naują prašymą, šis antrasis prašymas buvo nuskanuotas ir išsiųstas į Lietuvą. Liudytojas patvirtino, kad antrąjį prašymą (tarnybinį pranešimą) N. G. pats rašė prie kompiuterio, o liudytojas jam pasakė, kad jame turi būti žodžiai „atsisakau vykdyti misiją“, daugiau ką rašyti jis nepatarinėjo. Tai, kad N. G. rašė ir pirmąjį prašymą, patvirtino ir liudytojai S. Z. ir N. K.. Be to, teikdamas skundą teismui ir pats pareiškėjas neneigė, kad rašė pirmąjį 2008 05 28 prašymą, norėdamas, kad būtų perkeltas tarnauti į Lietuvą. Dėl nurodytų aplinkybių teismas daro išvadą, kad N. G. rašė 2008 05 28 būtent tokio turinio prašymą, kurio kopija yra pateikta į bylą (b. l. 34). Ant šio prašymo yra pareiškėjo vadų tarpininkavimo rezoliucijos, o jie apklausti liudytojais patvirtino, kad rašė tokias rezoliucijas ant pirminio prašymo.

Pareiškėjas neneigė, kad surašė ir pasirašė ir 2008 06 01 Tarnybinį pranešimą „Dėl misijos nutraukimo“ (t. I, b. l. 35). Nors pareiškėjas aiškino, kad jis buvo priverstas rašyti antrąjį prašymą, pavadintą tarnybiniu pranešimu apgaulės būdu, tačiau tokį pareiškėjo teiginį paneigia teisme apklausti liudytojai – R. B., A. N., N. S., P. V.. Pareiškėjas privertimą supranta taip – neparašius to antrojo pranešimo, jis nebūtų išsiųstas į Lietuvą, dar jis aiškina, kad nesuprato galimų pasekmių. Tačiau liudytojai patvirtino, kad esant situacijai, kai trys kariai pareiškė norą netarnauti Afganistane, susidarė negera padėtis pačioje misijoje, jų negalima buvo statyti į budėjimus, kitiems kariams padidėjo krūvis ir pan. Todėl buvo imtasi priemonių šią problemą kuo greičiau išspręsti ir kariams pasiūlyta kaip tai padaryti – parašyti prašymą tiesiogiai ministrui. Tačiau iš kitos pusės, kariai buvo įkalbinėjami pakeisti savo poziciją, atsisakyti tų pirminių prašymų ir vėliau parašyto tarnybinio pranešimo (R. B., P. V., V. B. parodymai), jiems buvo aiškinamos galimos pasekmės, pvz. P. V. sakė, kad, jeigu dabar nebus pasekmių, tai vėliau su kariu gali būti nepratęsta profesinės karo tarnybos sutartis. Taigi N. G. turėjo galimybę savarankiškai pasirinkti: atsisakyti pirminio prašymo ir nerašyti 2008 06 01 tarnybinio pranešimo, arba jį rašyti. Šiuo atveju nedideli tekstų skirtumai abiejų prašymų esmės nekeičia – juose parašyta, kad karys nutraukia misiją, atsisako vykdyti tarptautinę misiją. Taip pat jokios reikšmės neturi motyvai – šeimyninės aplinkybės ar kitos aplinkybės vertė atsisakyti vykdyti misiją. Tas nėra svarbu atsižvelgiant į kario statusą, nustatytą KASOKTĮ 21 straipsnyje. N. G. ir kiti panašioje padėtyje esantys kariai suprato, kad atsisakius tų abiejų prašymų, jiems teks likti tarnauti Afganistane, o jiems svarbiausia buvo iš ten išvykti. Todėl N. G. pasirinko tokią išeitį, kaip misijos nutraukimas.

Visa situacija buvo tiriama tarnybinio patikrinimo metu, dėl to surašyta Tarnybinio patikrinimo išvada „Dėl srž. N. G. veiksmų“, 2008 07 02 Nr. 3 (t. I, b. l. 30-32). Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertinti abu N. G. prašymai, tiek 2008 05 28, tiek 2008 06 01. Įvertinus nustatytus faktus, padaryta išvada, kad srž. N. G., atsisakydamas tęsti tarnybą tarptautinėje operacijoje Afganistane, nevykdė teisėto krašto apsaugos ministro 2008 04 17 įsakymo Nr. V-311 „Dėl karių siuntimo į NATO vadovaujamą tarptautinę operaciją Afganistane“ ir atsisakė vykdyti pareigas, į kurias buvo paskirtas. Pasiūlyta nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su srž. N. G., vadovaujantis KASOKTĮ 38 str. 2 d. 3 p. Šiuo atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad tarnybinis patikrinimas buvo pradėtas per anksti, nepasitvirtina. Pareiškėjo 2008 06 01 Tarnybinis pranešimas gautas kariuomenėje jau 2008 06 02. Pareiškėjas Kabule pasirašė, kad gavo įspėjimą (t. I, b. l. 38). Šiame įspėjime nurodyta, kad apie savo sprendimą jis turi pranešti iki 2008 06 13. Pareiškėjas iki nurodytos datos nepranešė vadovybei, kad sutinka tęsti misiją. Todėl šiuo atveju įvairių rezoliucijų datos ant jo 2008 06 01 Tarnybinio pranešimo nereiškia jo teisių pažeidimo. Iš tarnybos Afganistane pareiškėjas atšauktas krašto apsaugos ministro 2008 06 19 įsakymu Nr. V-578 (t. I, b. l. 39), tą pačią dieną jam buvo išaiškintos jo teisės tarnybinio patikrinimo procedūroje (t. I, b. l. 40). Taigi teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančių veiksmų buvo imtasi tik pasibaigus jam suteiktam laikui galutiniam sprendimui priimti. Kaip teisme parodė liudytoju apklaustas N. K., iš Kabulo kariai, kurie nutraukė dalyvavimą misijoje, išvyko tik 2008 06 16 ar 17 d., taigi jie dar būdami Kabule galėjo apsispręsti, ar jie atsisako vykdyti tarptautinę operaciją, tačiau N. G. nepasinaudojo dar viena suteikta galimybe likti tarnybos vietoje.

Dėl įspėjimo, kurį pareiškėjas pasirašė dar Kabule (t. I, b. l. 38). Pareiškėjas be pagrindo teigia, kad šis įspėjimas yra niekinis. Visai nesvarbu, kad įspėjimas rašytas ne ant įstaigos blanko, nepasirašytas kokio nors pareigūno. Liudytojas V. B. (tuo metu - Kariuomenės Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytenio BPLB logistinės paramos elemento nacionalinės paramos elemento vadas, majoras) apklaustas teisme liudytoju parodė, kad jis pasitiko Kabule karius, kurie atsisakė vykdyti misiją. Jis 2008 06 11 gavo elektroninį laišką nuo Sausumos pajėgų štabo personalo skyriaus karininkės A. C.. Laiške prašoma supažindinti karius, esančius Kabule, tame tarpe N. G., su atsiųstu įspėjimu, kurio tekstas buvo pridėtas prie elektroninio laiško. Jis įteikė kiekvienam kariui po įspėjimą, kariai jį perskaitė asmeniškai, jie visi jam sakė, kad apsisprendimo nekeis. Jie tekstą suprato, jokių pastabų neturėjo. Taigi įspėjimą pareiškėjui kaip kariui įteikė Lietuvos kariuomenės atstovas, kuris karius Kabule prižiūrėjo (apgyvendino, išsiuntė į Lietuvą), po to pasirašytus įspėjimų tekstus jis surinko ir išsiuntė į Lietuvą. Pats įspėjimo tekstas yra aiškus ir suprantamas. Dėl to tiek pareiškėjui, tiek kitiems kariams turėjo būti aišku, kad įspėjimas duodamas Lietuvos kariuomenės vardu, jie įspėjimo tekstą pasirašė ir dar sakė V. B., kad jokiu būdu savo apsisprendimo nekeis.

Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, jog pareiškėjas pats sąmoningai siekė tarnauti tarptautinėje misijoje, iki išvykstant dalyvavo teoriniuose ir praktiniuose karybos parengimuose, kituose renginiuose, todėl privalėjo suvokti vykimo į Afganistaną tikslus - t. y., esant reikalui, karinėmis priemonėmis palaikyti, įvesti, įtvirtinti taiką, tarnybos misijoje terminus ir visas kitas sąlygas. Atsakovui negali būti priskirta pareiga pareiškėją asmeniškai pasirašytinai supažindinti su krašto apsaugos ministro 2008 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. V-311 „Dėl karių siuntimo į NATO vadovaujamą tarptautinę operaciją Afganistane“, nes juo iš esmės tik patvirtinti vykstančiųjų į taikos palaikymo misiją Afganistane karių sąrašai ir misijos trukmė, šios aplinkybės pareiškėjui buvo žinomos. Pareiškėjas nekėlė klausimo dėl šio įsakymo teisėtumo, o tas faktas, kad dalyvavo parengimo pratybose, kad vyko į Afganistaną ir ten tam tikrą laiką tinkamai atliko tarnybos pareigas, patvirtina, kad pareiškėjas pats suprato, kad vykdo teisėtą įsakymą.

Šiuo atveju taip pat neturi reikšmės, kaip dar vadinosi karių misija Afganistane. Krašto apsaugos ministro 2008 04 17 įsakyme Nr. V-311 nurodyta, kad kariai siunčiami į NATO vadovaujamą tarptautinę operaciją Afganistane. Kariams misijoje buvo skirtos atitinkamos pareigos, todėl jie šias pareigas ir turėjo vykdyti. Teisme apklausti liudytojai S. Z., N. K., dalyvavę misijoje, patvirtino, kad jie supranta, kad nesaugu yra tarnauti ir kariuomenėje Lietuvoje, jie taip pat suprato, kad vyksta į tarptautinę operaciją, kuri gali būti pavojinga. Todėl pareiškėjo paaiškinimai, kad operacijos pavadinimas, jo žinojimas ar nežinojimas galėjo jį klaidinti, yra nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas daro išvadą, kad nei teismas, nei krašto apsaugos ministerija, nei kariuomenė neprivalo šio ginčo ribose įvertinti motyvus, kodėl pareiškėjas siekė grįžti į Lietuvą. Pareiškėjas 2002 07 08 pasirašė profesinės karo tarnybos sutartį (t. I, b. l. 56-57). KASOKTĮ 21 str. 7 d. 2 p. nustatyta, kad kario statusą profesinės karo tarnybos kariai įgyja nuo priėmimo į profesinę karo tarnybą dienos. Kario pareigos ir teisės nustatytos Karo tarnybos statuto (toliau - Statutas) II skyriuje. Statuto 10.3 punkte nustatyta, kad karys privalo tinkamai ir laiku vykdyti pareiginiuose nuostatuose nustatytas funkcijas, vadų (viršininkų) duotus įsakymus. Vadų įsakymai gali būti nevykdomi tik tuo atveju, jeigu jie neteisėti, o ne dėl kokių nors šeimyninių ar panašių aplinkybių. Šiuo atveju nustatyta, kad N. G., atsisakydamas tęsti tarnybą tarptautinėje operacijoje Afganistane, nevykdė teisėto krašto apsaugos ministro 2008 04 17 įsakymo Nr. V-311 „Dėl karių siuntimo į NATO vadovaujamą tarptautinę operaciją Afganistane“, nes atsisakė vykdyti pareigas, į kurias buvo paskirtas. Šio įsakymo teisėtumo pareiškėjas neginčija, jis nepagrįstai teigia, kad nežinojo apie šį įsakymą, kadangi išvyko į misiją, vykdė pareigas.

Minėta, kad pareiškėjas skundžia įsakymą, kuriuo profesinės karo tarnybos sutartis nutraukta KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies (2004-11-11 įstatymo Nr. IX-2560) 3 ir 12 punktų pagrindu (kitos teisės normos liečia procedūrinius klausimus).

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai karys nepakluso teisėtam įsakymui, savavališkai pasišalino iš tarnybos ar nevykdo pareigų, į kurias jis paskirtas (perkeltas). Pagal Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą, profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina. Kiekvienas iš nurodytų pagrindų yra savarankiškas profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo ir (ar) kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindas.

KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymas siejamas su kario nepaklusimu teisėtam įsakymui. Šios teisės normos aiškinimas pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2010 02 12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-1548/2010. LVAT nutartyje pažymėta, kad šioje teisės normoje nurodytas kario nepaklusnumas nelaikytinas drausmės pažeidimu. Tai matyti iš Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 4 punkto, kuris yra specialiai skirtas tokioms pačioms (kaip ir Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytoms) pasekmėms taikyti, tačiau būtent už Drausmės statuto pažeidimus. Tai taip pat matyti iš Drausmės statuto 37 bei 38 straipsnių, kuriuose yra nustatyti specialūs atleidimo iš pareigų ir iš tarnybos pagrindai, sietini su kario drausmės pažeidimais. LVAT konstatuoja, kad Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytas profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimas ir (ar) kario atleidimas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje nelaikytini drausmine nuobauda, o yra savarankiškas, su drausmės pažeidimu nesietinas profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutarties nutraukimo ir (ar) kario atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje pagrindas. Aiškindamas Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 3 punktą, LVAT pažymėjo, kad jo taikymas sietinas su įsakymo, kuriam karys (tariamai) nepakluso, teisėtumu.

Krašto apsaugos ministro 2008 04 17 įsakymas Nr. V-311 (kuriam pagal skundžiamą įsakymą pareiškėjas nepakluso) yra teisėtas, todėl KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 3 punktas taikytas tinkamai. Pirmiau aptarta bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas nepakluso šiam įsakymui, tai išreikšdamas atitinkamais veiksmais – 2008 05 28 rašė prašymą, kad vado prašo tarpininkauti nutraukiant misiją, į kurią buvo pasiųstas 2008 04 17 įsakymu Nr. V-311 nuo 2008 05 03 iki 2008 11 03, po to rašė tarnybinį pranešimą, kad atsisako vykdyti tarptautinę misiją, kuri nurodyta 2008 04 17 ministro įsakyme Nr.V-311, pasirašęs įspėjimą apie misijos nutraukimo pasekmes, vis tiek neatsisakė veiksmų, kurie buvo pagrindas nutraukti tarnybos vykdymą, išvyko į Lietuvą. Karių pareiga besąlygiškai (išskyrus neteisėto įsakymo laikymosi ypatumus) laikytis vadų (karinių viršininkų) įsakymų nustatyta KASOKTĮ 26 str. 1 d., minėtoje Statuto normoje.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jis buvo apgautas du kartus – kai išvyko į misiją, nežinodamas apie Krašto apsaugos ministro 2008 04 17 įsakymą Nr. V-311, kadangi pareiškėjas dalyvavo PAG-7 rengimo taikos rėmimo operacijai plano priemonėse (t. I, b. l. 83-91), o ministro 2008 04 17 įsakymas Nr. V-311 yra pareiškėjo tarnybos eigos byloje (t. II, b. l. 18-20), taip pat visus veiksmus, kuriais nutraukta misija, pareiškėjas atliko savo laisvu pasirinkimu, o tai, kad galimai nesuprato pasekmių, skundžiamo įsakymo teisėtumui reikšmės neturi. Nors pasirašytas įspėjimas patvirtina, kad apie galimas pasekmes pareiškėjas sužinojo dar Afganistane, kai galėjo galutinai apsispręsti ir likti tarnybos vietoje.

Visai nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jį ir jo šeimos narius suklaidino kariuomenės vadas V. T.. Pagal pateiktą dienraščio kopiją galima daryti tik išvadą, kad V. T. per spaudą žadėjo, jeigu pamatys, kad kuris nors karys palūžta, parskraidins jį namo. Visų pirma, toks pasakymas visai nereiškia, kad toks parskraidintas namo karys liks tarnyboje. Antra, tokia publikacija negali būti pagrindu, pateisinančiu įsakymo nevykdymą. Trečia, pagal nustatytas bylos aplinkybes negalima spręsti, kad N. G. buvo palūžęs dėl draugo žūties. N. G. rėmėsi tik savo šeimos aplinkybėmis. Ir ketvirta, kariai neturėtų vadovautis spaudoje skelbiamų interviu duomenimis, kai kalbama apie kariuomenės vado nurodymus.

Skundžiamas krašto apsaugos ministro įsakymas buvo grindžiamas ir kitu, savarankišku teisiniu pagrindu - KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktu. Pareiškėjas nei skunde teismui, nei bylos nagrinėjimo metu šio Krašto apsaugos ministro įsakymo pagrindo neginčijo ir motyvų dėl jo taikymo nenurodė. Bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas pripažino, kad toks profesinės karo tarnybos nutraukimo pagrindas yra, jis neginčijamas. Iš tiesų byloje yra Lietuvos kariuomenės vado 2008 07 03 raštas Nr. KVS-256 (t. I, b. l. 26-27), kuriame kariuomenės vadas vadovaujasi KASOKTĮ 38 str. 2 d. 12 punktu ir siūlo ministrui pritarti šio rašto motyvams, kad dėl tarnybos interesų srž. N. G. būtina atleisti iš profesinės karo tarnybos. Skundžiamas įsakymas priimtas vadovaujantis ir šiuo raštu.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad skundžiamu įsakymu jis neatleistas iš pareigų. Skundžiamas įsakymas reiškia pareiškėjo išleidimą į atsargą, kas ir nurodyta įsakymo pavadinime. Be to, Lietuvos kariuomenės motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ didžiosios kunigaikštienės Birutės motorizuotojo pėstininkų bataliono vado 2008 07 08 įsakymu Nr. P-212 „Dėl atleidimo iš užimamų pareigų ir kompensacijos išmokėjimo srž. N. G.“ (t. II, b. l. 8) pareiškėjas, vadovaujantis skundžiamu ministro įsakymu, atleistas nuo 2008 07 08 iš užimamų pareigų, į kurias jis buvo perkeltas, kai grįžo iš Afganistano. Pareiškėjas šio įsakymo teismui neskundžia. Tokia atleidimo tvarka atitinka KASOKTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo N. G. skundą atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.