- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-12-03
- Bylos Nr.
- A-502-1452-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Koopverslas“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija, J. V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Koopverslas“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Koopverslas“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Klaipėdos skyriui, tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija ir J. V., dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Koopverslas” (toliau – ir Bendrovė; pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI; trečiasis suinteresuotas asmuo) 2008 m. birželio 3 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1-0692-0093 (toliau – ir Reikalavimas) 1 punktą, kuriame numatyta, jog Bendrovė J. V. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) nuo 2008 m. sausio mėnesio nemoka periodinės netekto darbingumo kompensacijos dėl nelaimingo atsitikimo darbe, įvykusio 1958 m. rugsėjo 10 d., dėl kurio jis neteko 70 proc. darbingumo, kuris nuo 1994 m. sausio 10 d. buvo nustatytas neterminuotai (50 proc. darbingumo buvo nustatytas neterminuotai nuo 1962 m. gegužės 16 d.).
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad dėl šio reikalavimo panaikinimo jis 2008 m. birželio 3 d. VDI pateikė skundą, kuris VDI 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. (16)SD-12699 buvo atmestas.
Manė, kad skundžiama Reikalavimo dalis yra neteisėta, nes atsakovas viršijo įstatymų suteiktų įgalinimų ribas, t. y. iš esmės išsprendė pareiškėjo ir J. V. individualų darbo ginčą dėl periodinės netekto darbingumo kompensacijos dėl nelaimingo atsitikimo darbe mokėjimo, kuris nagrinėtinas teisme.
Atsiliepimas
Atsakovas VDI Klaipėdos skyrius (toliau – ir Skyrius; atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime atsakovas laikėsi pozicijos, jog pareiškėjas buvo pagrįstai įpareigotas pašalinti pažeidimą. Nesutiko, kad ginčas yra individualaus pobūdžio, nes J. V. kompensacija buvo paskirta teisėtai: nelaimingo atsitikimo darbe faktas buvo įrodytas, taigi kompensacija jam turi būti mokama neterminuotai. Nurodė, kad pareiškėjas yra Klaipėdos žvejų vartotojų kooperatyvo (toliau – ir Kooperatyvas) teisių ir pareigų perėmėjas, o sprendimai dėl kompensacijos mokėjimo J. V. nebuvo panaikinti, todėl Bendrovė turi tęsti periodinės netekto darbingumo kompensacijos mokėjimą J. V.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog Kooperatyvo 1992 m. balandžio 27 d. nutarimu buvo nutarta jam neterminuotai mokėti žalos atlyginimą dėl darbingumo netekimo. Manė, kad pareiškėjas jam turi mokėti kompensaciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neabejoja J. V. teise į žalos atlyginimą, ir pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina šios teisės atsiradimo faktines aplinkybes ir teisinius pagrindus. Nurodė, kad byloje buvo įrodyta, jog 1958 m. rugsėjo 10 d. J. V. buvo sužalotas darbe (Kooperatyve). Buvo nustatyta, kad jis neteko 50 proc. bendrojo darbingumo visam laikui. Kooperatyvas 1992 m. balandžio 27 d. nutarė mokėti J. V. žalos atlyginimą iki gyvos galvos. Panevėžio medicininės socialinės ekspertizės komisija 1994 m. sausio 10 d. J. V. dėl darbinio suluošinimo neterminuotai pripažino II grupės invalidu ir nustatė, kad dėl suluošinimo darbe jis neteko 70 proc. darbingumo. Kooperatyvas 1994 m. birželio 29 d. atnaujino žalos atlyginimo mokėjimą J. V. nuo 1994 m. sausio 10 d., atliko žalos atlyginimo mokėjimo apskaičiavimą ir nustatė, kad jis turi būti mokamas neterminuotai.
Vertino, jog pareiškėjas yra buvusio J. V. darbdavio – Kooperatyvo – teisių perėmėjas, nes juridinio asmens reorganizavimas – tai juridinio asmens pasibaigimas, kai jo veikla nepasibaigia, o pereina kitam juridiniam asmeniui, kas reiškia, kad šiam pereina teisės ir pareigos bei turtas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.95 straipsnio 2 dalis). Pažymėjo, jog tą patvirtina ir 2006 m. rugpjūčio 22 d. turto, teisių ir pareigų priėmimo-perdavimo aktas bei duomenys iš valstybės įmonės „Registrų centras” Klaipėdos filialo. Pažymėjo, kad į nagrinėjamą bylą nebuvo nepateikta įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes, todėl akivaizdu, jog pareiškėjui po reorganizavimo perėjo ir prievolė mokėti J. V. periodinę netekto darbingumo kompensaciją.
Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į tai, kad Reikalavimo turinio ir (ar) formos pareiškėjas neginčija, laikytina, kad jo priėmimo faktiniai pagrindai ir teisinė motyvacija jam yra aiški ir suprantama. Vertino, kad Reikalavimas savo forma atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 1-78 patvirtintą reikalavimo pašalinti pažeidimus formą.
Rėmėsi DK 32 straipsniu, Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu, 6 straipsnio 12 punktu, Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi. Nukreipė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1841/2008.
Atsižvelgęs į pirmiau išdėstytą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadas, kad: a) atsakovas vykdė jam Valstybinės darbo inspekcijos įstatymu suteiktą funkciją tikrinti žalos atlyginimo apskaičiavimą ir mokėjimą už padarytą žalą darbuotojų sveikatai, kai už žalos mokėjimą atsakingi darbdaviai; b) atsakovas vadovavosi Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo jam suteikta teise ir pareiga kontroliuoti žalos atlyginimo apskaičiavimą ir mokėjimą; c) atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nevykdo Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo nuostatų (4 ir 13 straipsniai), ir teisėtai pareikalavo pašalinti padarytą pažeidimą bei nustatė terminą jam pašalinti (Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Pareiškėjo argumentą, kad atsakovas Reikalavimu išsprendė individualų darbo ginčą, atmetė kaip nepagrįstą, nes atsakovas nagrinėjamu atveju nesprendė jokio nesutarimo tarp darbuotojo ir darbdavio, o iš esmės nustatė faktą, kad pareiškėjas pažeidžia atitinkamus teisės aktus darbo teisinių santykių srityje, t. y. nevykdo pareigos mokėti J. V. žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe. Pažymėjo, kad individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas nustatyta tvarka (DK 285 straipsnis). Akcentavo, kad darbuotojo ir darbdavio nesutarimas tampa individualiu darbo ginču tada, kai darbuotojas kreipiasi su prašymu į darbo ginčų komisiją arba su ieškiniu į teismą, o nagrinėjamu atveju duomenų, patvirtinančių, kad darbo ginčo komisijoje ar teisme yra sprendžiamas ginčas tarp J. V. ir pareiškėjo dėl darbo teisinių santykių, byloje nėra.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundas būtų patenkintas.
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra individualaus darbo ginčo, nes J. V. kreipėsi į Bendrovę prašydamas indeksuoti jam mokamą žalos atlyginimą, o Bendrovė paprašė jo pateikti dokumentus, pagrindžiančius tokią jo teisę, ir sustabdė žalos atlyginimo mokėjimą iki tokie dokumentai bus pateikti, tačiau J. V., užuot juos pateikęs, su skundu kreipėsi į VDI. Šios aplinkybės patvirtina, jog tarp J. V. ir Bendrovės egzistuoja nesutarimas dėl pastarosios pareigos mokėti periodinę netekto darbingumo kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kas yra laikytina individualiu darbo ginču.
2. Tarp Bendrovės ir J. V. kilęs nesutarimas, kuris yra individualus darbo ginčas, vadovaujantis DK 295 straipsnio 2 dalimi, turi būti nagrinėjamas tiesiogiai teisme.
3. Klaipėdos miesto liaudies teismo 1961 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 2-3484 žalos atlyginimas J. V. buvo priteistas mokėti iki 1962 m. balandžio 1 d., taigi tada ir baigėsi atitinkama darbdavio prievolė. Už laikotarpį nuo 1962 m. balandžio 1 d. žalos atlyginimas J. V. buvo mokamas darbdavio valdymo organų priimtų sprendimų pagrindu, taigi šiuo laikotarpiu J. V. mokamas žalos atlyginimas priklausė tik nuo darbdavio geros valios.
Atsiliepimas
Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime atsakovas, remdamasis Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 12 punkto ir Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 20 straipsnio 3 dalimi, nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju tarp Bendrovės ir J. V. kilęs nesutarimas vertintinas kaip individualus darbo ginčas. Pažymi, kad J. V., pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį, pakartotinai kreiptis į darbdavį nėra pagrindo. Vertina, kad Bendrovės reikalavimas pateikti dokumentus, pagrindžiančius J. V. teisę į žalos atlyginimą, yra nepagrįstas. Laikosi pozicijos, kad ginčas, kilęs tarp Bendrovės ir J. V., nespręstinas teisme, nes šiam netektas darbingumas 1962 m. buvo nustatytas neterminuotai. Atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrovė neginčija to fakto, kad yra Kooperatyvo teisių or pareigų perėmėja.
Trečiasis suinteresuotas asmuo J. V. atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad jis turi teisę iš Bendrovės gauti periodinę netekto darbingumo kompensaciją dėl nelaimingo atsitikimo darbe.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Administracinis ginčas kilo dėl Valstybinės darbo inspekcijos reikalavimo pašalinti pažeidimus, todėl turi būti tikrinamas tokio akto teisėtumas ir pagrįstumas.
Darbo kodekso 32 straipsnis nustato, jog Valstybinė darbo inspekcija pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja kaip darbdaviai laikosi šio Kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, ir vykdo jų pažeidimų prevenciją. Pagal Valstybinės darbo inspekcijos įstatymą ( 4 straipsnis) šiai institucijai priskiriama nelaimingų atsitikimų darbe, profesinių ligų, darbuotojų saugos ir sveikatos, norminių darbo teisės aktų pažeidimų prevencija ir Darbo kodekso, darbuotojų saugą ir sveikatą bei darbo santykius reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų kontrolė įmonėse, įstaigose, organizacijose ar kitose organizacinėse struktūrose, nepaisant jų nuosavybės formos, rūšies, veiklos pobūdžio, taip pat tais atvejais kai darbdavys yra fizinis asmuo. To paties įstatymo 6 straipsnio 12 punktas paveda VDĮ tikrinti žalos apskaičiavimą ir mokėjimą už padarytą žalą darbuotojo sveikatai, kai už žalos mokėjimą atsakingi darbdaviai.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, jog 1958 m. rugsėjo 10 d. J. V. buvo sužalotas darbe (Kooperatyve). Buvo nustatyta, kad jis neteko 50 proc. bendrojo darbingumo visam laikui. Kooperatyvas 1992 m. balandžio 27 d. nutarė mokėti J. V. žalos atlyginimą iki gyvos galvos. Panevėžio medicininės socialinės ekspertizės komisija 1994 m. sausio 10 d. J. V. dėl darbinio suluošinimo neterminuotai pripažino II grupės invalidu ir nustatė, kad dėl suluošinimo darbe jis neteko 70 proc. darbingumo. Kooperatyvas 1994 m. birželio 29 d. atnaujino žalos atlyginimo mokėjimą J. V. nuo 1994 m. sausio 10 d., atliko žalos atlyginimo mokėjimo apskaičiavimą ir nustatė, kad jis turi būti mokamas neterminuotai. Byloje nekyla ginčas, kad pareiškėjas yra buvusio J. V. darbdavio – Kooperatyvo – teisių perėmėjas, kuriam perėjo pastarojo teisės ir pareigos bei turtas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.95 straipsnio 2 dalis). Todėl padaryta pagrįsta išvada, jog pareiškėjui po reorganizavimo perėjo ir prievolė mokėti J. V. periodinę netekto darbingumo kompensaciją.
Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato Valstybinės darbo inspekcijos inspektorių pareigą, nustačius darbuotojų saugos ir sveikatos bei darbo santykius reglamentuojenčių norminių teisės aktų pažeidimus, Valstybinės darbo inspekcijos darbo reglamento nustatyta tvarka surašyti darbdaviui atstovaujančiam asmeniui ar darbdavio įgaliotam asmeniui reikalavimą, jame nurodyti nustatytus pažeidimus ir nustatyti laiką, per kurį minėti asmenys įpareigojami juos pašalinti. Ši pareiga buvo tinkamai įvykdyta ginčijamu administraciniu sprendimu. Įvertinta, kad Reikalavimas savo forma atitinka Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2005 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. 1-78 patvirtintą reikalavimo pašalinti pažeidimus formą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai DK 285 straipsnio pagrindu pažymėjo, kad individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas nustatyta tvarka. Nagrinėjamu gi atveju atsakovas nesprendė jokio nesutarimo tarp darbuotojo ir darbdavio, o iš esmės nustatė faktą, kad pareiškėjas pažeidžia atitinkamus teisės aktus darbo teisinių santykių srityje, t. y. nevykdo pareigos mokėti J. V. žalos atlyginimo dėl nelaimingo atsitikimo darbe.
Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Koopverslas“ apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.