- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-21
- Bylos Nr.
- 2A-569-881/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-17378-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Henrichas Jaglinskis, Jadvyga Mardosevič
- Atsakovas
- UAB „Judruva“
- Ieškovas
- G. L.
- Kategorijos
- 44.5.2.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Jadvygos Mardosevič ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Judruva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-810-728/2013 pagal ieškovo G. L. ieškinį atsakovui UAB „Judruva“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. L. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Judruva“ 2 695 Lt žalos atlyginimo bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2011 m. vasario 9 d. 20 val. 10 min. Vilniuje nuo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sienos nukrito reklaminis stendas ir apgadino jo stovintį automobilį Peugeot 605, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ Registrų centras duomenimis, administracinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), priklauso atsakovui. Apgadintos transporto priemonės atstatomoji vertė yra 2 495 Lt, o 200 Lt yra ataskaitos parengimo išlaidos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino.
Teismas nurodė, kad vadovaujantis CK nuostatomis savininko (valdytojo) kaltė šioje konkrečioje situacijoje dėl žalos atsiradimo yra preziumuojama, kol jis neįrodo, kad žala atsirado dėl kitų asmenų kaltės arba dėl nukentėjusiojo tyčios ar neatsargumo. Byloje atsakovas tokių aplinkybių neįrodė (CPK 178 str.), atsikirtimus grindė prielaidomis. Teismas sprendė, kad byloje yra kilęs ginčas dėl deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo, t. y. pareigos atlyginti žalą, padarytą neveikimu (nepateisinamas savininko nerūpestingumas, kai nuo jo namo sienų krenta stendai, kurie žaloja kitų asmenų turtą), o būtent atsakovo kaip statinių savininko (valdytojo) atsakomybės esant jo kaltės prezumpcijai. Teismas nenustatė CK 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytų aplinkybių buvimo. Teismas nurodė, kad, vadovaujantis CK 6. 263 straipsnio 2 dalimi, žalą, padarytą asmens turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Atsakovas yra namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrasavininkas, valdantis dalinės nuosavybės teise bendras namo patalpas, konstrukcijas, sienas ir t. t. Nors atsakovas ir ginčija žalos dydį bei nustatymo laiką, tačiau teismas nesutinka su atsakovo motyvais, nes žalos dydis gali būti šioje situacijoje nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, t. y. prašant byloje paskirti žalos dydžio nustatymo ekspertizę, jei nesutinkama su pateikta žalos nustatymo ataskaita, kurios atsakovas neprašė, o pateikė tik savo samprotavimus, nepagrįstus jokiais objektyviais įrodymais, todėl nepaneigė atsakovo atsakomybės prezumpcijos, beje, automobilis bylos nagrinėjimo dieną dar nebuvo suremontuotas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas UAB „Judruva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nevisiškai ištyrė ir neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Teismas priimtą sprendimą grindė tik bendro pobūdžio pasvarstymais, prielaidomis ir tikimybėmis, citatomis iš CK straipsnių, nesiedamas jų su ginčo situacija, vadovavosi ieškovo procesiniuose dokumentuose pateiktomis faktinėmis aplinkybėmis, prieštaraujančiomis oficialiems duomenims iš Nekilnojamojo turto registro. Paties ieškovo pateikti duomenys iš VĮ „Registrų centras“ patvirtina, kad atsakovui nurodytame pastate priklauso tik trys patalpos. Taigi, ieškovas sutapatino sąvokas „patalpos“ ir „pastatas“ bei akivaizdžiai ignoravo faktą, kad atsakovui nuosavybės teise niekada nepriklausė visas administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismas, nurodydamas, kad atsakovas atsikirtimus grindė prielaidomis, net nenurodė, kokias atsakovo faktines aplinkybes ar argumentus pripažįsta prielaidomis, jų netgi neanalizavo, neargumentavo, dėl kokių priežasčių atsakovo nurodytais faktais ir argumentais nėra galimybės remtis teismo sprendime. Taigi, teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Teismas deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas analizavo atmestinai, paviršutiniškai ir netgi akivaizdžiai šališkai. Teismas ignoravo byloje esančius rašytinius įrodymus, kad: nė vienas reklaminis stendas nuo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, niekada nebuvo nukritęs; visi Vilniaus reklamos registre įregistruoti reklaminiai skydai buvo suderinti, tinkamai pritvirtinti ir pasibaigus tam tikram laikui vėliau demontuoti; ieškovas policijos įstaigai nurodė, jog stendas nukrito nuo stogelio virš įėjimo, tuo tarpu civilinėje byloje ėmė gudrauti, teigdamas, kad stendas nukrito nuo pastato sienos; nors ieškovas teigia matęs visą įvykį, jis nebuvo pakankamai rūpestingas ir net negalėjo nurodyti kokią bendrovę, paslaugas ar prekes reklamavo jo transporto priemonę apgadinęs reklaminis stendas; keletą mėnesių po šio įvykio ieškovo transporto priemonei buvo atlikta valstybinė techninė apžiūra, kurios metu jokie ieškovo nurodomi apgadinimai net nebuvo konstatuoti, iš to seka, kad automobilis buvo suremontuotas, bet ieškovas vengė pateikti teismui remontą patvirtinančius dokumentus, nes tikėtina, kad jų ir neturi, taigi jokios realios žalos nepatyrė; pats ieškovas automobilį įvykio dieną pastatė pėsčiųjų zonoje ant šaligatvio, teritorijoje, kuri net nepriklauso atsakovui. Taigi teismas visiškai neatskleidė bylos esmės, vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems įrodymams visiškai neteikė reikšmės, juos ignoravo ir jų neanalizavo. Ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo neteisėtus veiksmus. Teismas taip pat ignoravo faktinius duomenis ir atsakovo nurodytus argumentus, kodėl ieškovo pateikta vertinimo ataskaita negali būti pripažinta tinkamu įrodymu. Vertinimo ataskaitoje nurodyta transporto priemonės vertės nustatymo data yra ne hipotetinė žalos padarymo data, bet visiškai kita – 2011 m. gegužės 24 d. data. Pateikta ataskaita negali būti laikoma teisinga ir objektyvia, nes parengta pagal ieškovo, t. y. suinteresuoto asmens, užsakymą. Turto vertintojo išvadose nustatyta automobilio vidutinė rinkos vertė neatitinka tikrosios rinkos vertės ir yra maždaug du kartus už ją didesnė. Atitinkamai abejonių kelia ir nustatytų transporto priemonės atstatymo kaštų dydžio paskaičiavimas. Atsakovas atsiliepime buvo nurodęs, kad teisme turėtų būti paskirta ekspertizė, kuri objektyviai ir nešališkai nustatytų, kokio realaus dydžio žala iš tiesų buvo padaryta ieškovo transporto priemonei, tačiau teismas net nematė poreikio svarstyti teismo ekspertizės paskyrimo klausimo. Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas, nesant atitinkamų įrodymų šiai nustatyti, negali sprendime remtis žalos dydžio nepatvirtinančiais įrodymais. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiektas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais, kurių pats ieškovas teismui nepateikė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas ištyrė visus pateiktus įrodymus ir tik jų visuma sudarė pagrindą ieškinį tenkinti. Apeliantas bando sumenkinti savo atsakomybę, nurodydamas, kad jam minėtame pastate priklauso tik trys patalpos, tačiau nenurodo, kad tai yra trys patalpos iš šešių, kurios yra net 1 568,81 m² iš 1 912,89 m² bendro ploto, ir kad visos administracinės patalpos, esančios administracinės paskirties pastate, priklauso apeliantui. Teismui pateiktose nuotraukose matyti, kad automobiliai statomi šalia įėjimo į pastatą, kur ir nukrito reklaminis stendas, ir šioje vietoje nėra uždraustas automobilių stovėjimas. Nors teritorija, kaip teigia apeliantas, ir nepriklauso bendrovei, tačiau reklaminis stendas nukrito nuo pastato, kurį valdo apeliantas (CK 6.266 str.). Nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal parasto turto atkuriamąją vertę. Transporto priemonės ataskaitoje yra fiksuoti bylai reikšmingi duomenys, kurie nėra paneigti jokiais kitais įrodomąją galią turinčiais duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Vienas iš civilinio proceso įstatyme įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų yra atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų, todėl kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013, 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2012).
Byloje pareikštu ieškiniu ieškovas prašė priteisti iš apelianto žalos atlyginimą, nuo pastato sienos nukritus reklaminiam stendui ir apgadinus ieškovo automobilį.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pastatas, nuo kurio sienos nukrito ieškovo automobilį apgadinęs reklaminis stendas (kas yra įrodinėjama byloje), vieno savininko neturi – pastate yra kelios patalpos, kurios priklauso skirtingiems asmenims – apeliantui, G. S. ir S. G. (b. l. 13). Taigi, pastatas, kaip konstrukcija (pastato bendrojo naudojimo objektai), turi kelis bendrasavininkius ir pareiga jį tinkamai prižiūrėti, proporcingai savo daliai, tenka visiems pastato (bendrojo naudojimo objektų) savininkams (CK 4.76 str.).
CK 6.279 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai. Atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei (CK 6.280 str. 2 d.).
Taigi teismui pripažinus, kad apeliantas, kaip vienas iš pastato bendrasavininkių, yra atsakingas už ieškovui padarytą žalą ir nusprendus iš jo priteisti visą žalos atlyginimą, šis įgytų atgręžtinio reikalavimo teisę į kitus pastato (pastato bendrojo naudojimo objektų) bendrasavininkius – G. S. ir S. G., kurios nagrinėjant bylą (trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, CPK 47 str. 1 d.) nedalyvavo.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, kas sudaro absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Pripažinus, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Esant tokioms aplinkybėms, dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes teisinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo esme, bus tiriamos iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.
Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 7 punktu, apeliantui grąžinamas už apeliacinį skundą sumokėtas žyminio mokestis (CPK 87 str. 5 d.). Kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Grąžinti UAB „Judruva“ (į. k. 122622899) 81 Lt žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinį skundą 2013 m. spalio 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 10221134 per Danske Bank A/S Lietuvos filialą.