Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. A. išteisintas dėl kaltinimo nusikaltimais, numatytais Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., 187 str. 3 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. A. laikotarpyje nuo 2006-06-15 23.00 val. iki 2006-06-16 05.40 val., iš Dariaus ir Girėno 10-o namo kiemo Šiauliuose, pagrobė A. J. priklausantį automobilį ,,Audi 80“ valstybinis numeris AU 89402 - 4000 litų vertės, su jame buvusiais nukentėjusiojo daiktais - automagnetola ,,Panasonic“ 300 litų vertės, trimis garso kolonėlėmis ,,Pionier“ 500 litų vertės, garso stiprintuvu ,,Pioner“ 500 litų vertės. Tokiais savo veiksmais padarė A. J. 5300 litų žalą ir nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje.

Be to, G. A. laikotarpyje nuo 2006-06-15 23.00 val. iki 2006-06-16 05.40 val. automobilio ,,Audi 80“ v/nr. (duomenys neskelbtini) vagystės metu, siekdamas patekti į minėtą automobilį sugadino automobilio durelių spynelę už 35 litus, užkurdamas automobilį sugadino automobilio užvedimo spynelę už 70 litų ir sulaužė automobilio panelės plastmases už 50 litų, viso sugadino, A. J. priklausančio turto už 155 litus, o savo veiksmais padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje.

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007-10-22 d. nuosprendžiu dėl šių kaltinimų G. A. išteisino, konstatavęs, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nebuvo įrodyta, jog G. A. dalyvavo padarant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliaciniu skundu Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros prokuroras prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-10-22 nuosprendį panaikinti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį:

G. A. pripažinti kaltą nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos Baudžianojo kodekso 178 str. 2 d. ir skrti jam (3) trejų metų laisvės atėmimo bausmę, taip pat G. A. pripažinti kaltą nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 187 str. 3 d. ir skriti jam 60 parų arešto bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p., bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę ir skirti (3) trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 63 str. 1, 4 ir 9 d. šią bausmę subendrinti, iš dalies sudedant su 2007-06-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, ir skirti galutinę (5) penkerių metų (6) šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Pareikštą A. J. civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti iš G. A. atlyginti A. J. 1455 litų žalai atlyginti. Nuosprendyje nurodyti G. A. gyvenamąją vietą – (duomenys neskelbtini), Šiaulių rajone.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas padarė neteisingas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas dėl G. A. nekaltumo, padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje ir 187 straipsnio 3 dalyje, ir išteisino G. A. nepagrįstai, todėl prašo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-10-22 nuosprendį panaikinti ir priimti naują – apkaltinamąjį nuosprendį.

Prokuroras nurodo, kad teismas, priimdamas tokį nuosprendį netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teigia, kad, priešingai nei yra konstatavęs teismas, išteisintojo kaltę įrodo byloje esantys tokie duomenys:

tai - įvykio vietos apžiūros protokolas (b. l. 17-24, t.1), kuriame yra užfiksuota pagrobto ir paslėpto automobilio suradimo vieta ant nuošalaus miško keliuko, kad pagrobto automobilio apžiūros metu buvo paimti kvapų pėdsakai nuo vairuotojo sėdynės ir foninis automobilio kvapas, kuriuos ištyrus (specialisto tyrimas – b. l. 80-83, t. 1), nustatyta, kad automobilyje, ant vairuotojo sėdynės buvo aptiktas G. A. kvapas. Teigiama, kad visi trys tyrime naudoti biodetektoriai pažymėjo ne foninį automobilyje paliktą išteisintojo kvapą, bet jo kvapą ant vairuotojo sėdynės, kuris buvo labai stipriai įsigėręs, taigi, apelianto manymu, tai patvirtina, kad automobilį nuo pagrobimo vietos iki jo paslėpimo vietos vairavo G. A., kuris ir paliko jame savo kvapą;

be to teigiama, kad pagrobtas automobilis buvo paslėptas miške, ant keliuko, kuris toje vietoje baigiasi, nes toliau yra tik pėsčiųjų tiltelis, tačiau nepaisant to G. A., pareigūnams aptikus pagrobtą ir paslėptą automobilį, jau su kitu automobiliu atvyko į tą vietą, kur buvo sulaikytas. Taigi prokuroras mano, kad faktinės aplinkybės, paneigia kaltinamojo versiją dėl atvykimo tikslo ir patvirtina faktą, kad G. A. atvyko pasiimti pagrobtą ir paslėptą automobilį. Tokią išvadą, anot prokuroro, sustiprina ir tai, kad atvykimo į įvykio vietą tikslą visi trys atvykusieji iš karto aiškino nevienodai, nenuosekliai, nerišliai ir prieštaringai, taigi jų versija dėl tariamo susitikimo „su panelėmis“ yra išgalvota, siekiant paslėpti tikrąjį tikslą. Prokuroro teigimu, priimant šių asmenų parodymus, ką iš dalies patvirtina ir liudytojų A. B. bei E. S. parodymai, kad juos, pareigūnams sustabdžius miške, t.y. tuo metu ir toje vietoje kur buvo automobilis, nei vienas iš jų tuo momentu surastame paslėptame automobilyje nesėdėjo. Taigi, prokuroras daro logišką išvadą, kad G. A. kvapas automobilyje atsirado ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, bet tik jį pagrobus ir nuvairuojant paslėpti;

be to prokuroras nurodo, kad G. A. ir liudytojų R. S., bei E. L. versiją apie tai, kad jie vyko prie ežero paneigia ir toks faktas, kad jokio ežero minėtame miške nėra ir tas keliukas niekur neveda. Tai patvirtina liudytojai A. B. ir E. S..

Apeliantas, be kita ko teigia, kad teismas be pagrindo suabejojo ir vietos apžiūros protokolo turinio pagrįstumu ir teisėtumu, ir kvapų iš automobilio paėmimo aplinkybėmis, nors šiuos duomenis, kurie buvo fiksuoti vietos apžiūros protokole ir pareigūnų veiksmus atliekant įvykio vietos apžiūrą, buvo galima patikrinti, o be to jie ir buvo patikrinti teisme baudžiamojo proceso kodekso nustatytais proceso veiksmais. Taigi laikyti juos gautais neteisėtais būdais, ar pažeidžiant baudžiamojo proceso normas nebuvo galima. Todėl prokuroras mano, kad teismas jais galėjo remtis ir vadovautis, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje nustatytų taisyklių.

Apeliantui nesuprantamas ir toks nuosprendyje minimas argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustačius kitų pagrobtame automobilyje rastų rankų pėdsakų priklausomybės, lieka abejonė dėl asmens, pagrobusio automobilį identifikavimo, nes kiti pėdsakai, rasti ant vairuotojo durelių viršaus, ant kairės pusės galinių durlių, galėjo būti palikti visai nesusijusių su automobilio vagyste asmenų, nes automobiliu savininkas iki jo pagrobimo naudojosi, juo buvo vežami ir savininko draugai, ir pažįstami ir pan.

Todėl apeliantas konstatuoja, kad teismas, atmesdamas šią loginę įrodymų grandinę priėmė ydingą nuosprendį, nes tokios kategorijos bylose neabejotinais nusikalstamos veikos įrodymais yra pripažįstami įrodymai, kurie patvirtina, kad kaltinamas asmuo buvo nusikaltimo padarymo vietoje. O tokių tiesioginių ir netiesioginių įrodymų byloje yra, todėl juos susiejus į vieningą ir loginę grandinę yra pakankamai pagrindo priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Tokia įrodymų pripažinimo ir vertinimo praktika, anot apelianto, yra formuojama tokio pobūdžio bylose. Todėl prokuroras mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį G. A. atžvilgiu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, o prokurorė prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis.

Bylos faktai ir pirmosios instancijos teismo argumentai priimant išteisinamąjį nuosprendį

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį G. A. atžvilgiu, suabejojo byloje esančiais duomenimis, jų gavimo teisėtumu ir galimybe juos patikrinti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir būdais. Teismas konstatavo, kad kaltinamasis savo kaltės nepripažino ir neigė buvęs ar kada sėdėjęs pagrobtame automobilyje. Taip pat nurodė, kad nors specialisto išvadoje (b. l. 80-83, t. 1) nurodoma, kad automobilyje po jo vagystės buvo rastas G. A. kvapas, tačiau tam, kad padaryti išvadą, jog G. A. tikrai sėdėjo tame automobilyje, turi būti pateikti neabejotini įrodymai, kad specialistui pateiktas tirti kvapas buvo paimtas iš minėto pavogto automobilio, o kvapų paėmimo aplinkybės nekeltų abejonių.

Taigi pirmosios instancijos teismas suabejojo įvykio vietos ir automobilio apžiūros protokolu, vertindamas jį kaip netinkamą įrodymą, gautą pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje suformuluotus reikalavimus, kad įrodymais gali būti duomenys, gauti tik teisėtais būdais ir įstatymų nustatyta tvarka, o juos galima patikrinti proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Kolegija sutinka su tokia įstatymo formuluote, kurią pacitavo pirmosios instancijos teismas, tačiau atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, prieštaraudamas savo padarytai išvadai, kad šių duomenų patikrinti negalima, kad jie gauti neteisėtais būdais, toje pat byloje, tirdamas įrodymus, tuos duomenis patikrino apklausdamas liudytojus ir ištirdamas kitus, su šio įrodymo gavimu susijusius faktus ir faktines aplinkybes, ir aprašydamas ir vertindamas ištirtus duomenis, nurodė, jau priešingai, nei konstatavo anksčiau tame pat nuosprendyje, - kad pagal bylos duomenis, kuriuos teismas, visgi, pripažįsta įrodymu (turi galvoje faktą, kad vietos apžiūros metu specialistas E. S. tikrai nuo pagrobto ir surasto automobilio vairuotojo sėdynės ir iš salono paėmė kvapų pėdsakus ir juos tinkamai apsaugotus perdavė ištyrimui, o specialistai ištyrė laikydamiesi nustatytų taisyklių), tačiau nurodo, kad to nepakanka, nes, anot teismo, galimai G. A. galėjo būti įlipęs į aptariamą automobilį, tačiau nenustatyti kiti duomenys, paliudijantys G. A. atliktus konkrečius veiksmus vagiant šį automobilį, t.y.:

kad G. A. buvo automobilio vagystės vietoje jo vogimo metu – nuo 2006-06-15d. 23.00 val. iki 2006-06-16 05.40 val.;

kad į jį įsibrovė;

kad užvedė automobilio variklį ir išvažiavo iš automobilio laikymo vietos;

kad jį paslėpė nurodytoje vietoje, ir kt., kartu teismas pats iškelia versiją, kurią neigia netgi pats G. A., kad bet kokie galimi „tolimesni G. A. veiksmai: automobilio gabenimas į vieną ar kitą vietą, jo saugojimas, laikymas veikos kvalifikavimui pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį, kaip automobilio vagystei, reikšmės neturi“ t.y. jie, anot teismo, nėra susiję su pačiu vagystės faktu.

Apeliacinės instancijos teismo teisniai argumentai, kuriais remiantis panaikinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Su tokiomis prieštaringomis pirmosios instancijos teismo išvadomis kolegija sutikti negali, nes visuma bylos faktų ir aplinkybių liudija visai ką kita.

Kolegija sutikdama su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisintojo G. A. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, padarė neteisingas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių išvadas dėl G. A. kaltės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, todėl priimtą nuosprendį negalima laikyti pagrįstu ir teisėtu.

Visuma įrodymų ir faktinių aplinkybių, susiejus juos į vieningą įrodymų ir aplinkybių grandinę leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad G. A. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Štai įvykio vietos apžiūros protokolas liudija (b .l. 17-24, t.1), Radviliškio miesto vakarinėje dalyje, Durpyno miškelyje, kur miškas ribojasi su Kutiškių kaimo Radviliškio gatve yra užfiksuota pagrobto ir paslėpto automobilio suradimo vieta. Ji yra ant nuošalaus miško keliuko. Taip pat nurodyta, kad pagrobto automobilio apžiūros metu buvo aptikti ir paimti rankų pėdsakai, taip pat paimti kvapų pėdsakai nuo vairuotojo sėdynės ir foninis automobilio kvapas. Vėlesniame pranešime apie ikiteisminio tyrimo eigą (b. l. 73, t.1) nurodyta, kad atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje buvo apžiūrėta įvykio vieta Radviliškio m. Durpyno miškelyje, kur rastas automobilis AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o apžiūrint automobilį paimti rankų pėdsakai ir kvapai. Apie tai, kad įvykio vietos apžiūros metu tikrai įvykio vietoje buvo paimti kvapai iš nurodytų įvykio vietos apžiūros protokole vietų patvirtino ir byloje apklausti liudytojai A. B. ir E. S. patvirtino, kad apžiūrint įvykio vietoje surastą automobilį AUDI 80 buvo paimti iš jo kvapų pėdsakai, vadovaujantis nustatytomis taisyklėmis ir metodika į specialius stiklainius, o stiklainiai užantspauduoti.

Įvertinus šiuos duomenis, kolegijai nekyla abejonių dėl šių atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmų ir duomenų gavimo teisėtumo, todėl juos pripažįsta tinkamais įrodymais, liečiančiais įvykį. Lietuvos policijos kinologijos centro specialistų išvada patvirtina, kad paminėti kvapai, kurie buvo paimti įvykio vietoje buvo ištirti specialistų, turinčių teisę juos tirti, jie sugretinti su kvapais paimtais iš įtariamų byloje asmenų – G. A., R. S. ir E. L.. Specialistų išvadoje (specialisto tyrimas – b. l. 80-83, t. 1), nustatyta, kad automobilyje, ant vairuotojo sėdynės buvo aptiktas G. A. kvapas. Išvados aprašomojoje dalyje teigiama, kad visi trys tyrime naudoti biodetektoriai pažymėjo ne foninį automobilyje paliktą G. A. kvapą, bet jo kvapą ant vairuotojo sėdynės, kuris buvo labai stipriai įsigėręs, o tai, kolegijos nuomone, leidžia pagrįstai teigti, kad automobilį nuo pagrobimo vietos iki jo paslėpimo vietos vairavo G. A., kuris ir paliko jame savo kvapą. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad kitų įtariamų asmenų – R. S. ir E. L. kvapo automobilyje aptikta nebuvo. Ta aplinkybė, kad G. A. kvapas ant vairuotojo sėdynės buvo stipria įsigėręs, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad automobilį nuo jo pagrobimo vietos – apie dvidešimt kilometrų , iki jo paslėpimo vietos vairavo ne kas kitas, o G. A., taigi ir faktą, kad automobilį pagrobė jis. Tai, kad bylos tyrimo eigoje nebuvo atskleisti kiti asmenys, galimai dalyvavę nusikaltimo daryme, G. A. kaltės nepaneigia.

Kartu, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad pagrobtasis automobilis buvo paslėptas miške, ant keliuko, kuris toje vietoje ir baigiasi, nes toliau yra tik pėsčiųjų tiltelis, tačiau nepaisant to G. A., nežinodamas, kad pareigūnai jau aptiko automobilį, su kitu automobiliu atvyko į tą vietą, t.y. prie pagrobto automobilio. Tokia išvada darytina iš visumos faktinių aplinkybių – to, kad keliukas toje vietoje baigiasi, kad atvykusiųjų paaiškinimas dėl atvykimo tikslo ne tik neišsamus, įtikinantis, bet netgi naivus, o kartu ir nepatikrinamas, nes jie nenurodė nei kur susitarė susitikti, nei su kuo, nei dėl ko, pagaliau toks jų teiginys prieštarauja netgi elementariai logikai, nes susitikimų su visiškai nepažįstamais asmenimis niekas neorganizuoja visiškai nežinomoje nepažįstamoje vietoje ir juo labiau miške (be adreso). Akivaizdu, kad G. A. žinojo kur ir kokiu tikslu važiuoja, t.y. anksčiau aprašyti įrodymai duoda pakankamai pagrindo konstatuoti, G.A. pats atvairavęs ir paslėpęs pagrobtą automobilį, po kurio laiko atvyko jo pasiimti. Kolegija dar kart pasikartoja, kad ir pačios faktinės aplinkybės, paneigia G. A. versiją dėl atvykimo tikslo ir patvirtina faktą, kad G. A. atvyko pasiimti pagrobtą ir jo paties paslėptą automobilį. Tokią išvadą, be jau paminėtų faktų, sustiprina ir tai, kad atvykimo į įvykio vietą tikslą visi trys atvykusieji iš karto aiškino kiek netiksliai ir nevienodai, nenuosekliai, nerišliai ir prieštaringai, taigi jų versija dėl tariamo susitikimo „su panelėmis“ yra aiškiai išgalvota, siekiant paslėpti tikrąjį tikslą.

Be to priimant šių asmenų parodymų dalį, ką iš dalies patvirtina ir liudytojų A. B. bei E. S. parodymai, kad juos, pareigūnams sulaikius miške, t.y. tuo metu ir toje vietoje kur buvo automobilis, nei vienas iš jų tuo momentu, ar vėliau surastame paslėptame automobilyje nesėdėjo. Taigi iš to darytina logišką išvadą, kad G. A. kvapas automobilyje atsirado ne kokiomis nors kitomis aplinkybėmis, bet tik jį pagrobus ir nuvairuojant paslėpti. Ši aplinkybė taip pat iš dalies įrodo G. A. kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų.

Grįžtant prie G. A. ir liudytojų R. S. bei E. L. versijos apie tai, kad jie tuo metu vyko prie ežero ir paklydo, ją paneigia ir toks faktas, kad jokio ežero minėtame miške nėra ir tas keliukas niekur neveda. Tai patvirtina ir įvykio vietos apžiūros protokolas, ir schema – žemėlapis prie įvykio vietos apžiūros protokolo, ir pagaliau liudytojai A. B. ir E. S.. Taigi akivaizdu, kad G. A. sako netiesą, slepia savo tikrąjį tikslą ir tai daro sąmoningai, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo suabejojo ir vietos apžiūros protokolo turiniu, teisėtumu ir pagrįstumu, ir kvapų iš automobilio paėmimo aplinkybių faktu ir tikrumu, nors dar kartą pažymėtina, kad šiuos duomenis, kurie buvo fiksuoti vietos apžiūros protokole ir pareigūnų veiksmus atliekant įvykio vietos apžiūrą, buvo galima patikrinti, o be to jie ir buvo patikrinti teisme baudžiamojo proceso kodekso nustatytais proceso veiksmais, apklausiant liudytojus, ištiriant minimus procesinius dokumentus, sugretinant jų turinį su tais veiksmais, kuriuos nurodė liudytojai. Taigi laikyti šiuos duomenis gautais neteisėtais būdais, ar pažeidžiant baudžiamojo proceso normas nebuvo galima. Todėl jais galėjo remiamasi ir vadovaujamasi, panaikinant išteisinamąjį nuosprendį ir priimant apkaltinamąjį.

Bylos aplinkybės liudija ir tai, kad automobilis, nurodytu kaltinime laiku ir aplinkybėmis buvo pagrobtas slaptai, nakties metu, nematant kitiems pašaliniams asmenims, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad kaltei įrodyti būtina atskleisti įrodymus, tiesiogiai patvirtinančius, kad G. A. ir atidarė grobiamo automobilio dureles, ir įsėdo į automobilį jo pagrobimo vietoje, ir užvedė automobilį ir juo pradėjo judėti. Akivaizdu, kad tokių duomenų surinkti neįmanoma, ypatingai tokio pobūdžio bylose, todėl teismas privalėjo vadovautis byloje surinktais duomenimis juos išsamiai ir visapusiškai ištyrus, susieti į vieningą įrodymų grandinę, įvertinti sugretinus su kitais duomenimis, su kaltinamojo ir jo liudytojų parodymais ir padaryti iš to išvadas. Teismas to nepadarė, todėl priėmė formalų, ir nepagrįstą savo išvadomis nuosprendį. Kartu kolegija pažymi, kad netgi tas faktas, kad po automobilio vagystės iki jo radimo praėjus sąlyginai ilgam laiko tarpui, pagrobtame automobilyje vis vien buvo aptiktas stiprus G. A. kvapo pėdsakas, o tai yra tiesioginis įrodymas, kad G. A. ilgai buvo automobilyje, o šį įrodymą susiejus su kitais netiesioginiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis, automobilio radimo vieta, apžiūra, kaltininko atvykimu į jo radimo vietą, galima daryti aiškią bei pagrįstą išvadą, kad nusikalstamos veikos padarytos G. A.. Bylos duomenys liudija ir apie tai, kad pagrobiant automobilį, jis buvo apgadintas, padaryta nukentėjusiajam turtinė žala, todėl kaltininko veika pagrįstai kvalifikuota ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį.

Dėl bausmės nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui

Bylos duomenys liudija, kad G. A. anksčiau yra teistas net penkis kartus, jo padarytos nusikalstamos veikos susijusios su svetimo turto grobimu, pridėti prie tiriamos bylos ankstesni nuosprendžių nuorašai byloja, kad G. A., tame tarpe, yra teistas ir už automobilių vagystes, jo teistumai neišnykę, todėl daroma išvada, kad kaltininkas turi polinkį daryti nusikalstamas veikas, kad jis pasirinkęs tokį gyvenimo ir pragyvenimo būdą, kad jame yra aiškiai susiformavę antivisuomeniškos, antiįstatymiškos nuostatos, todėl siekiant bausmės tikslų pataisyti ir perauklėti asmenį padariusį nusikalstamas veikas, nubausti nusikalstamas veikas padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bei užtikrinti teisingumo, proporcingumo principų įgyvendinimą, jam skirtina už šias veikas griežta laisvės atėmimo bausmė.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusysis byloje yra pareiškęs civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti 1455 Lt. Apklausiamas teismo posėdyje nurodė pozicijas iš ko susideda jo civilinis ieškinys. Bylos įrodymai – vietos apžiūros protokolas, automobilio apžiūros protokolas iš dalies patvirtina nukentėjusiojo pareikštą civilinį ieškinį, todėl jis tenkinamas visiškai.

Todėl esant šioms aplinkybėms, prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.

G. A. pripažinti kaltą nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalyje (dėl A. J. automobilio vagystės) ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje (dėl A. J. turto sugadinimo) ir paskirti bausmes:

už A. J. automobilio vagystę – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimą (3) trejus metus;

už A. J. turto – automobilio sugadinimą – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalį areštą (30) trisdešimčiai parų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio1, 2, 5, dalimis bausmes subendrinti, baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies a) p arešto bausmę pakeitus laisvės atėmimu santykiu 1:1, ir paskirti nuteistajam subendrintą laisvės atėmimo bausmę (3) trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, ir 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti iš dalies sudedant su 2007-06-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, paskirti nuteistajam galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą (5) penkeriems metams (6) šešiems mėnesiams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti suėmime išbūtą laiką ir bausmę, atliktą pagal pirmesnįjį nuosprendį.

Civilinį ieškinį patenkinti. Priteisti A. J. iš nuteistojo 1455 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis galutinis, apeliacine tvarka neskundžiamas.