- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-28
- Bylos Nr.
- 2S-1116-275/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Kutrienė
- Kategorijos
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Danutė Kutrienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. vasario 29 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus pareiškimas dėl priverstinės skolos išieškojimo bei patikslintas prašymas, civilinėje byloje pagal pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2012-02-02 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo bei 2012-02-28 gautą patikslintą 2012-02-27 prašymą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Skolininkei I. N.-V., nevykdant sutartinės hipotekos lakštu, kodas 01120080016685 užtikrintų reikalavimų, kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius kreipėsi su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo prieš terminą iš I. N.-V. nuosavybės teise priklausančio įkeisto nekilnojamojo turto. Pareiškime dėl priverstinio skolos išieškojimo kreditorius nurodė, kad skolininkė nevykdė 2008-06-19 kredito sutarties Nr. BK 08/06/99SV sąlygų - nustatytais terminais negrąžino kredito dalių, nemokėjo palūkanų ir kitų mokėjimų, todėl kreditorius 2012-01-05 raštu Nr. OUT-531 įspėjo skolininkę (įkeisto turto savininkę) ir skyręs jai papildomą 15 dienų terminą sumokėti 3 409,50 CHF įsiskolinimą ir jo per nustatytą papildomą terminą nesumokėjus, nuo 2012-01-20 vienašališkai nutraukė kredito sutartį prieš terminą ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo. Taip pat kreditorius nurodė, kad skolininkė savo įsipareigojimų nevykdė 202 dienas ir ne kartą bandė įspėti skolininkę dėl sutarties pareigų nevykdymo. Todėl kreditorius prašė pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto nekilnojamojo daikto, jį areštuojant ir įspėjant skolininkę (įkeisto turto savininkę), kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012 m. vasario 29 d. nutartimi atmetė 2012-02-06 gautą pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2012-02-02 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo bei 2012-02-28 gautą patikslintą 2012-02-27 prašymą.
Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.217 str. 1 d. numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar vykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011-06-15 nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011 konstatavo, kad tais atvejais, kai kreditorius prašo pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto prieš terminą nutraukus kreditavimo sutartį, jis turi pateikti įrodymus, o hipotekos teisėjas patikrinti, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Teismas konstatavo, kad kreditorius, šalindamas trūkumus nurodė, jog ši sutartis yra nutraukta prieš terminą vadovaujantis Kredito sutarties 12.3.1 punktu, dėl laiku nesumokėtų įmokų už kredito sutartį, kas yra laikoma esminiu kredito sutarties pažeidimu. Teismas pažymėjo, jog tokio punkto kredito sutartyje nėra. Teismas nurodė, kad Civilinio kodekso 6.217 str. l d. numato, jog šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar vykdo netinkamai ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Sutinkamai su Civilinio kodekso 6.209 str., 6.217 str. 3 d., esminiu sutarties pažeidimu laikytinas toks pažeidimas, jei kita šalis jos nevykdo per papildomai nustatytą protingą terminą. Kaip matyti iš pateiktos 2008-06-19 kredito sutarties Nr. BK 08/06/99SV, ši kredito sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2036 m. birželio 1 d., kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Teismas konstatavo, kad kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius 2012-01-05 pranešime Nr. OUT-531 dėl kredito nutraukimo nustatė skolininkei terminą iki 2012-01-20 padengti 3 409,50 CHF įsiskolinimą ir pažymėjo, kad skolininkei šios skolos nepadengus iki minėto termino, kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta 2012-01-20. Pagal Civilinio kodekso 6.209 str. 3 d. nukentėjusioji šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą. Tačiau šios įstatyminės nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.). Kaip matyti iš 2012-01-05 pranešimo, pagrindą vienašališkai nutraukti 2008-06-19 kredito sutartį Nr. BK 08/06/99SV kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius nurodė 3 409,50 CHF įsiskolinimą, t.y. sumą, kuri sudaro mažą dalį negrąžinto kredito sumos (519 511,96 CHF). Teismas laikė, jog nutraukiant 2008-06-19 kreditavimo sutartį Civilinio kodekso 6.209 str. 3 d. negalėjo būti taikoma, kadangi neįvykdytos prievolės dalis sudarė mažą pagrindinės prievolės dalį. Kredito Sutarties bendrųjų sąlygų 13 dalyje šalys numatė atvejus, kad kredito sutartis gali būti nutraukta. Pagal Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. nutraukti sutartį dėl jos vykdymo termino praleidimo galima tik tuomet, kai kita šalis jos neįvykdo per papildomai nustatytą terminą. Šiuo atveju skolininkei buvo nustatytas papildomas terminas, kadangi kreditorius Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius 2012-01-05 pranešime dėl kredito nutraukimo nustatė skolininkei terminą iki 2012-01-20 padengti 3 409,50 CHF įsiskolinimą ir pažymėjo, kad skolininkei šios skolos nepadengus iki minėto termino, kredito sutartis bus vienašališkai nutraukta 2012-01-20. Kadangi tarp šalių sudaryta kredito sutartis kvalifikuota kaip vartojimo sutartis, todėl taikytinos ir Civilinio kodekso 6.889 str. papildomos garantijos kredito gavėjui. Pagal Civilinio kodekso 6.889 str. kredito davėjas turi teisę nutraukti sutartį, jeigu yra abi šios sąlygos: 1) mokėjimas uždelstas daugiau nei vieną mėnesį ir jo suma yra ne mažesnė kaip dešimt procentų bendros kredito sumos; 2) nebuvo sumokėta per dvi savaites nuo papildomo pranešimo įteikimo kredito gavėjui. Byloje nagrinėjamu atveju mokėtina suma mažesnė nei 10 procentų bendros kredito sumos (negrąžinta kredito suma 519 511,96 CHF, pradelstas įsiskolinimas 3 409,50 CHF) ir tai teismas laikė lemiančia aplinkybe kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, kadangi buvo kredituojama gyvenamajam būstui įsigyti. Teismas pažymėjo ir tai, kad kreditorius yra kredito įstaiga, stipresnioji sutarties šalis, skolininkui tinkamai nevykdant prievolės pagal nustatytą grafiką nors laiku ir negavo to, ko tikėjosi, t.y. tiek susigrąžinti savo pinigines lėšas, tiek ir gauti pelną, tačiau galėjo tai gauti ateityje šalims bendradarbiaujant ir tariantis dėl skolos mokėjimo terminų. Dėl rinkos pokyčių sumažėjus nekilnojamojo turto vertei (pagal viešą vidutinių rinkos verčių paiešką buto, esančio Ukmergės g. 300E-35, Vilniuje, rinkos vertė 1 017 000 Lt), priverstinai pardavus iš varžytynių įkeistą daiktą, kreditoriaus reikalavimas būtų nepatenkintas, kadangi gautų lėšų nepakantų skolai padengti, taigi, kreditorius priverstinio skolos išieškojimo atveju negautų to ko tikėjosi. Teismas akcentavo prievolės neįvykdžiusios šalies, t.y. skolininko, numatomus galimus didžiulius nuostolius, kadangi, priverstinai pardavus iš varžytynių įkeistą turtą, skolininkė netektų gyvenamojo būsto, liktų skolinga bankui daugiau kaip 471 193 Lt (519 511,96 CHF – 1 488 193 Lt), kas iš esmės nulemtų skolininkės gyvenimą (CK 6. 217 str. 5 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Pareiškėjas (kreditorius) Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. vasario 29 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - kreditoriaus Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, 2012-02-02 pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš I. N.-V. įkeisto turto priimti ir tenkinti. Priteisti kreditoriaus naudai patirtas 1 651,65 Lt bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad bankas ir I. N.-V. 2008 m. birželio 19 d. sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/06/99SV, pagal kurią bankas suteikė skolininkei 535 282 Šveicarijos frankų (CHF) kreditą (kurio paskirtis - būsto kredito iš AB Parex banko refinansavimas ir nuosavų lėšų, įdėtų į buto apdailą, refinansavimas), o skolininkė įsipareigojo grąžinti kreditą pagal nustatytą mokėjimu grafiką, kiekvieno mėnesio 15 dieną grąžinti kredito įmokas ir mokėti palūkanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Kredito sutarties (ir visų jos vėlesnių pakeitimų) įvykdymo užtikrinimui skolininkė banko naudai įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: 5,78 a. ploto žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), ir 274,29 kv.m ploto butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Nuo 2009 m. gruodžio 15 d. skolininkė pažeidė mokėjimo prievoles bankui, t.y. nemokėjo kredito įmokų ir palūkanų. Tačiau bankas, siekdamas bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas skolininkei tinkamai vykdyti sutartį, 2010 m. kovo 29 d. su skolininke sudarė papildoma susitarimą Nr. BK 08/06/99SV prie kredito sutarties, kuriuo bankas sutiko taikyti skolininkei kredito įmokų grąžinimo atidėjimą beveik vieneriems metams iki 2011 m. kovo 15 d., palūkanoms atidėjimas nebuvo taikomas. Skolininkė bankui papildomo susitarimo sudarymo metu taip pat buvo skolinga ir pagal kitą, kreditinės kortelės „MasterCard Xameleon“ išdavimo sutartį. Tačiau net ir po papildomo susitarimo sudarymo skolininkė pažeidė bankui mokėjimo prievoles, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 15 d. (net nesibaigus kredito įmokų atidėjimo laikotarpiui) vėlavo vykdyti mokėjimo prievoles. Visgi bankas sutiko dar kartą atidėti kredito įmokų grąžinimą ir sudarė 2011 m. balandžio 27 d. papildomą susitarimą Nr. BK 08/06/99SV prie Kredito sutarties jame numatant, kad skolininkė kredito įmokas turi grąžinti nuo 2012 m. gegužės 15 d., metinei palūkanų normai grąžinimo atidėjimas nebuvo taikytas. Skolininkė, sudarydama papildomus susitarimus, patvirtino, kad ji supranta, jog nemokėjimas ir/ar vėlavimas atlikti mokėjimus pagal Kredito sutartį yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti šią sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą ir/ar atlikti kitus kredito sutartyje nurodytus veiksmus. Skolininkė vis tiek nevykdė savo įsipareigojimų bankui pagal Kredito sutartį bei papildomus susitarimus (t.y. pažeidė mokėjimo prievoles ir jų vykdymo terminus) ir nuo 2011 m. liepos 15 d. (nepraėjus trims mėnesiams nuo antrojo papildomo susitarimo sudarymo) nemokėjo bankui palūkanų (kredito įmokų mokėjimo terminas, kaip minėta, buvo atidėtas). Dėl šių pažeidimų ir jų nepašalinimo per papildomus terminus bankas, vadovaudamasis kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktu, nuo 2012 m. sausio 20 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį (banko 2012 m. sausio 5 d. pranešimas Nr. OUT-531). Pranešimus apie tai, kad ketina nutraukti sutartį, jeigu skolininkė nepašalins pažeidimų, bankas skolininkei taip pat siuntė 2011 m. rugpjūčio 3 d., 2011 m. spalio 11 d., 2011 m. gruodžio 1 d., bet skolininkė mokėjimo prievolių pažeidimų nepašalino. Kredito sutarties nutraukimo dieną skola buvo 3 409,50 CHF. Nurodo, kad jeigu bankas būtų geranoriškai nesutikęs du kartus atidėti skolininkei kredito įmokų grąžinimo terminų, skola būtų žymiai didesnė. Iki pat pareiškimo Hipotekos skyriui pateikimo dienos skolininkė nemokėjo bankui nei vienos įmokos ir nemokėjimas sistemingai tęsiasi jau devyni mėnesiai (neskaitant iki antrojo papildomo susitarimo buvusių vėlavimų). Kadangi skola bankui nebuvo padengta ir po Kredito sutarties nutraukimo, bankas kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Tačiau Hipotekos skyrius 2012 m. vasario 29 d. priėmė nepagrįstą nutartį, kuria atsisakė patenkinti banko pareiškimą. Apeliantas taip pat nurodo, kad bankas teisėtai ir pagrįstai nutraukė Kredito sutartį (vadovaudamasis Kredito sutarties 13.1 punktu, 2011 m. balandžio 27 d. papildomo susitarimo Nr. BK 08/06/99SV 11.1 punktu) dėl esminių sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimų. Tuo tarpu Hipotekos skyrius netinkamai įvertino banko ir skolininkės sudarytų susitarimų turinį bei banko pareiškime dėl priverstinio išieškojimo išdėstytas aplinkybes ir todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti banko pareiškimą. Hipotekos skyrius neteisingai nustatė bylai svarbias faktines aplinkybes, susijusias su esminio pažeidimo nustatymu ir dėl to nepagrįstai atmetė banko pareiškimą, t.y.: 1) neįvertino sistemingo ilgalaikio skolininkės įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir papildomus susitarimus, kurių pagrindu buvo atidėtas kredito įmokų mokėjimas, pažeidimo; 2) neįvertino fakto, kad skolininkė su banku nebendradarbiauja; 3) neatsižvelgė į tai, kad tuo atveju, kai yra nustatomas esminis sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimas, Civilinio kodekso 6.209 str. 3 ir 4 d. nėra taikomos (CK 6.217 str. 3 d., 6.209 str. 3 d.). Taip pat pažymėjo, kad Kredito sutarčiai turi būti taikomos ne Civilinio kodekso 6.886-6.891 str. nuostatos, bet Civilinio kodekso paskolą ir kreditavimą reglamentuojančios normos, kadangi Kredito sutarties įvykdymas yra užtikrintas hipoteka. Civilinio kodekso 6.887-6.891 str. nuostatos yra panaikintos nuo 2011 m. balandžio 1 d., tačiau ir Vartojimo kredito įstatymo 3 str. 2 d. 1 p. nustato, kad šis įstatymas netaikomas kredito sutartims, užtikrintoms nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal 2011-12-22 Civilinio proceso kodekso 542, 543, 544, 545, 551, 554, 566, 715, 744, 745, 746, 747 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 546, 547, 548, 549, 550, 552, 553, 555, 556, 557, 558, 559, 560, 561, 562, 563, 564, 565, 567, 568, 569 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymą Nr. XI-1843, įsigaliojusį 2012-07-01, Civilinio proceso kodekso 558 str. neteko galios, tačiau šio įstatymo 34 str. numato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas išieškojimas vykdomas pagal procesines normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad specialiosios proceso teisės normos (Civilinio proceso kodeksas XXXVI skyrius), nustatančios bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo tvarką, skirtos užtikrinti hipotekos institutą sudarančių materialiosios teisės normų, suteikiančių hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, įgyvendinimą – hipotekos procedūros turi sudaryti prielaidas hipotekos kreditoriui gauti išieškojimą iš įkeisto turto supaprastinta ir pagreitinta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Atlikdamas įstatymo jam priskirtas funkcijas hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2009). Hipotekos kreditorius prie prašymo pradėti išieškojimą Hipotekos skyriui privalo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad pagrindinę prievolę nustatanti sutartis pasibaigė ją vienašališkai prieš terminą nutraukus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1151/2003).
Nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2010). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Ši taisyklė taikytina ir ypatingajai teisenai, todėl hipotekos teisėjas, vykdydamas išieškojimo iš įkeisto turto procedūras, pagal pateiktus dokumentus nustatęs, jog pagrindinė ir (ar) hipotekos sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, ex officio privalo vertinti, ar sutarčių sąlygos, kuriomis grindžiamas kreditoriaus reikalavimas dėl atitinkamo hipotekos teisėjo atliekamo veiksmo (pavyzdžiui, sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką nustatančios sąlygos), yra sąžiningos (CK 6.188 str.). Tais atvejais, kai kreditavimo sutartis nutraukiama prieš terminą ne sutartyje, o įstatyme nustatyta tvarka, šalys privalo laikytis Civilinio kodekso 6.217 str. ir 6.209 str. įtvirtintų taisyklių, o hipotekos teisėjas, gavęs kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto, privalo patikrinti, ar pagal kreditoriaus nurodytus faktinius duomenis ir pateiktus dokumentus yra pagrindas pradėti išieškojimą (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Įstatyme nustatyta, kad tuo atveju, jeigu termino praleidimas nėra esminis sutarties pažeidimas ir nukentėjusi šalis nustatė protingą papildomą terminą, tai, neįvykdžius sutarties per šį terminą, ji gali sutartį nutraukti. Nukentėjusi šalis savo pranešime dėl papildomo termino gali nurodyti, kad sutartis bus vienašališkai nutraukta, jeigu kita šalis jos neįvykdys per nustatytą papildomą terminą (CK 6.209 str. 3 d.). Tačiau šios įstatymo nuostatos netaikomos, jeigu neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutarties neįvykdžiusios šalies sutartinių prievolių dalį (CK 6.209 str. 4 d.). Jos taikomos ir kreditavimo sutartims, todėl tais atvejais, kai sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus teisės nutraukti sutartį dėl termino praleidimo įgyvendinimo pagrindus ir tvarką, pripažįstamos nesąžiningomis, hipotekos teisėjas privalo atsižvelgti į nurodytą teisinį reguliavimą, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011).
Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.
Kreditoriaus 2012-01-05 pranešime apie sutarties nutraukimą nurodyta, kad skolininkė pradelsė mokėjimų už 3 409,50 CHF. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad palyginus su negrąžinto kredito suma (519 511,96 CHF), neįvykdyta prievolė sudaro nedidelę sutartinių prievolių dalį. Bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl 1 procentą atitinkančios įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu. Tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma. Iš bylos medžiagos matyti, kad nors sutartinių prievolių pradėta nesilaikyti 2009 m. gruodžio mėn., kreditorius į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi tik 2012 m. vasario 6 d. Bankas, siekdamas bendradarbiauti ir sudaryti sąlygas skolininkei tinkamai vykdyti sutartį, 2010-03-29 su skolininke sudarė papildoma susitarimą Nr. BK 08/06/99SV prie kredito sutarties, kuriuo bankas sutiko taikyti skolininkei kredito įmokų grąžinimo atidėjimą beveik vieneriems metams iki 2011 m. kovo 15 d., palūkanoms atidėjimas nebuvo taikomas (b.l. 42-48). Tačiau net ir po papildomo susitarimo sudarymo skolininkė pažeidė bankui mokėjimo prievoles, t.y. nuo 2010 m. gruodžio 15 d. (net nesibaigus kredito įmokų atidėjimo laikotarpiui) vėlavo vykdyti mokėjimo prievoles. Bankas sutiko dar kartą atidėti kredito įmokų grąžinimą ir sudarė 2011-04-27 papildomą susitarimą Nr. BK 08/06/99SV prie Kredito sutarties jame numatant, kad skolininkė kredito įmokas turi grąžinti nuo 2012-05-15, metinei palūkanų normai grąžinimo atidėjimas nebuvo taikytas (b.l. 49-54). Skolininkė vis tiek nevykdė savo įsipareigojimų bankui pagal Kredito sutartį bei papildomus susitarimus, t.y. pažeidė mokėjimo prievoles ir jų vykdymo terminus, ir nuo 2011-07-15 nemokėjo bankui palūkanų (kredito įmokų mokėjimo terminas, kaip minėta, buvo atidėtas). Dėl šių pažeidimų ir jų nepašalinimo per papildomus terminus bankas, vadovaudamasis kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 punktu, nuo 2012 m. sausio 20 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį (banko 2012 m. sausio 5 d. pranešimas Nr. OUT-531 (b.l. 56)). Pranešimus apie tai, kad ketina nutraukti sutartį, jeigu skolininkė nepašalins pažeidimų, bankas skolininkei siuntė 2011 m. rugpjūčio 3 d. (b.l. 100), 2011 m. spalio 11 d. (b.l. 99), 2011 m. gruodžio 1 d. (b.l. 97-98), bet skolininkė mokėjimo prievolių pažeidimų nepašalino. Kredito sutarties nutraukimo dieną skola buvo 3 409,50 CHF. Šie faktai rodo, kad skolininkė nesilaikė Civilinio kodekso 6.38 str. 3 d. ir 6.200 str. 2 d. įtvirtintos civilinės teisinės pareigos bendradarbiauti ir kooperuotis su kita prievolės šalimi.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje neteisingai nustatė sutarties pažeidimo esmingumą pagrindžiančius kriterijus - pažeidimo tęstinumą (sistemingumą) ir nukentėjusios šalies elgesį, iš kurio turi būti sprendžiama apie sutartį pažeidusios šalies ketinimus vykdyti sutartį ateityje. Tai sąlygojo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir tenkinti banko pareiškimą dėl įkeisto turto arešto ir skolininkės įspėjimo. Dėl nurodytų argumentų darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti tenkinti banko pareiškimo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Bankas, vadovaudamasis Kredito sutartimi, iš anksto įspėjo skolininkę dėl įsipareigojimų pagal kredito sutartį ilgalaikio nevykdymo, nustatė papildomą terminą pašalinti trūkumus, tačiau skolininkei per nustatytą terminą susidariusios skolos neapmokėjus, bankas Kredito sutartį nutraukė. Kadangi nėra pagrindo pripažinti, kad Kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos bei pažeidžiančios skolininkės interesus, pirmosios instancijos teismo nutartis yra naikintina ir bylą perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Pagal Civilinio proceso kodekso 443 str. 6 d. bylose, nagrinėjamose ypatingosios teisenos tvarka (šiuo atveju - CPK XXXVI skyrius), dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamojoje byloje tarp ginčo šalių yra priešingas interesas, kadangi pareiškėjas siekia priverstinai išieškoti skolą iš įkeisto turto, o įkeisto turto savininkės (skolininkės) interesas yra visiškai arba iš dalies išvengti mokėjimo prievolės įvykdymo. Patenkinus apelianto atskirąjį skundą bei remiantis aukščiau išdėstytu, banko naudai yra priteistinos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, apeliantas patyrė 1 651,65 Lt dydžio išlaidas advokato, atstovavusio apeliantą bylos nagrinėjimo metu, teisinei pagalbai apmokėti. Prašymas atlyginti apelianto turėtas bylinėjimosi išlaidas pateiktas iki atskirojo skundo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsižvelgęs į nagrinėjamos bylos sudėtingumą, ginčo pobūdį, apelianto advokato atliktus procesinius veiksmus – paruoštus procesinius dokumentus, į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytus užmokesčių dydžius bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apeliacinės instancijos teismas apelianto naudai priteistinas išlaidas už advokato teisinę pagalbą sumažina, priteisdamas apelianto naudai iš skolininkės I. N.-V. 825 Lt (CPK 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2012 m. vasario 29 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Priteisti pareiškėjui (kreditoriui) Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių (skyriaus kodas 112025592), iš suinteresuoto asmens (skolininkės) I. N.-V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 825 Lt (aštuoni šimtai dvidešimt penki litai) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.